Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino (pranešėjo) ir Arūno Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. P. ir atsakovo T. A. apeliacinius skundus dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr.2-571-950/2015 pagal ieškovės J. P. ieškinį atsakovui T. A. dėl tėvystės nustatymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

I. J. P. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama:

1) nustatyti, kad atsakovas T. A. yra nepilnamečių vaikų E. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. P., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas;

2) nustatyti nepilnamečių vaikų E. P. ir A. P. gyvenamąją vietą su motina (ieškove) J. P.;

3) priteisti iš atsakovo T. A. nepilnamečių vaikų E. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui po 115 Eur kiekvieną mėnesį mokamų periodinių išmokų iki vaikų pilnametystės, išlaikymo lėšas kasmet indeksuojant LR Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją, perduodant jas valdyti uzufrukto teise ieškovei;

4) priteisti iš atsakovo T. A. nepilnamečiams vaikams E. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. P., gim. (duomenys neskelbtini), 8 280 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą už 3 metų laikotarpį nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2015 m. vasario 25 d.;

5) priteisti valstybei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė J. P. prašo pakeisti Prienų rajono apylinkės teismo sprendimą dalyje dėl išlaikymo įsiskolinimo ir priteisti iš atsakovo T. A. nepilnamečių vaikų E. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. P., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymo įsiskolinimą nuo 2012 m. vasario 25 d. iki 2015 m. vasario 25 d., skaičiuojant už vieną mėnesį kiekvienam vaikui po 115 Eur, t. y. iš viso 8 280 Eur; priteisti iš atsakovo T. A. valstybės naudai visas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, kad teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, nepagrįstai akcentavo ieškovės pasyvų elgesį bei tai, kad T. A. visiškai ir neginčijamai tapo žinoma apie pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus tik civilinės bylos nagrinėjimo metu. Apeliantės nuomone, tokia teismo išvada yra neteisinga ir neatitinka CK 3. 200 straipsnio bei kitų įstatymų, reglamentuojančių savarankišką vaikų teisę gauti išlaikymą iš savo tėvų nuo gimimo dienos, nuostatų, kadangi teisę į išlaikymą iš tėvų vaikai įgyja nuo jų gimimo dienos (CK 3. 137 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 3.137 straipsnio nuostatas, vaiko kilmės iš tėvų patvirtinimas nesiejamas su vaiko gimimo įrašo padarymo data arba su teismo sprendimo, nustatančio tėvystę, priėmimo (įsiteisėjimo) data, nes vaiko kilmė yra kildinama iš jo gimimo iš konkrečių tėvų ir nuo jo gimimo dienos. Nors nagrinėjamu atveju vaikų kilmė iš tėvo nustatyta ne nuo gimimo dienos, o vėliau, tačiau ir šiuo atveju tėvų ir vaikų tarpusavio teisės ir pareigos vis tiek atsirado nuo vaikų gimimo dienos, kaip tai numato CK 3. 137 straipsnio 3 dalis. Pagal CK 3. 192 straipsnio 1 dalį, tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, t. y. nuo vaikų gimimo dienos. Byloje nustatyta, kad atsakovas, būdamas vaikų tėvas (pagal kilmę), pareigos išlaikyti savo nepilnamečius vaikus nevykdė, todėl iš jo, remiantis CK 3.200 straipsniu, priteistinas išlaikymo įsiskolinimas už trejus metus. Pareiga įrodyti, kad atsakovas teikė vaikams išlaikymą kyla būtent atsakovui. Byloje nebuvo ginčo dėl to, kad atsakovas vaikų visai neišlaikė, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai nepriteisė išlaikymo įsiskolinimo. Tai, kad atsakovui tariamai nebuvo žinoma, jog ieškovė susilaukė nuo jo dviejų vaikų, nesudaro pagrindo atleisti jį nuo išlaikymo pareigos. Tai prieštarautų vaikų interesams, nes vaikai negali būti moraliai ir materialiai atsakingi už motinos, nesuteikusios aiškios, nedviprasmiškos informacijos vaikų tėvui apie vaikų gimimą, veiksmus. Atsakovui nuo pat vaikų gimimo dienos buvo žinoma, kad jis yra jų tėvas, kadangi ieškovė su atsakovu kurį laiką gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, dar prieš kreipiantis į teismą atsakovas atsiuntė vaikams kalėdines dovanas, ką pats pripažino teisme, todėl teismo konstatuotos aplinkybės apie tai, kad atsakovui nebuvo žinoma, kad jis yra vaikų tėvas ir privalo išlaikyti savo vaikus, yra niekuo nepagrįsti.

Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamo sprendimo dalį dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas lygiomis dalimis arba atsakovą nuo jų mokėjimo iš viso atleisti. Atsakovo nuomone, nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad vaikams išlaikymas turi būti teikiamas nuo jų gimimo dienos. Pažymi, kad CK 3.200 straipsnis numato nepilnamečių vaikų išlaikymą nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, o ne nuo vaikų gimimo dienos, kaip nepagrįstai teigia ieškovė. Atsakovo teigimu, jis apie savo tėvystę sužinojo tik nustačius ją skundžiamu teismo sprendimu, t. y. vaikų kilmė nustatyta ne nuo jų gimimo dienos, o vėliau. Nežinodamas ir neturėdamas garantijų, kad atsakovas yra ieškovės vaikų tėvas, atsakovas neturėjo pareigos vaikus išlaikyti. Be to, ieškovė nepagrįstai ilgai delsė kreipti į teismą dėl tėvystės fakto nustatymo ir išlaikymo vaikams priteisimo, tėvystės faktą nuo atsakovo slėpė. Todėl ieškovės reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo yra nesąžiningas, nepagrįstas ir neatitinkantis sąžiningumo, protingumo ir lygiateisiškumo principų, pažeidžiantis atsakovo teisėtus lūkesčius ir finansines galimybes. Atsakovas nurodo, kad jo siunčiamos vaikams dovanėlės, atsakovo tėvų materialinė parama vaikams patvirtina, kad atsakovas, net ir nenustačius jo tėvystės, teikė vaikams išlaikymą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, liečiančios išlaikymo dydžio nustatymą, išlaikymo įsiskolinimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydžio

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovas T. A. yra dviejų nepilnamečių vaikų – E. P., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. P., gim. (duomenys neskelbtini), tėvas. Minėta aplinkybė nustatyta teismo sprendimu, kurios atsakovas savo apeliaciniu skundu neginčija.

Teisėjų kolegija pažymi, kad tėvų pareigos išlaikyti nepilnamečius vaikus vykdymas pripažįstamas pagrindiniu vaiko teisės į normalų augimą, vystymąsi, ugdymą, įgimtų ir įgytų gabumų lavinimą užtikrinančiu veiksniu. Spręsdamas vaikams teiktino išlaikymo dydžio klausimą, teismas turi atsižvelgti į įstatyme nustatytus kriterijus, ir, remdamasis jais, nustatyti ir įvertinti reikšmingų aplinkybių visumą. Pagrindiniai išlaikymo dydžio nustatymo kriterijai yra tokie: išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečio vaiko poreikiams bei jo tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis); teismas negali priteisti vaikui išlaikyti daugiau, negu objektyviai leidžia tėvų turtinė padėtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2010;); tėvų turtinė padėtis turi būti vertinama, atsižvelgiant į tėvų gaunamas pajamas, turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, investicijas, sveikatą, išlaikytinių skaičių, taip pat į tėvų elgesį, siekiant uždirbti, gauti pajamas vaikams išlaikyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2010); nustatant vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumą turi būti nurodyta, kokia dalimi tėvų gaunamos pajamos ir turimas turtas, t. y. tėvų turtinė padėtis, gali užtikrinti vaikų poreikių tenkinimą.

Toks išlaikymo teisinis reglamentavimas reiškia, kad net ir visiškas pajamų ar turto neturėjimas neatleidžia įpareigoto asmens (vieno iš vaiko tėvų) nuo prievolės teikti išlaikymą savo pilnametystės nesulaukusiam vaikui. Jei tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2010). Įstatymų leidėjas nenustatė išlaikymo dydžio minimalios ribos, todėl teismų praktikoje pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems jo poreikiams patenkinti, gali būti minimali mėnesinė alga (MMA), kurią turėtų teikti abu tėvai. Tačiau ir šis kriterijus yra tik orientacinis bei taikytinas atsižvelgiant į kiekvienos konkrečias bylos aplinkybes ir tėvų situaciją. Koks išlaikymo dydis užtikrina būtinas vaikui vystytis sąlygas, kiekvienu atveju sprendžia teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-71/2010). Taigi, sprendžiant išlaikymo priteisimo klausimą, svarbu nustatyti vaiko poreikių dydžio bei tėvų turtinės padėties aspektus.

