- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-09
- Bylos Nr.
- e2A-534-852/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00537-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Rūta Petkuvienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- K. S.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės, Rūtos Petkuvienės ir Andriaus Veriko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo civilinėje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei K. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Legal Balance“ (toliau – ir ieškovė) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti jai iš atsakovės K. S. (toliau – atsakovė) 289,62 Eur negrąžinto kredito, 75,05 Eur bendros vartojimo kredito kainos, 289,46 Eur mokėjimo palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlime teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 136 Eur bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad tarp vartojimo kredito davėjo UAB „4finance“ (toliau – pradinė kreditorė) ir atsakovės 2013 m. spalio 24 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 9849382001 (toliau – Sutartis), kuria atsakovei buvo suteiktas 289,62 Eur vartojimo kreditas 24 mėnesių terminui. Sutartimi atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 298,77 Eur bendrą vartojimo kredito kainą (palūkanas) Sutarties specialiosiose sąlygose nustatyta tvarka bei terminais. Tarp pradinės kreditorės ir ieškovės 2017 m. birželio 29 d. buvo sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartis, kuria, pradinė kreditorė perleido ieškovei reikalavimo teises į pradinei kreditorei skolingus asmenis, tame tarpe ir į atsakovę. Atsakovė iki šios dienos neįvykdė Sutartyje numatytų įsipareigojimų.
3. Atsakovė atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės teismas 2018 m. gegužės 21 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – nusprendė priteisti ieškovei iš atsakovės 289,62 Eur negrąžinto kredito sumą, 75,05 Eur bendrą vartojimo kredito kainą, 32,82 Eur kompensuojamąsias palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (397,49 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. kovo 29 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 82,64 Eur bylinėjimosi išlaidas.
5. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad turi pareigą kontroliuoti, ar prašomos priteisti palūkanos nėra nepagrįstai didelės. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju palūkanų dydis, kuriuo remiasi ieškovė, yra nepagrįstai didelis, juolab kad buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl jos sąlygos turi būti aiškinamos vartotojo naudai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.193 straipsnio 4 dalis). Nustatė, kad Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punkte numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos. Nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostatomis, pavėluotų įmokų mokėjimo atvejais, kredito gavėjo mokamos netesybos negali būti didesnės nei 0,05 proc. už kiekvieną vėlavimo dieną bei skaičiuojamos už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį. Pažymėjo, kad, norėdama, jog būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai, ieškovė privalo juos įrodyti. Konstatavo, kad ieškovė į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Nusprendė prašomas priteisti sutartinės palūkanas už naudojimąsi pinigais po sutarties įvykdymo termino praleidimo mažinti iki 0,05 procento (CK 6.37 straipsnio 3 dalis). Nurodė, kad, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktu, palūkanų dydis skaičiuojamas už 180 dienų ir sudaro 32,82 Eur. Taip pat sprendė, kad ieškovei iš atsakovės priteistinos bylinėjimosi išlaidos proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, t. y. patenkinus 60,77 proc. reikalavimų, priteistina 82,64 Eur bylinėjimosi išlaidų.
III. Apeliacinio skundo teisiniai argumentai
6. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties nutraukimo ir priteisti ieškovei iš atsakovės 289,46 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties nutraukimo; 2) Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovės 136,00 Eur bylinėjimosi išlaidų; 3) Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimo už akių dalį palikti nepakeistą; 4) Priteisti ieškovei iš atsakovės 15,00 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą.
7. Ieškovė nurodė, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neidentifikavo ieškovės prašomų priteisti sumų rūšies, kilmės bei paskirties. Pažymėjo, kad ieškinyje aiškiai nurodė, kad prašo priteisti bendros vartojimo kredito kainos iki Sutarties nutraukimo sumą bei mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po Sutarties nutraukimo sumą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, neatsižvelgęs į egzistuojančią Lietuvos Respublikos teismų praktiką dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo tvarkos, savo iniciatyva ieškovės prašytas priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po Sutarties nutraukimo kvalifikavo kaip kompensuojamąją funkciją atliekančias palūkanas, jas sumažino bei dalį priteisė. Nurodė, kad atsakovė Sutartimi įsipareigojo ne tik ieškovei grąžinti suteiktą 289,62 Eur vartojimo kreditą, sumokėti 298,77 Eur bendros vartojimo kredito kainos, kurios metinė norma – 116,90 proc., per 24 mėnesių laikotarpį, bet ir Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1., 4.4., 6.5. bei 7.1. punktais Sutarties neįvykdymo atveju įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal Sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą Bendrą vartojimo kredito kainą, ir sudaro 116,90 proc. Pažymėjo, kad atsižvelgdama į tai, kad Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, Sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, geranoriškai mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, po Sutarties nutraukimo dienos paskaičiavo, taikydama ne Sutartyje įtvirtintą 116,90 proc. bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą, bet Sutartyje įvirtintą 80,00 proc. metinę palūkanų normą. Nei Sutartis, nei CK, nei Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymas nenumato mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo pabaigos momento, kadangi, pagal bendrą taisyklę laikoma, kad tol, kol atsakovė negrąžina paskolintos vartojimo kredito sumos, ji ja naudojasi ir už šį naudojimąsi kreditoriui privalo mokėti sutartas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
teisiniai argumentai ir išvados
8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis).
9. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).
10. Apeliacinėje byloje ginčo objektu yra palūkanų dydžio sumažinimas nuo 289,46 Eur iki 32,82 Eur ir jų kvalifikavimas ne kaip mokėjimo funkciją atliekančių (už naudojimąsi pinigais po sutarties nutraukimo) palūkanų, bet kaip kompensuojamųjų palūkanų.
11. Ieškovė ieškinyje nurodė, kad 2013 m. spalio 24 d. tarp pradinės kreditorės UAB „4finance“ ir atsakovės buvo sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 9849382001, kurios pagrindu atsakovei buvo suteiktas viso 289,62 Eur vartojimo kreditas. Pažymėjo, kad jos teisę reikšti ieškinį pagrindžia 2017 m. birželio 29 d. Paskolų portfelio pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB „4finance“ perleido reikalavimą ieškovei UAB „Legal Balance“.
12. Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punkte numatyta, kad „Už naudojimąsi Kreditu, Kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra Kredito kainos metine norma (toliau – Bendra norma) ir kurios procentinė išraiška yra pateikiama šios Sutarties specialiosiose sąlygose“. Pagal Sutarties specialiąsias sąlygas – vartojimo kredito metinė palūkanų norma – 80 proc., bendra kredito kainos metinė norma – 116,90 proc. Prašydama priteisti 289,46 Eur palūkanas ieškovė taiko 80 proc. metinę palūkanų normą.
13. Nagrinėjamu atveju, ieškovė nesutinka su sprendimo už akių dalimi, kuria teismas netenkino ieškinio dalies dėl 289,46 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų už naudojimosi vartojimo kredito suma po Sutarties įvykdymo termino pasibaigimo dienos priteisimo. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė ieškiniu reikalavo ne netesybų ar kompensuojamųjų palūkanų, o mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties termino pasibaigimo dienos.
14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2004 m. kovo 3 d nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-161/2004; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).
15. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme).
16. Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
17. Nagrinėjamu atveju, šalių sudarytos Sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punkte numatyta, jog už naudojimąsi kreditu, kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra kredito kainos metine norma, kurios procentinė išraiška yra pateikiama Sutarties specialiosiose sąlygose. Pagal bendrųjų sąlygų 4.4. punktą – palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui.
18. Ši sutarties nuostata patvirtina, kad šalys susitarė dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, kurios mokamos iki faktinio kredito grąžinimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensacinių palūkanų ir iš esmės netinkamai kvalifikavo palūkanas kaip netesybas.
19. Pagal CK 6.870 straipsnį, paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis). Palūkanos, kaip mokestis už skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis, iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą (pelno palūkanas) sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas įvykdyti prievolę natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis).
20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad paskolos gavėjas negali būti atleistas nuo palūkanų kaip atlyginimo už naudojimąsi paskolos suma mokėjimo tuo atveju, jei paskolos davėjas nutraukia paskolos sutartį paskolos gavėjui pažeidus įsipareigojimus grąžinti suteiktą paskolą ir mokėti sutartas palūkanas nustatytu terminu, išskyrus atvejus, jei tai nustatyta paskolos sutartyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 13 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-275-248/2015). Toks aiškinimas atitinka ir mokėjimo palūkanų paskirtį – atlyginti kreditoriui už naudojimąsi pinigais tol, kol toks naudojimasis tęsiasi.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šalių pasirašytos Sutarties sąlygas, pritaria ieškovės argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino mokėjimo palūkanas kompensuojamąją funkciją turinčioms palūkanomis taikytinu teisiniu reguliavimu.
