- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-12-05
- Bylos Nr.
- 2K-539/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-06-1-04015-2008-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Rezultatas
- Skundas atmestas.
- Teisėjai
- Valerijus Čiučiulka (pirm.), Tomas Šeškauskas, Antanas Klimavičius (pran.)
- Nuteistasis
- J. K.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Valerijaus Čiučiulkos, Tomo Šeškausko ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios J. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio, kuriuo J. K. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį 12 500 Lt (100 MGL) dydžio bauda, 220 straipsnio 1 dalį (už pardavimo pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) neteisingų duomenų pateikimą) 6250 Lt (50 MGL) dydžio bauda, 220 straipsnio 1 dalį (už apmokestinamojo pelno neteisingų duomenų pateikimą) 6875 Lt (55 MGL) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šias bausmes subendrinus iš dalies sudedant, paskirta galutinė bausmė 18 750 Lt (150 MGL) dydžio bauda.
Priteista iš J. K. 35 138 Lt Panevėžio apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai (toliau – VMI).
Nuspręsta išieškoti iš J. K. 1199,18 Lt proceso išlaidų valstybei.
Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 23 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. sausio 20 d. nuosprendžio dalis dėl J. K. pakeista – iš nuosprendžio nustatomosios dalies pašalinta nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, nustatyta aplinkybė, susijusi su pinigais, gautais iš M. M.; Panevėžio apskrities VMI civilinis ieškinys atmestas.
Apylinkės teismo nuosprendžiu buvo nuteisti J. K. ir juridinis asmuo UAB „L“. Apeliacinės instancijos teismas J. K. išteisino, o dėl juridinio asmens UAB „L“ nuosprendį pakeitė. Šios pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžių dalys neapskųstos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, t. y., būdama UAB „L“ direktore ir atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, kartu atlikdama ir kasininko funkcijas, 2006 m. rugsėjo 13 d.–lapkričio 30 d. laikotarpiu, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus į apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas, ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu, bei apskaitos dokumentuose nurodyti privalomus rekvizitus, Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. vasario 17 d. nutarimu Nr. 179, 3 punktą, kuriame nustatyta pinigus į kasą iš ūkio subjektų, gyventojų priimti pagal kasos pajamų orderį, kurį pasirašo vyriausiasis buhalteris (buhalteris), o priėmus pinigus – ir kasininkas, Kasos aparatų naudojimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. V-255, 31 punkto nuostatą, kuria kasininkas (atsakingas asmuo) įpareigojamas registruoti kasos aparatu visus atsiskaitymus ir visas prekybos operacijas, grynųjų pinigų išmokėjimą, įdėjimą ir išėmimą iš aparato, suklastojo oficialius automobilių pardavimo dokumentus (pažymas–sąskaitas, kasos pajamų orderius) ir juos panaudojo įtraukdama į bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y. 2006 metų rugsėjo 13, 14, 15 dienomis pati, vėliau jos nurodymu nuo 2006 m. rugsėjo 18 d. iki lapkričio 15 d. bendrovės „L“ vadybininkė V. J., o nuo 2006 m. lapkričio 16 d. – vadybininkė I. J. į UAB „L“ kasos aparatą įnešė ir pažymose–sąskaitose įrašė pinigų sumas, mažesnes negu iš tikrųjų joms ir nenustatytiems bendrovės darbuotojams nenustatytu laiku ir vietoje jų nurodytas pinigų sumas sumokėjo automobilių pirkėjai, ir šiuos apskaitos dokumentus pateikė bendrovės finansininkei J. G., kuri juos įtraukė į buhalterinę apskaitą. Tokiomis aplinkybėmis už 21 parduotą automobilį UAB „L“ buvo nurodytos mažesnės pardavimo pajamos negu gautos: gauta 169 359 Lt pajamų, o apskaitoje užfiksuota tik 57 300 Lt. Taip J. K. neįtraukė 112 059 Lt pajamų į bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y. neužregistravo šių pajamų privalomuose apskaitos registruose (bendrajame žurnale, didžiojoje knygoje, kituose specialiuose žurnaluose, finansinėse ataskaitose), neįnešė į kasą ir be apskaitos šias lėšas panaudojo. Dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „L“ 2006 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
J. K. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad pateikė neteisingus duomenis apie pajamas ir pelną, t. y. būdama UAB „L“ direktore, pažeisdama Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 15 straipsnio reikalavimus, siekdama išvengti PVM sumokėjimo, 2007 m. kovo 9 d. į 2006 m. rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesių PVM deklaracijas įrašė žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM ir gautas pajamas, t. y. 17 094 Lt sumai sumažino pardavimo PVM ir šias suklastotas deklaracijas pateikė Panevėžio apskrities VMI.
