Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mindaugo Povilansko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro Gaudento Balčiūno ir civilinės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. spalio 1 d. nuosprendžio, kuriuo P. Š. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 187 straipsnio 1 dalį, nustačius, kad nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Civilinės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ civilinis ieškinys dėl 13 392,52 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų argumentai

1.10. Prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo susiklosčiusius teisinius santykius – esą išteisintasis neturėjo tiesioginio susitarimo su užsakovu, todėl jo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nesiejo rangos teisiniai santykiai, o kilęs ginčas negalėjo būti vertinamas kaip civilinio pobūdžio. Pasak prokuroro, P. Š. veiksmai – trinkelių išardymas – buvo savavališki, neteisėti ir sukėlė objektyvią žalą svetimam turtui. Tačiau faktinės bylos aplinkybės rodo, kad P. Š. veikė kaip fizinis asmuo, faktiškai vykdęs trinkelių klojimo darbus pagal susitarimą su rangovu – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuris savo ruožtu turėjo rangos sutartį su užsakovu UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi tarp šalių egzistavo realūs darbo ir atsiskaitymo santykiai, nors jie nebuvo formaliai įtvirtinti rašytine sutartimi. P. Š. veikė kaip subrangovas, vykdęs darbus toje pačioje rangos grandinėje, todėl jo teisiniai ryšiai su užsakovu buvo netiesioginiai, tačiau faktiškai susiję su bendra sutartinių įsipareigojimų vykdymo schema. Atsiskaitymai už atliktus darbus turėjo vykti per rangovą, todėl ginčas dėl apmokėjimo kilo pirmiausia tarp rangovo ir užsakovo, o P. Š. į šį ginčą pateko kaip faktinis darbų vykdytojas, negavęs atlygio už savo atliktą darbą. Tokie jo veiksmai buvo sąlygoti siekio apginti savo interesus dėl neatsiskaitymo, o ne tikslo sunaikinti ar sugadinti svetimą turtą. Tokios aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui vertinti, kad kilęs konfliktas kilo būtent iš civilinio pobūdžio santykių, t. y. iš tarpusavio atsiskaitymo už rangos darbus klausimo. Kadangi P. Š. veikė kaip subrangovas, neturėjęs tiesioginės prievolės užsakovui, jo veiksmai objektyviai buvo susiję su ginčo dėl atlygio sprendimu, o ne su tyčiniu siekiu padaryti žalą svetimam turtui. Pirmosios instancijos teismas nekonstatavo rašytinės sutarties buvimo tarp P. Š. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau teisingai įvertino realią situaciją – P. Š. faktiškai atliko darbus objekte pagal užsakymą, veikdamas per tarpininką (rangovą UAB „(duomenys neskelbtini)“). Tokiais atvejais, kai asmuo faktiškai vykdo sutartinius įsipareigojimus, tarp jo ir užsakovo susiklosto faktiniai civiliniai santykiai, nepriklausomai nuo to, ar sudaryta rašytinė sutartis. Tai atitinka tiek civilinės, tiek baudžiamosios teismų praktikos poziciją. Tai, kad P. Š. nebuvo tiesioginis rangos sutarties partneris užsakovui, nekeičia konflikto prigimties – ginčas kilo dėl neatsiskaitymo už atliktus darbus, o ne dėl tikslo padaryti žalą. P. Š. veiksmai buvo motyvuoti siekiu išreikšti nepasitenkinimą dėl nesumokėto atlygio ir „atsiimti“ savo darbo rezultatą, o ne sunaikinti ar sugadinti svetimą turtą.

