- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-05-05
- Bylos Nr.
- e2A-262-370/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00706-2020-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Alma Urbanavičienė
- Atsakovas
- A. S., R. U., R. S., R. M.
- Ieškovas
- I. P.
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Almos Urbanavičienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-945-565/2020 pagal ieškovo I. P. ieškinį atsakovams A. S., R. U., R. S. (R. S.), R. M. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir teisinių pasekmių taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje, A. M., trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje, I. P..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas I. P. (toliau – ir ieškovas) 2020 m. gegužės 21 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė:
1.1. pripažinti negaliojančia (apsimestine) 2012 m. liepos 13 d. pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 4-1648 sąlygą, kurioje nurodyta, kad pirkėjas yra A. S., ir pirkėju pripažinti I. P.;
1.2. pripažinti negaliojančiomis: 1) A. S. ir R. S. 2019 m. gegužės 22 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-3791, 2) A. S. ir R. U.2019 m. birželio 20 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2-4757, 3) A. S. ir R. M. 2019 m. spalio 23 d. sudarytas pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-8287 ir Nr. 2-8291;
1.3. Grąžinti ieškovui nuosavybėn negyvenamąsias patalpas, esančias A. Vivulskio g. 14, Vilniuje, kurių unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurios buvo sukurtos į kelis daiktus padalijus patalpą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini);
1.4. netenkinus ieškinio reikalavimo dėl nuosavybės grąžinimo, taikyti alternatyvų ieškovo teisių gynimo būdą ir priteisti ieškovui iš atsakovės A. S. 121 000 Eur nuostolių atlyginimą.
2. Ieškovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad atsakovė A. S. ir trečiasis asmuo A. M. 2012 m. liepos 13 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį (toliau – ir sutartis), kurios pagrindu atsakovė A. S. iš trečiojo asmens A. M. nusipirko negyvenamąją patalpą – slėptuvę, esančią (duomenys neskelbtini) (toliau – ir patalpos), tačiau sudarant sutartį, atsakovė veikė kaip statytinė, o tikrieji patalpų pirkėjai buvo ieškovas ir jo sutuoktinė – trečiasis asmuo I. P.. Tokiu būdu pirkti patalpas ieškovas ir trečiasis asmuo I. P. nusprendė todėl, kad tuo metu ieškovui priklausanti uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Bemverus“ turėjo finansinių sunkumų (bendrovei buvo kilusi nemokumo grėsmė), t. y. ieškovas bijojo prarasti savo vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, todėl patalpos buvo nupirktos atsakovės A. S. vardu, kuri yra trečiojo asmens I. P. sesuo. Atsakovė A. S. patalpų pirkimo procese dalyvavo tik pasirašant sutartį, tačiau visus klausimus, susijusius su patalpų įsigijimu, atliko ieškovas. Taip pat atsakovė A. S. nedalyvavo patalpų padalijimo, pritaikymo ir įrengimo procesuose, nemokėjo mokesčių, susijusių su jų išlaikymu.
3. Ieškovas, atsakovė A. S. ir trečiasis asmuo I. P. buvo susitarę, kad, ieškovui pareikalavus, patalpos jam bus grąžintos. 2019 m. pradžioje ieškovas ir trečiasis asmuo I. P. pradėjo gyventi atskirai, vėliau trečiasis asmuo inicijavo skyrybų procesą. Ieškovui pareikalavus grąžinti patalpas, atsakovė patalpas pardavė atsakovui R. S. (2019 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-3791), atsakovei R. U. (2019 m. birželio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-4757) ir atsakovui R. M. (2019 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-8287 ir Nr. 2-8291). Ieškovo vertinimu, atsakovė, nebūdama patalpų savininkė, neturėjo teisės jas parduoti.
Šalies argumentai
4. Atsakovė A. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad sutarties pagrindu ji patalpas už 160 000 Lt (46 339,20 Eur) pirko grynaisiais pinigais, kuriuos 2012 m. birželio 26 d. ir 2012 m. birželio 28 d. paskolos sutartimis paskolino D. L. ir A. L.. Patalpos atsakovės iniciatyva 2018 m. birželio 13 d. buvo padalytas į keturis atskirus nekilnojamuosius daiktus, kurie vėliau parduoti atsakovams R. S., R. U. ir R. M.. Atsakovė nuo pat patalpų įsigijimo iki jų pardavimo rūpinosi jomis, t. y. mokėjo mokesčius, atliko patalpų remonto darbus ir pan.