J. K. pagal BK 220 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 17, 15 straipsnių ir Pelno mokesčio įstatymo 11 straipsnio 4 punkto reikalavimus, siekdama išvengti 14 245 Lt pelno mokesčio sumokėjimo, 2007 m. rugsėjo 26 d. įrašė į 2006 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją žinomai neteisingus duomenis apie įmonės pelną, t. y., gaudama 94 965 Lt apmokestinamojo pelno, metinėje pelno mokesčio deklaracijoje nurodė, kad 2006 m. UAB „L“ gavo 77 731 Lt apmokestinamojo pelno, ir pateikė ją Panevėžio apskrities VMI.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistoji J. K. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžius ir bylą nutraukti.
Kasatorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies, 242 straipsnio 1 dalies, 331 straipsnio pažeidimų, sukliudžiusių teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, taip pat nukrypo nuo susiklosčiusios teismų praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1, 3.1.4, 3.1.6, 3.1.8 ir kt. punktai). Teismas netinkamai išnagrinėjo byloje esančius įrodymus, nes teisiamajame posėdyje ne visus juos tiesiogiai ištyrė. Apkaltinamajame nuosprendyje neįvertinti visi tiek ją teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai, nepašalinti tarp jų esantys prieštaravimai, išvados pagrįstos prielaidomis ir spėjimais, o ne ištirtų įrodymų visuma. Kasatorės teigimu, teismas, vertindamas byloje kilusias abejones jos nenaudai, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą. Kasatorė mano, kad apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos klaidų neištaisė, savo nuosprendyje nepasisakė dėl visų esminių nuteistosios apeliacinio skundo argumentų, taip pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.
Kasatorė teigia abiejų instancijų teismuose nepripažinusi savo kaltės dėl apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo ir neteisingų duomenų valstybės įgaliotai institucijai pateikimo, tačiau jos aiškinimai buvo nemotyvuotai atmesti, formaliai nurodant, kad jos kaltė neginčytinai įrodyta bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma. Pasak kasatorės, pirmosios instancijos teismas apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstė liudytojų automobilių pirkėjų, pirkusių automobilius tuo metu, kai UAB „L“ direktoriumi dirbo J. K., parodymus, kurie nepatvirtina jos kaltės. Apeliacinės instancijos teismas, atlikęs įrodymų tyrimą, taip pat nesurinko jokių jos kaltę patvirtinančių įrodymų. Kasatorė teigia buvo nurodžiusi, kad ant parduodamų automobilių techninių pasų užrašydavo automobilių pardavimo kainas, kurios sutapdavo su pažymose–sąskaitose nurodyta pinigų suma. Būtent tokias pinigų sumas gaudavo UAB „L“ už parduodamą automobilį ir jos buvo užfiksuojamos buhalterinėje apskaitoje. Automobilių techninių pasų kopijos šiuo metu perduotos bankroto administratoriui ir tai galima patikrinti, tačiau apeliacinės instancijos teismas to nepadarė. Kasatorės manymu, byloje nėra jokių įrodymų, jog UAB „L“ būtų gavusi didesnes pinigų sumas negu nurodyta buhalteriniuose dokumentuose. Vienas iš pagrindinių kasatorės kaltės įrodymų yra specialisto išvada, tačiau ji surašyta remiantis liudytojų, nepatvirtinančių jos kaltės, parodymais. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nepateikė įrodymų, neginčijamai patvirtinančių jos siekį apgaulingai tvarkyti bendrovės buhalterinę apskaitą, tik išdėstė savo samprotavimus apie naudotų automobilių prekybos verslo ypatumus. Kasatorė pažymi, kad nė vienas iš apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų nenurodė ją (kasatorę) atlikus kokius nors veiksmus, iš kurių būtų galima spręsti, jog ji turėjo tyčią apgaulingai tvarkyti bendrovės buhalteriją ir teikti neteisingus duomenis valstybės institucijai, siekdama, kad jos vadovaujama bendrovė išvengtų mokesčių.
