Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Alfredo Vilbiko ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininkas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 60 (šešiasdešimties) parų areštu. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalimi, 66 straipsniu, į atliktą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2017 m. birželio 16 d. 3 val. iki 2017 m. birželio 16 d. 13.40 val., laikant L. Z. atlikusiu 1 (vieną) parą arešto. Nuosprendžiu nuspręsta priteisti iš L. Z. 79,04 Eur proceso išlaidų Lietuvos valstybei.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

L. Z. nuteistas už tai, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui - sugyventinei O. B., būtent: 2017 m. birželio 16 d. apie 2 val. kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia spyrė O. B. du kartus į kairę ranką, vieną kartą į kairį šoną, sugriebęs rankomis kaklą smaugė, taip sukeldamas nukentėjusiajai O. B. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. Z. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 9 d. nuosprendį ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį, neįrodžius, kad jis padarė veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Skunde nurodo, kad jis 2017 m. liepos 5 d. pateikė teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme, nes teismas 2017 m. birželio 26 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) pripažino jį kaltu 2017 m. birželio 16 d. smurtavus prieš O. B., remdamasis jo „visišku kaltės prisipažinimu“ ir nukentėjusiosios O. B. nurodytomis įvykio aplinkybėmis, kurias bylos nagrinėjimo metu ji nurodė kitokias, tai yra pakeitė. Taip pat nurodo, kad 2017 m. liepos 10 d. ir O. B. pateikė teismui prašymą surengti nagrinėjimą teisme motyvuodama tuo, kad pareigūnus kvietė melagingai ir neteisingai apkaltino jį, tai padarė iš pavydo, nes jis „buvo su kita, o ji viena su vaikais“. Nuteistojo teigimu, baudžiamasis įsakymas jo atžvilgiu buvo priimtas skubotai, netyrus įvykio aplinkybių, jam „prisipažinus visiškai“, kas iš esmės prieštarauja pačios nukentėjusiosios O. B. parodymams, liudytojų parodymams, ir neatitinka faktinių byloje nustatytų, tačiau nepagrįstai įvertintų nukentėjusiosios naudai, aplinkybių.Nuteistojo teigimu, nuosprendis negali būti pagrįstas vien nukentėjusiosios parodymais, kurie nenuoseklūs ir prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Tvirtina, kad teismas interpretavo nukentėjusiosios parodymams, visus prieštaravimus grindė tuo, kad nukentėjusioji „arba nepamena“, „arba susimaišė“, nepasisakė ir nevertino liudytojų buvimo įvykio vietoje, nors tokias aplinkybes nurodė pati nukentėjusioji. Atkreipia dėmesį į tai, kad pasakodama įvykio sekos aplinkybes, nukentėjusioji nurodė, jog įvykio niekas nematė, kas prieštarauja anksčiau jos pačios teisme paaiškintoms įvykio aplinkybėms. Nuteistasis atkreipia dėmesį į nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą. Pažymi, kad duodama parodymus liudytoja S. D. parodė, kad ji buvo išėjusi į kiemą tik atvykus policijos pareigūnams, taigi parodymai akivaizdžiai skiriasi.Pasak nuteistojo, policijos pareigūnai E. A. ir R. B. apskritai jokių įvykio aplinkybių negali nei patvirtinti, nei paneigti, nes atvyko į nukentėjusiosios nurodytą vietą jau po įvykio, o jų teiginiai, jog nepasirodė, kad nukentėjusioji meluotų, negali būti vertinamas, kaip įrodymas. Pažymi, kad liudytoja L. B. parodė, jog jai ir nukentėjusiajai sugrįžus namo po to, kai nukentėjusioji pamatė per langą jį su kita, nukentėjusioji buvo susijaudinusi, sakė, jog kvies policiją, puolė krauti jo daiktus norėdama jį iškraustyti. Nuteistojo teigimu, jei ant nukentėjusiosios O. B. rankos ir būtų buvusi mėlynė ar patinimas, tai jokiu būdu neįrodo, kad tokie sužalojimai ant nukentėjusiosios kūno atsirado būtent dėl jo smurtinių veiksmų. Juolab, kad