1.11. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes – kilusį neatsiskaitymo ginčą, žalos dydį ir jos pašalinimo (arba ištaisymo) galimybę civilinėmis priemonėmis – pagrįstai nusprendė, kad nagrinėjama veika nepasiekė tokio pavojingumo lygio, kuris leistų taikyti baudžiamąją teisę. Toks vertinimas visiškai atitinka ultima ratio principą. Teismų praktikoje nuosekliai pabrėžiama, kad baudžiamoji teisė neturi būti taikoma, kai ginčas kyla iš civilinių santykių ir šalių teises galima apginti civilinės teisės normomis. Šiuo atveju P. Š. veiksmai pagrįstai įvertinti kaip kilę iš civilinių santykių, o ne kaip baudžiamosios teisės pažeidimas. Pats civilinio ieškinio pareiškimas baudžiamojoje byloje tik patvirtina, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ savo turtinius interesus siekė apginti civilinėmis priemonėmis – gauti žalos atlyginimą. Kadangi teismas pagrįstai nenustatė nusikaltimo sudėties ir išteisino P. Š., civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas, taip neužkertant galimybės ieškovui savo reikalavimus ginti civilinio proceso tvarka.

1.12. Civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniame skunde nurodoma, kad civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu neteisėtai. Tačiau pirmosios instancijos teismas, išteisindamas P. Š., nenustatęs jo veiksmuose nusikaltimo, numatyto BK 187 straipsnio 1 dalyje, sudėties, visiškai pagrįstai civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Toks sprendimas neužkerta kelio UAB „(duomenys neskelbtini)“ ginti savo interesus civiline tvarka. UAB „(duomenys neskelbtini)“ turi teisę pareikšti atskirą ieškinį dėl žalos atlyginimo civilinio proceso tvarka.

1.13. Net ir hipotetiškai vertinant UAB „(duomenys neskelbtini)“ nurodytus nuostolius, pretenzijos dėl žalos dydžio yra akivaizdžiai perdėtos. Dalis deklaruotų nuostolių nebuvo tiesioginis ir neišvengiamas P. Š. veiksmų padarinys. UAB „(duomenys neskelbtini)“ civilinį ieškinį grindė tarsi visos išardytos dangos atkūrimas būtų jos patirtas nuostolis – visa maždaug 150–200 kv. m aikštelės danga būtų buvusi nepataisomai sunaikinta. Tačiau byloje nustatyta priešingai – didžioji dalis P. Š. nuardytų trinkelių buvo sėkmingai panaudota grindiniui atkurti ir tai padaryta labai greitai – jau kitą dieną po darbų. Tai, net ir vertinant civilinio ieškovo pateiktus skaičiavimus, akivaizdu, kad deklaruoti nuostoliai yra žymiai išpūsti – nurodyta suma apskaičiuota taip, tarsi reikėtų iš naujo įrengti visą maždaug 150–200 kv. m aikštelės dangą, įskaitant tiek medžiagas, tiek darbų sąnaudas. Tuo tarpu byloje nustatyta, kad realiai naudoti nauji elementai (apie 594 trinkelės) sudarė tik nedidelę dalį viso ploto, o grindinys buvo atstatytas iš esmės iš tų pačių turėtų medžiagų. Ši aplinkybė dar kartą patvirtina, kad ginčas dėl tariamų nuostolių pobūdžio ir dydžio yra išimtinai civilinis, o ne baudžiamasis klausimas.

1.14. Civilinė ieškovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas P. Š. skyrė per švelnią bausmę. Išteisinus asmenį, jam apskritai neskiriama jokia bausmė, t. y. P. Š. pripažintas nekaltu, todėl kalbėti apie bausmės švelnumą ir griežtumą nėra pagrindo. Be to, civilinė ieškovė neturi procesinės teisės reikalauti sugriežtinti bausmę, nes toks reikalavimas paprastai priklauso prokurorui, o civilinė ieškovė savo skundą turėtų grįsti tik civilinio ieškinio aspektais. Bet kokiu atveju, reikalavimas sugriežtinti neegzistuojančią bausmę neturi teisinio turinio.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokurorė ir civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovė prašė apeliacinius skundus patenkinti, o išteisintasis ir jo gynėjas – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Apeliaciniai skundai atmetami.