Pasak kasatorės, teismai neįsigilino į naudotų automobilių pardavimo ypatumus, nenustatė jo mechanizmo ir nutylėjo, kad beveik visi apklausti liudytojai – naudotų automobilių pirkėjai – nurodė automobilius pirkę turguose ar automobilių aikštelėse ir pinigus sumokėję asmenims, iš kurių gavo automobilio pirkimą patvirtinančius dokumentus. Būtent automobilių perpardavinėtojai ir pasiimdavo skirtumą nuo pirkėjų sumokėtų ir bendrovei perduotų sumų, tačiau teismai nepagrįstai tokius kasatorės aiškinimus laikė nelogiškais. Teismas neatkreipė dėmesio į 2006 m. UAB „L“ metinę pelno mokesčio deklaraciją, akivaizdžiai parodančią, kad bendrovė dirbo pelningai, todėl nepagrįstai nurodė, kad automobilio pardavėjas, jei tai daro versliškai, paprastai neparduoda automobilio pigiau negu rinkos kaina. Teismas neįsigilino į automobilių pardavimo verslo subtilybes, nes vien tik didžiausios galimos automobilio pardavimo kainos siekimas neužtikrina pelningos bendrovės veiklos, kurios esmė yra ta, kad didžiausias pelnas gaunamas automobilius parduodant ne kuo brangiau, bet parduodant jų kuo daugiau, todėl automobilio pardavimo kaina dažnai buvo mažesnė už vidutinę rinkos kainą. Kasatorei nesuprantama, kodėl apeliacinės instancijos teismas skirtingai vertino jos ir J. K. parodymus, nors jie davė iš esmės analogiškus parodymus.
Be to, kasatorė nurodo, kad ji pateikė 2006 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją, į ją įrašiusi duomenis apie įmonės pelną, gautą ne tik tuo laikotarpiu, kai bendrovei vadovavo ji, bet ir duomenis apie bendrovės pelną, kai bendrovės direktoriaus pareigas ėjo J. K.. Pagal kaltinimą didžioji dauguma automobilių buvo nupirkta už didesnę kainą negu nurodyta pažymose-sąskaitose tuo metu, kai UAB „L“ direktoriumi dirbo J. K., todėl J. K. apie tai negalėjo žinoti ir patikrinti, ar automobilių pardavimo dokumentuose pateikti duomenys yra teisingi.
Atsiliepimas
Atsiliepimu Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Sergejus Bekišas prašo nuteistosios kasacinį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai argumentavo, kodėl ir kokiais įrodymais remdamasis padarė išvadą, jog kasatorė kalta dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 220 straipsnio 1 dalyje, 220 straipsnio 1 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Teismas byloje esančių įrodymų visumos pagrindu, t. y. remdamasis pirmosios ir apeliacinės instancijų teismuose apklaustų liudytojų automobilių pirkėjų ir UAB „L“ darbuotojų parodymais, specialisto išvada, specialistės paaiškinimais teisme, padarė pagrįstą išvadą, kad kasatorė, žinodama, jog automobilių pardavimą pagrindžiančiuose UAB „L“ buhalterinės apskaitos dokumentuose fiksuojamos žinomai mažesnės automobilių pardavimo kainos bei pinigų sumos, negu realiai sumokėtos automobilius įsigijusių asmenų, panaudojo bendrovės apskaitoje žinomai suklastotus dokumentus, t. y. tyčia apgaulingai tvarkė buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros; be to, žinodama, kad UAB „L“ buhalterinėje apskaitoje buvo fiksuojami žinomai neteisingi duomenys apie iš automobilių pardavimų gautas pajamas, siekdama išvengti mokesčių, pateikė šiuos duomenis Panevėžio apskrities VMI. Prokuroro manymu, teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė.
Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal nuteistosios apeliacinį skundą, nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 331 straipsnio reikalavimų, nes patikrino bylą tiek, kiek to buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir nuosprendyje motyvuotai pasisakė dėl nuteistosios apeliacinio skundo esmės. Nors kasaciniame skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas neištyrė esminių aplinkybių ir nepašalino prieštaravimų tarp baudžiamojoje byloje esančių įrodymų, apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nei nuteistoji, nei jos gynėjas neprašė atlikti įrodymų tyrimo ir nenurodė teismui jokių naujų ar baudžiamojoje byloje jau esančių įrodymų, kuriuos, jų nuomone, reikėtų papildomai tirti. Apeliacinės instancijos teismas savo iniciatyva atliko įrodymų tyrimą ir apklausė UAB „L“ dirbusius darbuotojus. Priešingai negu nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas vertino papildomai tiesiogiai teisiamajame posėdyje išnagrinėtus įrodymus ir motyvavo, kodėl apeliacinio proceso metu apklaustų liudytojų parodymai patvirtina kasatorės kaltę dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistosios J. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo ir BPK reikalavimų laikymosi
Pažymėtina, kad kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas yra netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas ar esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai (BPK 369 straipsnis). Kasacinės instancijos teismas faktinių aplinkybių nenustato, įrodymų iš naujo netiria ir nevertina, o tik remdamasis teismo nustatytomis aplinkybėmis sprendžia teisės taikymo klausimus (BPK 376 straipsnio 1 dalis).
Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus turi įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Kasatorės argumentai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai vertindami įrodymus pažeidė šias nuostatas, nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. K. padarė nusikalstamas veikas, t. y. kad ji apgaulingai tvarkė UAB „L“ buhalterinę apskaitą ir, siekdama išvengti mokesčių sumokėjimo, mokesčių inspekcijai pateikė PVM ir pelno mokesčio deklaracijas, kuriose nurodė neteisingus duomenis apie įmonės pardavimo PVM ir apmokestinamąjį pelną, pagrįsta teisiamajame posėdyje išnagrinėtų ir motyvuotai teismo nuosprendyje įvertintų įrodymų visuma.
Priešingai negu teigiama kasaciniame skunde, asmenys, pirkę automobilius J. K. pateiktame kaltinime nurodytu laikotarpiu, buvo apklausti tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, šių liudytojų parodymais vadovavosi ir specialistė, teikdama savo išvadas. Būtent remdamiesi šių liudytojų (automobilių pirkėjų) ir bendrovės vadybininkų parodymais, specialistės išvadomis ir iš dalies pačios J. K. parodymais, abiejų instancijų teismai motyvuotai paneigė kasaciniame skunde keliamą versiją, kad bendrovės buhalteriniuose dokumentuose buvo įrašomi tikrovę atitinkantys duomenys ir kad skirtumą tarp pirkėjų sumokėtų ir bendrovei perduodamų sumų pasiimdavo automobilių perpardavinėtojai.