5. Atsakovė R. U. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovė R. U. yra teisėta dalies patalpų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkė, ir kad nei ieškovas, nei trečiasis asmuo I. P., niekada nebuvo šių patalpų teisėti savininkai.
6. Atsakovas R. M. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
7. Atsakovas R. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
8. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, ieškovo pusėje, A. M. su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad ieškovas, iki sutarties pasirašymo, derino visus patalpų pirkimo klausimus, o atsakovę A. S. ji matė tik sutarties sudarymo dieną.
9. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje, I. P. su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad ji ir ieškovas niekada neplanavo pirkti patalpas, kurias 2012 metais nusipirko atsakovė A. S.. Ieškovas ir trečiasis asmuo I. P. tik padėjo sudaryti sutartį atsakovei A. S., kuriai tai buvo pirmasis nekilnojamojo turto įsigijimo sandoris.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Vilniaus apygardos teismas 2021 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies:
10.1. pripažino negaliojančia 2012 m. liepos 13 d. pirkimo – pardavimo sutarties, sudarytos atsakovės A. S. ir trečiojo asmens A. M., notarinio registro Nr. 4-1648, sąlygą, kad negyvenamosios patalpos – Sleptuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), pirkėja yra A. S., ir pirkėju pripažino ieškovą I. P..
10.2. pripažino negaliojančia 2019 m. gegužės 22 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą atsakovės A. S. ir atsakovo R. S. dėl negyvenamosios patalpos – Slėptuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), notarinio registro Nr. 2-3791.
10.3. paliko atsakovui R. S. nuosavybės teisę į negyvenamąją patalpą – Slėptuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).
10.4. pripažino negaliojančia 2019 m. birželio 20 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą atsakovės A. S. ir atsakovės R. U. dėl negyvenamosios patalpos – Slėptuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), notarinio registro Nr. 2-4757.
10.5. paliko atsakovei R. U. nuosavybės teisę į negyvenamąją patalpą – Slėptuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią A. Vivulskio g. 14, Vilniuje.
10.6. pripažino negaliojančia 2019 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą atsakovės A. S. ir atsakovo R. M. dėl negyvenamosios patalpos – Slėptuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), notarinio registro Nr. 2-8291.
10.7. paliko atsakovui R. M. nuosavybės teisę į negyvenamąją patalpą – Slėptuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).
10.8. pripažino negaliojančia 2019 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą atsakovės A. S. ir atsakovo R. M. dėl negyvenamosios patalpos – Slėptuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), notarinio registro Nr. 8287.
10.9. paliko atsakovui R. M. nuosavybės teisė į negyvenamąją patalpą – Slėptuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini).
10.10. priteisė ieškovui iš atsakovės A. S. 78 000 Eur padarytos žalos atlyginimą.
11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis ir liudytojų paaiškinimus, nustatė, kad patalpas sutartimi siekė nusipirkti ieškovas, nes būtent jis derino visus patalpų įsigijimo klausimus ir dalimis sumokėjo pinigines lėšas buvusios patalpų savininkės A. M. giminaičiui G. O. (G. O.). Taip pat nustatė, kad ieškovas organizavo patalpų remonto, padalijimo ir įrengimo darbus, o mokesčius, susijusius su patalpų išlaikymu, mokėdavo ieškovas ir trečiasis asmuo I. P.. Teismas padarė išvadą, kad patalpas ketino įsigyti, jas įsigijo ir patalpų savininko teises ir pareigas vykdė ieškovas kartu su trečiuoju asmeniu I. P., o ne atsakovė, todėl pripažino sutarties sąlygą, jog patalpų pirkėja yra atsakovė, apsimestine, ir patalpų pirkėju pripažino ieškovą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalis).
12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė A. S., nebūdama teisėta patalpų savininkė, negalėjo vėliau jas parduoti atsakovams R. U., R. S. ir R. M., tačiau, byloje nesant duomenų, jog atsakovai R. S., R. U. ir R. M., įsigydami iš atsakovės negyvenamąsias patalpas – Slėptuves, buvo nesąžiningi, padarė išvadą, kad nėra pagrindo šias patalpas grąžinti ieškovui.
13. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas ieškovui iš atsakovės A. S. 78 000 Eur padarytos žalos atlyginimą, nustatė, kad patalpų pardavimo kaina buvo iš viso 121 000 Eur, kurią sudaro: 1) 38 000 Eur (į trečiojo asmens I. P. sąskaitą pervesti pinigai pagal su atsakovu R. S. sudarytą sutartį); 2) 20 000 Eur (trečiajam asmeniui I. P. perduoti pinigai pagal su atsakove R. U. sudarytą sutartį) + 15 000 Eur (trečiojo asmens I. P. atsakovei grąžinti pinigai pagal su atsakovu R. S. sudarytą sutartį) (CK 6.246 – 6.249 straipsniai), 3) 43 000 Eur, likę pas trečiąjį asmenį I. P. (23 000 Eur iš 38 000 Eur, sumokėtų trečiajam asmeniui I. P. pagal su atsakovu R. S. sudarytą sutartį, ir 20 000 Eur, perduoti trečiajam asmeniui I. P. pagal su atsakove R. U. sudarytą sutartį, laikytini bendrąja jungtine ieškovo ir trečiojo asmens nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
I. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Atsakovė A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus:
Žemesnės instancijos teismas
14.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad atsakovė A. S. nebuvo patalpų savininkė. Atsakovė A. S. rūpinosi ne tik patalpų padalijimo klausimais, tačiau tiek patalpų remonto, tiek jų pardavimo klausimais, apmokėjo remonto darbus, pasirašinėjo sutartis, taip pat rūpinosi ir kitais patalpų valdymo klausimais, sudarė sutartis dėl komunalinių paslaugų teikimo, teikė nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas ir mokėjo mokesčius už patalpas, apmokėdavo baudas ir kitas mokėtinas sumas.
14.2. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčijamo sandorio apsimetimo fakto, turėjo nustatyti šalių valios simuliaciją patvirtinančius faktus, o būtent: 1) abiejų sandorio šalių, t. y. A. M. ir A. S., tikslą patalpas realiai perleisti ne A. S., o ieškovui, ir jų motyvą nuslėpti tikrąją sandorio šalį, 2) ieškovo rūpinimąsi sutarties sudarymu, derėjimąsi dėl jos sąlygų, atsiskaitymą su pardavėja ieškovui priklausančiomis piniginėmis lėšomis ir galimybės įvykdyti ginčijamą sandorį, ir atvirkščiai – atsakovės A. S. nesirūpinimą sutarties sudarymu, nesiderėjimą dėl jos sąlygų, neatsiskaitymą su pardavėja jai priklausančiomis lėšomis arba realios galimybės įvykdyti ginčijamą sandorį neturėjimą, 3) ieškovo realiai atliktą patalpų perėmimą ir valdymą bei naudojimąsi nusipirktomis patalpomis, ir atvirkščiai – patalpų neperėmimą iš atsakovės A. S. pusės, A. S. nesinaudojimą ir nevaldymą nusipirktų patalpų ir (ar) neketinimą to daryti. Skundžiamame sprendime nėra nustatyti jokie patikimi faktai ir nėra surinkti jokie įrodymai, kurie patvirtintų, kad ieškovas realiai būtų perėmęs patalpas, kad jas būtų valdęs bei naudojęsis kaip patalpų savininkas. Byloje yra surinkti tik priešingas aplinkybes patvirtinantys įrodymai, kurių pirmosios instancijos teismas nevertino ir neatskleidė bylos esmės.
14.3. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, t. y. teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi prielaidomis ir nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovei (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178, 185 ir 263 straipsniai).
14.4. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiais vėlesnius atsakovės A. S. sudarytus sandorius, kuriais ji ginčo patalpas perleido jau kitiems asmenims. Šiuo konkrečiu atveju byloje nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad atsakovai R. S., R. U. ir R. M. yra sąžiningos šalys. Atsižvelgiant į tai, jeigu pirmosios instancijos teismas 2012 m. liepos 13 d. sandorį (sutartį) vertino kaip apsimestinį, tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti šioms šalims analogiškas kaip trečiajam asmeniui apsimestinio sandorio teisines pasekmes, t. y. CK 1.87 straipsnio 2 arba 3 dalį.
