Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algirdo Jaliniausko, teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Evaldo Gražio, sekretoriaujant Daivai Aliulienei, Aušrinei Kudžmienei, dalyvaujant prokurorei Gitanai Kaupei, nuteistajam S. S., jo gynėjai advokatei Matildai Liatukaitei, nukentėjusiajam A. K., jo atstovui advokatui Gintautui Malaveckui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 straipsnio 1 dalyje, už kurios padarymą jam paskirta 15 MGL (minimalių gyvenimo lygių) 564,90 Eur (penkių šimtų šešiasdešimt keturių Eur 90 ct) baudą. Skundžiamu nuosprendžiu nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies ir priteista jo naudai iš S. S. 39,50 Eur (trisdešimt devyni Eur 50 ct) turtinės žalos atlyginimo, 350 Eur (trys šimtai penkiasdešimt Eur) neturtinės žalos atlyginimo ir 731,70 Eur (septyni šimtai trisdešimt vienas Eur 70 ct) proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. S. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuteistas už tai, kad 2014 m. liepos 3 d., apie 18.00 val., viešoje vietoje – prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ garažų pastato, esančio Prienų r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams, tyčia spyrė A. K. 4–5 kartus į įvairias kūno vietas, rankos dešiniu kumščiu sudavė vieną kartą į petį, ir 4–5 kartus rankomis sudavė smūgius į krūtinę, tuo padarydamas A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais dešiniame žaste ir kairio riešo sąnario išoriniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos smakre, krūtinkaulio, kairio kelio ir dešinės šlaunies srityse, tuo sutrikdydamas visuomenės rimtį ir tvarką.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2008).

Vertinant šių liudytojų parodymus, būtina atkreipti dėmesį, kad liudytojai T. K., S. J., M. S., G. K., E. L. ir A. Š. yra nukentėjusiojo A. K. pavaldiniai, todėl neatmestina, kad šie liudytojai įvykio aplinkybes apibūdina nukentėjusiojo naudai. Ir priešingai, liudytojai V. A. ir J. A. palaiko gerus santykius su nuteistuoju ir praeityje yra turėję nesutarimų su nukentėjusiuoju, kas leidžia manyti šių liudytojų parodymus esant palankesniems būtent S. S.. Kita vertus, liudytojos D. G. parodymai šioje byloje laikytini objektyviais ir nešališkais, padedančiais teismui susiformuoti vidinį įsitikinimą vertinant byloje nagrinėjamą situaciją. Taigi, apibendrinant aptartus liudytojų parodymus akivaizdu, kad šiuo atveju abiejų konflikto šalių elgesys sukėlė tarpusavio ginčus, pyktį bei agresiją, todėl buvo nepateisinamas ir netinkamas.

Baudžiamojoje teisėje situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo neperžengiamos būtinosios ginties ribos, laikoma būtinąja gintimi, kurios institutas yra įtvirtintas BK 28 straipsnyje. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad būtinosios ginties situacija nebuvo kilusi. Kaip teisingai nustatė apylinkės teismas, į sklypą atvykęs A. K., pamatęs jame esantį S. S., keletą kartų įsakmiu tonu pareikalavo išeiti. Tačiau S. S. nepaklūstant, A. K. paėmė S. S. už parankės, norėdamas jį išvesti, tačiau, vietoje to, kad šis tiesiog būtų išėjęs, ėmė priešintis. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į liudytojos D. G. parodymus, t. y. ji, pirmosios instancijos teisme, ne kartą patvirtino, kad matuojant A. K. sklypą S. S. nebuvo reikalingas ir nebuvo kviestas. Jis dar iki atvykstant A. K. buvo pasirašęs sklypų paženklinimo aktus ir daugiau nebuvo reikalingas matavimuose. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad S. S. neturėjo dalyvauti matuojant žemės sklypą A. K., pripažintina, jog A. K. reikalavimas išeiti, S. S. paėmimas už parankės, kad išvesti, nesudaro pagrindo daryti išvados, kad A. K. sukėlė realų, akivaizdų ir pavojingą kėsinimąsi, dėl ko S. S. turėjo pagrindą realizuoti teisę į būtinąją gintį suduodamas smūgius nukentėjusiajam A. K.. Pažymėtina, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje: asmenį (jo gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę ir pan.), nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuolikų ir besiginančiųjų jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Šiuo atveju A. K. veiksmai nebuvo pavojingi, todėl S. S. veiksmai neatitiko būtinajai ginčiai keliamų sąlygų. Priešingai, užuot gera valia išėjęs iš žemės sklypo, kuriame buvo atliekami matavimai ir kuriame jis neturėjo dalyvauti, S. S. ėmė priešintis, dėl ko įvyko susistumdymas su nukentėjusiuoju, ko pasėkoje pastarajam buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas kūno sužalojimas. Dėl šio susistumdymo kilę padariniai yra užfiksuoti specialisto išvadoje Nr. G616/14-(06).

