Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2013-10-29 · Civilinė byla Nr. 2A-1135/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2012-07-10Panevėžio apygardos teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2013-10-29Lietuvos apeliacinis teismas
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2013-10-29
Bylos Nr.
2A-1135/2013
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00146-2010-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Audronė Jarackaitė, Alvydas Poškus, Algirdas Gailiūnas
Atsakovas
J. K.
Kategorijos
  • 27.7pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 44.2.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-1135/2013Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00146-2010-3Procesinio sprendimo kategorijos: 27.7; 44.2.4.1 (S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. spalio 29 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Algirdo Gailiūno, Audronės Jarackaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų J. K. ir J. K. apeliacinius skundus Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr.2-158-198/2012 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Lyduva“ ieškinį atsakovams J. K., J. K. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje kilęs ginčas dėl bankrutavusiai įmonei padarytos žalos atlyginimo.

Šalies argumentai

Ieškovas prašė teismą priteisti iš atsakovo J. K. 322 797,00 Lt, o iš atsakovės J. K. 116 359,00 Lt žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-334/2011 ir Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-5-530/2012 atsakovė J. K. buvo pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 222 str. 1 d. ir 220 str. 1 d. Baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, jog atsakovė vadovavimo laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki bankroto bylos iškėlimo ieškovės buhalterinėje apskaitoje panaudojo suklastotus oficialius automobilių pardavimo dokumentus ir tokiu būdu, pasisavindama į kasą neįneštas pinigų sumas, ieškovei padarė 112 059,00 Lt žalą. Kadangi nuosprendyje dėl aritmetinės klaidos nurodytos 112 059,00 Lt sumos ištaisyti negalima (nuosprendyje nurodyta suma palankesnė nuteistajai), faktinė žala turėtų būti 116 359,00 Lt suma. Nepaisant to, kad Panevėžio apygardos teismas 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1A-5-530/2012 išteisino J. K., neįrodžius jo dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, tačiau baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, jog atsakovo J. K. vadovavimo ieškovei laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 29 d. iki 2006 m. rugsėjo 12 d. buhalterinėje apskaitoje buvo naudojami suklastoti oficialūs automobilių pardavimo dokumentai ir dėl to buvo padaryta ieškovei 322 797,00 Lt žala. Tokiu būdu atsakovai, kaip buvę ieškovo vadovai, padarę žalą įmonei, privalo ją atlyginti. Mano, kad remiantis CPK 182 straipsnio 3 dalimi nereikia įrodinėti atsakovų nusikalstamų veikų pasekmių, kurios buvo nustatytos įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžiu.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apygardos teismas 2012 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai - priteisė ieškovui iš J. K. 322 797 Lt, o iš J. K. - 116 359 Lt žalos ir 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistų sumų. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės teismas baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-334/2011 pripažino atsakovę J. K. kalta dėl apgaulingai vestos įmonės buhalterinės apskaitos ir neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimo, o Panevėžio apygardos teismas, apeliacine tvarka peržiūrėjęs nuosprendį, atsakovės neišteisino. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad J. K. netinkamai vesdama ieškovo buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 13 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d., padarė ieškovui žalą, kuri pasireiškė neįneštų į bendrovės kasą pajamų pavidalu. Pažymėjo, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1-20-334/2011 žalos dydis buvo nustatytas remiantis specialisto išvada bei liudytojų parodymais, o kadangi teismo nuosprendyje padaryta aritmetinė klaida (nurodant vietoje 116 359 Lt sumos 112 059 Lt sumą) neturi įtakos civilinei atsakomybei taikyti. Nurodė, kad atsakovas J. K. ieškovui vadovavo iki 2006 m. rugsėjo 12 d. Nors J. K. baudžiamojoje byloje buvo išteisintas, tačiau baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, jog atsakovo J. K. vadovavimo metu (nuo 2005 m. gruodžio 29 d. iki 2006 m. rugsėjo 12 d.) dėl netinkamai organizuotos bendrovės buhalterinės apskaitos, ieškovas neteko dalies pajamų. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 20 d. nuosprendyje nurodė, jog dėl neteisėtų civilinės teisės prasme atsakovo J. K. veiksmų UAB „Lyduva“ patyrė 322 797 Lt žalą. Kadangi nuosprendis šioje dalyje yra įsiteisėjęs, teismas laikė žalos dydį įrodytu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė J. K. (toliau – apeliantė) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. sprendimo dalį dėl jos civilinės atsakomybės ir priimti naują sprendimą - ieškinį šioje dalyje atmesti (b. l. 1-3, t. 2). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje yra apskųstas Lietuvos Aukščiausiajam teismui, nes apeliantė nesutinka su paskirta bausme ir jame nurodytomis aplinkybėmis, kuriomis ginčijamame sprendime civilinėje byloje kaip įrodytomis remiasi pirmosios instancijos teismas.