22. Sutartyje numatyta, jog po Sutarties nutraukimo lieka kredito gavėjo pareiga mokėti mokėjimo palūkanas (6.5 punktas). Sutarties bendrųjų sąlygų 6.5 punkte nustatyta, jog iki bus grąžintas visas kreditas ir palūkanos Sutarties nutraukimas nesustabdo kredito ir / ar palūkanų, kitų Sutartyje numatytų mokėjimų skaičiavimo ir nepanaikina kredito gavėjo prievolės mokėti pagal Sutartį mokėtinas sumas.
23. Teismui, kitaip negu dėl kompensuojamųjų palūkanų, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydžio ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui, išskyrus įstatyme eksplicitiškai numatytas išimtis. Nors atsakovė teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, tačiau teismui ex officio yra keliama pareiga patikrinti vartojimo tikslu sudarytos sutarties nuostatas. Nacionalinio teismo teisę ex officio vertinti sutarties sąlygų sąžiningumą, nepaisant to, kad vartotojas to neprašo, yra konstatavęs ir Europos Bendrijų Teisingumo Teismas (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. birželio 27 d. sprendimą Océano Grupo Editorial ir Salvat Editores, C-240/98–C-244/98, Rink. p. I-4941; 2009 m. birželio 4 d. sprendimas Pannon GSM Zrt., C-243/08).
24. Taigi, užtikrinant vartotojo teisių gynimą, nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas privalėjo patikrinti vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą pagal CK 6.228⁴ straipsnį. Kasacinis teismas, formuodamas praktiką nesąžiningų sutarties sąlygų vertinimo aspektu, pabrėžia, kad pagal CK 6.228⁴ straipsnio 2 dalies 5 punktą preziumuojama, jog nesąžiningos yra sutarties sąlygos, kuriomis nustatoma neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Be to, remiantis CK 6.228⁴ straipsnio 3 dalimi, teismas gali pripažinti nesąžiningomis ir kitokias vartojimo sutarties sąlygas, jeigu jos atitinka šio straipsnio 2 dalyje nustatytus kriterijus; pareiga įrodyti, kad šio straipsnio 2 dalyje nustatyta sutarties sąlyga nėra nesąžininga, tenka verslininkui. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės aktus, ypač nacionalinio įstatymo, priimto konkrečiai direktyvai (-oms) įgyvendinti, nuostatas, turi pareigą jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į susijusios direktyvos tekstą ir tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas (žr., pvz., be kita ko, ESTT 2005 m. kovo 10 d. sprendimo byloje Vasiliki Nikoloudi prieš Organismos Tilepikoinonion Ellados AE, C-196/02, 73 punktą; 2010 m. sausio 28 d. sprendimo byloje Uniplex (UK) Ltd prieš NHS Business Services Authority, C-406/08, 45–46 punktus ir juose nurodytą praktiką). Taip pat turi būti atsižvelgta ir į atitinkamą ESTT praktiką, suformuotą aiškinant direktyvų, kurios įgyvendintos konkrečioje byloje taikytinais nacionalinės teisės aktais, nuostatas.
25. Taigi, pirmosios instancijos teismas ex officio nustatęs, kad sutartimi numatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą, turėjo spręsti dėl jos atitikties sąžiningumo principui, o, norėdamas netaikyti individualios sutarties sąlygos dėl metinės palūkanų normos, pirmiau pripažinti ją negaliojančia ab initio (nuo pradžių), ir pakeisti Sutarties sąlygą taip, kad būtų atkurta šalių sutartinių prievolių pusiausvyra (CK 6.204 straipsnio 3 dalies 2 punktas), t. y. išlaikyti CPK procedūrą.
26. Tokią teisės aiškinimo praktiką formuoja kasacinės instancijos teismas (CK 4 straipsnis), nurodydamas, kad sutartinės atsakomybės proporcijų keitimas kartu reiškia ir šalių sutarties keitimą. Teismui keičiant (mažinant) sutarties netesybas kaip civilinę atsakomybę turi būti atsižvelgiama į CK 6.223 straipsnio nuostatas dėl sutarties keitimo. Pagal CK 6.223 straipsnio 2 dalį teismo sprendimu vienos iš šalių reikalavimu sutartis gali būti pakeista įstatymų nustatytais atvejais. Vienas iš tokių sutarties keitimo atvejų įtvirtintas CK 6.228 straipsnyje. Jame nustatyta teismo teisė pašalinti esminę šalių nelygybę, kai sudarant sutartį vienai šaliai nepagrįstai suteiktas perdėtas pranašumas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2007).