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga, visų pirma, patikrinti bylą tokia apimtimi, kokia nurodyta apeliaciniuose skunduose, t. y. atsižvelgiant į skunduose išdėstytus nuosprendžio apskundimo pagrindus ir motyvus, antra, papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinių skundų matyti, kad prokuroras ir civilinė ieškovė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu išteisinti P. Š. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 187 straipsnio 1 dalį (dėl svetimo turto sugadinimo).

Pirmiausia, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju iš esmės nėra ginčo dėl kaltinime nurodytų veikos faktinių aplinkybių, jog P. Š. 2025 m. kovo 9 d. atvyko į UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritoriją (duomenys neskelbtini), ir išimdamas iš grindinio bei išmėtydamas po teritoriją sugadino jam svetimą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančią lauko dangą. Vienintelė ginčytina aplinkybė yra ta, kad P. Š., išėmęs iš grindinio trinkeles, jas ne išmetė po teritoriją, o paliko ties ta grindinio vieta, iš kurios jos buvo išimtos. Tai akivaizdžiai matyti tiek iš įvykio vietos apžiūros protokolo (fotolentelės), tiek iš kitų objektų apžiūros protokolo, kuriuo apžiūrėti UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje įrengtų vaizdo kamerų įrašai (1 t., b. l. 16–24, 34–40). Šiame protokole nurodyta: „[...] Minėtas vyriškis rankoje laikydamas metalinį strypą, pasilenkia prie grindinio ir iš jo pradeda išiminėti trinkeles. (Foto Nr. 7). Vyriškis išimtas trinkeles deda vieną šalia kitos. [...]“. Taigi, nėra aišku, kokių duomenų pagrindu kaltinime nurodyta, kad P. Š. išimtas trinkeles išmėtė po teritoriją. Galimai siekiant dirbtinai padidinti P. Š. inkriminuotų veiksmų pavojingumo laipsnį.

Antra, prieš pasisakant dėl apeliacinių skundų argumentų, šiuo atveju svarbu paminėti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, dėl kurių tarp civilinės ieškovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. B. ir išteisintojo kilo konfliktinė situacija, nulėmusi pastarojo atliktus ir šioje byloje analizuojamus veiksmus. Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais (paties išteisintojo, civilinės ieškovės direktoriaus R. B. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. A. parodymais, jų tarpusavio susirašinėjimo turiniu) nustatyta, kad būtent P. Š. (pats arba kartu su kitais asmenimis) įrengė kaltinime nurodytą lauko dangą (tiksliau – sudėjo trinkeles ant iš anksto paruošto pagrindo) ir tikėjosi, kad už šį darbą UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius su juo atsiskaitys, tačiau šis atsiskaitė tik iš dalies, nes turėjo P. Š. pretenzijų dėl atliekamų darbų apimties, terminų ir kokybės.

Pirmosios instancijos teismas teisingai P. Š. inkriminuotų veiksmų analizę pradėjo nuo jo motyvų, nepaisant to, kad aptariamos nusikalstamos veikos (svetimo turto sugadinimas) motyvai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi. Nagrinėjamu atveju P. Š. motyvai turi teisinę reikšmę sprendžiant dėl šios veikos būtino subjektyviojo požymio – kaltės (ne)buvimo.

