Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo teisėjas Dmitrijus Korsakovas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo D. S. (pareiškėjo) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarimo V. M. ir K. M. administracinio teisės pažeidimo byloje, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

administracinio teisės pažeidimo protokolai V. M. ir K. M. buvo surašyti už tai, kad jie 2013-11-04, apie 15.27 val., gyvenamojo namo sklype (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybe teise priklauso D. S. ir Lietuvos Respublikos valstybei, vykdydami savo tariamą ir D. S. ginčijamą teisę, savavališkai nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos, rankomis išardė dalį trinkelėmis iškloto kiemo grindinio, bei kojomis sumindžiojo trinkelėmis kloti paruoštą dangą, tokiais savo veiksmais padarė administracinį teisės pažeidimą numatytą Lietuvos Respublikos administracinio teisės pažeidimo kodekso (toliau – ATPK) 188 straipsnyje.

D. S. apeliaciniu skundu pašo pirmosios instancijos teismo nutarimą, dalyje, kuria nutarta Administracinės komisijos prie Kauno rajono savivaldybės tarybos 2014-02-24 nutarimą Nr. 6, kuriuo V. M. buvo nubausta pagal ATPK 188 str. įspėjimu, panaikinti ir bylą nutraukti, ir šioje dalyje palikti galioti 2014-02-24 Administracinės komisijos prie Kauno rajono savivaldybės tarybos nutarimą Nr. 6. Skunde nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 str. savavaldžiavimu yra laikomas savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymas teisės nepriklausomai nuo to, ar tokia teisė yra tikra, ar tariama. Tai vienas iš būtinų savavaldžiavimo objektyvių požymių, kuris organiškai susijęs su tuo, kad ta vykdoma teisė yra ginčijama kito asmens, o vykdant teisę sukelti neigiami padariniai nepadaro esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms įmonėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-10-21 nutartis byloje Nr. N-62-1954-11), todėl jo nuomone, nagrinėjamu atveju buvo būtina analizuoti, ar V. M. savo teisę vykdė pažeisdama įstatymo ar nustatytos tvarkos reikalavimus, kas yra būtina sąlyga administracinei atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 188 str. kilti, ko Kauno apylinkės teismas neanalizavo.

Apeliantas tvirtina, kad jo veiksmais buvo siekiama tik pagražinti aplinką ir šis veiksmas jokiu būdu nesuvaržė kitų asmenų teisių bei nepadarė niekam žalos, be to, tokių veiksmų atlikimui nereikėjo jokių institucijų leidimų bei Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo, kas visiškai paneigė teismo tariamai nustatytą aplinkybę, jog kol D. S. įsigyta sklypo dalis bendroje viso sklypo riboje nėra atskirai išskirta, tol visas sklypas laikomas valstybine žeme ir bet kokie jame atliekami infrastruktūros įrengimo darbai yra neteisėti, todėl V. M. veiksmai ardant trinkeles negali būti traktuotini kaip teisėti veiksmai. Teismas, darydamas išvadą, jog D. S. klojo trinkeles ne jam priklausančioje žemės sklypo dalyje, o bendro naudojimo kieme be V. M. sutikimo, nepagrįstai rėmėsi antrinio žemės naudojimo teisės aktu, nes jis neturi jokios juridinės reikšmės nagrinėjamos bylos metu, ką gali patvirtinti Nacionalinės žemės tarnyba.

Apelianto manymu, Kauno apylinkės teismas nesivadovavo ATPK normomis, nepakankamai įsigilino į situaciją, netinkamai taikė teisės aktų normas, bylą išnagrinėjo neobjektyviai ir vienpusiškai, nesilaikant teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principo, todėl 2014-04-25 nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. 11-112-919/2014 yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Motyvuojamoji dalis

D. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

Skundžiamu nutarimu administracinė teisena buvo nutraukta V. M. ir K. M. atžvilgiu, tačiau apeliaciniu skundu ginčijama nutarimo dalis dėl bylos nutraukimo V. M., todėl apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose.

V. M. buvo kaltinta tuo, kad ji vykdydami savo tariamą ir D. S. ginčijamą teisę, savavališkai nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos, rankomis išardė dalį trinkelėmis iškloto kiemo grindinio, bei kojomis sumindžiojo trinkelėmis kloti paruoštą dangą.