Atsiliepimas
15. Atsakovė R. U. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad šios bylos rezultatas negali turėti jokios neigiamos įtakos atsakovės R. U. nuosavybės teisėms, priešingu atveju būtų neteisėtai suvaržytos jos, kaip sąžiningo turto įgijėjo, teisės bei teisėti lūkesčiai, bei iškraipytas civilinės apyvartos saugumas ir stabilumas.
16. Trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovų pusėje, I. P. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą tenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
16.1. Ieškovas ir trečiasis asmuo I. P. niekada neplanavo pirkti patalpas, kurias 2012 metais nusipirko atsakovė A. S., ir šio turto jie niekada nevaldė kaip teisėti savininkai. 2012 metais ji ir ieškovas net neturėjo piniginių lėšų tam, kad galėtų įsigyti patalpas. Šią aplinkybę iš dalies patvirtino ir ieškovas, nurodydamas, kad jo valdomos įmonės (UAB „Bemverus“) finansinė padėtis buvo sunki.
16.2. Pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė byloje įrodinėjimo naštą, nepagrįstai perkeldamas ją atsakovei A. S., taip pat netinkamai vertino ir kitas trečiojo asmens I. P. investicijas į įsigytą turtą, nors ieškovas privalėjo pagrįsti ne tik savo galimybes įsigyti ginčo nekilnojamąjį turtą, bet ir aplinkybę, kad jis faktiškai sumokėjo pinigus turto pardavėjai ir savininko statusu valdė įsigytą turtą.
17. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:
17.1. Pirmosios instancijos teismas detaliai ir motyvuotai pasisakė dėl šalių valios, buvusios ginčijamo sandorio (sutarties) sudarymo metu. Teismas nurodė, jog tiek ginčo turto pardavėja A. M., tiek G. O. patvirtino, jog turtą pardavė ieškovui, kuris jiems ir sumokėjo pinigus. Taip pat atsakovė A. S. į bylą nepateikė nė vieno įrodymo, patvirtinančio jos indėlį sudarant sutartį, derybas, paieškas ir pan., atsakovė savo indėlį šiame procese įrodinėjo tik savo paaiškinimais.
17.2. Atsakovė nepateikė visiškai jokių įrodymų apie jos indėlį į patalpas, priešingai, duodama paaiškinimus teismo posėdžio metu, ji negalėjo identifikuoti patalpų, nurodyti, kokie konkretūs darbai buvo atlikti patalpose ir kas juos atliko, taip pat nepateikė duomenų, jog mokėjo mokesčius, susijusius su patalpų išlaikymu / aptarnavimu.
Žemesnės instancijos teismas
17.3. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis prielaidomis, priešingai pirmosios instancijos teismas vertino šalių paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinę medžiagą ir motyvavo, kodėl jais remiasi arba atmeta, vertindamas šalių ir liudytojų paaiškinimus bei parodymus, atsižvelgė į jų nuoseklumą ir objektyvumą.
17.4. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad net ir pripažinus sutartį negaliojančia, pirmosios instancijos teismas negalėjo pripažinti negaliojančiais ir tų sandorių, kurių pagrindu atsakovė perleido turto kitiems asmenims. Priešingai, šiuo konkrečiu šiuo atveju atsakovė A. S. pardavė jai nepriklausantį turtą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tai yra pagrindas naikinti sandorius.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
II. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
18. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria ieškovo ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais tenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas (CPK 320 straipsnis).
Dėl naujų rašytinių įrodymų priėmimo
20. Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naują įrodymą – 2012 m. gegužės 1 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį. Ieškovas nurodo, kad šis dokumentas patvirtina, jog ieškovas, pardavęs transporto priemonę BMW 645 už 80 000 Lt (23 169,60 Eur), turėjo piniginių lėšų nupirkti patalpas. Trečiasis asmuo I. P. kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus įrodymus – liudytojų E. M., I. P. (I. P.), J. P., G. O. ir atsakovės A. S. teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų stenogramas.
21. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikra apeliacinės instancijos teisme atliekama pagal toje byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Teisėjų kolegija, susipažinusi su ieškovo naujai pateikiamo įrodymo turiniu, sprendžia, kad ieškovas nepagrindė šio įrodymo pateikimo būtinybės apeliacinės instancijos teisme, todėl ieškovo pateiktą įrodymą atsisakoma priimti.