2. Valdymo organų neteisėtos veikos nepakanka jų civilinei atsakomybei atsirasti. Būtina civilinės atsakomybės sąlyga yra žalos padarymas. Apeliantė jokių pinigų negavo, jų nepasisavino, apie dokumentų klastojimo faktus nežinojo, todėl žalos nepadarė. Pinigus už naudotus automobilius pirkėjai sumokėdavo asmeniui, iš kurio gaudavo automobilio pirkimą patvirtinančius dokumentus.

3. Tarp apeliantės kaip vadovės veiksmų ir atsiradusios tariamos žalos bendrovei nėra jokio priežastinio ryšio, nes baudžiamojoje byloje nėra patvirtinta, kad būtent apeliantė gavo didesnes pinigų sumas nei nurodyta automobilių pardavimo dokumentuose ir šiuos pinigus ji panaudojo.

4. Teismas nepagrįstai atmetė argumentus dėl netinkamo žalos dydžio. Mano, kad apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nėra tapatūs žalos dydžiui. Specialistės išvados baudžiamojoje byloje grindžiamos liudytojų- automobilių pirkėjų parodymais apie sumokėtas pinigų sumas ne apeliantei, o asmenims, pardavusiems UAB „Lyduva“ priklausančius automobilius. Be to, specialisto išvadoje paskaičiuotos sumos yra mokesčių bazė, nuo kurios skaičiuojami mokesčiai.

Atsakovas J. K. (toliau- apeliantas) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. sprendimą dėl jo civilinės atsakomybės ir priimti naują sprendimą- ieškinį šioje dalyje atmesti, priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (b. l. 11-13, t. 2). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nenustatytas priežastinis ryšis tarp apelianto veiksmų ir atsiradusios žalos ieškovui. Apeliantas realiai įmonės valdyme nedalyvavo. Iš 2012 kovo 23 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad būtent J. K. nustatydavo kainą, už kurią turi būti parduodami automobiliai. Liudytoja V. J. parodė, kad ji į kasos aparatą įnešdavo ir pažymoje- sąskaitoje įrašydavo tą sumą, kurią jai pasakydavo J. K..

2. Netinkamas buhalterinės apskaitos tvarkymas pats savaime nereiškia žalos atsiradimo. Apeliantas įdarbino buhalteres, kurios privalėjo tvarkingai vesti buhalterinę apskaitą. Buhalterinė apskaita netinkamai buvo tvarkoma J. K. nurodymų pasekoje.

3. Prašoma priteisti 322 797 Lt žala atsirado ne dėl netinkamos buhalterinės apskaitos tvarkymo, o todėl, kad J. K. nurodymu ne visi pinigai, pardavus automobilius, buvo įnešami į bendrovės kasą, t.y. kažkam juos pasisavinant. Todėl žala atsirado dėl pinigų pasisavinimo, o ne dėl apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimais į atsakovų apeliacinius skundus prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:

1. Nors apeliantas buvo išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, tačiau baudžiamojoje byloje nebuvo vertinamos aplinkybės, susijusios su J. K. kaip įmonės vadovo atsakomybe už tinkamą buhalterinės apskaitos įmonėje vedimą. Baudžiamojoje byloje buvo konstatuota, kad nuo 2005 m. gruodžio 29 d. iki 2006 m. rugsėjo 12 d. J. K. esant BUAB „Lyduva“ vadovui į įmonės kasą nebuvo įnešta iš viso 322 797 Lt gautų už automobilių prekybą.