ATPK 188 str. įtvirtina administracinę atsakomybę už savavališką, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, vykdymą savo tikros ar tariamos teisės, ginčijamos kito asmens, nepadariusio esminės žalos piliečių teisėms ar teisėtiems interesams arba valstybinėms ar visuomeninėms įmonėms, įstaigoms arba organizacijoms. Veikos pagal ATPK 188 straipsnį kvalifikavimui yra reikšminga nustatyti veikos teisėtumą, t. y. ar asmuo savo tariamą ar tikrąją teisę įgyvendina įstatymo nustatyta tvarka ar savavališkai. Taigi, šiuo atveju būtina buvo nustatyti, ar V. M. atlikdama byloje nustatytus veiksmus savo teisę vykdė pažeisdama įstatymo ar nustatytos tvarkos reikalavimus.

Pagal Civilinio kodekso 1.137 straipsnio 2 ir 3 dalis, įgyvendindami savo teises bei vykdydami pareigas, asmenys turi laikytis įstatymų, gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų. Be to, draudžiama piktnaudžiauti savo teise, t. y. draudžiama įgyvendinti civilines teises tokiu būdu ir priemonėmis, kurios be teisinio pagrindo pažeistų ar varžytų kitų asmenų teises ar įstatymų saugomus interesus ar darytų žalos kitiems asmenims arba prieštarautų subjektinės teisės paskirčiai.

Lietuvos Respublikos ATPK 256 str. 1 d. nustatyta, kad įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti.

Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas (ATPK 257 str.).

Aukštesnysis teismas, susipažinęs su pateikta medžiaga konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis bei bylos nagrinėjimo metu V. M. atstovės pateiktus dokumentus ir kitą medžiagą, padarė teisingas išvadas ir pagrįstai pripažino V. M. veiksmuose nesant ATPK 188 str. numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties.

Sprendimo dėl žemės sklypo padalinimo ir antrinio žemės naudojimo teisės akto duomenys patvirtina, kad J. S. klojo trinkeles ne jam priklausančioje žemės sklypo dalyje, o bendro naudojimo kieme. Pats D. S. to neneigia, tačiau tvirtina, kad V. M. sutikimas buvo, nes prieš jam klojant trinkeles, ji pati siūlė darbus atlikti bendrai, tačiau kai jis nutarė kloti vienas, tuomet ji apsigalvojo. Tai, kad praeityje V. M. buvo siūlyta D. S. šiuos darbus atlikti bendrai, neduoda pagrindo išvadai, kad dėl šioje byloje aptariamų D. S. veiksmų jos pritarimas ar sutikimas buvo. Pati V. M. kategoriškai patvirtino, kad ji aiškiai išsakė savo poziciją dėl jo atliekamų darbų, oficialiai perspėjo D. S. ir prašė darbus nutraukti, ir tik jam nesureagavus į perspėjimus, ji trinkeles nuėmė. Skundo argumentas, kad teismas nepagrįstai rėmėsi antrinio žemės naudojimo teisės aktu, kaip neturinčiu jokios juridinės reikšmės nagrinėjamos bylos metu, prieštarauja faktinėms aplinkybėms, nes 2012-01-09 priimtame sprendime civilinėje byloje teismas rėmėsi 1988-04-26 priimtu sprendimu dėl žemės sklypo padalinimo, kaip įrodymu, kuriuo buvo patvirtintas antrinis žemės naudojimo teisės aktas.

