Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Petraškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Juditos Sungailaitės ir Vaido Vasiliausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 1 dalį ir jai paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant bausmės vykdymo metu dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, per 4 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti smurtinio elgesio pataisos programoje.

Laisvės apribojimo bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės J. Š. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš civilinės atsakovės D. B. priteista 600 Eur neturtinės ir 258,49 Eur turtinės žalos atlyginimo, iš viso 858,49 Eur žalos atlyginimo J. Š. naudai. Likusioje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei J. Š. iš D. B. priteista 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už įgalioto atstovo teisines paslaugas.

D. B. kardomosios priemonės nuspręsta neskirti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

2. Apeliaciniu skundu nuteistoji D. B. prašo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, atlikti įrodymų tyrimą byloje ir panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 31 d. nuosprendį ir D. B. išteisinti, civilinį ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistosios D. B. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, patikrina skundžiamos nuosprendžio dalies teisėtumą ir pagrįstumą apeliacinio skundo ribose. Nagrinėjamu atveju tikrinama Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 31 d. nuosprendžio dalis, kuria D. B. pripažinta kalta padariusi BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka dalyką iš esmės sudaro pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo klausimai. Apeliantė teigia, kad jos kaltę pagrindžianti įrodymų visuma nėra pakankama, o pirmosios instancijos teismas nepakankamai kritiškai įvertino nukentėjusiosios J. Š. bei liudytojų M. S. ir J. S. parodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas pirmiausia tikrina, ar skundžiamame nuosprendyje išvados dėl D. B. kaltės padarytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnyje įtvirtintų įrodymų vertinimo taisyklių ir ar jos yra pagrįstos teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų visuma.

9. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu sutinka. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusiosios parodymai dėl D. B. smurtinių veiksmų iš esmės buvo pastovūs ir juos patvirtina kiti byloje ištirti įrodymai. Specialistas R. D. patvirtino, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo atsirasti ir vieną kartą nugriuvus, taigi vieno nugriuvimo aplinkybė visiškai dera su nustatytais padariniais. M. S. pateiktas vaizdo įrašas taip pat patvirtina ne visų smurtinių veiksmų detales, tačiau patvirtina konflikto perėjimą iš žodinės formos į grumtynes. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo laikyti nepatikima tą nukentėjusiosios parodymų dalį, kuria ji nuosekliai nurodė esminius D. B. smurtinius veiksmus, o būtent – griebimą už striukės, tempimą iš kiemo, smūgius į galvos sritį, įsikibimą į plaukus ir vieną nugriuvimą grumtynių metu. Būtent ši, kitais duomenimis patvirtinta, nukentėjusiosios parodymų dalis pagrįstai buvo pripažinta įrodymu, kuriuo grindžiama D. B. kaltė.

10. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad liudytojo M. S. parodymai turi būti vertinami atsargiai. Tokį vertinimą lemia ne tik tai, kad jo atžvilgiu nagrinėjama priešpriešinė byla dėl galimo smurto prieš D. B., bet ir tai, kad įvykio metu jam buvo nustatytas 0,86 promilės neblaivumas. Be to, iš paties M. S. parodymų ir jo pateikto vaizdo įrašo matyti, kad fizinio konflikto pradžios jis tiesiogiai nematė, nes tuo metu vaikščiojo po kiemą ir filmavo į jo teritoriją įbėgusį D. B. šunį. Vaizdo įraše užfiksuotas žodinis konfliktas dėl šuns vedžiojimo be pavadėlio, vėliau girdimi grumtynių garsai, žodžiai „ką tu darai“, „ateini čia“, raginimas kviesti policiją, o pats M. S. prie konflikto vietos pribėga jau po J. S. šauksmo. Todėl jo parodymai negali būti laikomi patvirtinančiais visą konflikto pradžią ar leidžiančiais detaliai atkurti visų fizinių veiksmų seką. Kita vertus, nėra pagrindo šių parodymų atmesti visa apimtimi. Tiek, kiek M. S. nurodė matęs, kad tarp D. B. ir J. Š. buvo kilęs žodinis konfliktas, vėliau peraugęs į fizinį susistumdymą, o jam pribėgus D. B. buvo įsikibusi J. Š. į plaukus ir jis turėjo jas išskirti, jo parodymai dera su kitais byloje ištirtais duomenimis ir juos papildo. Tuo tarpu klausimai dėl galimo M. S. smurto prieš D. B., įskaitant galimą spyrį, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl šioje byloje jie nevertintini iš esmės.