Nagrinėjamu atveju ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnamečiams jų vaikams E. ir A. P. po 115 Eur mokamomis periodinėmis išmokomis kas mėnesį iki vaikų pilnametystės. Iš pateiktos į bylą ieškovės vaikams skiriamų išlaidų suvestinės matyti, kad kiekvieno nepilnamečio vaiko poreikių patenkinimui per mėnesį reikalinga ne mažesnė nei 230 Eur suma, kurią sudaro 115 Eur išlaidos maistui, 20 Eur – higienos reikmenims, 10 Eur – vaistams ir vitaminams, 72 Eur – drabužiams, avalynei, 8 Eur – mokymosi priemonėms, 20 Eur – mobilaus ryšio telefono papildymui, internetui, laisvalaikiui (b. l. 21). Pirmosios instancijos teismas ieškovės nurodytas išlaidas vaikų išlaikymui laikė pagrįstomis ir įvertinęs Lietuvos Respublikos ekonominę padėtį, maisto produktų, vaikams skirtų prekių ir paslaugų kainas, sprendė, kad ieškovės prašoma priteisti suma patenkintų tik būtiniausius vaikų poreikius.

Vertindamas šalių turtinę padėtį, bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad ieškovė niekur nedirba, augina šešis nepilnamečius vaikus ir pragyvena tik iš 208,61 Eur socialinės pašalpos (b. l. 16), turi savo vardu registruotą 1998 m. laidos automobilį Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 17) ir 41,44 kv. m ploto gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini) (b. l. 18-20).

Atsakovas nekilnojamojo ir brangaus kilnojamojo turto neturi, šiuo metu nedirba, atlieka 20 metų laisvės atėmimo bausmę, paskirtą 2011 m. vasario 25 d. nuosprendžiu (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartis dėl laisvės atėmimo bausmės suderinimo su LR BK normomis bei pataisos įstaigos nustatymo nuteistajam vykdant užsienio valstybės 2011 m. vasario 25 d. nuosprendį).

Taigi, byloje nustatytos faktinės jos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad šiuo metu abiejų proceso šalių turtinė padėtis yra sunki ir nors ieškovė turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tačiau vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į turimo turto paskirtį, jo vertę ir kitas jo savybes (eksploatavimo laikotarpį, galimybes tokį turtą realizuoti ir pan.) nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovės geresnės materialinės gyvenimo sąlygos gali lemti ženklią disproporciją nepilnamečių vaikų išlaikymo atžvilgiu. Pažymėtina, kad nepilnamečių vaikų išlaikymas yra turtinė asmeninė tėvų prievolė, todėl negalima jos perleisti nei kitiems asmenims, nei atsisakyti ją vykdyti. Todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad atsakovo laisvė yra laikinai apribota nesudaro pagrindo atleisti jį nuo pareigos išlaikyti vaikus (Konstitucijos 38 straipsnio 6 dalis, CK 3.192 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad oficialių darbo santykių neturėjimas neeliminuoja tėvo pareigos išlaikyti nepilnametį vaiką, be to, į tokią padėtį (laisvės atėmimo įstaigą) atsakovas pateko išimtinai dėl savo kaltės. Todėl lemiamas vaidmuo aptariamu atveju tenka ne tėvo laikinai socialiniai padėčiai, bet vaikų poreikių ir interesų užtikrinimui, nes visais atvejais teismas privalo atsižvelgti ir taikyti CK 3.3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, kurio esmė – pirmiausiai užtikrinti vaiko interesus.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju gali būti taikoma orientacinė MMA išlaikymo dydžio nustatymo taisyklė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2004; 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009, kt.). Šiuo metu MMA yra 350 Eur, o išlaikymas iš atsakovo priteistas po 115 Eur kas mėnesį kiekvienam jo vaikui mokėtinų išmokų, t. y. ženkliai mažesnis už išlaikymo dalį, jeigu teismas laikytųsi orientacinio ir vienam iš tėvų tenkančio 175 Eur dydžio kriterijaus.