Aukštesnysis teismas nesutinka su apelianto teiginiu, kad minimų darbų atlikimui jam nereikėjo jokių leidimų, todėl aplinkos pagražinimo, niekam žalos nepadarę darbai, atlikti sklype, kuris laikomas valstybine žeme, nelaikytini neteisėtais. Apelianto teiginys, kad tokių veiksmų atlikimui nereikėjo jokių institucijų leidimų bei Nacionalinės žemės tarnybos sutikimo, nepagrįstas jokiais duomenimis, pats apeliantas nurodė, jog į tarnybas kreipėsi žodžiu ir atsakymai jam buvo duoti žodžiu. Be to, kaip paminėta aukščiau, aptariamu byloje žemės sklypu nuosavybės teise naudojosi pats apeliantas ir teisėta kitos dalies nuomininkė V. M.. Kaip nurodė pats D. S., sklypo dalys bendroje viso sklypo riboje nėra atidalintos, todėl pats apeliantas, nesant sprendimo dėl sklypo atidalinimo, neturėjo teisės atlikti darbus be kito sklypo naudotojo sutikimo ne tik pagal antrinio žemės naudojimo teisės aktą ne jam priskirtoje teritorijoje, bet ir visame sklype apskritai. Ta aplinkybė, kad darbai buvo atliekami pagražinti aplinką, kad jais niekam nepadaryta žala, teisine prasme jų nedaro teisėtais. Taip pat nepagrįstas skundo teiginys, jog teismo nustatyta aplinkybė, jog jis ketina statyti kažkokią sieną, yra pagrįsta tik V. M. parodymais, nes iš skundžiamo nutarimo matyti, kad tokių aplinkybių teismas nenustatė, jos minimos tik V. M. paaiškinimuose.

V. M. nėra sklypo esančio (duomenys neskelbtini), dalies savininkė, žemė jos naudojamoje dalyje yra valstybės nuosavybė, tačiau šia sklypo dalimi ji naudojasi jau nuo 1992 m., už žemės sklypą moka mokesčius, todėl laikytina, kad ji šia žeme kaip nuomininkė, naudojasi teisėtai, turi įsipareigojimų ir teisių. Iš Kauno rajono apylinkės teismo 2012-01-09 įsiteisėjusio sprendimo matyti, kad V. M. norėdama išsipirkti iš valstybės sklypo dalį, pasidarė žemės sklypo planą ir kreipėsi į D. S. dėl jo suderinimo, kaip to reikalauja teisės aktai, tačiau jis planą derinti atsisakė, todėl V. M. kreipėsi į teismą dėl galimybės tvarkyti dokumentus dėl žemės išsipirkimo be D. S. sutikimo. Teismas konstatavo, kad D. S. atsisakymas derinti V. M. pateiktą žemės sklypo planą, yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl ko V. M. ieškinys dėl žemės sklypo išsipirkimo dokumentų rengimo ir įregistravimo be D. S. sutikimo, patenkintas. D. S. skunde tvirtina, kad neteisingai nurodyta, jog jis nėra suinteresuotas, kad V. M. greičiau sklypą įsigytų, o iš tiesų pati V. M. delsia tai daryti, nes minėtą žemės sklypo dalį jo tėvas išsipirko dar 2006 metais, o V. M. iki šiol nėra to padariusi, ir teismui leidus jai rengti ir įregistruoti žemės sklypo planą be jo sutikimo, kiek jam žinoma, to dar nėra pradėjusi vykdyti. Aukštesnysis teismas su tokia apelianto pozicija nesutinka ir pažymi, kad byloje nėra pateikta duomenų, dėl kokių priežasčių V. M. iki šiol nėra privatizavusi naudojamos sklypo dalies, nėra duomenų ir dėl jos veiksmų įgyvendinant savo teises pagal minėtą teismo sprendimą, todėl nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad ji šį procesą vilkino praeityje ir vilkina dabar. Aukščiau paminėti byloje esantys duomenys neginčijamai patvirtina faktą, kad V. M. imasi priemonių išpirkti jos naudojamą sklypo dalį iš valstybės.

Taigi, aptartų duomenų visetas leidžia daryti išvadą, kad pripažinus V. M. teisėta sklypo dalies valdytoja ir nesant nustatytai žemės sklypo naudojimo tvarkai, sklype vykdomus darbus D. S. su ja turėjo derinti, todėl ardydama be jos sutikimo išklotas trinkeles, ji gynė savo teisę į žemės sklypo dalį, ir laikyti, kad tokie jos veiksmai buvo atlikti savavališkai, nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos, nėra jokio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad V. M. veiksmuose nėra ATPK 188 str. numatyto pažeidimo sudėties ir traukti ją administracinėn atsakomybėn nebuvo jokio teisėto pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad teismo nutarimas, kuriuo administracinio teisės pažeidimo byla V. M. nutraukta, teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, teismo nutarimas paliekamas galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjas

nutaria:

D. S. apeliacinio skundo netenkinti.

Kauno apylinkės teismo 2014 m. balandžio 25 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Ši nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.