Taigi, visuma paminėtų duomenų neabejotinai patvirtina, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje tarp S. S. ir A. K. kilo konfliktas, kurio metu S. S. panaudojo fizinį smurtą A. K. atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta jog S. S. 2014 m. liepos 3 d., apie 18.00 val., prie UAB „(duomenys neskelbtini)“ garažų pastato, esančio Prienų r., (duomenys neskelbtini) sen., (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini), dėl asmeninio pobūdžio nesutarimų ir jų pagrindu kilusio konflikto metu, tyčia spyrė A. K. 4–5 kartus į įvairias kūno vietas, rankos dešiniu kumščiu sudavė vieną kartą į petį, ir 4–5 kartus rankomis sudavė smūgius į krūtinę, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą bei padarydamas A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, pasireiškusį odos nubrozdinimais dešiniame žaste ir kairio riešo sąnario išoriniame paviršiuje, poodinės kraujosruvos smakre, krūtinkaulio, kairio kelio ir dešinės šlaunies srityse.

Nagrinėjamu atveju bylos duomenimis nustatyta, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo buvo susiklostę konfliktiški santykiai, tuo neabejojo ir pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog konfliktas buvo nukreiptas ne į viešosios tvarkos sutrikdymą, o į asmeninių santykių aiškinimąsi. Tai, kad asmeninio pobūdžio nesutarimai vyko dar iki byloje analizuojamo konflikto, patvirtina tiek pačių šalių paaiškinimai, tiek Prienų rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-19-939/2014 (teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys). Būtent nusikalstamos veikos motyvai yra esminis požymis, atribojantis viešosios tvarkos pažeidimą nuo tarpusavio asmeninių santykių aiškinimosi. Šiuo atveju, nuteistojo ir nukentėjusiojo konfliktas vertintinas kaip kilęs iš asmeninių paskatų, kaltinamojo veiksmų motyvai, tikslas, jų atlikimo aplinkybės buvo nukreiptos ne į viešosios tvarkos pažeidimą, bet į nukentėjusiojo asmenybę.

Kolegija sprendžia, kad nėra jokio pagrindo daryti išvadą, jog S. S. būtų turėjęs chuliganiškų paskatų ar tikslą demonstruoti nepagarbą aplinkiniams, juos šokiruoti, ir taip sutrikdyti visuomenės rimtį. Smurtas nukentėjusiojo atžvilgiu nors ir naudotas viešoje vietoje, bet dominuojant asmeniniams motyvams, o ne norint parodyti savo viršenybę prieš nukentėjusį ir tokiu būdu pažeidžiant viešąją tvarką bei rimtį. Kaip matyti iš bylos aplinkybių, konfliktas vyko trumpai – keletą minučių, pasireiškė abipusiu santykių aiškinimusi. Be to, nors veiksmas vyko viešoje vietoje, matant kitiems asmenims, tačiau byloje nėra duomenų leidžiančių konstatuoti, kad tokie S. S. veiksmai sukėlė pašaliniams žmonėms išgąstį (D. G. parodė, kad į konfliktą reagavo ramiai, tiek paties konflikto metu, tiek po to ji dirbo, tęsė matavimo darbus), kilo sumaištis, ar buvo nutrauktas žmonių darbas (nukentėjusiojo pavaldinių parodymai, kad dėl nuteistojo veiksmų buvo sutrikdyta viešoji tvarka, šiame kontekste vertintini kritiškai, kaip siekis duoti jų vadovui palankius parodymus). Jokia materialinė žala padaryta nebuvo, bei nenustatyta kitų aplinkybių, kurios leistų pripažinti realų viešosios tvarkos ar rimties sutrikdymą, taigi veika neperžengė privataus konflikto ribų. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismo išvada, jog S. S. sutrikdė viešąją tvarką ir rimtį, yra nepagrįsta objektyviais duomenimis.