Atsižvelgdama į prioritetinį vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovės nurodyti vaikų poreikiai ir išlaidos jiems tenkinti atitinka protingumo kriterijų, išvardinti poreikiai nėra susiję su prabangos prekių ir paslaugų įsigijimu, o priešingai, visos išlaidos yra reikalingos vaikų tinkamam maitinimui užtikrinti, jiems aprengti, būtiniausioms sveikatos priežiūros, mokymo, auklėjimo ir laisvalaikio reikmėms. Mažesnio dydžio išlaikymas neatitiktų tiesioginės išlaikymo nepilnamečiam vaikui paskirties, todėl pakeisti teismo sprendimą atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais ir sumažinti išlaikymo dydį iki 60 Eur kiekvienam vaikui nėra pagrindo, dėl ko atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl išlaikymo dydžio atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakydama į kitą atsakovo apeliacinio skundo argumentą (kad vaikų išlaikymui priteista iš atsakovo suma nebūtų perduota tvarkyti ir valdyti uzufrukto teise vaikų motinai dėl netinkamo jos elgesio) teisėjų kolegija pažymi, kad ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Išlaikymas negali būti naudojamas tėvo (motinos), globėjo (rūpintojo), kitų asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti. Išlaikymą teikiantis tėvas (motina) turi teisę kontroliuoti išlaikymo panaudojimą. Kai vienas iš vaiko tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas) ar kiti asmenys panaudoja vaikui skirtą išlaikymą ne vaiko interesams – skiria jį savo asmeniniams poreikiams, iššvaisto, perleidžia kitiems asmenims ir panašiai – jie privalo atlyginti vaikui padarytus nuostolius. Netinkamai panaudotos lėšos yra išieškomos iš tokio asmens turto pagal vaiko atstovų, valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį. Tokie asmenys gali būti nušalinami nuo vaiko turto tvarkymo (CK 3.191 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Taigi ieškovės nušalinimas nuo vaikų turto tvarkymo nagrinėjamu atveju būtų galimas tik byloje esant duomenų ar atsakovui įrodžius, kad ieškovė vaikams skirtas lėšas naudoja (panaudos) ne vaikų, o savo reikmėms. Nagrinėjamu atveju daryti tokią išvadą nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, nes atsakovo teiginiai, charakterizuojantys ieškovę, jos gyvenimo būdą, nepagrįsti jokiais minėtas aplinkybes pagrindžiančiais įrodymais (CPK 178 straipsnis).

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

Pirmosios instancijos teismas atsisakymą tenkinti ieškinio reikalavimą dėl išlaikymo skolos nepilnamečiams vaikams priteisimo grindė pasyviu ieškovės elgesiu ilgą laiką (nuo 2008 m.), be to, teismas atsižvelgė į byloje nustatytą aplinkybę, kad ieškovė pati patvirtino, jog nuo vaikų gimimo ji nesikreipė į atsakovą dėl išlaikymo vaikams teikimo ir kad dėl išlaikymo įsiskolinimo ieškovė kreipėsi į teismą tik jos sutuoktiniui K. P. nuginčijus vaikų E. P. ir A. P. tėvystę teismine tvarka 2010 metais. Be to, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas apie pareigą teikti vaikams išlaikymą sužinojo tik bylos nagrinėjimo metu, atlikus DNR ekspertizę tėvystės faktui nustatyti.

Apeliantė (ieškovė) apeliaciniame skunde pagrįstai nurodo, kad vaiko ir tėvų tarpusavio teisės ir pareigos yra grindžiamos vaiko iš tėvų kilme, kuri patvirtinama nuo vaiko gimimo dienos ir nuo tos dienos sukuria su ja susijusias, įstatymų nustatytas teises ir pareigas (Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos 7 straipsnis, CK 3.137 straipsnio 3 dalis). Kai vaiko kilmė iš tėvo (motinos) yra nustatyta ne šiam gimus, o esant vyresniam (kaip yra ir nagrinėjamo ginčo atveju), tėvų ir vaikų tarpusavio teisės ir pareigos, atsirandančios nuo vaiko gimimo dienos, nesikeičia, tačiau išlaikymo srityje įstatymo jos ginamos iš dalies, ribojant išlaikymo priteisimo terminą trejais metais iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 str.). Pažymėtina, kad išlaikymo įsiskolinimas, kaip ir išlaikymas, nustatomas remiantis CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, todėl teismas, kilus ginčui dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, turi atsižvelgti į vaiko poreikius, kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, būtiną išlaikymo dydį, proporcingas vaiko poreikiams ir tėvų turtinei padėčiai, kokią dalį reikalingo išlaikymo teikė kiekvienas iš tėvų ginčijamu laikotarpiu, nuo kurio momento vaiko tėvas ar motina nebevykdė savo pareigos materialiai išlaikyti savo vaikus. Reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo yra retroaktyvaus pobūdžio, todėl nustatant teisiškai reikšmingus faktus dėl CK 3.200 straipsnio taikymo turi būti remiamasi tuo metu egzistavusiomis faktinėmis aplinkybėmis, atsižvelgiant į prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą bei į protingumo, teisingumo, sąžiningumo principus (CK 3.3, 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2009). Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog išlaikymo įsiskolinimas gali atsirasti dėl to, kad išlaikymas neteikiamas iš viso ar jeigu jis neteikiamas iš dalies, t. y. teikiamas tik tokio dydžio aprūpinimas, kuris nepatenkina vaiko visų būtinų poreikių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2008).

