Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Kazlauskienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Pauliaus Veršekio,

dalyvaujant prokurorui Dariui Žvirbliui (nuotoliniu vaizdo ir garso konferencijos būdu, naudojant ZOOM programą),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 11 d. nuosprendžio (toliau – skundžiamas nuosprendis), kuriuo:

L. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį vienerių metų laisvės atėmimo bausme.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys dėl patirtos turtinės žalos – 69,06 Eur už A. M. gydymo išlaidas tenkintas pilnai, iš L. L. priteisiant patirtą turtinę žalą bei 5 (penkis) procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

L. L. apeliacinis skundas atmetamas

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti bei pagrįsti nebūtų naikinami ar keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo bei baudžiamojo proceso įstatymų. Nuosprendis – pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamos veikos, nusikalstamos veikos sudėties, bylos faktinių aplinkybių, kaltinamojo kaltės, skiriamos bausmės arba baudžiamojo poveikio priemonės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų yra pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais bylos įrodymais bei duomenimis.

7. Iš byloje pateikto apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis dėl kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kuri taisytina, tačiau nusikalstamos veikos kvalifikavimui įtakos neturėjo. Pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti skundžiamą nuosprendį, neturi (BPK 20 straipsnio 3 ir 5 dalys), taip pat nėra jokio pagrindo teigti, jog apylinkės teismas netinkamai aiškino bei taikė baudžiamąjį įstatymą. Vien tai, kad apeliaciniame skunde nesutinkama su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes interpretuojant kitaip (subjektyviai, palankiai nuteistajam), nesuteikia pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

12. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apylinkės teismas nevertino prieštaravimų tarp nukentėjusiosios parodymų, jog jai spirta bent septynis kartus į veidą (vieną kartą iki nugriūnant ir ne mažiau šešių kartų gulinčiai) ir specialisto išvados, kurioje užfiksuotas tik vienas sužalojimas veide – kraujosruva po akimi. Teisėjų kolegija neįžvelgia pagrindo abejoti nukentėjusiosios A. M. parodymų patikimumu, kadangi nukentėjusioji viso proceso metu buvo nuosekli, nurodydama, jog jai buvo spirta į galvą, neišskirdama smūgių skaičiaus į veido sritį, kas reiškia, jog kiti trauminiai poveikiai lokalizavosi plaukuotoje galvos srityje, kurioje jie nėra akivaizdžiai matomi. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų patvirtinti, kad nustatytą sužalojimą A. M. būtų galėjusi patirti ne 2022 m. lapkričio 7 d. įvykio metu, o kitomis aplinkybėmis arba kitu laiku (prieš arba po įvykio). Pažymėtina ir tai, kad specialisto išvadoje yra aiškiai nurodyta, jog A. M. nustatytas sužalojimas ir jo padarymo būdas atitinka nurodomą nuteistojo smurtavimo prieš nukentėjusiąją būdą bei padaryto sužalojimo lokalizaciją. Papildomai pažymėtina, jog BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyti veiksmai – fizinio skausmo sukėlimas, nežymus sužalojimas, trumpas susargdinimas – yra alternatyvūs, užtenka bent vieno iš jų realizavimo, kad asmenį būtų galima traukti baudžiamojon atsakomybėn. Nagrinėjamu atveju, neabejotinai nukentėjusioji patyrė fizinį skausmą, tačiau jo įrodinėti nebereikia, kadangi yra objektyviais duomenis nustatytas ir užfiksuotas nežymus A. M. sveikatos sutrikdymas – nežymus sužalojimas.

