Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Budrio, Eglės Gruodienės ir Jurgitos Kolyčienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. J. gynėjo advokato Justo Vilio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 8 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažintas kaltu bei nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam skirta – 9 (devynių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1, 5, 8 punktais, bausmės vykdymas atidėtas – 2 (dvejiems) metams, įpareigojant D. J. atsiprašyti nukentėjusiojo T. G., bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje, neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinio ieškovo Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas. Civiliniam ieškovui iš D. J. priteista 97,89 Eur turtinei žalai atlyginti ir 5 procentai metinių palūkanų nuo priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo, pinigus pervedant į Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, įmonės kodas 191351679, sąskaitą Nr. LT21 7300 0100 0248 4333.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo T. G. atsisakymas nuo ieškinio priimtas ir procesas šioje dalyje nutrauktas.

Kompaktinės plokštelės (2 vnt.) su vaizdo ir garso įrašais paliktos saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. D. J. nuteistas už tai, kad dirbdamas apsaugos darbuotoju 2021 m. birželio 18 d., apie 00.10 val., (duomenys neskelbtini), baro „(duomenys neskelbtini)“ lauko terasoje, nenorėdamas įleisti į baro vidų neblaivaus kliento T. G., tyčia spyrė nukentėjusiajam T. G. į kairės kojos blauzdą, dėl ko, nukentėjusiajam T. G. ir jam pačiam neišlaikius pusiausvyros, abiem krentant, jis užkrito visu kūnu ant T. G., taip padarydamas nukentėjusiajam T. G. dešinio žastikaulio abipusius, avulsinius antkrumplių lūžius, odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairėje blauzdoje bei poodines kraujosruvas kairės blauzdos kulkšnyse, tokiais savo veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo T. G. sveikatą. Šie D. J. veiksmai kvalifikuoti kaip nusikaltimas, numatytas BK 138 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistojo D. J. gynėjas advokatas J. Vilys prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 8 d. nuosprendį, kuriuo D. J. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, bei priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

2.1. Apeliantas nesutinka su nuosprendžiu, nes pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje netinkamai įvertino surinktus įrodymus, liudytojų duotus parodymus, netinkamai kvalifikavo nurodytą veiką bei paskyrė neproporcingą bausmę. Neginčijama, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje apeliantas užkrito visu kūnu ant T. G., dėl ko nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau nepripažįstama, jog nukentėjusysis buvo sužalotas padarius BK nurodytą nusikaltimą. Duodamas parodymus apeliantas nurodė, kad nukentėjusysis kabinėjosi prie kitų klientų, todėl buvo paprašyta jį patraukti. Nukentėjusysis pats jį provokavo, nes priėjo prie jo ir jie apsižodžiavo. Be to, jį patį nukentėjusysis T. G. stūmė 3-4 kartus, o jis nukentėjusįjį pastūmė tik vieną kartą. Tuomet nukentėjusysis stvėrė jį už atlapų ir jie abu krito, dėl ko nukentėjusiajam lūžo ranka, tačiau joks smurtas nenaudotas, t. y. į koją nespyrė ir nesmaugė.

2.2. Apelianto gynėjo vertinimu, apylinkės teismas nenustatinėjo jokių objektyvių įrodymų, o apsiribojo spėjimais, aiškino aplinkybes nukentėjusiojo naudai, iškraipė nustatytus faktus, nepagrįstai atmetė byloje pateiktus kitų liudytojų parodymus ir rėmėsi tik dviejų liudytojų, t. y. D. G. ir J. P., parodymais bei nepagrįstai nesutiko su byloje pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Apelianto nurodytos aplinkybės buvo vertintos kritiškai.

2.3. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiojo T. G. parodymų vertinimu, t. y. jog T. G. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jis jokių agresyvių veiksmų neatliko, prie D. J. priėjo tik norėdamas pasiklausti, kur galėtų būti laisvas staliukas, neneigė, kad prieš tai visą dieną vartojo alkoholį, į apeliantą kreipėsi mandagiai su klausimu, į kurį gavo griežtą reikalavimą pasitraukti per du metrus, tuomet jis paklausė apelianto, ko jis toks agresyvus, po to nesuprato, kas atsitiko, atsipeikėjo jau ant žemės, pajuto stiprų skausmą rankoje ir apeliantas buvo užvirtęs ant jo visu svoriu, savo dilbį prispaudęs jam prie kaklo, taip smaugdamas, po įvykio pajuto skausmą kulkšnyje, ant blauzdos liko mėlynės, todėl yra įsitikinęs, kad D. J. jam spyrė. Apelianto gynėjo teigimu, nors T. G. parodymai nuoseklūs, tačiau jie negali turėti reikšmės šios bylos nagrinėjimui, nes jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi neadekvačiai, kas kelia abejonių dėl įvykių suvokimo. Akcentuota, kad nukentėjusysis yra šio baudžiamojo proceso šalis ir turi suinteresuotumą bylos baigtimi, jo parodymai negali būti vertinami kaip objektyvūs bei nešališki. Taipogi, nukentėjusiojo parodymai prieštarauja visų liudytojų parodymams, kadangi jie patvirtino, jog T. G. buvo be marškinėlių, neblaivus ir agresyviai nusiteikęs.

2.4. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad T. G. parodymus iš esmės patvirtina liudytojo D. G. (D. G.) ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 29 d. duoti pirminiai parodymai, jog „apsaugos darbuotojas padarė kažkokį veiksmą ir jie abudu nukrito, pargriuvo ant žemės. Kai vyriškiai nukrito, apsaugos darbuotojas buvo geresnėje padėtyje, jis buvo ant vyriškio. Būdamas ant vyriškio, apsaugos darbuotojas prispaudė vyriškį, kažką jam pasakė. Konkrečiai kokius veiksmus darė apsaugos darbuotojas, jis pasakyti negali, tik matė, kad jis būdamas viršuje buvo jį prispaudęs prie žemės savo viena ranka, kažkaip laikė jį“. Papildomai apklaustas po mėnesio jis palaikė savo pirminius parodymus, tačiau griuvimą apibūdino kitaip, neminėjo apsaugos darbuotojo „kažkokio“ veiksmo bei nurodė, kad krito jie po to, kai vyriškis griebė apsaugos darbuotoją už marškinėlių, ir tada jie abu pargriuvo. Šios aplinkybės parodo, jog liudytojo parodymai, įvairių laikotarpių apklausose skiriasi iš esmės.