liudytoja L. B. parodė, kad nukentėjusioji įvykio išvakarėse buvo palikusi visus tris vaikus jai prižiūrėti, grįžo vėlai ir neblaivi (nustatytas nukentėjusiosios neblaivumas 0,45 promilės).Nurodo, kad teismas šioje byloje visiškai nesilaikė ir nepaisė nekaltumo prezumpcijos principo ir nukentėjusiosios O. B. 2017 m. liepos 10 d. pateiktą teismui prašymą surengti bylos nagrinėjimą teisme, kuriame ji prisipažino, kad iškvietė policijos pareigūnus iš pavydo, kas atitinka tiek faktines įvykio aplinkybes, tiek pačios nukentėjusiosios parodymus, ir jį apkaltino jos sumušimo melagingai, vertino kaip jo ir jo sesers S. K. poveikį nukentėjusiajai, nors nukentėjusioji prašymą surašė savo ranka, jo neatšaukė, į policiją nesikreipė, ir tik bylos nagrinėjimo metu pakeitė poziciją ir tai motyvavo. Teigia, kad nukentėjusioji O. B., teigdama, kad jai jis ir jo sesuo padarė poveikį dėl prisipažinimo melagingai iškvietus pareigūnus ir apkaltinus jį jos sumušimu, tačiau teismas nevertino, kad nukentėjusioji gali meluoti, nes jis ir jo sesuo S. K. iškeldino ją iš jo tėvo namo, esančio (duomenys neskelbtini). Pažymi ir tai, kad teismas nepagrįstai nevertino byloje pateiktos rašytinės medžiagos - faktinių duomenų apie nukentėjusiąją O. B. iš Administracinių nusižengimų registro, tai yra išrašo apie nukentėjusiajai O. B. registruotus administracinius nusižengimus ir priimtus sprendimus, nes nukentėjusioji ne kartą melagingai kvietė policijos pareigūnus ir yra bausta už tai, kad nebūdama įvykio vietoje, žinomai melagingai iškvietė specialiąsias tarnybas, policijos pareigūnus, pranešdama apie nebūtą įvykį. Nurodo, kad perklausius teismo posėdžių garso įrašus galima daryti išvadą, kad teismas šališkai ir neobjektyviai įvertino bylos įrodymus, rėmėsi išskirtinai nukentėjusiosios nenuosekliais parodymais, ,,temdamas“ juos iki „nuoseklių“, nesiaiškino, kodėl nukentėjusioji, teigusi, kad iš jos jis „atėmė telefoną“, vėliau to nebenurodė, kaip ir nebenurodė to, kad mažametė dukra įvykio metu miegojo vežimėlyje, nors, kaip paaiškėjo, mažametė dukra su kitais vaikais buvo su liudytoja L. B.. Atkreipia dėmesį į tai, kad teismo posėdžio metu iš garso įrašo girdėti, kad nukentėjusioji teigia, jog neskaudėjo, o teismas primygtinai reikalauja patvirtinimo, kad skaudėjo. Tokiu būdu, pasak nuteistojo, gauti parodymai prieštarauja ne tik baudžiamojo proceso principams, pažeidžia kaltinamojo nekaltumo prezumpciją, bet ir akivaizdžiai įrodo šališkumą ir neobjektyvumą. Tvirtina, kad surengus bylos nagrinėjimą teisme buvo nustatytos visiškai kitokios faktinės aplinkybės, kurias teismas privalėjo įvertinti priimdamas nuosprendį, o dėl to, kad neįvertino ir visiškai nepasisakė dėl prieštaravimų ir jų nepašalino, priėmė neteisingą - apkaltinamąjį nuosprendį. Nurodo, kad jis kaltę pripažino tik dėl to, kad taip patarė tyrėja, neskaitė, po kuo pasirašė. Atkreipia dėmesį, kad situacija bendrame ūkyje iš tiesų yra konfliktiška ta prasme, kad nukentėjusioji, neturėdama pajamų ir savo gyvenamosios vietos, bei periodiškai gyvendama prieglaudose, grįžta pas jį, su juo nustatyta ir jų vaikų gyvenamoji vieta bei priteistas išlaikymas vaikams iš O. B.. Nurodo ir tai, kad nukentėjusioji yra neprognozuojamo elgesio ir S. K. nedarė jai jokio poveikio.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistojo L. Z. gynėjas advokatas Modestas Švažas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais, o prokuroras Jonas Trumpulis prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliaciniame skunde L. Z. neigia savo kaltę teigdamas, kad prieš sugyventinę O. B. nesmurtavo, o jos parodymais tikėti negalima dėl to, kad jos tikslas buvo apeliantą neteisingai apkalbėti dėl galimos jo neištikimybės. Be to, nuteistojo tvirtinimu, nukentėjusiosios O. B. parodymais tikėti negalima, kadangi jie nenuoseklūs, melagingi ir neatitinka faktinių aplinkybių. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais negalima.Nuteistasis ginčija pirmosios instancijos atliktą įrodymų vertinimą. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad sutinkamai su BPK 20 straipsnio 5 dalimi, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, kas leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).BK 140 straipsnyje nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį naudojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto – pavojingos veikos – gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Mušimas ar kitoks smurtavimas gali pasireikšti poveikiu į žmogaus kūną siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. Fizinis skausmas negali būti objektyviai užfiksuotas kaip pavyzdžiui nežymus sužalojimas ar trumpas susargdinimas, kuriuos gali pagrįsti rašytiniai įrodymai (specialisto išvados, medicininiai dokumentai ir pan.). Tačiau toks pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą arba turi būti kreipiamasi į medikus pagalbos. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis; kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį (šeimos narys ar artimasis giminaitis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2A-5/2014, Nr. 2K-152-693/2016).Įvertinusi byloje esančius įrodymus teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįsti L. Z. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje. Apklausiama pirmosios instancijos teisme nukentėjusioji O. B. nurodė, kad įvykio metu ji kartu su L. Z. ėjo namo, jiems nuėjus keletą metrų nuo namo, kuriame buvo L. Z., L. Z. jai spyrė 2-3 kartus į kairį šoną, vadino ją necenzūriniais žodžiais, po to jis stipriai ją apsikabino per kaklą, kai spyrė, jai skaudėjo, ji iš jo rankų ištrūko. Nurodė, kad įvykio niekas nematė, kai L. Z. jai spyrė ir spaudė už kaklo jie buvo dviese, L. Z. buvo atėmęs telefoną ir numetė jį ant žemės, ji jį pasiėmė nuo žemės, parėjusi namo iš jo išėmė kortelę, persidėjo į dukros telefoną ir paskambino policijai, atvykusiems policijos pareigūnams papasakojo, kad nuteistasis jai spyrė ir buvo suėmęs už kaklo, rodė savo sužalojimus. Nukentėjusioji patvirtino, kad ji ikiteisminio tyrimo metu pasakojo teisybę, patvirtino savo parodymus, nurodė, kad ir teisme sako teisybę. Smurtas vyko ne pirmą kartą (2 t., 6-7 b. l.). Šie nukentėjusiosios parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus jos parodymus, kad prie namo tarp jos ir L. Z. kilo žodinis konfliktas, kurio metu nuteistasis ją iškoneveikė necenzūriniais žodžiais, po ko kelis kartus iš kojos spyrė į kairę ranką ir kairį šoną, atėmė mobilų telefoną, po to sugriebė rankomis jos kaklą ir smaugė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą (1 t., 42-43, 46-47 b. l.). Iš bylos duomenų matyti, kad tarp L. Z. ir nukentėjusiosios susiklostę priešiški ir konfliktiški santykiai, jų šeimos gyvenimas nėra sklandus, jame vyrauja nuolatiniai konfliktai ir nesutarimai, todėl nukentėjusiosios O. B. parodymus būtina vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių. Tik nustačius, kad nukentėjusiosios parodymai yra patvirtinti kitais neabejotinais įrodymais, galima padaryti išvadą dėl įrodymų pakankamumo L. Z. kaltei pagrįsti.Pažymėtina, kad šioje byloje yra užfiksuoti kiti įrodymai, patvirtinantys O. B. parodymus. Iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad pranešėja O. B. skambino bendruoju pagalbos telefonu 2017 m. birželio 16 d. 2.46 min. ir nurodė, kad nuėjus vyro parsivesti iš kaimynės namo, jis neblaivus puolė muštis rankomis ir kojomis, rankomis smaugė (1 t., 20 b. l.). Iš į įvykio vietos atvykusių pareigūnų tarnybinio pranešimo matyti, kad jie surašė tarnybinį pranešimą dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo ir O. B. jiems nurodė, kad konflikto metu