12. Bylos nagrinėjimo pirmojoje instancijoje metu buvo peržiūrėti pareigūnų kūno kamerų ir liudytojo M. S. pateikti vaizdo įrašai. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė vaizdo įraše matęs daugiau, negu jame iš tikrųjų galima įžiūrėti, todėl teismo iš vaizdo įrašo padarytos išvados laikytinos siurprizinėmis. Teisėjų kolegija su šiuo argumentu nesutinka. Pirmosios instancijos teismas iš vaizdo įrašo nenustatė tokių aplinkybių, kurių jame apskritai nebūtų galima matyti, o rėmėsi tomis aplinkybėmis, kurias šis įrašas iš tiesų leidžia konstatuoti. Iš M. S. pateikto vaizdo įrašo matyti, kad žodinio konflikto metu kaltinamoji priartėja prie prie vartų stovinčios nukentėjusiosios, po kontakto su ja pasikeičia nukentėjusiosios kūno padėtis – ji susilenkia, pakyla jos kairė koja, ir ji juda pirmyn iš kiemo teritorijos į įvažiavimo pusę. Toliau girdėti grumtynių garsai, raginimas kviesti policiją, J. S. šauksmas vyrui ateiti padėti, o netrukus prie konflikto vietos pribėga M. S.. Taigi vaizdo įrašas patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytą esminę įvykių seką, kad fizinis kontaktas prasidėjo D. B. priartėjus prie J. Š., o konfliktas iš kiemo teritorijos persikėlė į daugiabučio įvažiavimo pusę. Dėl to nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo iš vaizdo įrašo nustatytos aplinkybės būtų siurprizinės. Priešingai, šis vaizdo įrašas yra reikšmingas įrodymas, patvirtinantis kitus byloje ištirtus duomenis apie konflikto pradžią ir jo eigą.

13. Apeliaciniame skunde D. B. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė jos parodymais, kuriais ji neigė padariusi nusikalstamą veiką ir aiškino, jog pati tik gynėsi nuo J. Š. veiksmų. Tačiau kaltinamosios parodymai, kaip ir bet kurie kiti bylos duomenys, turi būti vertinami ne izoliuotai, o kartu su visa byloje ištirta įrodymų visuma. D. B. nuosekliai laikėsi versijos, kad pirminį fizinį kontaktą pradėjo J. Š., suduodama jai smūgį į veidą, o ji pati tik sugriebė nukentėjusiąją už plaukų, siekdama nuo jos apsiginti. Vis dėlto tokios įvykių versijos nepatvirtina kiti byloje ištirti duomenys. Kaip jau aptarta, nukentėjusiosios parodymų dalis apie D. B. pradėtą fizinį kontaktą – griebimą už striukės, tempimą iš kiemo teritorijos ir įsikibimą į plaukus – iš esmės dera su J. S. parodymais ta apimtimi, kiek ji pati tiesiogiai matė įvykį, taip pat su M. S. pateiktu vaizdo įrašu, kuris patvirtina, kad konfliktas iš žodinio perėjo į fizinį būtent D. B. priartėjus prie J. Š. ir situacijai persikėlus iš kiemo teritorijos į įvažiavimo pusę. Todėl nėra pagrindo sutikti su apeliantės teiginiu, kad ji tik gynėsi nuo J. Š. veiksmų. Vien tai, kad kitoje baudžiamojoje byloje vertinami galimi M. S. ir J. Š. veiksmai D. B. atžvilgiu, savaime nepaneigia šioje byloje nustatytų aplinkybių ir nešalina D. B. atsakomybės už smurtinius veiksmus prieš J. Š..

14. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, D. B. kaltę, padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, patvirtina byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma: nukentėjusiosios J. Š. parodymai ta apimtimi, kiek jie patvirtinti kitais duomenimis, liudytojų parodymai, tarnybinis pranešimas, bendrojo pagalbos centro garso įrašas, pareigūnų kūno kamerų ir M. S. pateikti vaizdo įrašai, specialisto išvada bei kiti rašytiniai įrodymai. Šie duomenys patvirtina, kad tarp J. Š. ir D. B. kilo žodinis konfliktas dėl be pavadėlio vedžiojamo šuns, įbėgusio į J. Š. sesers kiemą, po kurio D. B. pradėjo fizinį kontaktą su nukentėjusiąja – sugriebė ją už striukės, tempė iš kiemo teritorijos, sudavė smūgius, buvo įsikibusi jai į plaukus, o grumtynių metu abi nugriuvo. Tai, kad D. B. buvo įsikibusi į J. Š. plaukus, patvirtina pačios nuteistosios, nukentėjusiosios ir liudytojų M. S. bei J. S. parodymai, taip pat pareigūnų kūno kamerų įrašuose užfiksuota nukentėjusiosios būklė po įvykio. D. B. smurtinių veiksmų padarinius patvirtina Valstybinės teismo medicinos tarnybos specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad J. Š. nustatyti odos nubrozdinimai ir kraujosruvos atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą ir galėjo atsirasti nugriuvus bei kontaktuojant su kietu buku daiktu. Taigi byloje surinktų ir ištirtų duomenų visuma patvirtina ne tik konflikto faktą, bet ir D. B. smurtinių veiksmų pobūdį bei jų padarinius.

15. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. B. veikė tyčia. Byloje nustatyti jos veiksmai – priėjimas prie nukentėjusiosios, griebimas už striukės, tempimas iš kiemo teritorijos, įsikibimas į plaukus ir tolesnis fizinis kontaktas, kurio metu nukentėjusioji nugriuvo ir patyrė sužalojimus, – pagal savo pobūdį buvo nukreipti prieš J. Š. fizinį neliečiamumą. Todėl pagrįsta išvada, kad D. B. suvokė, jog tokiais veiksmais nukentėjusiajai bus sukeltas fizinis skausmas ar sutrikdyta sveikata, ir taip veikė sąmoningai. Taip pat nėra pagrindo abejoti priežastiniu ryšiu tarp D. B. smurtinių veiksmų ir J. Š. nustatytų sužalojimų, nes byloje ištirti duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji buvo sugriebta, tempiama, tampoma už plaukų ir grumtynių metu nugriuvo, o po šio įvykio jai konstatuoti specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai.

16. Teisėjų kolegija, įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė ir įvertino laikydamasis BPK reikalavimų, teisingai nustatė D. B. veiksmuose BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius ir pagrįstai ją pripažino kalta. Byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti įrodymai sudaro pakankamą bei tarpusavyje derančią įrodymų visumą, patvirtinančią D. B. kaltę. Dėl to nuteistosios apeliacinio skundo argumentai nepaneigia skundžiamame nuosprendyje padarytų išvadų ir nesudaro pagrindo priimti jos atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

Dėl paskirtos bausmės

17. Apeliantė skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės.

18. Aukštesnės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bausmę individualizavo tinkamai, vadovaudamasis BK 54, 60 ir 61 straipsnių nuostatomis ir atsižvelgęs į reikšmingas aplinkybes: į veikos pobūdį ir pavojingumą (padaryta tyčinė smurtinė veika, sukėlusi nežymų sveikatos sutrikdymą, smurtas viešoje vietoje, nesant jokios pateisinamos priežasties), į motyvus ir tikslus (konfliktas su nukentėjusiąja kilo dėl nuteistosios be pavadžio vedžiojamo šuns, nuteistajai atsisakant šunį vedžioti pagal taisykles), taip pat į duomenis apie nuteistosios asmenybę (ji yra neteista, vieną kartą bausta administracine tvarka už kelių eismo taisyklių pažeidimą). Atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Atsižvelgiant į veikos pavojingumą, padarinius, nuteistosios asmenybės bruožus, tai, kad ji anksčiau neteista, jos finansinę padėtį ir nuteistosios nurodomas turimas sveikatos problemas, parinkta laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, nustatant 6 mėnesių laisvės apribojimo bausmės terminą, laikytina proporcinga ir atitinkančia BK 41 straipsnyje nustatytus bausmės tikslus; todėl pagrindo spręsti, kad bausmė yra aiškiai per griežta, nenustatyta, ir pritartina pirmosios instancijos teismo parinktai bausmės rūšiai ir dydžiui.

