Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės A. V. ieškinį atsakovui E. Š. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos dalykas – teismo nutarties, kuria CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas 2017 m. sausio 11 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės A. V. ieškinį atsakovui E. Š. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, motyvuodamas tuo, kad pagal reglamento ,,Briuselis II bis“ 8 straipsnį ir Išlaikymo reglamento 3 straipsnio d punktą šios bylos jurisdikcija priklauso Jungtinės Karalystės, kurioje yra vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta, teismams. Ieškovė nesutinka su šia pirmosios instancijos teismo išvada, teigdama, kad teismas turėjo pagrindą vadovautis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnyje numatyta specialia alternatyvia jurisdikcijos taisykle, taip pat Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktu, nes atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje.

Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui (jurisdikcija) yra viena sąlygų tinkamai įgyvendinti teisę kreiptis į teismą. Kad bylos su tarptautiniu (užsienio) elementu teismingumo klausimas būtų teisingai išspręstas, būtina nustatyti, koks konkretus teisės aktas turi būti taikomas. Nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė reikalavimus dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo. Kadangi byloje yra tarptautinis (užsienio) elementas, ginčas susijęs su kita ES valstybe (Jungtine Karalyste), todėl kiekvieno iš šių reikalavimų teismingumo klausimas spręstinas pagal ES teisės aktuose nustatytas taisykles: dėl reikalavimų nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo su juo tvarką teismingumo spręstina remiantis reglamento „Briuselis II bis“ nustatytomis taisyklėmis, o dėl reikalavimų priteisti vaikui išlaikymą ir išlaikymo įsiskolinimą teismingumo spręstina remiantis Išlaikymo reglamente nustatytomis taisyklėmis.

Reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji teismingumo taisyklė, pagal kurią valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje. Reglamente „Briuselis II bis“ nėra pateikiama nuolatinės gyvenamosios vietos sąvoka. Terminas „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinamas autonomiškai. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad nėra esminių skirtumų tarp nacionalinėje teisėje įtvirtintos nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos (CK 2.12 straipsnis) ir Reglamente „Briuselis II bis“ naudojamos autonominės nuolatinės gyvenamosios vietos sampratos aiškinimo Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016). Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovės ir jos dukros nuolatinė gyvenamoji vieta yra Jungtinėje Karalystėje. Taigi, vadovaujantis reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalimi, ieškinio reikalavimai nustatyti vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo su juo tvarką yra teismingi Jungtinės Karalystės teismams.

Visgi, atsižvelgiant į ginčo šalių ir vaiko turimą Lietuvos Respublikos pilietybę, nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl galimybės taikyti reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą jurisdikcijos prorogacijos taisyklę, pagrindžiant reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo teismingumą Lietuvos Respublikos teismams. Pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį valstybės narės teismai taip pat turi jurisdikciją tėvų pareigoms kitose bylose, nei nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, jeigu: a) vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui, dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba kad vaikas yra tos valstybės narės pilietis; arba b) teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritarė visos bylos šalys, ir ji labiausiai atitinka vaiko interesus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. spalio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-426-969/2016 konstatavo, kad tikrasis ES teisės aktų leidėjo ketinimas buvo tarp paminėto straipsnio a ir b punktų nurodyti jungtuką „ir“, todėl spręstina, kad jurisdikcijos prorogacija, remiantis reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalimi, galima tik nustačius abi sąlygas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vaikas yra Lietuvos Respublikos pilietis, t. y. tenkinama viena iš trijų privalomų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų, nustatytų reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje (a punkte). Dėl to pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad ieškinio reikalavimai dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo jam neteismingas pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 straipsnio 1 dalį, turėjo, be kita ko, įvertinti, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti dėl šio reikalavimo teismingumo pagal reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį, konkrečiai – ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu nepritarė visos bylos šalys ir ar Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija konkrečiu atveju labiausiai atitinka vaiko interesus.

Kaip minėta, viena iš reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nustatytų jurisdikcijos prorogacijos sąlygų reikalauja, kad teismų jurisdikcijai, teismui priėmus bylą savo žinion, aiškiai išreikštu ar kitokiu nedviprasmišku būdu pritartų visos bylos šalys. ESTT yra pažymėjęs, kad taikant minėtą normą reikalaujama nustatyti, ar egzistuoja aiškus ar bent nedviprasmiškas visų bylos šalių pritarimas šiai jurisdikcijos prorogacijai vėliausiai tuo momentu, kai pasirinktam teismui pateikiamas atitinkamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas (Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2014 m. lapkričio 12 d. sprendimo byloje L prieš M, C-656/13, 56 punktas). Atsižvelgęs į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. gruodžio 29 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016 konstatavo, kad aplinkybės, sudarančios pagrindą teismui nagrinėti pareikštus reikalavimus pagal reglamento „Briuselis II bis“ 8 ir 12 straipsnius, privalo egzistuoti bylos iškėlimo teisme momentu, kaip jis suprantamas pagal reglamento 16 straipsnį. Nurodytoje nutartyje kasacinis teismas išaiškino, kad Lietuvos Respublikos teismui nustatant bylos iškėlimo teisme momentą reglamento „Briuselis II bis“ 16 straipsnio prasme ir vertinant, ar tuo momentu egzistavo jurisdikcijos sąlygos pagal reglamento 8 arba 12 straipsnius, šis momentas sietinas su ieškinio pateikimo teismui data. Remdamasis šiais kasacinio teismo išaiškinimais, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstu pripažįsta atskirojo skundo argumentą, kad atsakovo nuomonė dėl pareikšto ieškinio jurisdikcijos galėjo paaiškėti tik teismui priėmus bylą savo žinion, kadangi atsakovo nuomonė nurodytu klausimu teismui turi būti žinoma ieškinio pateikimo teismui metu. Tuo atveju, jei kartu su ieškiniu nepateikta įrodymų, kurių pagrindu teismas galėtų spręsti dėl reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių egzistavimo, teismas, remdamasis CPK 138 straipsniu, turėtų taikyti trūkumų šalinimo institutą (CPK 135 straipsnis), nurodydamas ieškovei pateikti jas patvirtinančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju su ieškiniu teismui nebuvo pateikti įrodymai, jog atsakovas pritarė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą, nurodydamas ieškovei pateikti atitinkamus įrodymus. To nepadaręs pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė reglamento „Briuselis II bis“ 12 straipsnio 3 dalį ir CPK 138 straipsnį.