Byloje nustatyta, kad 2006 m. rugsėjo 13 d.–lapkričio 30 d. laikotarpiu UAB „L“ direktorė J. K. už 21 parduotą automobilį iš pradžių pati, o vėliau jos nurodymu bendrovės vadybininkės į bendrovės kasą įnešė ir pažymose-sąskaitose įrašė pinigų sumas, mažesnes negu iš tikrųjų joms ir kitiems bendrovės darbuotojams sumokėjo automobilių pirkėjai; po to J. K. šiuos apskaitos dokumentus pateikdavo bendrovės finansininkei, kuri įtraukdavo juos į buhalterinę apskaitą. Neįtraukus į bendrovės buhalterinę apskaitą visų gautų pajamų už 21 automobilį, t. y. neįrašius jų privalomuose apskaitos registruose, neįnešus į kasą ir be apskaitos šias lėšas panaudojus, nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „L“ 2006 m. veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apskaitos registruose neteisingai įrašytų duomenų pagrindu neteisėtai 112 059 Lt sumažinus bendrovės turtą (pinigų sumą), o kartu ir mokesčių bazę, buvo apskaičiuoti mažesni pardavimo PVM ir pelno mokesčiai ir šių mokesčių deklaracijos buvo pateiktos mokesčių inspekcijai. Patikrinusi bylos duomenis ir abiejų instancijų teismų sprendimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad J. K. kaltė apgaulingai tvarkius buhalterinę apskaitą ir mokesčių inspekcijai pateikus deklaracijas su neteisingais pardavimo PVM ir įmonės apmokestinamojo pelno duomenimis (BK 222 straipsnio 1 dalis, 220 straipsnio 1 dalis ir 220 straipsnio 1 dalis) nustatyta teismuose išnagrinėtų įrodymų visumos pagrindu.
Kasatorė teigia, kad ji negali atsakyti už neteisingų duomenų 2006 m. metinėje pelno mokesčio deklaracijoje pateikimą visa apimtimi, nes, pildydama deklaraciją, negalėjo žinoti, jog J. K. vadovavimo bendrovei laikotarpiu už parduodamus automobilius buvo gaunamos didesnės pinigų sumos negu nurodytos oficialiuose dokumentuose. Šis argumentas nepagrįstas.
Pagal BK 220 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas, siekdamas išvengti mokesčių, įrašė į deklaraciją arba į nustatyta tvarka patvirtintą ataskaitą ar kitą dokumentą žinomai neteisingus duomenis apie asmens pajamas, pelną, turtą ar jų naudojimą ir pateikė juos valstybės įgaliotai institucijai. Neteisingais yra laikomi duomenys, neatitinkantys subjekto, kurio vardu pateikiama deklaracija arba nustatyta tvarka patvirtinta ataskaita ar kitas dokumentas, pajamų, pelno, turto ar jų naudojimo. Už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys (Buhalterinės apskaitos įstatymo 14 straipsnio 2 dalis). BK 220 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl veika laikoma baigta, kai kaltininkas į dokumentus įrašo žinomai neteisingus duomenis apie pajamas, pelną ir pateikia juos valstybės įgaliotai institucijai.
Bylos duomenimis, 2006 m. rugsėjo 13 d.–lapkričio 30 d. laikotarpiu UAB „L“ vadovavo J. K. ir per šį laiką už parduotus automobilius bendrovė gavo 94 965 Lt apmokestinamojo pelno. Tačiau į 2006 m. metinę pelno mokesčio deklaraciją J. K. įrašė žinomai neteisingus duomenis, kad įmonė per šį laikotarpį gavo mažesnį apmokestinamąjį pelną – 77 731 Lt, ir šią tikrovės neatitinkančią deklaraciją 2007 m. rugsėjo 26 d. pateikė mokesčių inspekcijai.
Apeliacinės instancijos teismas, darydamas išvadą dėl J. K. kaltės padarius šią nusikalstamą veiką, konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai neginčytinai patvirtina, jog nuteistoji žinojo, kad UAB „L“ apskaitoje buvo fiksuojami neteisingi duomenys apie automobilių pardavimo gautas pajamas ir šiuos žinomai neteisingus duomenis įrašė į pelno mokesčio deklaraciją bei pateikė ją mokesčių inspekcijai. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo daryti kitokios išvados. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad J. K. suvokė, jog pateikia neteisingus duomenis apie pelną valstybės įgaliotai institucijai, ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia.
Apeliacinės instancijos teismas J. K. apeliacinį skundą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK 320 straipsnio nuostatų, patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma nuteistosios apeliaciniame skunde, teismo nuosprendyje dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų išsamiai ir motyvuotai pasisakė.
Nenustačius BPK 369 straipsnyje nustatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo arba naikinimo pagrindų, šis nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendis su padarytais pakeitimais paliktini galioti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistosios J. K. kasacinį skundą atmesti.