2.5. Skunde taip pat lyginami liudytojo D. G. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoti parodymai. Apelianto gynėjas nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai vertino minėto liudyto duotų parodymų visumą ir išskyrė pirminius parodymus, nors vėlesni parodymai buvo išsamesni. D. G. teigė, kad „jo nuomone, tie visi parodymai yra vienodi, tik antri išsamesni. Tiesiog, kai pirmi buvo duoti, tai greitai viskas buvo papasakota, o kai paskui tyrėja klausė, tai jau buvo išsamiau papasakota“. Antri ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tie, kurie buvo pateikti, kai jis buvo apklaustas papildomai. Antruose savo parodymuose, jis aiškiai nurodė, kad „vyriškis buvo agresyvus, girtas ir savo veiksmų nekontroliavo. <...> Minėtas vyriškis griebė apsaugos darbuotoją už marškinėlių, apsaugos darbuotojas norėjo patraukti jo rankas, pradėjo traukti ir jiedu abu nukrito“. Be to, liudytojo pirminiai parodymai neteisingai interpretuoti, kadangi nukentėjusysis nurodė aplinkybes apie tai, koks buvo jo griuvimo ir traumos mechanizmas, t. y. kad jie griuvo po to, kai apeliantas padarė kažkokį veiksmą, kad apeliantas laikė jį stipriai prispaudęs viena ranka, „užfiksavęs“, ir kažką sakė nukentėjusiajam, tačiau liudytojas paaiškino savo parodymuose, jog „užfiksavimas pasireiškė tuo, kad apsauginis, buvo geresnėje padėtyje ir tas žmogus negalėjo atsistoti“. Taigi, šiuo atveju D. G. pirminių pateiktų parodymų laikymas teisingiausiais prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintiems reikalavimams.

2.6. Skunde teigiama, kad nukentėjusysis pirmas pastūmė apeliantą ir ne vieną kartą. Ketvirtą kartą apeliantas atstūmė nukentėjusįjį delnu į kairį petį, po ko nukentėjusysis griebė jį už marškinėlių. Apeliantas, norėdamas nustumti nukentėjusiojo ranką nuo marškinėlių, siekdamas nenukristi su juo, padarė kažkokį veiksmą. Šis veiksmas buvo reakcija į T. G. veiksmą bei neturėjo jokios pasekmės, nenaudotas joks smurtas ar prievarta nukentėjusiojo atžvilgiu, tai patvirtina liudytojai. Pažymėta, kad nukentėjusiajam nesustojus griebti už apelianto marškinėlių, jis galiausiai prarado pusiausvyrą ir jie nukrito kartu (ant T. G.). Pabrėžta, kad nugriuvimo metu tarp apelianto ir nukentėjusiojo liko nukentėjusiojo ranka, dėl šios priežasties T. G. neišvengiamai patyrė tą traumą, tačiau tai nesusietina su jokia nusikalstama veika. Liudytojai patvirtina šią aplinkybę savo parodymuose, be to, toks pastūmimas laikytinas visiškai proporcingu.

2.7. Skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas savo faktinių aplinkybių interpretaciją pagrindė ir garso įrašu Bendrajam pagalbos centrui (toliau – ir BPC), kur apeliantas pranešė, kad girtas klientas „laisvai buvo paguldytas“. Nors apeliantas negalėjo paaiškinti, kodėl jis taip išsireiškė, spėjo, gal norėjo pasakyti, kad paguldytas po įvykio, tačiau apelianto pranešime nėra jokių dviprasmybių, jame aiškiai nurodoma, kad „klientas priešinosi prieš apsauginį, tiesiog laisvai buvo paguldytas ant žemės ir ranką išsuko“. Pažymėta, kad apeliantas nelaukdamas iš karto iškvietė greitąją medicinos pagalbą ir skambindamas nubėgo atnešti ledo nukentėjusiajam. Apeliantas irgi buvo šoke, veikė emocijos ir adrenalinas, todėl vien garso įraše pasakytas žodis neįrodo, jog jis padarė nusikalstamą veiką. Šio įvykio kontekste vertinant visus surinktus įrodymus bei liudytojų parodymus, „paguldytas“ turi būti suprantama taip, kad apeliantas pastūmė stovintį nukentėjusįjį, po to nukentėjusysis griebė už apelianto marškinėlių ir jie nukrito. Apeliantas užkrito ant nukentėjusiojo ir tokiu būdu jis buvo paguldytas. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu neneigė, kad pastūmė proporcingai, tačiau nepripažįsta, kad padarė nusikalstamą veiką. Svarbu ir tai, kad apelianto pareiškimas „ranką išsuko“ įrodo, kad po nukritimo jis vis dar nesuvokė, ar nukentėjusiajam ranka lūžo ar buvo išsukta.

2.8. Nesutinkama ir su apylinkės teismo padaryta išvada, jog J. P. (J. P.) ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai iš dalies patvirtina nukentėjusiojo nurodomas aplinkybes, kadangi, priešingai, jie visiškai patvirtina apelianto ir liudytojų parodymus. Pirmosios instancijos teismas nurodė tik dalį J. P. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kad apeliantas „griebė vyriškį už rankos. Po to apsaugos darbuotojas ir vyriškis nukrito vienu metu“ ir, kad apeliantas „atsidūrė virš vyriškio“, „konkrečiai kokius veiksmus darė apsaugos darbuotojas, jis pasakyti negali“. Nenurodyta minėto liudytojo parodymų dalis, kurioje teigiama, jog „Vyriškis griebė apsaugos darbuotoją už marškinių, jam atrodo, abiem rankomis šiek tiek pastūmė“. J. P. teisiamajame posėdyje irgi nurodė, jog buvo taip, kad nukentėjusysis griebė už atlapų. Toliau pažymėjo, kad nepamena ar (apeliantas) už alkūnės, ar už riešo pagriebė. Taigi, apylinkės teismas netinkamai vertino ir J. P. pateiktus įrodymus.