2. Vadovaujantis įstatyminiu reglamentavimu, būtent įmonės vadovas yra atsakingas už tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą, todėl papildomai įrodinėti, kad tinkamas buhalterijos vedimas buvo apelianto atsakomybė nereikia.

3. Apelianto argumentai, kad jis realiai įmonės valdyme nedalyvavo, rodo, jog jis, būdamas BUAB „Lyduva“ direktoriumi, mažai rūpinosi įmonės veikla, nedėjo pastangų užtikrinti skaidrų įmonės veikimą ir tinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.

4. Vadovaujantis CPK 182 straipsnio 3 punktu, nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Kadangi apeliantė tyčia nusikalstamais neteisėtais veiksmais padarė ieškovui turtinę žalą - neapskaitė įmonės buhalterijoje ir neįnešė į kasą 116 359 Lt piniginių lėšų sumos, šią sumą pasisavindama, todėl įmonei padarytą žalą privalo atlyginti visiškai.

5. Apeliantė nepagrįstai ieškovui padarytą žalą lygina su valstybinei mokesčių inspekcijai padaryta žala, kuri nėra tapati, žalos dydis įmonei į įmonės kasą neįnešus tam tikros pinigų sumos objektyviai yra didesnis nei suskaičiavus mokesčių, kuriuos įmonė nuo tos sumos turėjo sumokėti valstybei.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje nustatyta, kad UAB „Lyduva“ iki 2006 m. rugsėjo 12 d. vadovavo atsakovas J. K.. Nuo 2006 m. rugsėjo 12 d. iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo UAB „Lyduva“ vadovavo atsakovė J. K.. Panevėžio miesto apylinkės teismas 2011 m. sausio 20 d. išnagrinėjo baudžiamąją bylą Nr. 1-20-334/2011 ir pripažino kaltais bei nuteisė J. K., J. K. ir UAB „Lyduva“ dėl apgaulingos apskaitos tvarkymo bei neteisingų duomenų apie pajamas, pelną ar turtą pateikimą. Minėtoje baudžiamojoje byloje buvo nustatyta, jog atsakovas J. K., būdamas UAB „Lyduva“ direktoriumi, laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 29 d. iki 2006 m. rugsėjo 12 d. neįtraukė į įmonės kasą 322 797 Lt pajamų iš prekybos automobiliais, o atsakovė J. K., būdama direktore UAB „Lyduva“, laikotarpiu nuo 2006 m. rugsėjo 13 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d. į įmonės kasą neįtraukė 116 359 Lt pajamų iš prekybos automobiliais. Panevėžio apygardos teismas 2012 m. kovo 23 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1A-5-350/2012 apeliacine tvarka išnagrinėjęs minėtą baudžiamąją bylą priėmė išteisinamąjį nuosprendį J. K. atžvilgiu, neįrodžius jo dalyvavimo padarant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką.

Apeliantai, kvestionuodami pirmosios instancijos teismo sprendimą, tvirtina, kad įmonei atsiradusi žala nėra jų neteisėtų veiksmų rezultatas. Apeliantė J. K., nesutikdama su įsiteisėjusiu nuosprendžiu, tvirtina, jog jokių pinigų negavo, jų nepasisavino, apie dokumentų klastojimo faktus nežinojo, todėl žalos nepadarė. Tuo tarpu apeliantas J. K. tvirtina, kad realiai įmonės valdyme nedalyvavo, todėl padaryta žala nėra jo veiksmų rezultatas.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

Apeliantas J. K. prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau motyvų, dėl ko byla turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, nenurodė. Pagal bendrąją civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.). Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Kadangi tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pareiškęs apeliantas, todėl apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkintinas. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, bylos esmė gali būti atskleista ir nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka.

Apeliaciniai skundai netenkinami.

Dėl apeliantės J. K. apeliacinio skundo

Pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nutarti, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2012).