23. Sprendžiant dėl trečiojo asmens I. P. pateiktų naujų įrodymų priėmimo, pažymėtina tai, kad, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, teismas pats gali perklausyti teismo posėdžių garso įrašus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, klausimas dėl trečiojo asmens I. P. pateiktų naujų įrodymų priėmimo klausimas nesprendžiamas.
Byloje nustatytos reikšmingos faktinės aplinkybės
24. Bylos duomenimis nustatyta, kad apeliantė ir D. L. 2012 m. birželio 26 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu D. L. suteikė 75 000 Lt (21 721,50 Eur) paskolą apeliantei. Paskolos sutarties 2 punkte nurodyta, kad visa paskolos suma apeliantei buvo perduota grynaisiais pinigais. Paskolos tikslas – patalpų įsigijimas (paskolos sutarties 5 punktas).
25. Apeliantė ir A. L. 2012 m. birželio 28 d. sudarė paskolos sutartį, kurios pagrindu A. L. suteikė 70 000 Lt (20 273,40 Eur) paskolą apeliantei. Paskolos sutarties 3 punkte nurodyta, kad visa paskolos suma apeliantei buvo perduota grynaisiais pinigais. Šalys susitarė, kad paskola bus naudojama patalpų įsigijimui (paskolos sutarties 2 punktas).
26. Apeliantė ir trečiasis asmuo A. M. 2012 m. liepos 13 d. sudarė notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu apeliantė iš trečiojo asmens A. M. už 160 000 Lt (46 339,20 Eur) nusipirko negyvenamąją patalpą – slėptuvę (patalpos), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
27. 2018 m. birželio 13 d. patalpos buvo padalytos į keturis atskirus nekilnojamojo turto objektus – negyvenamąsias patalpas - Slėptuves, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini).
28. Apeliantė ir atsakovas R. S. 2019 m. gegužės 22 d. sudarė notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu apeliantė pardavė atsakovui R. S. negyvenamosios paskirties patalpą – Slėptuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), už 38 000 Eur.
29. Apeliantė ir atsakovė R. U. 2019 m. birželio 20 d. sudarė notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu apeliantė pardavė atsakovei R. U. negyvenamosios paskirties patalpą – Slėptuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), už 20 000 Eur.
30. Apeliantė ir atsakovas R. M. 2019 m. spalio 23 d. sudarė notarinę pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu apeliantė pardavė atsakovui R. M. negyvenamosios paskirties patalpą – Slėptuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), už 40 000 Eur.
31. Apeliantė ir atsakovas R. M. 2019 m. spalio 23 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, kurios pagrindu apeliantė pardavė atsakovui R. M. negyvenamosios paskirties patalpą – Slėptuvę, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), už 21 000 Eur.
Dėl sutarties pripažinimo apsimestine ir negaliojančia
32. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad sudarytos sutarties pagrindu patalpas nusipirko ieškovas, kuris derino visus patalpų įsigijimo klausimus ir dalimis sumokėjo pinigines lėšas buvusios patalpų savininkės A. M. giminaičiui G. O., organizavo patalpų remonto, padalijimo ir įrengimo darbus, kartu su savo sutuoktine (trečiuoju asmeniu I. P.) mokėdavo mokesčius, susijusius su patalpų išlaikymu. Teismas pripažino sutarties sąlygą, jog patalpų pirkėja yra apeliantė, apsimestine, ir patalpų pirkėju pripažino ieškovą (CK 1.87 straipsnio 1 dalis). Apeliantė su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka, nurodo, kad ji buvo patalpų savininkė, rūpinosi patalpų padalijimo, remonto, pardavimo klausimais, apmokėjo remonto darbus, pasirašydavo sutartis, taip pat rūpinosi ir kitais patalpų valdymo klausimais, sudarė sutartis dėl komunalinių paslaugų teikimo, teikė nekilnojamojo turto mokesčio deklaracijas ir mokėjo mokesčius už patalpas, apmokėdavo baudas ir kitas mokėtinas sumas.
33. CK 1.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo yra dengiamas kitas sandoris, kurio teisinių pasekmių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018).
34. Apsimestinio sandorio atveju yra pridengiamas kitas sandoris. Tai reiškia, kad apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių. Apsimestinis sandoris visada negalioja nuo jo sudarymo momento, o sandorio, kurį siekta pridengti, galiojimas priklauso nuo jo pobūdžio ir sudarymo aplinkybių. Jeigu pridengiamojo sandorio turinys atitinka įstatymo reikalavimus, tai taikomos atitinkamą sandorį reglamentuojančios taisyklės.
35. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktas). Kadangi apsimestinis sandoris turi valios trūkumų, jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, apsimestinio sandorio atveju yra tik pridengiamas kitas sandoris, tai, sprendžiant dėl sandorio kvalifikavimo, svarbu vadovautis tiek CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis, tiek kasacinio teismo praktikoje suformuluotomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir nustatyti tikruosius šalių ketinimus, kurių šalys siekė sudarydamos ginčijamą sandorį.
36. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad, esant ginčui dėl sutarties turinio bei jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taikant įstatymo įtvirtintas ir teismų praktikoje pripažintas sutarčių aiškinimo taisykles, turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018 35 punktas). Vadinasi, apsimestinio sandorio atveju turi būti nustatyta apsimestinė abiejų šalių, o ne vienos iš jų (šiuo atveju ieškovo), valia.
37. Siekiant įrodyti, kad sandoris apsimestinis, reikia įrodyti tokio sandorio motyvus, t. y. pagrįsti sandorio tikslą, ko realiai buvo siekiama sudarant apsimestinį sandorį. Šioje byloje apsimestinio sandorio įrodinėjimas iš esmės buvo grindžiamas aplinkybėmis, kad apeliantė neturėjo jokių ketinimų įsigyti patalpas, nes jas faktiškai siekė įsigyti ir įsigijo ieškovas, tik pasitelkiant atsakovę, tokiu būdu siekiant išvengti turto įsigijimo savo ar turimos bendrovės vardu įforminimo dėl esamos sudėtingos bendrovės finansinės padėties.
38. Rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-415/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015).
39. Nors apeliantė nurodo, kad pirkdama patalpas ji siekė investuoti savo pinigines lėšas į nekilnojamąjį turtą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ji nepateikė objektyvių įrodymų, kurie patvirtintų šias aplinkybes.
40. Byloje esantys duomenys nepatvirtina ir aplinkybės, kad apeliantė sutarties sudarymo metu turėjo pakankamai piniginių lėšų sumokėti už patalpas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pagal apeliantės pateiktas 2012 m. birželio 26 d. ir 2012 m. birželio 28 d. paskolos sutartis (nutarties 20, 21 punktai), kurių pagrindu apeliantei buvo suteiktos 75 000 Lt (21 721,50 Eur) ir 70 000 Lt (20 273,40 Eur) paskolos patalpų pirkimui, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, jog ji vykdė sutartinius įsipareigojimus (mokėjo įmokas ir sutartines palūkanas paskolos davėjams).
41. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos padaryta išvada, kad patalpas įsigijo ir patalpų savininko teises ir pareigas vykdė ieškovas kartu su trečiuoju asmeniu I. P., o ne apeliantė. Šiuo konkrečiu, esminę reikšmę, nustatant tikrąsias sutarties sudarymo aplinkybes, turi trečiųjų asmenų A. M. ir G. O. pateikti paaiškinimai dėl sutarties sudarymo aplinkybių. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, liudytojas G. O. 2021 m. gegužės 3 d. vykusio teismo posėdžio metu parodė, kad faktinis patalpų pirkėjas buvo ieškovas, kuris patalpas apžiūrėjo ir grynaisiais pinigais sumokėjo patalpų kainą, trečiasis asmuo A. M., kuri sutarties sudarymo buvo patalpų savininkė, atsiliepime į ieškinį nurodė, jog patalpas pardavė ieškovui, kuris derino visus patalpų pardavimo klausimus. Apeliantė, priešingai nei ieškovas, negalėjo tiksliai nurodyti, kokie konkretūs patalpų remonto darbai buvo atlikti patalpose bei nepateikė objektyvių duomenų, kad ji apmokėdavo mokesčius, susijusius su patalpų išlaikymu.