Skundžiamame nuosprendyje nustatyta, kad tarp P. Š. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklostė rangos teisiniai santykiai, kaip tą numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) XXXIII skyrius, kurių pagrindu P. Š. įsipareigojo pakloti trinkeles UAB „(duomenys neskelbtini)“ teritorijoje, o ši įsipareigojo už šiuos darbus sumokėti, tačiau šių santykių metu tarp šalių kilo nesutarimai tiek dėl rangos darbų atlikimo eigos, tiek dėl apmokėjimo tvarkos, būtent dėl šių nesutarimų P. Š. bylai aktualiu laikotarpiu ir vietoje išrinko jo paklotą grindinį. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir P. Š. buvo susitarimas ir jis atitinka rankos sutarčiai įstatymo nustatytus požymius. Pasak prokuroro, nagrinėjamu atveju sutarties dalykas buvo grindinio dangos išklojimas trinkelėmis, o sutarties šalys – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (užsakovas) ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ (rangovas), tuo tarpu tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir P. Š. nėra nustatytas būtinasis rangos teisinių santykių požymis – susitarimas dėl darbo rezultato (trinkelių išklojimo). Dėl šios priežasties, prokuroro vertinimu, pirmosios instancijos teismas P. Š. veiksmų (ne)pavojingumą klaidingai vertino civilinių santykių kontekste ir nepagrįstai teikė ultima ratio principą. Šie prokuroro apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti. Teisėjų kolegijos vertinimu, nepaisant to, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir P. Š. nebuvo pasirašyta jokia sutartis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog tarp jų susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai, ir išteisintojo veiksmus teisingai vertino šių sutartinių santykių kontekste, tik suklydo pateikdamas jų teisinę kvalifikaciją kaip rangos teisinių santykių. Teisėjų kolegija sutinka su išteisintojo gynėjo atsiliepime į apeliacinius skundus pateiktu vertinimu, kad tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir P. Š. iš tikrųjų susiklostė subrangos teisiniai santykiai. Kita vertus, pažymėtina, kad ši teisinių santykių kvalifikavimo klaida neturi įtakos skundžiame nuosprendyje padarytoms kitoms išvadoms.

Prokuroro apeliaciniame skunde yra akcentuojama tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. spalio 23 d. sudaryta rašytinė rangos sutartis, pagal kurią UAB „(duomenys neskelbtini)“ (rangovas) įsipareigojo iki 2024 m. gruodžio 21 d. atlikti objekto (duomenys neskelbtini), trinkelių įrengimo darbus, o UAB „(duomenys neskelbtini)“ (užsakovas) įsipareigojo priimti atliktus darbus ir sumokėti 15 000 Eur kainą (1 t., b. l. 116). Duomenų, kad P. Š. būtų sudaręs rašytinę sutartį su viena iš minėtų bendrovių, byloje nėra. Remdamasis šiomis aplinkybėmis (rašytinės sutarties tarp išteisintojo P. Š. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ nebuvimu ir tokios sutarties tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvimu) apeliantas (prokuroras) daro išvadą, kad šiuo konkrečiu atveju tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir P. Š. nėra nustatytas būtinasis rangos teisinių santykių požymis – susitarimas dėl darbo rezultato, t. y. dėl trinkelių išklojimo. Tačiau, vadovaujantis tokia apelianto logika, pagal kurią tarp šalių susiklosčius teisinius santykius gali patvirtinti tik tarp jų sudaryta rašytinė sutartis, nagrinėjamu atveju nebūtų galima pripažinti ir tai, kad teisiniai rangos santykiai susiklostę tarp UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, nes, kaip matyti, minėta 2024 m. spalio 23 d. rangos sutartis pasirašyta tik vienos šalies – UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kitos šios sutarties šalies – UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo parašo joje nėra. Šią aplinkybę pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino ir pats šios bendrovės direktorius R. A., parodęs, kad kai buvo sudaryta 2024 m. spalio 23 d. sutartis, pasirašė tik viena šalis, jis nepasirašė (2 t., b. l. 6). Visgi teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kvalifikuojant tarp minėtų dviejų bendrovių ir išteisintojo susiklosčius teisinius santykius būtina vadovautis ne tik rašytine sutartimi, bet ir žodiniais susitarimais, kuriais pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir vadovavosi.