2.9. Pirmosios instancijos teismas, pasirinkdamas J. P. tam tikrus teiginius, nurodė, kad „šis liudytojas matė, jog būtent po kaltinamojo (apelianto) sugriebimo nukentėjusiajam už rankos jie abu griuvo ir po to dar kaltinamasis atliko kažkokius veiksmus, nes, pasak liudytojo, kaltinamasis atsistojo tik „po kiek laiko“ ir tada buvo akivaizdžiai matyti, kad vyriškio dešinė ranka buvo sulaužyta“. Tačiau ši išvada prieštarauja apelianto ir kitų liudytojų parodymams, todėl ši versija atmestina kaip nepagrįsta. Be to, skundžiamame nuosprendyje nurodytas teiginys, kad „aptarti įrodymai sudaro pagrindą konstatuoti, jog įrodyta, kad nukentėjusysis krito ne dėl savo neblaivumo, o dėl kaltinamojo fizinio poveikio, galimai siekiant pargriauti nukentėjusįjį“ yra nepagrįstas, nes nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų ar parodymų, kurie patvirtintų, jog apeliantas galimai siekė pargriauti nukentėjusįjį. Tokia apylinkės teismo pozicija iš esmės pažeidžia BPK 44 straipsnio 6 dalyje numatytą nekaltumo prezumpciją, kadangi visos abejonės ir neaiškumai buvo vertintos nukentėjusiojo naudai. Tai patvirtina skundžiamo nuosprendžio argumentacija, jog „tokia išvada darytina ir dėl to, kad, kaip nurodė nukentėjusysis, liudytojas D. G., iš dalies ir liudytojas J. P., nukentėjusiajam nugriuvus ir ant jo užgriuvus kaltinamajam, šis nepasitraukė, neatsikėlė, nebandė pakelti nukentėjusiojo, o dar kurį laiką gulėjo ant nukentėjusiojo prispaudęs jį ranka prie žemės, neleisdamas pajudėti. Toks elgesys vienareikšmiškai vertintinas kaip jėgos demonstravimas, nors galimai tuo metu ir nesuvokus savo elgesio pasekmių. Apelianto gynėjas nurodo, jog buvo užgriūta ant nukentėjusiojo dėl pastarojo neteisėto elgesio ir byloje esantys liudytojai, išskyrus J. P., nurodė kad apeliantas iš karto atsistojo, o ne „po kiek laiko“. Taip pat byloje nėra įrodymų, jog apeliantas būtų prispaudęs nukentėjusįjį ranka prie žemės. Dėl to skunde nurodoma, kad apylinkės teismas šią išvadą grindė prielaidomis, o ne pagrįstais, patikimais įrodymais.

2.10. Skunde teigiama, kad nesuprantamas pirmosios instancijos teismo teiginys, jog apeliantas savo veiksmais demonstravo jėgą, kadangi jis iš vis jėgos nenaudojo nukentėjusiojo atžvilgiu. Pabrėžta ir tai, kad netinkamai įvertinti specialistės paaiškinimai, padarant nepagrįstą išvadą, jog apeliantas spyrė nukentėjusiajam kulnu arba tiesiog pakišo koją ir stūmė, kad nukentėjusysis nukristų. Dėl sužalojimų mechanizmo ikiteisminio tyrimo metu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistė Rasa Gaidienė paaiškino, jog „neatmetama galimybė, kad odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kairėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos kairės blauzdos kulkšnyse galėjo atsirasti griūnant ant grindinio. Dešinio žastikaulio abipusis avulsinis antkrumplių lūžis galėjo atsirasti griuvimo metu, ant nukentėjusiojo užkrentant kitam asmeniui, visu svoriu“, tačiau apylinkės teisme patikslino, jog „sužalojimai (blauzdos kulkšnyse) galėjo atsirasti tiek krentant, tiek ir nuo smūgio“. Pirmosios instancijos teismas pasirinkdamas specialistės teisiamojo posėdžio metu pridėtą papildomą versiją, jog „blauzdos kulkšnyse galėjo atsirasti ir nuo smūgio“, atmetė apelianto teiginius ir nurodė, kad „spirti galima ir atgal, t. y. stovint betarpiškai prieš pat kitą žmogų (kas šiuo atveju neginčijama, užvedant savo pėdą už stovinčiojo priešais kojos, tada spiriant kulnu arba tiesiog pakišant koją ir stumiant, kad kitas žmogus nukristų)“. Tačiau būtina pastebėti, jog specialistė R. Gaidienė teisiamojo posėdžio metu minėjo ir tai, kad „negali atmesti ir kad griūnant galėjo būti toks sužalojimas“. Be to, kitų liudytojų parodymuose nėra jokių teiginių apie kažkokį spyrimą, todėl klaidinga būtų perkelti įrodinėjimo naštą apeliantui. Nesuprantama ir tai, kodėl blauzdos kulkšnyse, mėlynės turėtų atsirasti dėl šio įvykio, kadangi nėra atmesta galimybė, jog tos mėlynės atsirado prieš tai.

2.11. Skunde teigiama, kad apylinkės teismas nurodė, jog liudytojų N. P. ir G. V. duoti parodymai neinformatyvūs, nes nei patvirtina, nei paneigia D. J. ar nukentėjusiojo parodymus. Nors liudytojo N. P. parodymai patvirtina apelianto duotus parodymus, jog „vyriškis nuėjo iš paskos ir kažkuriuo momentu vyriškis griebė apsaugos darbuotoją už marškinių ir jiedu nukrito, pargriuvo ant žemės“, jis nedetalizavo tarpinio momento, t. y. nukentėjusiojo nuėjimo apeliantui iš paskos ir kažkuriuo momentu nukentėjusiojo griebimo. Visgi, apelianto manymu, N. P. parodymai turi būti aiškinami pagal byloje esančių parodymų visumą. Tai reiškia, kad nukentėjusysis nuėjo iš paskos, jie kalbėjo, vienas kitą pastūmė ir kažkuriuo momentu (kai apeliantas nustūmė nukentėjusįjį) T. G. griebė apeliantą ir jiedu pargriuvo. Šios aplinkybės neleidžia laikyti N. P. parodymų neinformatyviais, nes jie paneigia nukentėjusiojo parodymus, kaip ir G. V. parodymai.