Apeliantės J. K. neteisėti veiksmai (apgaulingas buhalterinės apskaitos tvarkymas), ieškovui UAB ,,Lyduva“ laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d. padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp apeliantės neteisėtų veiksmų ir įmonei padarytos žalos konstatuoti įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžiu (1 t., b. l. 121-165, 166-183). Byloje neginčijama, kad laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio 13 d. iki 2006 m. lapkričio 30 d. į ieškovo UAB ,,Lyduva“ faktiškai gautų ir neįneštų į UAB ,,Lyduva“ sąskaitą suma yra 116 359 Lt, nors Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendyje dėl aritmetinės klaidos nurodyta 112 059 Lt suma (CPK 185 str.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, minėtoje baudžiamojoje byloje nustatyti faktai – apeliantės nusikalstami veiksmai, dėl kurių įmonei buvo padaryta žala, įeina į įrodinėjimo dalyko sudėtį šioje civilinėje byloje ir iš naujo nenustatinėjami. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad įsiteisėjęs Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendis patvirtina apeliantės, kaip ieškovo UAB ,,Lyduva“ vadovės, civilinės atsakomybės sąlygas (CK 6.246 - 6.249 str.), ir pagrįstai priteisė iš apeliantės dėl jos veiksmų įmonei padarytą žalą – 116 359 Lt (CK 2.87 str. 7 d.).

Apeliantės argumentas, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi aplinkybėmis, nustatytomis teismų nuosprendžiais, nors dėl Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendžio yra paduotas kasacinis skundas, neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Kaip minėta, prejudicinę galią turi įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės (CPK 182 str. 3 p.); Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendis apeliantės atžvilgiu įsiteisėjo 2012 m. kovo 23 d., apygardos teismui palikus jį nepakeistą (BPK 336 str. 2 d.), o minėtas Panevėžio apygardos teismo nuosprendis įsiteisėjo jo priėmimo dieną – 2012 m. kovo 23 d. (BPK 336 str. 3 d.). Dėl šios priežasties apeliantės nurodyta aplinkybė, kad Panevėžio apygardos teismo 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis apskųstas kasacine tvarka, pirmosios instancijos teismui nesudarė pagrindo nesiremti aplinkybėmis, nustatytomis minėtais teismo nuosprendžiais. Be to, iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad minėta baudžiamoji byla kasacine tvarka išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2012 m. gruodžio 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2K-539/2012 atmetus apeliantės kasacinį skundą (CPK 179 str. 3 d.). Dėl šios priežasties apeliantės argumentai, susiję su kasacinio skundo pateikimu, apeliacinio skundo nagrinėjimo metu dėl pasikeitusių faktinių aplinkybių yra neaktualūs.

Apeliantės teiginį, kad ji nežinojo apie dokumentų klastojimo faktus, t. y. kad ne visi faktiškai gauti pinigai buvo įnešami į įmonės kasą, paneigia įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu nustatytos aplinkybės, kad pati apeliantė arba jai pagal pareigas pavaldžios darbuotojos kasos aparate užfiksavo ir į sąskaitas-pažymas įrašė apeliantės nurodytas mažesnes sumas (CPK 185 str.).

Apeliacinio skundo argumentas, kad baudžiamojoje byloje nėra patvirtinta, kad būtent apeliantė gavo didesnes pinigų sumas nei nurodyta automobilių pardavimo dokumentuose, nepaneigia apeliantės, kaip įmonės vadovės, civilinės atsakomybės. Nors baudžiamojoje byloje konkrečiai nenustatytas faktas, kad apeliantė pasisavino pinigus (skirtumą tarp gautų pajamų ir lėšų, įneštų į UAB ,,Lyduva“ sąskaitą), tačiau minėtoje byloje konstatuota, kad dėl apeliantės apgaulingo apskaitos tvarkymo į įmonės kasą nebuvo įnešta minėta pinigų suma, t.y. tokiu būdu, priešingai negu reikalaujama iš įmonės vadovo, ji veikė prieš įmonės interesus net ir nepriklausomai nuo to, kam atitekdavo pinigai, todėl ji yra atsakinga už minėtos pinigų sumos trūkumą ir privalo atlyginti bendrovei padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.).