Išteisintojo gynėjo atsiliepime į apeliacinius skundus teisingai nurodyta, kad faktinės bylos aplinkybės (teisėjų kolegijos pastaba – nustatytos P. Š., R. A. ir R. B. parodymais, taip pat UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios vadovas yra P. Š., išrašytomis ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ apmokėtomis PVM sąskaitomis faktūromis, patvirtinančiomis dalinį (5000 Eur) UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsiskaitymą su P. Š. (1 t., b. l. 117–117)) rodo, jog P. Š. faktiškai vykdė trinkelių klojimo darbus pagal susitarimą su rangovu (UAB „(duomenys neskelbtini)“), kuris savo ruožtu turėjo rangos sutartį su užsakovu (UAB „(duomenys neskelbtini)“), todėl tarp šių egzistavo realūs teisiniai santykiai, nors jie nebuvo formaliai įtvirtinti rašytine sutartimi. P. Š. veikė kaip subrangovas, vykdęs darbus toje pačioje rangos grandinėje, todėl jo teisiniai ryšiai su užsakovu buvo netiesioginiai, tačiau faktiškai susiję su bendra sutartinių įsipareigojimų vykdymo schema. Be abejo, atsiskaitymai už atliktus darbus turėjo vykti per rangovą (UAB „(duomenys neskelbtini)“), todėl ginčas dėl apmokėjimo pirmiausia kilo tarp rangovo ir užsakovo, o P. Š. į šį ginčą pateko kaip faktinis darbų vykdytojas, negavęs atlygio už atliktą darbą. Šalių tarpusavio atsiskaitymo kontekste būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, nepaisant to, kad pirmiausia dėl darbų pobūdžio, apimties, terminų ir atsiskaitymo tvarkos tarpusavyje susitarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir UAB „(duomenys neskelbtini)“, o tik vėliau pastaroji bendrovė dalį darbų delegavo atlikti P. Š., ši aplinkybė (kad trinkelių klojimo darbus atliks ne UAB „(duomenys neskelbtini)“, o P. Š., su kuriuo ir reikia tiesiogiai atsiskaityti) buvo žinoma užsakovui, t. y. UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui R. B.. Tai patvirtina ne tik išteisintojo ir paties R. B. duoti parodymai, bet ir minėtos P. Š. užsakovui (UAB „(duomenys neskelbtini)“) išrašytos PVM sąskaitos faktūros ir jų apmokėjimo faktas, taip pat šių asmenų tarpusavio susirašinėjimas (1 t., b. l. 154–187). Apibendrinant šiuos duomenis matyti, kad iš tikrųjų tarp išteisintojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus kilo nesutarimai dėl atsiskaitymo už atliktus trinkelių klojimo darbus. R. B. teigimu, buvo vėluojama su darbų atlikimu, todėl jis nusprendė, kad tegul P. Š. baigia trinkelių klojimo darbus ir tik data jis sumoka likusius 3000 Eur. P. Š. teigimu, R. B. turėjo atsiskaityti su juo etapais, tačiau po eilinio etapo neatsiskaitė, nepagrįstai motyvuodamas jau atliktų darbų netinkama kokybe. Pasak P. Š., atliekant darbus, buvo padidėjęs užsakymo plotas, už kurį užsakovas nenorėjo atsiskaityti. Pažymėtina, kad šioje byloje sprendžiant baudžiamosios atsakomybės P. Š. taikymo klausimą už tai, jog jis atliko kaltinime nurodytus veiksmus, nėra būtina nustatyti, kas iš šių faktinių subrangos teisinių santykių dalyvių netinkamai vykdė žodinį susitarimą dėl trinkelių klojimo, t. y. ar P. Š., atsisakęs tęsti darbus, kol su juo nebus atsiskaityta, ar R. B., atsisakęs mokėti P. Š. už jau atliktus darbus. Esminė aplinkybė yra tai, kad nagrinėjamu atveju tarp išteisintojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus R. B. kilo toks ginčas, kurį geranoriškai neišsprendus, atsirado kaltiname nurodytos pasekmės – P. Š. išrinko dalį jo paklotų trinkelių.