2.12. Apylinkės teismas nurodė, kad G. V. ne atpasakojo, ką matė, o labiau vertino pačią situaciją. Skunde sutinkama, jog tam tikrais teiginiais dėl G. V. subjektyvios nuomonės pateikimo, t. y. išprovokavo konfliktą su apsaugos darbuotoju, pirmas pradėjo kabinėtis, o apsaugos darbuotojas, gindamas save ir aplinkinius žmones, bandė jį sutramdyti, tačiau būtina atsižvelgti į tai, jog tai asmeninė nuomonė apie įvykį. Liudytoja nuosekliai parodė, kad nukentėjusysis buvo girtas, agresyviai nusiteikęs, pats įsikibo į apelianto rūbus, patempė jį ant savęs.

2.13. Pažymėta, jog apylinkės teismas net liudytojos U. U. duotus parodymus vertino nukentėjusiojo naudai, tačiau netinkamai. Liudytoja ne kartą minėjo, jog nematė įvykio (nugara sėdėjo) ir tik iš draugės reakcijos suprato, kad kažkas įvyko. Be to, policijos pareigūnai taip pat įvykio nematė, tačiau apylinkės teismas pastebėjo, kad nei vienas policininkas nenurodė, jog nukentėjusysis bent po įvykio būtų elgęsis agresyviai. Ši aplinkybė nepagrįsta, kadangi pastarasis patyrė traumą ir jo neagresyvus elgesys po įvykio nelaikytinas kažkokį faktą patvirtinančiu įrodymu ar paneigiantis prieš tai buvusį jo agresyvų elgesį. Taipogi, apylinkės teismas nepagrįstai neatkreipė dėmesio į policijos pareigūnų parodymus, nes jie patvirtino, jog iš liudytojų pateiktų parodymų buvo galima nustatyti, kad viešoji tvarka buvo pažeista dėl nukentėjusiojo veiksmų. Skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad „liudytojai T. G. veiksmus taip pat įvardijo kaip nepriimtinus, tačiau nei vienas nenurodė jokių T. G. veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip keliantys grėsmę, pažeidžiantys viešąją tvarką, kad jis stumdė D. J. ar sudavė smūgius“, tačiau tokia išvada laikytina visiškai nepagrįsta. Be to, nukentėjusiojo veiksmus kvalifikuoti kaip pažeidžiančius viešąją tvarką tenka teismui, o ne liudytojams. Skunde pateikta teismų praktika, kurioje išaiškinta, kas yra viešoji vieta ir kas laikytina nedideliu viešosios tvarkos pažeidimu, todėl, apelianto gynėjo vertinimu, T. G. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 481 straipsnio požymius.

2.14. Skunde pateikta Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika dėl BPK 20 straipsnio 5 d. nuostatų pažeidimo, taip pat minimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, kuris įtvirtina nekaltumo prezumpciją. Apylinkės teismo nurodytas teiginys, jog Apelianto „reakcija į situaciją laikytina neadekvačia, nes jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina, kad nukentėjusysis būtų atlikęs tokius teisei priešingus veiksmus, kurie būtų davę pagrindą panaudoti prieš jį fizinę prievartą, juolab spirti jam, spausti prie žemės“, remiantis skunde nurodytomis aplinkybėmis yra nepagrįstas ir pažeidžiantis nekaltumo prezumpciją.

2.15. Skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, jog apeliantas būtų norėjęs nesunkiai sužaloti nukentėjusiojo sveikatą ir to būtų siekęs, tačiau veika vis tiek buvo kvalifikuota kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas. Tai paaiškinta tuo, kad, jei kaltininkas bendrai numato galimybę atsirasti įvairiems jo pavojingos veikos padariniams, tų padarinių savo sąmonėje nedetalizuodamas, tokiu atveju kaltininko veika kvalifikuojama pagal atsiradusius padarinius. Tačiau apeliantas niekaip nebuvo numatęs galimybės atsirasti padariniams ir to neįrodė pirmosios instancijos teismas. Byloje iš vis nenustatyta, kad apeliantas būtų padaręs pavojingą veiką nukentėjusiojo atžvilgiu, todėl minėta išvada laikytina nepagrįsta. Taip pat byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, patvirtinančio, jog apeliantas būtų spyręs nukentėjusiajam. Nors skundžiamame nuosprendyje nurodyta, kad „byloje nenustatyta, jog T. G. veiksmai reikšmingai padidino padarinių tikimybę, darytina išvada, kad būtent tarp kaltinamojo veiksmų ir kilusių padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys“, tačiau, apelianto gynėjo vertinimu, padarinių atsiradimo pagrindinė priežastis buvo nukentėjusiojo veiksmai.

2.16. Taigi, remiantis skunde išdėstytais motyvais dėl bylos duomenų vertinimo, šioje byloje nesurinkus neginčytinų įrodymų ir nepavykus pašalinti abejonių dėl apelianto veiksmų ir jais sukeltų padarinių, turi būti pripažinta, kad neįrodytas būtinas nusikalstamos veikos, nustatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, požymis. Taip pat pažymėta, kad apylinkės teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Skunde pabrėžta, jog iš bylos duomenų matyti, kad siekiant nustatyti bylai reikšmingas aplinkybes, buvo imtasi visų būtinų proceso veiksmų, įrodinėjimo priemonių ir galimybių, todėl įvardytos abejonės objektyviai negali būti pašalintos net ir bylą grąžinus pakartotinai nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Skunde minimi BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktai, kurie reikšmingi nustačius, jog vertinant įrodymus šioje byloje, buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad apelianto teistumas turėtų įtakos sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo, tačiau neturi turėti jokios įtakos įvertinant bei ištiriant baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus.

3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas ir jo gynėjas palaikė apeliacinį skundą, prašė skundą tenkinti. Prokurorė prašė atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį nepakeistą.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas. Nuosprendis patikslinamas.

4. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstytos išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo fakto ir nuteistojo kaltės yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu, nuosprendyje išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, visapusiškai ir objektyviai ištirtos reikšmingos bylos aplinkybės, o kvalifikuodamas nuteistojo veiką pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, dėl to nėra teisinio pagrindo naikinti skundžiamo nuosprendžio apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais. Tačiau patikslintina nuosprendžio nustatomoji dalis, pašalinant T. G. kairės kojos sužalojimo aplinkybes, kadangi byloje nesurinkta pakankamai duomenų, jog kojos sužalojimą padarė D. J.

5. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).

6. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, jog vienas iš tinkamo įrodymų vertinimo reikalavimų yra tai, kad byloje turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikšmingus faktus į loginę visumą, po ko galima daryti apibendrinančias išvadas, kurios turi būti vienareikšmės, tikslios ir logiškos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-458/2014, 2K-96-697/2017, 2K-67-699/2018). Vadinasi, teismas privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, kad iš jo turinio būtų aišku, jog yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos ir kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. padarytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius, teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84-489/2017, 2K-180-689/2018).

7. Kaip matyti iš apeliacinio skundo, ginčijamas pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas nurodant, kad nebuvo nustatyti jokie objektyvūs įrodymai, apsiribota spėjimais, aplinkybės aiškintos nukentėjusiojo naudai iškraipant byloje esančius faktus, fragmentiškai nurodant neesminius prieštaravimus proceso dalyvių parodymuose, taip pat nepagrįstai pateiktas byloje esančių apeliantui nepalankių įrodymų vertinimas. Todėl, gynėjo įsitikinimu, skunde nurodomi argumentai nesuteikia pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje buvo teisingai įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai bei pašalinti visi prieštaravimai. Teisėjų kolegija nesutinka su gynėjo pozicija, kadangi išanalizavusi ikiteisminio tyrimo metu surinktus, teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus daro išvadą, jog, nors apeliantas ir neigė kaltę dėl padarytos nusikalstamos veikos, smūgio sudavimo, tyčios nukentėjusiajam nesunkiai sutrikdyti sveikatą, iš esmės neneigdamas pastūmimo fakto, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje tiesioginių ir netiesioginių įrodymų visuma patvirtina, kad D. J. kaltinime nurodytomis aplinkybėmis sukėlė nukentėjusiajam T. G. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

8. Iš baudžiamojoje byloje surinktų duomenų matyti, kad nukentėjusysis T. G. ikiteisminio tyrimo metu 2021 m. birželio 23 d. parodė, jog įvykio dieną, jis nusprendė užeiti į barą, prieš tai vartojo alkoholį, todėl buvo neblaivus, „bet ne iki tokio lygio, kad nieko neprisimintų“. Užėjęs į barą, jis pamatė, kad nėra laisvų vietų, todėl priėjo prie apsaugos darbuotojo, kurio norėjo paklausti kur galėtų prisėsti. Į šį klausimą apsaugos darbuotojas sureagavo agresyviai bei pasakė: „nuo manęs du metrai“. Jis paklausė jo: „kodėl jis turi būti nuo jo du metrus?“. Tada, apsaugos darbuotojas, nieko nesakydamas, stvėrė jam už dešinės rankos ir pargriovė jį ant šaligatvio ir pradėjo smaugti. Jis pasakė jam: „paleisk, ką tu darai“. Jis tada jį paleido ir tuo metu pajuto, kad negali atsikelti, kadangi labai skaudėjo dešinę ranką, todėl liko gulėti ant šaligatvio, kol neatvažiavo greitosios medicinos pagalba. Taip pat jis rado mėlynę ant kairės kojos blauzdikaulio bei jam pradėjo skaudėti kairės kojos kirkšnis, todėl, jo manymu, į tas kūno vietas jam spyrė apsaugos darbuotojas (t. 1, b. l. 29-30). Antrosios apklausos metu nukentėjusysis papildė duotus parodymus nurodydamas, jog, kaip jį pargriovė apsaugos darbuotojas, net nesuprato, padaręs kažkokį veiksmą. Apsaugos darbuotojas jo nemušė, tik pargriovė, o jam kritus lūžo ranka. Pažymėjo, kad minėtą dieną buvo išgėręs, tačiau apsaugos darbuotojo pirmas neprovokavo, t. y. pirmas jo nelietė, neužkabino ir bare buvo adekvatus, nešūkavo, nors buvo be „maikutės“, tačiau nieko neįžeidinėjo. Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad prie apsauginio jis net neprisilietė. Ikiteisminio tyrimo metu savo duotus parodymus palaikė, teigė, jog viskas vyko labai staigiai. „Jis tikrai nekrito ir niekas jo nestumdė. Jeigu pargriuvo, vadinasi, jį pargriovė“. „Nepamena, ar D. J. griebė jam už rankos. Tik pamena, kad jie abu kalbėjosi negražiai, bet tikrai nebuvo jokių grasinimų. Kaip buvo su koja, nepamena, kadangi galimai net buvo praradęs sąmonę nuo skausmo“ (t. 2, b. l. 52-58). Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys į tai, jog nukentėjusysis neneigė įvykio dieną vartojęs alkoholį, tačiau nurodydamas apsilankymo bare aplinkybes, pasakodamas apie savo elgesį bei apsaugos darbuotojo veiksmus, pakankamai detaliai paaiškino įvykių seką bei neigė, jog provokavo apsaugos darbuotoją.

9. Apeliaciniame skunde gynėjas teigia, kad nukentėjusiojo parodymai negali būti pripažįstami patikimais, kadangi įvykio metu jis buvo stipriai apsvaigęs nuo alkoholio, elgėsi neadekvačiai, kas kelia abejonių dėl įvykių suvokimo. Aukštesnysis teismas pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusiojo blaivumas nebuvo tikrintas, todėl gynėjo nurodomi argumentai, kad negalima remtis T. G. duotais parodymais dėl jo stipraus apsvaigimo nuo alkoholio yra nepagrįsti. Svarbu pažymėti ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevertino išimtinai tik nukentėjusio duotų parodymų, o savo išvadą pateikė atsižvelgdamas į visumą byloje nustatytų aplinkybių. Taigi, byloje nustatyta, jog nukentėjusysis įvykio metu buvo neblaivus, tačiau teigti, kad jis nieko nesuvokė ar nieko neprisimena, nėra pagrindo, kadangi jo nurodytos aplinkybės iš esmės nesiskiria nuo byloje apklaustų liudytojų duotų parodymų (jis patvirtino, jog buvo be maikutės, apsižodžiavo su apsaugos darbuotoju).

