Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjų Z. I. J., S. K. K., A. R. K., O. J. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjų Z. I. J., S. K. K., A. R. K., O. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu atsisakyta priimti pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju suinteresuotas asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą faktą. Teismas ypatingosios teisenos tvarka gali nustatyti ne bet kokius faktus, o tik turinčius juridinę reikšmę, t. y. tokius, nuo kurių priklauso suinteresuotų asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (CPK 444 straipsnio 1 dalis). Faktas yra juridinis, jeigu jis gali sukelti pareiškėjui tam tikrų teisinių padarinių: jį nustačius, pareiškėjas įgis tam tikrą subjektinę teisę, galės įgyvendinti jau esamą teisę ar kitu būdu pasikeis jo teisinis statusas. Tai reiškia, kad teismine tvarka negali būti nustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikšmės. Juolab teismas negali nustatyti tokių faktų, kurių realiai nebuvo. Faktui juridinę reikšmę suteikia teisės aktas, todėl teismas, nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi išsiaiškinti, kokia materialioji teisės norma suteikia prašomam nustatyti faktui juridinę reikšmę ir kokios teisės (asmeninės ar turtinės) gali atsirasti, pasikeisti ar pasibaigti prašomo nustatyti fakto pagrindu. Pareiškimą, kuriame prašoma nustatyti faktą, kuris nėra juridinis, teismas turi atsisakyti priimti kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jau iškeltą bylą privalo nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjai kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydami nustatyti P. K. iki nacionalizacijos valdyto 29,11 ha ploto žemės sklypo ribas pagal matininko A. B. parengtą planą, nustatant, kad sklypo centro koordinatė LKS-1994 sistemoje X=6063250, Y=505350. Pirmosios instancijos teismas CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu atsisakė priimti šį pareiškėjų pareiškimą, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2007 ir 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2008 esančiais išaiškinimais, kad reikalavimas nustatyti žemės sklypo ribą negali būti sprendžiamas juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tvarka, nes žemės sklypo riba savaime nėra juridinis faktas, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese konkrečios žemės buvimo vietą ir jos ribas nustato nuosavybės teisių atkūrimą vykdanti kompetentinga valstybės institucija. Pareiškėjai, nesutikdami su tokiu pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu, atskirąjį skundą grindžia tuo, kad šioje byloje negali būti vadovaujamasi nurodytomis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis, kadangi nesutampa šių nutarčių ir šios bylos ratio decidendi – nagrinėjamu atveju Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos žemės sklypo buvimo vieta formaliai yra žinoma.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra išaiškinęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę, be kitų, turi ir tai, kad bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais. Tiek Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (2006 m. kovo 28 d., 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai teigiama, kad remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos. Taigi teismo precedentas reiškia įsiteisėjusį teismo sprendimą kitoje išnagrinėtoje byloje, kuri savo faktinėmis aplinkybėmis tapati arba labai panaši į nagrinėjamą bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2007, matyti, kad šioje byloje pareiškėjos prašė teismo nuosavybės teisėms į žemę atkurti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad iki žemės nacionalizacijos Lietuvoje 1940 m. brolių žemės sklypų riba ėjo, skirdama sklypus į 1/3 ir 2/3 dalis, imant abiejų savininkų plotą, išilgai sklypų, lygiagrečiai su Melnyčėlės (Grūta) upeliu, nuo Nemuno pusės iki dabartinio valstybinio miško fondo, kartografuotame sklypų ribų apėjimo plane pažymėta linija „R-R1“. Pareiškimas buvo grindžiamas tuo, kad valstybės archyvuose ir kituose planuose neišliko brolių sklypų ribas patvirtinančių dokumentų. Kasacinis teismas šioje byloje nusprendė, kad pareiškėjų reikalavimas nustatyti žemės sklypo ribą pagal šio reikalavimo faktiniu pagrindu nurodytas pareiškėjų aplinkybes negali būti sprendžiamas juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo tvarka, nes žemės sklypo riba savaime nėra juridinis faktas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. sausio 30 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2008, nustatė, kad pareiškėjos prašymas nustatyti sklypų konkrečią vietą, nurodant gretimų sklypų kaimynus, iš esmės yra dėl ribų nustatymo, tačiau jų nenustatant ir nekonkretizuojant taip, kaip turi būti žemėtvarkos projekte. Pastarojoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vadovavosi jau minėta 2007 m. birželio 22 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2007, nors bylų faktinės aplinkybės nebuvo identiškos. Dėl to aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-225/2007 ir 2008 m. sausio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-48/2008 esančiu išaiškinimu, jog žemės sklypo riba savaime nėra juridinis faktas, nors šios bylos ir civilinių bylų Nr. 3K-3-225/2007, Nr. 3K-3-48/2008 faktinės aplinkybės nėra tapačios, nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo nutartį pripažinti neteisėta ir nepagrįsta.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ypatingosios teisenos tvarka negali būti nustatomi kaip juridinę reikšmę turintys faktai, kurie yra įrodinėjimo dalykas kitoje byloje, skundžiant atitinkamų institucijų sprendimus, susijusius su nuosavybės teisių atkūrimu. Įsiteisėjusiu Prienų rajono apylinkės teismo 1998 m. spalio 14 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-657/1998 yra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas, kad P. K. iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdė 29,11 ha žemės (tame tarpe 7,5 ha miško). Šio žemės sklypo buvimo vieta gali būti nustatoma administracine tvarka, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metodikos nuostatas, o ne kreipiantis į teismą su pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes, kaip minėta, žemės sklypo riba savaime nėra juridinis faktas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktą teismas nenustato juridinę reikšmę turinčių faktų, kuriems nustatyti įstatymai nustato kitokią tvarką ir sąlygas. Tokiu atveju, kai asmuo siekia atitinkamos teisės atkūrimo, o įstatymo įgaliota spręsti šį klausimą institucija priima jam nepalankų sprendimą dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444–448 straipsnių nustatyta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija jo netenkinantį kompetentingos valstybės institucijos sprendimą. Nors pareiškėjai nurodo, kad formaliai nėra pagrindo kreiptis į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos dėl konkrečios žemės buvimo vietos nustatymo, nes formaliai šiai institucijai yra žinoma sklypo buvimo vieta, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, situacija, kai dėl teisiškai reikšmingo fakto, kurį nustačiusi kompetentinga valstybės institucija priėmė atitinkamą sprendimą, teismine tvarka, neginčijant tokio institucijos sprendimo, yra nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas, neatitinka įstatymuose įtvirtintos įstatymų leidėjo valios. Asmuo, pasirinkdamas savo teisių gynimo būdą, privalo laikytis įstatymų reikalavimų.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje nenustatyta absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, pareiškėjai atskirojo skundo argumentais nepaneigė pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, todėl ji nekeistina.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

palikti nepakeistą Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartį.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.