Kaip minėta, žalos bendrovei dydis apeliantės vadovavimo bendrovei laikotarpiu nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (pirmosios instancijos teismas žalos dydį nustatė atsižvelgęs į teismo nuosprendyje padarytą aritmetinį apsirikimą, kurio apeliantė neginčijo) (CPK 182 str. 3 p.). Dėl nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija nepasisako dėl apeliantės argumentų, kuriais kvestionuojamas žalos dydis išreiškiant abejones dėl specialisto išvados, kuria remiantis baudžiamojoje byloje buvo nustatytas žalos dydis. Apeliacinio skundo argumentas, kad 116 359 Lt suma yra paskaičiuota su mokesčiais, nesudaro pagrindo mažinti iš apeliantės ieškovui priteistinos sumos, kadangi už mokesčių, susijusių su ieškovo UAB ,,Lyduva“ veikla, sumokėjimą yra atsakingas pats ieškovas (Mokesčių administravimo įstatymo 2 str. 15 p.), o ne apeliantė.

Atsižvelgiant į tai, kad yra nustatytos visos sąlygos apeliantės, kaip įmonės vadovės, atsakomybei taikyti, pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apeliantės ieškovui 116 359 Lt žalos atlyginimo.

Dėl atsakovo J. K. apeliacinio skundo

Apeliaciniu skundu apeliantas J. K. neginčija aplinkybės, kad laikotarpiu, kai jis ėjo ieškovo UAB ,,Lyduva“ vadovo pareigas (nuo 2005 m. gruodžio 29 d. iki 2006 m. rugsėjo 12 d.) į UAB ,,Lyduva“ kasą nebuvo įtrauktos 322 797 Lt dydžio pajamos iš prekybos automobiliais. Žalos faktas ir dydis, atsiradęs minėtu laikotarpiu, nustatytas ir įsiteisėjusiu Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu (1 t., b. l. 121-165). Apelianto J. K. apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas aplinkybe, kad neįrodyti jo neteisėti veiksmai ir nėra priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir žalos bendrovei, kadangi realiai įmonės valdyme apeliantas nedalyvavo. Taigi, esant nekvestionuojamam faktui dėl žalos atsiradimo, taip pat jos dydžio, pagal bendrąsias civilinės atsakomybės sąlygas ieškovui reikalinga įrodyti neteisėtus veiksmus ir jų priežastinį ryšį su žala, tuo tarpu apelianto kaltė yra preziumuojama, t.y. jis turi įrodyti, jog jo kaltės nėra (CK 6.246-6.249 str.)

Kasacinis teismas ne vienoje nutartyje yra nurodęs, kad įmonės administracijos vadovas atsako už įmonės komercinės veiklos organizavimą. Jis privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę saisto pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, nuo pat tapimo įmonės administracijos vadovu momento vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-356/2013). Neteisėti veiksmai gali pasireikšti ir pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.).

Apeliantas tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde įrodinėjo, kad realiai įmonės valdyme nedalyvavo; tokios pozicijos laikėsi ir išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje, nurodydamas, kad automobilių pirkimo-pardavimo dokumentų netvarkė, pažymų-sąskaitų nematydavo, jų nepasirašydavo, pasirašydavo tik kasos pajamų orderius, nežinojo, kas išrašydavo pažymas-sąskaitas, nežinojo, kad pažymose-sąskaitose buvo nurodyta kita suma, nei realiai mokėdavo pirkėjas, nesidomėjo, už kokią kainą automobiliai perkami ir parduodami. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas visiškai nesidomėjo įmonės veikla, nekontroliavo įmonės komercinės veiklos, nevykdė pareigos veikti rūpestingai, sąžiningai, atidžiai ir daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus, o jam pavaldūs asmenys tinkamai atliktų savo pareigas.