10. Vertinant baudžiamojoje byloje iš karto po įvykio surinktus pirminius duomenis, matyti, kad detalizuodami nagrinėjamo įvykio aplinkybes liudytojai patvirtino, jog konfliktas kilo nukentėjusiajam priėjus prie apsaugos darbuotojo. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino D. G. duotus parodymus, kadangi buvo atsižvelgta į parodymus, duotus iškarto po įvykio, o ne paskesnius, kurie, gynėjo nuomone, yra išsamesni. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju D. G. pirmosios apklausos metu nurodė, jog apsaugos darbuotojas padarė kažkokį veiksmą ir jie abu nukrito, pargriuvo ant žemės. Vėlesnėje apklausoje teigė, kad minėtas vyriškis griebė apsaugos darbuotoją už marškinėlių, apsaugos darbuotojas norėjo patraukti jo rankas, pradėjo traukti ir jiedu abu nukrito. Apklaustas pirmosios instancijos teisme minėtas liudytojas prašė remtis jo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei į prokurorės klausimus atsakydamas nurodė, jog, kai asmenys nugriuvo, tai buvo kažkokie sukiojimaisi. Apygardos teismas, analizuodamas šio liudytojo parodymus, atkreipia dėmesį į tai, kad antros apklausos metu jis, nors ir nebeteigė, kad apsaugos darbuotojas atliko „kažkokį veiksmą“, tačiau patvirtino, jog, vyriškiui griebus apsaugos darbuotojui už marškinių, pradėjus traukti jo rankas, jie abu nukrito. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog liudytojas 2021 m. liepos 19 d. įvykio aplinkybių smulkmeniškai nedetalizuoja, o nurodyta frazė: „pradėjo traukti rankas“ taip pat nepatvirtina, kokiu būdu tai buvo daroma. Taigi, nors skunde nurodoma, kad aplinkybės iš esmės skiriasi ir apylinkės teismas, priimdamas sprendimą, neturėjo vadovautis pirminiais parodymais (2021 m. birželio 29 d.), tačiau aukštesnysis teismas tokius teiginius laiko nepagrįstais ir sutinka su skundžiamame nuosprendyje išdėstyta pozicija, jog iš karto po įvykio liudytojas atsiminė įvykio aplinkybes geriau. Be to, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme tikslas apkalbėti D. J. nebuvo nustatytas. Skunde ginčijamas ir liudytojo J. P. parodymų vertinimas. Gynėjo teigimu, jis ikiteisminio tyrimo metu patvirtino būtent apelianto nurodytą versiją, kad nukentėjusysis griebė D. J. už marškinių, tačiau aukštesnysis teismas pažymi, jog po šio veiksmo sekė ir kitas, t. y. „apsaugos darbuotojas griebė vyriškį už rankos ir tada jie abu nugriuvo“, į ką atkreipė dėmesį ir pirmosios instancijos teismas. Minėta aplinkybė nepatvirtina to, kad apeliantas neatliko jokio veiksmo, priešingai ‒ iš šio liudytojo parodymų matyti, jog apsaugos darbuotojas taip pat griebė vyriškį už rankos, dėl to jie abu krito.

11. Pirmosios instancijos teismo priimtame sprendime buvo įvertinti ir liudytojų N. P., G. V. ir U. U. parodymai bei nurodyta, jog iš jų duotų parodymų turinio negalima konkrečiai nustatyti, kaip viskas vyko. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti, jog ikiteisminio tyrimo metu minėti liudytojai tikslių įvykio aplinkybių nenurodė. Skunde gynėjas teigia, jog šių liudytojų parodymai, priešingai nei nurodoma skundžiamame nuosprendyje, patvirtina apelianto parodymus apie provokuojantį nukentėjusiojo elgesį ir tai, kad dėl jo veiksmų D. J. užkrito ant nukentėjusiojo, taip padarydamas nesunkų sveikatos sutrikdymą, t. y. apeliantas neturėjo tyčios griauti nukentėjusįjį ir jį sužaloti. Iš ikiteisminio tyrimo metu G. V. duotų parodymų matyti, kad priežasties, dėl kurios įvyko kritimas ir kaip būtent jis įvyko, ji negali nurodyti, nes nepastebėjo. Tą patį patvirtina ir U. U., kuri nurodė, jog įvykusio konflikto tarp dviejų vyriškių nematė, todėl, kas ten vyko, pasakyti negali. Apie konfliktą tarp baro apsaugos darbuotojo ir kliento sužinojo iš G. V. pasakojimų. N. P. teigimu, jis matė konfliktą bei nurodė, jog nukentėjusysis pasivijo apeliantą ir griebė jam už marškinių. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos parodymus, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog ši aplinkybė nepatvirtina įvykių eigos, kadangi, jei vyriškis pasivytų apsaugos darbuotoją ir griebtų jam už marškinių, tai D. J. nebūtų kritęs ant T. G. visu kūnu ir veidu į nukentėjusįjį, o jie abu būtų kritę nugara ant grindinio (pats apeliantas savo parodymuose patvirtina, kad buvo užkritęs ant nukentėjusiojo priekiu). Taigi, šių asmenų parodymuose teigiama, kad vyko apsistumdymas, tačiau nėra detalizuojama ir tiksliai nurodoma, dėl kokio veiksmo nukentėjusysis pradėjo kristi. Liudytojai akcentuoja tai, kad nukentėjusysis buvo neblaivus ir agresyvus, tačiau, kokiu būdu pasireiškė jo neteisėti ar keliantys grėsmę veiksmai, taip ir nepaaiškino. Taigi, šios aplinkybės neleidžia daryti išvados, jog N. P., G. V. ir U. U. patvirtina apelianto parodymus ir patikslina įvykių eigą.

12. Skundžiamame nuosprendyje atsižvelgta ir į garso įrašą iš BPC, kuriame užfiksuotas apelianto pranešimas apie įvykį. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šį įrašą netinkamai vertino ir padarė nepagrįstą išvadą dėl apelianto pasakytų žodžių „laisvai buvo paguldytas“. Skunde nurodoma, kad D. J. irgi buvo šoke, jį veikė emocijos ir adrenalinas, todėl šio įvykio kontekste, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, žodis „paguldytas“ turi būti suprantamas taip, kad apeliantas pastūmė stovintį nukentėjusįjį, po to nukentėjusysis griebė už apelianto marškinėlių ir jie nukrito. Apeliantas užkrito ant nukentėjusiojo ir tokiu būdu jis buvo paguldytas. Su tokiu šio epizodo vertinimu, teisėjų kolegija nesutinka ir laiko, kad tai yra nuteistojo pasirinkta gynybinė pozicija, kuri paneigta nukentėjusiojo T. G., liudytojo D. G. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei kitais byloje surinktais įrodymais.