Tais atvejais, kai yra nuginčijama tėvystė ir nustatoma kito asmens tėvystė, sprendžiant vaiko išlaikymo klausimą svarbu nustatyti, ar iki pasikeičiant tėvystei vaiko teisė į išlaikymą buvo užtikrinta tinkamai. Todėl ir išlaikymo įsiskolinimas gali būti išieškomas tik tuo atveju, jei bus nustatyta, kad iki pasikeičiant tėvystei tėvu buvęs įrašytas asmuo, kuris nėra vaiko biologinis tėvas, materialiai nesirūpino vaiku. Priešingu atveju priteisti vaikui įsiskolinimą už išlaikymą iš kito asmens, kuris nuginčijus išlaikymą teikusio asmens tėvystę nustatomas vaiko tėvu, nėra pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-596/2013).

Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis nustatyta, kad Prienų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-84-644/2010, teismas pripažino negaliojančiais duomenis vaikų gimimo liudijimuose, kad K. P. yra E. P., a/k (duomenys neskelbtini) ir A. P., a/k (duomenys neskelbtini) tėvas. Be to, svarbu pažymėti, kad po to, kai buvo užvesta ši ginčo byla, ieškovė ir jos sutuoktinis K. P. kreipėsi į teismą dėl santuokos nutraukimo ir Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-1413-939/2015, jų santuoka buvo nutraukta bendru abiejų sutuoktinių sutikimu.

Taigi K. P. nuginčijus vaikų E. P. ir A. P. tėvystę 2010 metais (Prienų rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2-84-644/2010), tačiau jam ir toliau gyvenant su ieškovė J. P., jiems vedant bendrą ūkį ir bendrai auginant ir auklėjant vaikus iki ieškovės pareiškimo teismui dėl tėvystės nustatymo ir išlaikymo priteisimo padavimo dienos (2015-03-18), nesant byloje duomenų, kad iki teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo K. P. būtų atsisakęs teikti auklėjimą ir išlaikymą visiems nepilnamečiams vaikams, tame skaičiuje E. ir A., darytina išvada, kad ir po to, kai buvo nuginčyta nepilnamečių vaikų tėvystė, ieškovės sutuoktinį K. P. ir nepilnamečius vaikus E. bei A. siejo socialinės tėvystės santykiai, taigi buvo užtikrintas ir tinkamas šių vaikų auklėjimas ir išlaikymas iš abiejų tėvų (motinos ir netikro tėvo). Minėta išvada grindžiama ir pirmosios instancijos teismo nustatytomis bei šalių neginčijamomis aplinkybėmis apie ieškovės pasyvų elgesį dėl tikrosios E. ir A. P. tėvystės nustatymo ir išlaikymo jiems priteisimo momento.

Apibendrinant tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad atsisakydamas priteisti išlaikymo įsiskolinimą pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, todėl panaikinti jį ieškovės apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo atleisti jį bent iš dalies nuo teismo sprendimu priteistų bylinėjimosi išlaidų arba jas sumažinti.

Visų pirma, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas nebuvo pareiškęs prašymų dėl bylinėjimosi išlaidų ir tokio klausimo teismas nesvarstė, todėl apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis).

Antra, pirmosios instancijos teismas paskirstė bylinėjimosi išlaidas vadovaudamasis CPK nuostatomis, reglamentuojančiomis bylinėjimosi išlaidų priteisimą. Ginčo dėl jų dydžio ir proporcingumo nėra. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad bylinėjimosi išlaidos (15,08 Eur), susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, yra per didelės, prieštarauja faktinei bylos medžiagai (b. l. 1) ir grindžiamos spėlionėmis bei netinkamu įstatymo (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 93 straipsnio 1 dalis) aiškinimu, dėl ko teisėjų kolegija atmeta juos kaip nepagrįstus.

Trečia, skundžiamu teismo sprendimu priteista bylinėjimosi išlaidų suma yra teisminio bylinėjimosi proceso pasekmė, sukurianti papildomas prievoles teisminį ginčą pralaimėjusiai šaliai (CPK 270 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Atsakovui manant, kad jis yra finansiškai nepajėgus sumokėti teismo sprendimu priteistų sumų iš karto ar artimiausiu metu, jis turi teisę kreiptis į teismą dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo (CPK 284 straipsnis). Pažymėtina, kad skubiai vykdytino sprendimo ar jo dalies įvykdymą atidėti ar išdėstyti negalima.

Remiantis nurodytu, atsakovo reikalavimas pakeisti (sumažinti) priteistas bylinėjimosi išlaidas laikytinas nepagrįstu.

Kauno apygardos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.