27. Vadinasi, nagrinėjamoje byloje teismas turėjo pasisakyti, kokiu procentiniu dydžiu bei kokiu teisiniu pagrindu keičia sutartį ir sumažina Sutartyje nustatytą bendrą kredito metinę palūkanų normą, jei sprendė ginti vartotojo teises, kad galutinai būtų išnagrinėtas ginčas. Ieškovė ieškinyje ir apeliaciniame skunde įrodinėja, kad ji turi teisę skaičiuoti palūkanas už naudojimąsi pinigais iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 punktą kredito gavėjui praleidus mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodyta bendra kredito kainos metinė norma skaičiuojama toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką pagal CK 6.874 straipsnio 1 dalį, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymą ir Sutartį. Taigi sąžiningo palūkanų dydžio procentinė išraiška privalėjo būti nurodyta sprendime, konstatuojant šios individualios sutarties sąlygos negaliojimą, nes ginčas dėl jų dydžio išlieka aktualus iki kreditas bus grąžintas.
28. Sprendžiant dėl palūkanų dydžio teisėtumo, svarbu ir tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų ir jų dydžio. Tokiu atveju, teismas nustatydamas iki kokio dydžio palūkanos mažintinos, kaip nesąžiningų sutarčių sąlygų sukeliama teisinė pasekmė (CK 6.2284 straipsnio 8 dalis), turėtų vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti ir tai, kad nagrinėjamoje byloje yra aktualus specialiosios normos, t. y. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo, taikymas.
29. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – nustatyti vartojimo kreditų teikimo sąlygas ir informavimo apie šias sąlygas reikalavimus, vartojimo kredito davėjų, vartojimo kredito tarpininkų ir tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų kreditingumą, vartojimo kredito gavėjų teisę grąžinti vartojimo kreditą anksčiau nustatyto termino ir vartojimo kredito davėjų ir paskolos davėjų teisę į kompensaciją išankstinio vartojimo kredito grąžinimo atvejais. Taigi, minėtas teisės aktas reguliuoja kreditų gavėjų ir davėjų teises ir pareigas.
30. Sutarties sudarymo metu galiojusi Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalis numatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Pagal to paties straipsnio 3 dalį teismui buvo suteikta teisė, be kita ko, sumažinti bendrą vartojimo kredito kainą. Panaši nuostata yra ir šiuo metu galiojančioje įstatymo redakcijoje. Vadinasi, teismas turi įstatymu apibrėžtą diskrecijos teisę sumažinti vartojimo kredito kainos metinę normą, tačiau mažinimo objektyvūs kriterijai, siekiant užtikrinti teisinio tikrumo ir vartotojo bei verslo subjekto teisėtų lūkesčių principą, kad pastarasis galėtų skaičiuoti verslo riziką, o vartotojas – praradimus, jei netinkamai vykdys sutartį, numatyti to paties straipsnio 2 dalyje.
31. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015, 2016 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016).
32. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo šalių vartojimo kredito sutartyje nustatytas palūkanas kaip kompensuojamąsias, o ne mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, todėl joms mažinti taikė kompensuojamųjų palūkanų mažinimą reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pirmosios instancijos teismas nesvarstė dėl mokėjimo palūkanų, kaip sudėtinės bendros kredito kainos dalies, mažinimo pirmiau nurodytais pagrindais, nenustatė šiam vertinimui atlikti reikšmingų aplinkybių, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų priteistino dydžio nustatymą. Nustatyti pažeidimai yra esminiai, galėję turėti įtakos priimant neteisėtą procesinį sprendimą, todėl sudarantys pagrindą jį naikinti (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
33. Panaikinęs pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą, įvertinęs tai, kad priteistinų mokėjimo palūkanų dydžio nustatymas yra susijęs su naujų nustatytinų faktinių aplinkybių apimtimi, o nustačius šias aplinkybes ginčas turėtų būti visa apimtimi arba didžiąja dalimi sprendžiamas iš naujo, suteikiant galimybę šalims pasinaudoti teise į apeliaciją, teismas sprendžia, kad byla turi būti perduota iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnis).
34. Apeliacinės instancijos teismui nutarus perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, šalių bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliaciniame teisme, paskirstymo klausimas paliekamas spręsti teismui kartu su kitų bylinėjimosi išlaidų paskirstymu (CPK 93 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2018 m. gegužės 21 d. sprendimą už akių dalyje, kuria nutarta ieškovei iš atsakovės priteisti 289,46 Eur mokėjimo palūkanas ir 136 Eur bylinėjimosi išlaidas ir šioje dalyje bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.