13. Skunde nurodoma, kad pats nukentėjusysis elgėsi provokuojančiai, triukšmavo, kabinėjosi prie klientų, vartojo necenzūrinius žodžius, priėjęs prie apelianto jį stumdė, todėl padarinių atsiradimo pagrindinė priežastis ir buvo nukentėjusiojo veiksmai. Teisėjų kolegija pažymi, jog šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas taip pat vertino. T y. skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad T. G. neneigė buvęs neblaivus bei to, jog apsižodžiavo su D. J. Apklausti liudytojai nukentėjusiojo veiksmus taip pat įvardijo kaip nepriimtinus, tačiau nei vienas iš jų nenurodė jokių T. G. veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip keliantys grėsmę, pažeidžiantys viešąją tvarką. Aukštesnysis teismas daro išvadą, jog D. J. atsakas į T. G. veiksmus buvo neadekvatus, t. y. D. J. nesiėmė veiksmų konfliktą spręsti taikiais būdais, o būtent: nebandė išvesti nukentėjusiojo, nuraminti, kviesti policiją. Kaip matyti iš 2022 m. birželio 6 d. teisiamojo posėdžio protokolo, D. J. nurodė, kad T. G. nepaklausė jo, kai jis sakė laikytis atstumo, o stovėjo jam prieš nosį, tokiu būdu jį provokuodamas, dėl ko ir prasidėjo „žodinis mūšis“, po ko apeliantas nustūmė nuo savęs nukentėjusįjį, kuris stvėrė jam už atlapo ir nusitempė jį į savo pusę (t. 2, b. l. 52-58). Pirmosios instancijos teismui tikslinant įvykio aplinkybes apeliantas nurodė, kad jis buvo ne kartą stumiamas, tačiau atsakė į nukentėjusiojo veiksmus tik vieną kartą. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju toks nukentėjusiojo pastūmimas nėra proporcingas. Bylos duomenimis nustatyta, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau atsižvelgiant į byloje apklaustų liudytojų parodymus nėra pagrindo teigti, kad jis kėlė akivaizdžią, realią grėsmę aplinkiniams ar pačiam apsaugos darbuotojui, dėl ko turėjo būti panaudota fizinė jėga. Be to, Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas, vykdydamas asmens ir turto apsaugos funkcijas, privalo nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, kad rengiamas, daromas ar padarytas administracinis nusižengimas ar nusikalstama veika. Nagrinėjamu atveju policija buvo iškviesta jau po įvykio, kai nukentėjusiajam buvo padaryti sužalojimai. Sutiktina, jog liudytojai patvirtina tai, kad užėjus į barą T. G., jie girdėjo kažkokius šūksnius, triukšmą, tačiau teismo įsitikinimu, šiuo atveju nebuvo būtinybės jį tramdyti tokiu būdu, kokį pasirinko D. J., dėl jo neadekvataus elgesio ar tam, kad apginti save ir aplinkinius, todėl tokie apelianto veiksmai negali būti pripažinti proporcingais.

14. Apelianto gynėjas nurodo, kad teismas nesilaikė nekaltumo prezumpcijos, nes aiškino visus byloje esančius prieštaravimus apelianto nenaudai, o abejones nukentėjusiojo naudai. Jo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė prielaidomis, nors tikimybių ir prielaidų darymas baudžiamajame procese yra negalimas. Atkreiptas dėmesys ir į tai, kad skundžiamame nuosprendyje nenustatyta, jog apeliantas būtų norėjęs nesunkiai sužaloti nukentėjusiojo sveikatą ir to būtų siekęs, tačiau veika vis tiek buvo kvalifikuota kaip tyčinis nesunkus sveikatos sutrikdymas.

15. Aukštesnysis teismas pažymi, kad asmens pripažinimo kaltu padarius nusikalstamą veiką tvarką nustato BPK. Ši tvarka grindžiama konstituciniais teisėtumo, lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo nešališkumo ir nepriklausomumo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. sausio 24 d. nutarimai). Baudžiamasis procesas teisme yra grindžiamas rungimosi principu, kuris įtvirtina, kad kaltinimo ir gynybos šalys turi lygias teises teikti įrodymus, ginčyti kitos šalies argumentus, tačiau kaltinamojo teisinis statusas procese yra apibrėžtas nekaltumo prezumpcijos principu. Kaltininko kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos. Vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Konkrečių nusikalstamos veikos požymių buvimą asmens veikoje teismas gali konstatuoti tik juos pagrindęs abejonių nekeliančių, patikimų, tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtų ir teisingai įvertintų įrodymų visuma.

16. Nors apelianto gynėjas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiojo paaiškinimais, nepagrįstai atmesdamas nuteistojo D. J. parodymus bei liudytojų D. G., J. P. parodymus vertino nukentėjusiojo naudai, taip pat netinkamai įvertino kitus byloje esančius įrodymus, tačiau tokie argumentai laikytini bandymu įtikinti teismą, jog nuteistasis nusikaltimo, dėl kurio padarymo buvo nuteistas, nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą proceso eigą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, baudžiamojoje byloje surinktus ir teismo ištirtus įrodymus sprendžia, kad nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo tendencingumą ir keliančių abejonių dėl nekaltumo prezumpcijos pažeidimo. Esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, o vien gynybos nesutikimas su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu negali būti laikomas pakankama aplinkybe, pagrindžiančia skundžiamo nuosprendžio nepagrįstumą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali būti padaroma tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (BK 15 straipsnio 3 dalis). Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad pastumdamas akivaizdžiai neblaivų T. G., D. J. neabejotinai suvokė savo veikos pavojingumą, numatė, kad dėl tokių jo veiksmų T. G. gali nugriūti ir patirti sužalojimus, nors tokių padarinių ir nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti, todėl veikė netiesiogine tyčia. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, kad apeliantas nenorėjo nei tyčia spirti nukentėjusiajam nei jo pargriauti, o padarinių atsiradimo pagrindinė priežastys buvo T. G. veiksmai, tačiau pažymėtina, jog 2021 m. rugsėjo 7 d. įtariamojo apklausos protokole D. J. parodė, kad „vykdė savo pareigas, gynė svečius, minėto piliečio nemušė, nekonfliktavo su juo, bandė apraminti gražiai, žodžiais, nors šis jį provokavo, stumdė pirmas, galima sakyti, pats (T. G.) praradęs pusiausvyrą ir nuo jo lengvo pakštelėjimo per petį nukrito“. Taigi, D. J. pats patvirtino, jog „pakštelėjus“ per petį nukentėjusysis nukrito (t. 1, b. l. 164-165). Pastebėtina, jog apeliantas, vykdydamas darbo funkcijas, būdamas blaivus bei matydamas situaciją, konfliktavo su neblaiviu T. G.