42. Šiuo konkrečiu atveju darytina išvada, kad labiau tikėtina, jog patalpas pirko ieškovas ir trečiasis asmuo I. P. (ieškovo sutuoktinė), o apeliantė, kuri yra I. P. sesuo, buvo tik formali sutarties šalis. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Vilniaus miesto apylinkės teisme yra nagrinėjama civilinė byla Nr. e2-110-930/2022 pagal I. P. patikslintą ieškinį I. P. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, santuokoje įgyto turto ir prievolių padalijimo bei kompensacijos priteisimo, taip pat I. P. priešieškinį I. P. dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir skyrium gyvenančios motinos bendravimo su nepilnamečiais vaikais tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo. Pažymėtina, kad trečiasis asmuo I. P. ieškinį dėl santuokos nutraukimo teismui pateikė 2019 m. gegužės 8 d. Apeliantė tik po I. P. inicijuotos santuokos nutraukimo bylos atliko aktyvius veiksmus, siekiant patalpas perleisti (parduoti) kitiems asmenims, t. y. tokiu būdu siekiant užkirsti kelią ieškovui tęsti patalpų naudojimą ir patvirtinant faktą, kad kilus ginčui tarp ieškovo ir I. P. dėl turto, būtų išvengta tikrosios turtinės padėties nustatymo.
43. Abejones, kad apeliantė buvo patalpų savininkė, kelia ir apeliantės teismui pateikti rašytiniai įrodymai (2012 m. birželio 26 d. ir 2012 m. birželio 28 d. paskolos sutartys (nutarties 20, 21 punktai), 2019 m. gegužės 8 d. papildomas susitarimas prie 2012 m. birželio 26 d. paskolos sutarties, 2019 m. birželio 26 d. pinigų priėmimo perdavimo aktas vykdant 2012 m. birželio 26 d. paskolos sutartį). Teisėjų kolegijos vertinimu, šie įrodymai nėra patikimi sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą, nes trečiasis asmuo I. P. 2019 m. gegužės 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismui pateiktame ieškinyje dėl santuokos nutraukimo, nurodė, kad su I. P. kartu negyvena nuo 2019 m. kovo 4 d., t. y. nuo tada, kai sutuoktinio I. P. atžvilgiu Vilniaus apskrities VPK Vilniaus miesto 1-ajame policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. M-1-01-06-344-019 pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnį. Darytina išvada, kad apeliantė aukščiau nurodytus įrodymus teismui pateikė dėl tarp ieškovo ir trečiojo asmens I. P. kilusių nesutarimų, todėl nėra pagrindo juos pripažinti objektyviais bei jais vadovautis sprendžiant šioje byloje ginčą dėl sutarties sudarymo aplinkybių.
44. Teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino negaliojančiais vėlesnius apeliantės sudarytus sandorius, kuriais ji ginčo patalpas perleido kitiems asmenims. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino negaliojančiomis 2019 m. gegužės 22 d., 2019 m. birželio 20 d. 2019 m. spalio 23 d. pirkimo-pardavimo sutartis, sudarytas apeliantės ir atsakovų R. S., R. U. ir R. M., tačiau nuosavybės teises į patalpas jiems paliko (nutarties 10.3 – 10.9 papunkčiai). Atsižvelgiant į tai, kad šiuo konkrečiu atveju atsakovai R. S., R. U. ir R. M. yra sąžiningi įgijėjai, nes byloje nėra duomenų, jog patalpas nusipirko už mažesnę nei rinkos kainą, o kitų jų nesąžiningumą patvirtinančių įrodymų byloje nebuvo nustatyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nėra pagrindo šias patalpas išreikalauti iš atsakovų R. S., R. U. ir R. M..
45. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytus motyvus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek procesinės įrodymų vertinimo, tiek materialiąsias ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, ir turėdamas tam tiek teisinį, tiek faktinį pagrindą pagrįstai pripažino apsimestine sutarties sąlygą, jog patalpų pirkėja yra apeliantė bei pagrįstai pripažino patalpų pirkėju ieškovą (CK 1.87 straipsnio 1 dalis).
Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų
46. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai patenkino ieškinį iš dalies, o apeliantės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamos sprendimo dalies, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Kadangi apeliantės apeliacinis skundas atmetamas, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokią teisę įgijo ieškovas (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Ieškovas pagrindė, kad patyrė 1 573 Eur išlaidas advokato teisinei pagalbai rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą.
48. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) (toliau – Rekomendacijos).
49. Ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Rekomendacijų 8.11 papunktyje nustatyto maksimalaus priteistino užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (1 972,62 Eur (1,3 koeficientas x 1 517,40 Eur)), todėl ieškovo bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai, patirtos bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (1 573 Eur), priteistinos iš apeliantės.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 331 straipsniu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2021 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui I. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovės A. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 1 573 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus septyniasdešimt tris eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.