S. S. veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu (smurtas tiek kojomis, tiek rankomis) pagal tyčios turinį bei kryptingumą ir pasekmes turėjo būti kvalifikuoti tik kaip tyčinis fizinio skausmo sukėlimas, tai yra veika, numatyta BK 140 straipsnio 1 dalyje, todėl apylinkės teismo nuosprendis keistinas, perkvalifikuojant S. S. padarytą veiką iš LR BK 284 str. 1d. į veiką numatytą LR BK 140 str. 1d.

Baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, paprastai vyksta privataus kaltinimo tvarka. Bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal BPK 407 straipsnyje nurodytus BK straipsnius (BPK 417 straipsnio 2 dalis). BPK 417 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai yra galimybė perkvalifikuoti nusikalstamą veiką ir nukentėjusysis reikalauja, kad kaltinamasis būtų nuteistas už nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teismas dėl šios veikos pasitarimų kambaryje priima nuosprendį, jei yra įstatymų numatytos kitos sąlygos. Nagrinėjamu atveju nukentėjusysis apeliacinės instancijos teisme su nuteistuoju taikytis nesutiko (t. 2, b. l. 88), taigi nėra procesinių kliūčių, perkvalifikavus S. S. veiką į numatytąją BK 140 straipsnio 1 dalyje, bylą baigti priimant nuosprendį.

Perkvalifikavus S. S. nusikalstamą veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, iš naujo sprendžiamas ir bausmės skyrimo klausimas. Pažymėtina, kad BK 41 straipsnis, greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas), išskiria bausmės teisingumo tikslą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo kaip tokio pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Pažymėtina ir tai, kad nusikaltimus daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Pirmosios instancijos teismas S. S. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymą buvo paskyręs 15 MGL dydžio baudą. Atsižvelgiant į tai, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo skundą, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 4 dalimi, draudžiama pabloginti nuteistojo padėtį. Būtent dėl šių aplinkybių, vienintelė bausmės rūšis, kuri gali būti paskirta nuteistajam pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – viešieji darbai, t. y. kitos bausmės rūšys yra griežtesnės už baudą. Vis dėlto, nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad S. S. yra senatvės pensininkas (gim. 1945 m.), viešųjų darbų bausmės jam taip pat nėra galimybės skirti. Esant šioms aplinkybėms, o taip pat siekiant, kad paskirta bausmė būtų teisinga, nagrinėjamu atveju taikytina BK 54 straipsnio 3 dalyje įstatymų leidėjo numatyta išimtis iš bendrų bausmės skyrimo taisyklių, t. y. galimybė atskirais atvejais paskirti bausmę, nenumatytą baudžiamojo įstatymo, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje.

Teisėjų kolegija, skirdama bausmę S. S., atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, tai, kad jis padarė nesunkų nusikaltimą, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, anksčiau teistas nebuvo, yra senatvės pensininkas. Visos šios aplinkybės rodo, kad bausmės tikslai bus pasiekti, o pati bausmė atitiks teisingumo bei protingumo principus, paskiriant nuteistajam BK 140 straipsnio 1 dalyje nenumatytą bausmės rūšį – baudą.

Šioje byloje buvo pareikštas nukentėjusiojo A. K. civilinis ieškinys dėl 39,50 Eur turtinės ir 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, kurį pirmosios instancijos teismas tenkino iš dalies.