17. Nukentėjusiajam apelianto veiksmais padarytą sveikatos sutrikdymo mastą patvirtina specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad T. G. 2021 m. liepos 22 d. gydytojo radiologo kontrolinėse rentgenogramose nustatyta dešinio žastikaulio abipusiai, avulsiniai antkrumplių lūžiai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Kiti sužalojimai ‒ odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kairėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos kairės blauzdos kulkšnyse vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu. Sužalojimai (rankos) padaryti kietu buku daiktu (daiktais), neatmetama, kad galėjo būti padaryti įvykio aplinkybėse nurodytu būdu ir laiku, t. y. 2021 m. birželio 18 d. Dėl sužalojimų mechanizmo ikiteisminio tyrimo metu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistė R. Gaidienė paaiškino, jog neatmetama galimybė, kad odos nubrozdinimas su poodine kraujosruva kairėje blauzdoje, poodinės kraujosruvos kairės blauzdos kulkšnyse galėjo atsirasti griūnant ant grindinio. Dešinio žastikaulio abipusis avulsinis antkrumplių lūžis galėjo atsirasti griuvimo metu, ant T. G. užkrentant kitam asmeniui, visu svoriu. Tačiau pirmosios instancijos teisme apklausta specialistė R. Gaidienė patikslino, kad išvadą, jog sužalojimai galėjo atsirasti tiek krentant, tiek ir nuo smūgio, ji padarė todėl, kad jai nebuvo žinoma, koks toje vietoje buvo paviršius. Patikslinus aplinkybes, ji kategoriškai nurodė, kad, jei paviršius lygus, pagal sužalojimų mechanizmą tokie sužalojimai galėjo atsirasti ne dėl griuvimo, o dėl rankos užlaužimo, smūgio į koją. Taigi, tokios specialistės R. Gaidienės nurodytos aplinkybės vertinant kartu su nukentėjusiojo patirtu rankos sužalojimo mechanizmu, patvirtina tai, kad D. J. veiksmai nebuvo tik neatsargūs, kaip kad tvirtinama apeliaciniame skunde, įtakoti paties nukentėjusiojo.

18. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų kokiomis aplinkybėmis T. G. patyrė kairiosios blauzdos ir kulkšnies sužalojimus. T. y. paties T. G. pozicija dėl šių sužalojimų, kurie vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, nebuvo nuosekli. Kaip matyti iš byloje esančio BPC garso įrašo (t. 1, b. l. 87-89), nukentėjusysis T. G. 2021 m. birželio 18 d., 12.19 val. skambindamas į šį centrą nurodydamas jo sužalojimo aplinkybes pranešė, kad jam buvo sužalota ranka, kad jį pargriovė apsaugos darbuotojas ir jam sulaužė ranką, teiravosi kaip jam toliau elgtis, ar turėtų informuoti policiją. Apie tai, kad jam būtų padaryti kiti sužalojimai ‒ įspirta į dešinę ar kairę koją, nenurodė. To nukentėjusysis nenurodė ir tuo metu, kai D. J. iniciatyva iš karto po įvykio T. G. buvo nuvežtas į gydymo įstaigą, t. y. iš VšĮ centro poliklinikos pateikto Medicinos dokumentų išrašo matyti, jog jam buvo diagnozuota alkūnės išnirimas, avulsinis abiejų epikondilų lūžis, galimai vainikinės ataugos lūžis (t. 1, b. l. 62). Pirmą kartą kojos sužalojimo aplinkybes nukentėjusysis nurodė praėjus kelioms dienoms, po įvykio, t. y. protokole pareiškime 2021 m. birželio 23 d. nurodė, jog jam buvo sulaužyta dešinė ranka ir buvo spirta į dešinės kojos blauzdikaulį bei kairės kojos kirkšnį. Praėjus 10 dienų po įvykio, t. y. 2021 m. birželio 28 d. apžiūros metu Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus specialistėms T. G. nurodė, jog jam buvo spirta, ne į kairės kojos kirkšnį, bet į kairės kojos čiurną, apie tai, kad būtų spirta į dešinę koją, tokių aplinkybių nukentėjusysis nenurodė. Pažymėtina ir tai, kad byloje apklausti liudytojai tvirtino, jog nematė, kad apsaugos darbuotojas būtų spyręs nukentėjusiajam, tad įvertinus nustatytas aplinkybes, tai kad nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, neatmetama galimybė, jog kairės kojos nustatytus nubrozdinimus galėjo patirti tos pačios dienos metu dar iki ateidamas į barą „(duomenys neskelbtini)“. Todėl šios aplinkybės dėl T. G. kairės kojos patirtų sužalojimų šalinamos iš teismo nustatytų aplinkybių, kaip neįrodytos. Šių aplinkybių pašalinimas neturi reikšmės veikos kvalifikavimui, kadangi nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas T. G. ne dėl kairės kojos sužalojimų, o dėl dešinės rankos žastikaulio lūžio.

19. Įvertinęs byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir padarytas išvadas, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad D. J. pagrįstai ir teisingai nuteistas pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas iš kiekvieno įrodymų šaltinio gautą informaciją įvertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visumos vertinimu. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai ištyrė ir išanalizavo visus įrodymus, nė vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės. Priimdamas skundžiamą nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnyje įtvirtintomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, todėl abejoti skundžiamo nuosprendžio objektyvumu bei teisėtumu teisėjų kolegija neturi pagrindo. Atsižvelgiant į nustatytas ir aptartas aplinkybes, naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. vasario 8 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo D. J. (J.) gynėjo advokato Justo Viliaus apeliacinį skundą atmesti.

Patikslinti 2023 m. vasario 8 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžio nustatomąją dalį: pašalinti nurodytas aplinkybes, jog D. J. padarė T. G. odos nubrozdinimą su poodine kraujosruva kairėje blauzdoje bei poodines kraujosruvas kairės blauzdos kulkšnyse.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.