Valstybinis kaltintojas minėtuose P. Š. veiksmuose įžvelgia nusikaltimo, numatyto 187 straipsnio 1 dalyje, požymius. Šiame straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą. Teismų praktikoje išaiškinta, kad turtas laikomas sunaikintu, kai jis netenka savo ekonominės ir ūkinės vertės ir jo nebegalima naudoti pagal paskirtį, o turto sugadinimu laikomas toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios savybės gali būti atkurtos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-387/2022). Prokuroro apeliaciniame skunde taip pat cituojama ši kasacinė byla, pabrėžiant, kad subjektyviai aptariama veika pasireiškia tiesiogine ar netiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, jog bus sunaikintas ar sugadintas svetimas turtas, ir šių padarinių nori, arba, jei ir nenori, sąmoningai leidžia jiems atsirasti. Tačiau teisėjų kolegija sutinka su išteisintojo gynėjo atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentais, kad byloje surinkti duomenys nepatvirtina, jog P. Š. būtų turėjęs tokį sumanymą. Išteisintasis viso baudžiamojo proceso metu (net ikiteisminio tyrimo metu, kai apklausiamas savo kaltę pripažino) nuosekliai teigė, kad jo tikslas buvo atgauti jam priklausančio užmokesčio dalį, išardant tiek grindinio, kiek atitinka apmokėtą atliktų darbų apimtį. Byloje nustatyta, kad P. Š. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje išrinko tik dalį trinkelių dangos. Kaip minėta, išimtos trinkelės nebuvo išmėtytos po teritoriją, o sudėtos ties ta vieta, iš kurios buvo išimtos. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas P. Š. atliktų veiksmų pavojingumą, pažymėjo, kad byloje esančioje vaizdinėje medžiagoje nėra užfiksuotos sudaužytos ar suskilusios trinkelės. Prokuroras apeliaciniame skunde be pagrindo nesutinka su šia išvada. Kaip matyti, apeliantas remiasi tuo, kad, paties išteisintojo teigimu, jis trinkelių išėmimui iš pradžių naudojo laužtuvą, o tik vėliau – specialų įrankį, kuris negadina trinkelių. Iš tiesų, P. Š. pripažino, kad naudojo laužtuvą, dėl to dalis trinkelių galėjo būti sugadinta. Kita vertus, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, jokie papildomai procesiniai veiksmai nukreipti į automobilių stovėjimo aikštelės būklės įvertinimą, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atlikti. Teisme įvykio vietą apžiūrėjęs policijos pareigūnas R. A. parodė, kad pačios trinkelės nebuvo jo apžiūros objektas, nes jis vyko į įvykio vietos apžiūrą nustatyti bendrą mąstą, nematė, kad trinkelės būtų išdaužytos ar išmėtytos, jis nenustatinėjo trinkelių būklės (2 t., b. l. 19). R. B. teigimu, trinkelių danga buvo atstatyta jau kitą dieną. Taigi, jau kitą dieną nebebuvo galimybės nustatyti trinkelių būklės, todėl prokuroro argumentai, kad P. Š. veiksmų pavojingumą patvirtina ir aplinkybė dėl pačių trinkelių sugadinimo, remiasi prielaidomis, kurios negalimos įrodinėjant asmens kaltę. Be abejo, tai nekeičia fakto, kad pati trinkelių danga, vertinant ją kaip turtą, išėmus iš jos dalį trinkelių, buvo sugadinta ir dėl to patirta nuostolių. Tačiau šiuo atveju sutiktina su gynėjo argumentais, kad toks apgadinimas vertintinas kaip civilinis deliktas, sukuriantis pareigą atlyginti nuostolius, bet ne kaip nusikaltimas. Šio vertinimo nekeičia ir prokuroro apeliaciniame skunde akcentuojama aplinkybė, kad dėl išteisintojo veiksmų, pažeidžiant aikštelės dangos vientisumą, buvo laikinai sutrikdytas jos naudojimas, nes transporto priemonės negalėjo išvažiuoti iš aikštelės. Visgi, šis nepatogumas buvo trumpalaikis, nes, kaip minėta, jau kitą dieną užsakovo iniciatyva aikštelės danga buvo atstatyta, todėl jam neatsirado ilgalaikių ar nepataisomų padarinių. Ši aplinkybė taip pat yra svarbi darant išvadą, kad P. Š. veiksmai teisingai nepripažinti nusikalstama veika, nes jie nepasižymi nusikalstamai veikai būdingu pavojingumu.