Kaip nurodyta šios nutarties 7 punkte, nagrinėjamoje byloje ieškinio reikalavimų dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimas spręstinas vadovaujantis Išlaikymo reglamente įtvirtintomis teismingumo taisyklėmis. Išlaikymo reglamento 3 straipsnyje nustatyta, kad jurisdikciją nagrinėti su išlaikymo prievolėmis susijusias bylas valstybėse narėse turi: a) tos vietos, kurioje yra atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba b) tos vietos, kurioje yra kreditoriaus įprastinė gyvenamoji vieta, teismas; arba c) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su asmenų statusu susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe; arba d) teismas, kuris pagal teismo valstybės teisę turi jurisdikciją nagrinėti su tėvų pareigomis susijusias bylas, jei kartu keliamas reikalavimas dėl išlaikymo, išskyrus atvejus, kai ši jurisdikcija grindžiama vien tik vienos iš šalių pilietybe.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio reikalavimų dėl vaiko išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumo klausimą, nepagrįstai nepasisakė dėl galimybės šiuo atveju dėl nurodytų ieškinio reikalavimų teismingumo spręsti remiantis Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktu. Pirmosios instancijos teismas aptariamų reikalavimų neteismingumą iš esmės grindė ieškinio reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo neteismingumu Lietuvos Respublikos teismams. Be to, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės prie ieškinio pateiktą mokėjimo už vandenį ir nuotekas sąskaitą, kurioje nurodyta, jog sąskaita išrašyta A. V. ir E. Š., padarė išvadą, jog atsakovas, nors yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), faktiškai taip pat gyvena Jungtinėje Karalystėje. Taigi pirmosios instancijos teismas, nors ir netiesiogiai, sprendė, jog ieškinio reikalavimai dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra teismingi Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškove, kad mokėjimo už vandenį ir nuotekas sąskaita nėra pakankamas įrodymas atsakovo gyvenamajai vietai nustatyti. Priešingai, atsižvelgdamas į ieškinio turinį ir kartu su ieškiniu pateiktus duomenis apie atsakovo pilietybę, jo deklaruotą gyvenamąją vietą ir turimą turtą Lietuvos Respublikoje, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą spręsti, kad reikalavimas dėl išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo galėtų būti teismingas Lietuvos Respublikos teismams pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą. Ieškovė pagrįstai nurodo, kad tarp reikalavimų dėl vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo ir išlaikymo vaikui bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo nėra hierarchijos ar subordinacijos santykio. Be to, vienų ieškinio reikalavimų neteismingumas Lietuvos Respublikos teismams automatiškai nesuponuoja teismo negalėjimo nagrinėti kitus tuo pačiu ieškiniu reiškiamus reikalavimus, nebent taikytiname tarptautinio teismingumo klausimus reglamentuojančiame teisės akte būtų nurodyta kitaip, tačiau Išlaikymo reglamento nuostatų analizė nesudaro pagrindo spręsti, kad reikalavimų dėl išlaikymo vaikui ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo teismingumas būtų neatsiejamas nuo reikalavimo dėl tėvų pareigų (vaiko gyvenamosios vietos ir bendravimo su juo tvarkos nustatymo) teismingumo.

Tam, kad būtų pagrindas jurisdikcijos klausimą spręsti pagal Išlaikymo reglamento 3 straipsnio a punktą, turi būti nustatyta atsakovo įprastinė gyvenamoji vieta. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas išsamiai netyrė aplinkybių, susijusių su atsakovo įprastinės gyvenamosios vietos nustatymu, apsiribodamas ieškovės pateiktos mokėjimo už vandenį ir nuotekas sąskaitos analize, kurios pagrindu konstatavo, kad atsakovas faktiškai taip pat gyvena Jungtinėje Karalystėje. Ieškovė atskirajame skunde paaiškino, kodėl mokėjimo už vandenį ir nuotekas sąskaitoje nurodytas ir atsakovas. Pažymėtina, kad, nesant ESTT praktikos, aiškinančios Išlaikymo reglamente įtvirtintą įprastinės gyvenamosios vietos sampratą, nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą spręsti, kad ji turėtų būti aiškinama kitaip, nei reglamente „Briuselis II bis“ nurodyta nuolatinės gyvenamosios vietos samprata.

Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl padarytų procesinės teisės normų pažeidimų, o ieškinio priėmimo klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 329 straipsnio 1 dalis, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą Kauno apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.