Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Giedrė SeselskytėCivilinė byla Nr. 2A-895-613/2016Teisėja Dalė ŽukauskienėProceso Nr. 2-06-3-05640-2014-3Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.5.10.; 2.5.10.2.4.1.; 2.5.10.5.2.1.;3.1.7.5.; 3.3.1.14.; 3.3. 1.18.; 3.3.1.21.

2016 m. birželio 1 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Erinijos Kazlauskienės ir Almanto Padvelskio, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės R. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios gyvenamųjų namų savininkų bendrijos (toliau – BGNSB, GNSB) „Kuliškių sodybos“ ieškinį atsakovei R. Z. dėl nepagrįstai įgyto turto grąžinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Teisme gautas atsakovės R. Z. apeliacinis skundas, jame apeliantė nurodo, jog nesutinka su Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016-02-08 sprendimu, prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, pridėti apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliantė nurodo, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-07 sprendimu (rašymo apsirikimas – Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-07 nuosprendis) GNSB „Kuliškių sodybos“ civilinis ieškinys buvo atmestas. Pažymi, kad žemesnės instancijos teismas neturi kvestionuoti aukštesnės instancijos teismo įsiteisėjusio sprendimo, taip pat neturi teisės remtis teismo sprendimu, kuris buvo pakeistas aukštesnės instancijos teismo sprendimu. Nurodo, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-07 nutartimi (nuosprendis) yra išspręstas ginčas tarp šalių, civilinis ieškinys dėl lėšų ieškovei GNSB „Kuliškių sodybos“ priteisimo atmestas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priimti ieškinį arba turėjo bylą nutraukti. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas. Nurodo, jog ginčo suma atsirado iš sutartinių paskolos santykių ir skola buvo grąžinta sutartyje nustatytu terminu ir sumomis. Pažymi, jog atsakovė neturėjo pareigos žemesnės instancijos teismui (pirmosios instancijos teismui) įrodinėti, jog ji per 4 kartus dalimis pervedė ieškovei 11 295,18 Eur sumą, nes šias aplinkybes jau yra įrodžiusi apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtoje byloje, kurioje yra įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-07 nutartis (nuosprendis), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ši nutartis (nuosprendis) palikta nepakeista. Taip pat, apeliantės nuomone, turėjo būti taikoma senatis, nes paskolos sutartis yra sudaryta 2008-06-06, todėl bankroto administratorius šio sandorio negalėjo peržiūrėti, nes jis turėjo patikrinti tik per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius.

Teisme taip pat gautas ieškovės LGNSB „Kuliškių sodybos“ atsiliepimas į apeliacinį skundą, jame nurodoma, kad ieškovė su apeliaciniu skundu nesutinka, mano, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas objektyviai išnagrinėjo bylą bei priėmė pagrįstą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tačiau apeliacinės instancijos teismas skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka turi teisę, jei, teismo nuomone, žodinis bylos nagrinėjimas, atsižvelgiant į bylos esmę, yra būtinas (CPK 321 straipsnis, 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šalys dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, į apeliacinio skundo, atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvus, nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių bylos apeliacinės instancijos teisme nebūtų galima išnagrinėti rašytinio proceso tvarka.

Apeliantė nurodo, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-07 nutartimi GNSB „Kuliškių sodybos“ civilinis ieškinys buvo atmestas. Pažymi, kad žemesnės instancijos teismas neturi kvestionuoti aukštesnės instancijos teismo įsiteisėjusio sprendimo, taip pat neturi teisės remtis teismo sprendimu, kuris buvo pakeistas aukštesnės instancijos teismo sprendimu. Nurodo, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-07 nutartimi yra išspręstas ginčas tarp šalių, civilinis ieškinys dėl lėšų ieškovei GNSB „Kuliškių sodybos“ priteisimo atmestas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priimti ieškinį arba turėjo bylą nutraukti.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 296 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, jog teismas pareiškimą palieka nenagrinėtą, jeigu pareiškimą ieškovo ar pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Įvertinant Lietuvos apeliacinio teismo motyvus dėl civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje Nr. 1A-282/2014 atmetimo, akivaizdu, kad motyvas atmesti civilinį ieškinį – „advokatas J. S. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nepateikė jokio dokumento (įgaliojimo), kuris patvirtintų jo, kaip civilinio ieškovo atstovo, įgaliojimus, taip pat ir teisę pareikšti ieškinį. Teisėjų kolegijos nuomone, šioje baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį juridinio asmens GNSB „Kuliškių sodybos“ vardu pareiškė ir jį atstovavo tam neįgaliotas asmuo“. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi protingumo bei teisingumo principais, CPK 296 straipsnio 1 dalies 3 punktu, daro išvadą, kad iš faktinių bylos aplinkybių matyti, jog Lietuvos apeliacinis teismas paliko pareiškimą nenagrinėtą, nes pareiškimą ieškovės GNSB „Kuliškių sodybos“ vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Atsižvelgiant į nurodytus motyvus, apeliantės argumentas, jog yra išspręstas ginčas tarp šalių, civilinis ieškinys dėl lėšų ieškovei GNSB „Kuliškių sodybos“ priteisimo atmestas, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo priimti ieškinį arba turėjo bylą nutraukti, atmestinas kaip nepagrįstas.

Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančias teisės normas. Nurodo, jog ginčo suma atsirado iš sutartinių paskolos santykių ir skola buvo grąžinta sutartyje nustatytu terminu ir sumomis.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliantės argumentu, jis visiškai nepagrįstas. Priešingai, negu teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog jeigu asmuo gauna turtą pagal įstatymą ar sutartį, tokiems teisiniams santykiams nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo teisės normos netaikomos. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje turimus duomenis, konstatavo, jog nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymas nėra galimas, kadangi egzistuoja kiti ieškovės galbūt pažeistų civilinių teisių gynybos būdai, tokie kaip turtinės žalos atlyginimas taikant deliktinės civilinės atsakomybės nuostatas (Civilinio kodekso 1.138 straipsnis, 6.237 straipsnis, 6.245 straipsnis, 6.263 straipsnis).

Apeliantė prašo pridėti su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.). Atsižvelgdama į tai, jog pirmosios instancijos teismas prie nagrinėjamos civilinės bylos nepridėjo baudžiamosios bylos, kurioje buvo pateikti apeliantės įrodymai, teisėjų kolegija tenkina apeliantės prašymą pridėti su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus.

Sutiktina su apeliantės argumentu, jog atsakovė neturėjo pareigos žemesnės instancijos teismui (pirmosios instancijos teismui) įrodinėti, jog ji per 4 kartus dalimis pervedė ieškovei 11 295,18 Eur sumą, nes šias aplinkybes jau yra įrodžiusi apeliacinės instancijos teismo išnagrinėtoje byloje, kurioje yra įsiteisėjusi Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-07 nutartis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ši nutartis palikta nepakeista. Tačiau kaip nepagrįstas atmestinas apeliantės argumentas, jog pirmosios instancijos teismas neturi teisės remtis teismo sprendimu (Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-29 nuosprendis), kuris buvo pakeistas aukštesnės instancijos teismo sprendimu (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-03-07 nutartis). Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2014-03-07 nutartimi pakeitė tik Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-29 nuosprendžio dalį dėl civilinio ieškinio. Kita nuosprendžio dalis, t. y. dėl R. Z. kaltės įrodymo bei nuteisimo, palikta nepakeista. Pažymėtina, jog apkaltinamuoju nuosprendžiu apeliantės nustatytas R. Z. piniginių lėšų pasisavinimas, todėl revizuoti jau įsiteisėjusių nuosprendžių apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo. Atsižvelgdama į išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Klaipėdos apygardos teismo 2013-11-29 nuosprendžio dalimi dėl R. Z. kaltės įrodymo.

Apeliantės nuomone, turėjo būti taikoma senatis, nes paskolos sutartis yra sudaryta 2008-06-06, todėl bankroto administratorius šio sandorio negalėjo peržiūrėti, nes jis turėjo patikrinti tik per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo sudarytus sandorius.

Šis apeliantės argumentas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas dėl šių motyvų: teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 8 punktas nustato bankroto administratoriui pareigą ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo dokumentų gavimo dienos patikrinti bankrutuojančios įmonės sandorius, sudarytus per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (ar) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais. Formuluotė „per ne mažesnį kaip 36 mėnesių laikotarpį“ jokiu būdu nereiškia draudimo bankroto administratoriui tikrinti sandorius, sudarytus anksčiau negu per 36 mėnesių laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino ir išsamiai išanalizavo byloje pateiktus šalių argumentus, teisingai aiškino ir taikė materialines teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų (CPK 329–330 straipsniai), tai yra visiškai atskleidė bylos esmę ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti šį teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinis skundas atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos iš kitos šalies (Lietuvos Respublikos CPK 93 str. 1 d.). Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmestinas, ji neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Ieškovė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas bei įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų ieškovei priteisimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.