Dėl civilinio ieškinio

19. Vadovaujantis BPK 109 ir 115 straipsniais, civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje sprendžiamas priimant nuosprendį, įvertinus byloje esančius įrodymus dėl žalos buvimo, nusikalstamos veikos ir priežastinio ryšio. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad dėl D. B. tyčinių smurtinių veiksmų padaryta turtinė žala ir neturtinė žala nukentėjusiajai J. Š.; nustatęs žalos dydžius, teismas šias sumas priteisė civilinės ieškovės naudai. Todėl skundžiamas nuosprendis šioje dalyje laikytinas pagrįstu ir teisėtu.

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi, kad būtent dėl neteisėtų D. B. veiksmų nukentėjusioji patyrė kelionės išlaidas, o jos yra pagrįstos į bylą pateiktais kuro kvitais, naudoto automobilio kuro sunaudojimo norma bei atstumu nuo nukentėjusiosios namų iki advokato darbo vietos bei teismo, konstatuoja, jog turtinė žala nukentėjusiajai J. Š. priteista pagrįstai ir teisingai.

22. Pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji J. Š. pateikė civilinį ieškinį dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Teismas, nustatęs, kad dėl tyčinių D. B. smurtinių veikų nukentėjusiajai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas ir sukeltas fizinis skausmas, priteisė 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Byloje konstatuota, jog nukentėjusioji įvykio dieną patyrė stresą, dvasinius išgyvenimus, tačiau aplinkybių apie ilgalaikį stresą, nerimą, iki šiol besitęsiantį nesaugumo jausmą, negalėjimą susirasti darbą, nukentėjusioji nepateikė. Šis dydis atitinka žalos pobūdį ir intensyvumą, kaltės formą (tyčia), panaudoto smurto pobūdį (tempimas už striukės, plaukų) ir yra proporcingas teismų praktikai panašaus lygmens sužalojimų bylose; todėl pagrindo jį mažinti nėra.

Dėl proceso išlaidų

23. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priima sprendimą dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų išieškojimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo (nuteistojo) turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. Šios BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos taikomos ir apeliacinės instancijos teismuose.

24. 2026 m. vasario 23 d. apeliacinės instancijos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų; prašoma valstybės naudai priteisti 141,67 Eur už D. B. apeliacinėje instancijoje advokatės Ramunės Genovaitės Baltrušaitienės suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą ir nuteistosios turtinę padėtį, daro išvadą, kad proceso išlaidų išieškojimas iš nuteistosios nepagrįstai apsunkintų jos padėtį. Nors D. B. šiuo metu turi darbą, tačiau nuteistajai iki 2038 m. yra nustatytas neįgalumas, jai nustatytas 50 procentų darbingumo lygis, dėl ko jos pajamų gavimo galimybės yra objektyviai apribotos; be to, gynėjas paskirtas privalomo gynėjo dalyvavimo pagrindu, valstybės iniciatyva. Tokios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad valstybės patirtos antrinės teisinės pagalbos išlaidos (141,67 Eur) iš nuteistosios neišieškotinos.

26. Vadovaujantis BPK 105 straipsnio 1 dalimi, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. BPK 106 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta teismo teisė, pripažinus kaltinamąjį kaltu, nuspręsti išieškoti iš kaltinamojo nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Sprendžiant dėl proceso išlaidų priteisimo už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundų nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-520-303/2015, 2K-194-895/2020). Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2014).

27. Nukentėjusiosios J. Š. atstovas, advokatas Gintas Matulevičius bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu pateikė prašymą priteisti nukentėjusiajai patirtas bylinėjimosi išlaidas ir pateikė dokumentus, patvirtinančius, kad už dalyvavimą bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu nukentėjusioji advokatui sumokėjo 500 Eur.

28. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama nuteistosios iniciatyva, apeliacinis skundas atmetamas, todėl nukentėjusiosios prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma priteistina visiškai, iš D. B. priteisiant 500 Eur nukentėjusiosios patirtų atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

29. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas aptarta, konstatuoja, kad skundžiamas Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2025 m. gruodžio 31 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų iš D. B. nepriteisti.

Priteisti iš nuteistosios D. B. J. Š. 500 Eur (penkis šimtus eurų) proceso išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.