jos sugyventinis L. Z. konflikto metu trenkė rankomis bei su koja spyrė į kairę ranką ir šoną, jis buvo agresyviai nusiteikęs, ji patyrė fizinį skausmą, tarnybiniame pranešime užfiksuotas patinimas ant nukentėjusiosios kairės rankos (1 t., 25-26 b. l.). Teisme apklaustas tarnybinį pranešimą surašęs policijos pareigūnas E. A. patvirtino tarnybiniame pranešime užfiksuotas aplinkybes, nurodė, kad apie smūgių sudavimą nukentėjusioji nurodė, ji buvo susijaudinusi, sakė, kad jai skauda ranką, ji verkė (2 t., 179 b. l.). Liudytoju teisme apklaustas policijos tyrėjas R. B. parodė, kad jis apklausė nukentėjusiąją, kuri buvo susijaudinusi, nukentėjusioji buvo įspėta dėl melagingo pranešimo ir melagingų parodymų davimo, tyrėjui nekilo įtarimo, kad nukentėjusioji apkalba nuteistąjį, nukentėjusioji sakė, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas, kad skauda ranką ir šoną (2 t., 169 b. l.). Nukentėjusiosios parodymus, kad jos atžvilgiu nuteistasis naudojo smurtą, patvirtina, nors tiesiogiai įvykio ir nemačiusi, tačiau iš karto po įvykio su nukentėjusiąja bendravusi liudytoja L. B., kuri teismui parodė, kad ryte pamačiusi O. iš jos sužinojo, kad L. išsivežė policija, kad jis ją (O. B.) buvo užsipuolęs, trenkė jai ir spyrė prie policijos pareigūnų, pasipriešino ir jį policijos pareigūnai išsivežė, O. B. pasakė, kad ją sumušė, kad jai įspyrė, bet mėlynių nesimatė (2 t., 8 b. l.). Iš aukščiau išdėstytų įrodymų ir rašytinės bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusioji O. B. nuo pat įvykio pradžios davė nuoseklius parodymus apie smurto naudojimo aplinkybes, kuriuos patvirtino kiti byloje surinkti duomenys - liudytojų policijos pareigūnų E. A. (kuris į įvykio vietą atvyko iš karto po gauto pranešimo dėl smurto artimoje aplinkoje) bei R. B. (kuris iškart po įvykio vykdė nukentėjusiosios apklausas), o taip pat liudytojos L. B. parodymai. Minėti įrodymai buvo ištirti teisiamojo posėdžio metu. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad policijos pareigūnų E. A. ir R. B. parodymais negalima tikėti, nes jie paties įvykio nematė, tačiau toks skundo argumentas atmestinas, nes šie liudytojai nuosekliai išdėstė jų tirto įvykio aplinkybes, patvirtindami nukentėjusiosios duotus parodymus apie naudoto smurto jos atžvilgiu faktą, be to, yra visiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi. Todėl nuteistojo skundo argumentai, jog dėl to, kad policijos pareigūnai paties įvykio nematė, jų parodymai negali nei patvirtinti nei paneigti jokių svarbių įvykio aplinkybių, atmestini. Dėl nuteistojo skundo argumento, jog pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų, kurios buvo įvykio vietoje, parodymų, pažymėtina, kad iš nustatytų įvykio aplinkybių matyti, kad nukentėjusiajai atėjus parsivesti nuteistojo, name kartu su juo buvo ir S. D., kuri liudijo pirmosios instancijos teisme. Ši liudytoja parodė, kad jokio konflikto ir smurto naudojimo nematė, tik matė pirmą kartą atėjusią į jos namus nukentėjusiąją, kuriai liepė išeiti iš jos namų, nes ji atėjo nekviesta, o vėliau matė tik atvykusius policijos pareigūnus (2 t., 8-9 b. l.). Akivaizdu, kad šios liudytojos parodymai nei paneigia, nei patvirtina jokių esminių nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių.Įvertinęs paminėtas aplinkybes pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai konstatavo, kad L. Z. savo sugyventinei O. B. tyčia spyrė du kartus į kairę ranką, vieną kartą į kairį šoną, sugriebęs rankomis kaklą smaugė, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, todėl apelianto veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir jis pagrįstai nuteistas už šio nusikaltimo padarymą. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentai, kad O. B. parodymais tikėti negalima, nes ji davė nenuoseklius parodymus dėl mobilaus telefono atėmimo konflikto metu aplinkybių, taip pat dėl to, kad ji nenuosekliai pasakojo, ką ji veikė iki konflikto, su kuo ir kur buvo iki konflikto ir po jo jų vaikai, dėl nukentėjusiosios painiojimosi duodant parodymus pirmosios instancijos teisme (ar dėl smurto naudojimo jai skaudėjo ar ne), kad nukentėjusioji anksčiau buvo bausta administracine tvarka už melagingą policijos pareigūnų iškvietimą taip pat atmestini, kadangi visos šios aplinkybės nepaneigia fizinio smurto panaudojimo ir sukelto fizinio skausmo, kas sudarytų pagrindą išteisinti L. Z. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Atkreiptinas apelianto dėmesys į tai, kad nukentėjusioji, duodama parodymus dėl paties smurto naudojimo fakto, buvo nuosekli ir apylinkės teismas nukentėjusiosios parodymais pagrįstai vadovavosi tiek, kiek jos parodymus patvirtino kita bylos medžiaga. Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog tarp nuteistojo L. Z. ir nukentėjusiosios O. B. jau ne vienerius metus buvo susiklostę įtempti santykiai, bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės ir apeliaciniame skunde išdėstyti motyvai patvirtino, kad jų santykiai yra konfliktiški, jie nepasitiki vienas kitu, kaltina vienas kitą. Ir nors nuteistasis apeliaciniu skundu tvirtina, kad būtent O. B. konfliktiškas būdas lėmė įvykį, tačiau tai nuteistojo kaltės taip pat nepaneigia. Dėl nuteistojo skundo argumento, kad teismas šališkai ir neobjektyviai įvertino bylos įrodymus, rėmėsi išskirtinai nukentėjusiosios nenuosekliais parodymais, ,,temdamas juos iki nuoseklių“ ir tai patvirtina garso įrašas, pažymėtina, kad perklausius 2017 m. spalio 6 d. teismo posėdžio garso įrašą, matyti, jog nukentėjusioji O. B., duodama parodymus, visų nagrinėjamo įvykio aplinkybių tiksliai negalėjo nurodyti, daugelį kartų teigė, jog kai kuriuos L. Z. veiksmus ji ,,gal ne taip suprato“, jos kaklo suspaudimą nuteistojo ranka bandė įvardinti kaip nuteistojo siekį galbūt taip ją ,,apsikabinti‘, nes ,, jis išgėręs taip daro“, tai yra atskirais apklausos momentais nukentėjusioji buvo nenuosekli, tačiau dėl spyrimo į ranką ir šoną ji davė nuoseklius parodymus, pati nurodė, kad nuo suduotų smūgių jai skaudėjo, tai patvirtino ir atsakydama į kaltinamojo klausimą dėl jai sukelto skausmo. Išklausius teismo posėdžio garso įrašą akivaizdu, kad nukentėjusioji, duodama parodymus, priešingai, nei nurodoma skunde, kaip tik stengėsi sušvelninti situaciją ir duoti kaltinamajam palankesnius parodymus, o teisėjas, užduodamas klausimus, siekė nustatyti objektyvias nagrinėjamo įvykio aplinkybes. Apeliacinio skundo turinio analizė rodo, kad iš esmės visi nuteistojo argumentai dėl teismo šališkumo siejami su neva padarytais proceso pažeidimais tiriant byloje surinktus įrodymus bei netinkamai juos vertinant. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepateikė jokių duomenų, kurių pagrindu būtų galima pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas iš tiesų buvo šališkas, kolegija taip pat nenustatė jokių aplinkybių, kurios rodytų šią bylą nagrinėjusio teisėjo asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi, ar kitokių aplinkybių, dėl kurių bylą nagrinėjęs teisėjas pagal BPK 58 straipsnį nebūtų galėjęs nagrinėti bylą. Įrodymų įvertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jam nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas, neleidžia daryti išvados, jog buvo pažeistas teismo nešališkumo principas.Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir teisme tiesiogiai ištirtus įrodymus, jų visetą bei padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl nuteistojo L. Z. padarytos nusikalstamos veikos. Esant šioms aplinkybėms, naikinti skundžiamą nuosprendį L. Z. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistojo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo L. Z. apeliacinį skundą atmesti.