Skundžiamame nuosprendyje išsamiai apibūdinti nusikalstamai veikai būdingi du esminiai požymiai – jos pavojingumas ir draudžiamas arba priešingumas baudžiamajam įstatymui. Nekartodama visų pirmosios instancijos teismų motyvų šiuo klausimu ir jiems pritardama teisėjų kolegija pamini tik jų dalį. Nusikalstamomis veikomis pripažįstamos ne šiaip pavojingos, o pačios pavojingiausios veikos, kuriomis kėsinamasi į didžiausias vertybes. Tais atvejais, kai įstatymų leidėjas kriminalizuoja teisės pažeidimą, už kurį nustatyta kita, ne baudžiamoji, teisinė atsakomybė, baudžiamajame įstatyme paprastai yra nustatyti papildomi kriterijai, rodantys tokios veikos pavojingumą (pavojinga veikimo priemonė, didelė žala, piktavališki tikslai ir pan.). Jeigu tokių požymių nenustato įstatymų leidėjas, veikos pavojingumą privalo įvertinti teismai.

Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi kasacinio teismo praktika, kurioje išaiškinta, kad už svetimo turto sunaikinimą ar sugadinimą gali būti taikoma tiek civilinė, tiek baudžiamoji atsakomybė. Teisinio reguliavimo dvilypumas lemia, kad teismas, nagrinėjantis baudžiamąją bylą dėl svetimo turto sunaikinimo ar sugadinimo, turi apsvarstyti, ar už tokio pobūdžio veiką būtina taikyti baudžiamosios teisės poveikio priemones ir ar nepakanka apsiriboti tik civilinės teisės nustatytais gynimo būdais. Priimant šį sprendimą, turi būti įvertinamos bylos aplinkybės, atskleidžiančios tokios veikos (teisės pažeidimo) pavojingumą, vertinamas bendras aplinkybių kontekstas, vadovaujamasi proporcingumo principu, atsižvelgiant į baudžiamosios atsakomybės kaip paskutinės priemonės (lot. ultima ratio) kriterijus. Už padarytą žalą sugadinant ir sužalojant svetimą turtą, nepriklausomai nuo svetimo turto vertės, yra nustatyta ir civilinė atsakomybė. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-274-788/2019, 2K-128-489/2021).

Apibendrinant minėtas šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes pacituotos kasacinio teismo praktikos kontekste darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tarp P. Š. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ susiklosčius faktinius teisinius santykius dėl trinkelių klojimo, kurių metu kilo tarpusavio nesusipratimų, P. Š. veiksmų motyvus – negautas apmokėjimas už jau atliktus darbus, šių veiksmų pobūdį – trinkelės išrinktos nuosekliai ir sudėtos tvarkingai, paties statybos objekto neužbaigtumą, pagrįstai pripažino, jog išteisintojo veiksmai nepasižymėjo tokiu pavojingumu, kurio reikalauja baudžiamoji teisė. Teisėjų kolegijos vertinimu, išteisintasis tiesiog nesugebėjo tarpusavio pagarbos ir geros valios principais išspręsti kilusio ginčo dėl darbų apmokėjimo. Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, P. Š. atsakomybė už trinkelių dangos išrinkimą gali būti sprendžiama ne kraštutinės priemonės – baudžiamosios teisės, o civilinės teisės pagrindu, t. y. civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priėmė išteisino P. Š., konstatavęs, kad jis nepadarė BK 187 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniuose skunduose dėstomais motyvais nėra pagrindo, todėl jie atmetami.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atmesti Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Ketvirtojo skyriaus prokuroro Gaudento Balčiūno ir civilinės ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinius skundus.

Ši nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.