Panevėžio apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, iškeltą apeliantų ir ieškovo atžvilgiu, išteisino apeliantą, nenustatęs jo veiksmuose tyčios, kaip būtinos nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, sąlygos, t.y. nenustatė, kad jis pats būtų apgaulingai tvarkęs apskaitą. Tačiau kartu konstatavo, jog netinkamu apskaitos organizavimu apeliantas nebuvo kaltinamas, todėl tai nesą baudžiamosios bylos nagrinėjimo dalykas. Šiame kontekste pastebėtina, kad baudžiamajame procese kaltinamojo kaltė turi būti įrodoma, tuo tarpu civiline tvarka sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, kaip minėta, skolininko kaltė yra preziumuojama. Taigi, vertinant apelianto veiksmus civilinės atsakomybės prasme, pažymėtina, kad apeliantas, visiškai nesidomėdamas įmonės veikla, nevykdė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantui visiškai nevykdant savo, kaip juridinio asmens vadovo funkcijų, nebuvo pastebėta, kad į įmonės kasą neįnešami visi už parduotus automobilius gauti pinigai, tuo padarant įmonei žalą, taip pat nebuvo užtikrintas tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas. Vien tai, kad apeliantas įdarbino buhalteres, pats nedavė joms nurodymų tvarkyti apskaitą pažeidžiant teisės aktus, per se dar nereiškia, jog jis kaip vadovas tinkamai organizavo apskaitą ir komercinę-ūkinę įmonės veiklą. Kaip matyti iš bylos duomenų, prekyba automobiliais nebuvo vienkartinio ar epizodinio pobūdžio, apyvarta buvo pakankamai didelė - per santykinai neilgą apelianto vadovavimo laikotarpį įmonė gavo virš 500 000 Lt pajamų, tuo tarpu deklaravo tik šiek tiek daugiau kaip trečdalį. Akivaizdu, kad apeliantas, kaip vadovas, turėjęs veikti įmonės interesais, privalėjo domėtis parduodamų automobilių kainų nustatymu, pardavimo apimtimis, gautomis pajamomis ir pan., tuo pačiu imtis priemonių, kad iš tikrųjų gautos pajamos įplauktų į įmonės kasą. Netgi ir tuo atveju, jei, kaip teigia apeliantas, visus reikalus tvarkė jo marti (apeliantė), tai neeliminavo jo, kaip vadovo, pareigos domėtis įmonės veikla, kontroliuoti atsakingų asmenų darbą ir pan., t.y. veikti įmonės atžvilgiu protingai ir sąžiningai jos naudai, laikytis įstatymų (CK 2.87 str. 1 d., ABĮ 19 str. 8 d.), o ne nusišalinti nuo savo pareigų vien pasitikėjimo ir asmeninių sąsajų su apeliante pagrindu. Pažymėtina, kad žala atlyginama visiškai tiek kilusi dėl asmenų sąmoningų veiksmų, tiek ir atsiradusi dėl jų neveikimo (CK 6.263 str. 1 d.).

Atmestinas kaip nepagrįstas apelianto teiginys, kad tarp jo neteisėtų veiksmų ir įmonei padarytos žalos nėra priežastinio ryšio. Įvertinusi apelianto veiksmus civilinių teisinių santykių aspektu, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto visiškas nesidomėjimas įmonės veikla ir neatsakingumas sudarė sąlygas situacijai, kai ne visos lėšos, gautos už parduotus automobilius, buvo įneštos į įmonės kasą. Nors byloje iš tikrųjų nėra duomenų, įrodančių, kad apelianto vadovavimo įmonei laikotarpiu jis būtų asmeniškai gavęs pinigus, kurie nebuvo įnešti į įmonės kasą, tačiau tai nepaneigia apelianto minėtų neteisėtų veiksmų, dėl kurių įmonei atsirado žala, ir - bet kuriuo atveju - atsiradusi žala nėra priežastiniu ryšiu pernelyg nutolusi nuo šių veiksmų (neveikimo).

Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad apeliantui tinkamai vykdant savo, kaip įmonės vadovo pareigas, ieškovas turėjo gauti 322 797 Lt dydžio pajamas iš prekybos automobiliais, yra nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos apelianto atsakomybei pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį kilti. Todėl pagrįstai iš apelianto ieškovui priteisė šią sumą.

Dėl išdėstytų aplinkybių, apeliantų skundai atmetami, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Atmetus apelianto apeliacinį skundą, jo patirtos 500 Lt bylinėjimosi išlaidos už advokato teisinę pagalbą nepriteistinos (CPK 93 str. 1 d., 3 d.; 302 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2012 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Algirdas GailiūnasAudronė JarackaitėAlvydas Poškus