Teisė dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 30 str. 2 d.. Ši konstitucinė nuostata įgyvendinama vadovaujantis ne tik baudžiamojo proceso teisės, bet ir civilinės, civilinio proceso teisės normomis. Tinkamas teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, aiškinimas ir taikymas užtikrina efektyvų dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą, kartu atsižvelgiant į kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Pagal BPK atlyginama ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos padarinys, o tai reiškia, kad tarp nusikalstamos veikos, padarytos kaltu pripažinto asmens, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. Sutinkamai su BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Pagal BPK 115 straipsnio 1 dalį, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo grindžiamas vaistų įsigijimo ir transporto išlaidomis, o neturtinės žalos atlyginimas motyvuojamas fizišku sužalojimu, patirtu dideliu moraliniu stresu bei pergyvenimais, dėl ko jis vartojo raminamuosius, skausmą ir spaudimą mažinančius vaistus, dvasinio diskomforto patyrimu, kas pasireiškė negalėjimu keletą dienų išeiti į viešumą dėl kraujosruvų. Be to, nukentėjusiojo teigimu, jis jaučiasi paniekintas ir pažemintas savo darbuotojų akyse, taip pat atsirado nesaugumo jausmas.

Aukštesnysis teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria priteistas turtinės žalos atlyginimas, tačiau mano, kad A. K. priteistos neturtinės žalos dydis turi būti mažintinas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Neturtinės žalos dydis nustatomas pagal bylai reikšmingų aplinkybių visumą.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, jog dėl S. S. nusikalstamųjų veiksmų nukentėjusysis patyrė stresą, pergyvenimą, paniekinimą, pažeminimą, dvasinį diskomfortą, kas teisėje pripažįstama neturtine žala. Tačiau sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio būtina atsižvelgti į tai, kad nuteistojo nusikalstamais veiksmais nebuvo padarytos ilgalaikės šios veikos pasekmės, pats nukentėjusysis, tik atvykęs į įvykio vietą nevengė įsakmiu tonu reikalauti S. S. išeiti iš teritorijos, netgi bandė jį išvesti iš teritorijos už parankės, dėl to pažeminimas jo darbuotojų akyse nebuvo vien tik nuteistojo išprovokuotas, be to, nuteistasis yra garbaus amžiaus senatvės pensininkas, todėl vadovaujantis teisingumo, protingumo, sąžiningumo bei proporcingumo kriterijais, A. K. priteistinos neturtinės žalos dydis mažintinas.

BPK 104 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad proceso dalyvis, kuris savo nuožiūra pakvietė dalyvauti procese ekspertą, specialistą, gynėją ar atstovą arba turėjo kitų išlaidų, jas apmoka pats iš savo lėšų. Proceso dalyvis gali prašyti teismo, kad šios išlaidos būtų pripažintos proceso išlaidomis ir išieškotos iš nuteistojo. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti, be to, atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundą nagrinėta byla ir koks rezultatas (nutartis Nr. 2K-271/2010, 2K-304/2015 ir kt.). Remiantis teismų praktika, kai skundą paduoda nuteistasis, nukentėjusiojo išlaidos advokatui iš dalies yra grindžiamos būtinumu tinkamai organizuoti savo teisių gynimą (nutartys 2K-271/210, 2K-272/2011), tačiau teismas negali priteisti prašomą sumą jei ji yra aiškiai per didelė (nutartys 2K-210/2014, 2K-548/2014).

A. K. pirmosios instancijos teismas priteisė 731,70 Eur už advokato pagalbą pirmosios instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teisme nukentėjusysis teigia patyręs 300 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Aukštesnysis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistojo apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, taip pat įvertindamas tai, kad nuteistasis yra senatvės pensininkas, sprendžia, kad nukentėjusiojo patirtos išlaidos advokatui mažintinos iki teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus atitinkančios sumos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendė:

Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nuosprendį pakeisti:

S. S. veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 140 straipsnio 1 dalį ir, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti S. S. 5 MGL (188,30 Eur) dydžio baudą.

Prienų rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 2 d. nuosprendžiu A. K. priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti iki 100 Eur (vieno šimto Eur), o proceso išlaidas pirmosios instancijos teisme sumažinti iki 500 Eur (penkių šimtų Eur).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti A. K. iš S. S. 50 Eur (penkiasdešimt Eur) proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.