13. Apeliantas skunde kelia spyrių nukentėjusiajai skaičiaus klausimą. Liudytoja A. K. ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog A. M. buvo spirta ne kartą, tačiau neįvardino skaičiaus, paaiškino, kad labai nežiūrėjo (1 t., b. l. 58-61), šiuos parodyus ji patvirtino ir teisme (2 t. b. l. 147). Pati nukentėjusioji parodė, jog L. L. jai spyrė į galvą vieną kartą, po ko ji nugriuvo, tuomet jis ją į galvą spardė ne mažiau šešių kartų, vėliau paaiškino, jog tikslaus smūgių kiekio, jos abi su A. K. buvo neblaivios (1 t., b. l. 58-59). Alkotesterio rodmenimis, esančiais byloje, po nagrinėjamo įvykio iškviesti pareigūnai nukentėjusiosios A. M. iškvėptame ore nustatė 2,06 promilės etilo alkoholio koncentraciją (1 t., b. l. 38-42). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog iš liudytojos ir nukentėjusiosios parodymų galima spręsti apie nevienkartinį trauminį poveikį nukentėjusiajai, tačiau nėra jokių patikimų įrodymų, kurie leistų konstatuoti konkretų nukentėjusiajai į galvą atliktų spyrių skaičių, todėl pirmos instancijos teismas nepagrįstai nustatė, jog A. M. parkritus ant žemės, L. L. ne mažiau nei šešis kartus spyrė gulinčiai A. M. į galvos sritį, ši aplinkybė tikslintina į „nenustatytą skaičių, bet ne mažiau nei vieną kartą“. Atitinkamos faktinės aplinkybės pakeitimas ir patikslinimas L. L. padaryto nusikaltimo kvalifikavimui įtakos neturės, nes BK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, baudžiamoji atsakomybė kyla ne už atitinkamus veiksmus, jų skaičių, o sukeltas pasekmes.

14. Apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog nepagrįstai nuteistojo kaltė, padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, grindžiama byloje esančiu vaizdo įrašu, nes jame nėra užfiksuota įvykio vieta, kurioje, remiantis nukentėjusiosios parodymais, jis atliko smurtinius veiksmus. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog įrodymais gali būti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Nagrinėjamu atveju, apylinkės teismas vertino, jog vaizdo įrašas, esantis byloje patvirtina nukentėjusiosios parodymus, su kuo teisėjų kolegija sutinka. A. M. parodė, jog ji, A. K. ir L. L. trise nuėjo į miškelį prie stoties, ten vartojant atsineštą alų, kilo žodinis konfliktas su L. L., tuomet jis A. M. atžvilgiu atliko jau aptartus smurtinius veiksmus, dėl ko ji pabėgo ir prašė prie stoties buvusių moterų iškviesti pagalbą. Nors autobusų parko apsaugos vaizdo kamera nefiksuoja vaizdo miškelyje, ką akcentuoja nuteistasis, tačiau iš vaizdo įrašo nustatyta, kad iš miškelio, esančio už stoties, pirma sugrįžo A. M., nuėjo prie stoties lauke ant suoliuko sėdinčių moterų, buvo susiėmusi už veido, viena jų ėmė skambinti telefonu (1 t., b. l. 74–76). Tokios vaizdo įraše užfiksuotos aplinkybės paneigia nuteistojo parodymus, kad iš miškelio jis sugrįžo pirmas ir vienas, o A. M. grįžo į autobusų stotį vėliau ir kartu su A. K. (2 t., b. l. 128). Svarbu pažymėti, jog autobusų parko apsaugos vaizdo kamera fiksuoja prie autobusų stoties esančių suoliukų vaizdą ir vaizdo įrašas paneigia ir tokias L. L. nurodytas aplinkybes, kad alų jis su nukentėjusiąja ir liudytoja gėrė ne miškelyje, o ant suoliukų, kad vėliau jo iš miškelio sugrįžusios A. M. ir A. K. praėjo pro jį (L. L.) ir nuėjo prie policijos automobilio. Vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuota, jog 19:01:57 val. nuo miškelio pusės pasirodo A. M., kuri greitu žingsniu prieina prie stoties teritorijoje lauke ant suoliuko sėdinčių moterų, ranka vis susiima už veido, viena moterų skambina telefonu, tuomet nuo miškelio pusės ateina L. L., vaikšto aplinkui, vėliau prieina prie A. M. ir dviejų moterų, 19:06:40 val. atvažiuoja autobusas, kuriuo išvažiuoja minėtos moterys ir L. L.; 19:12:56 val. prie A. M., tebesėdinčios ant suoliuko prieina policijos pareigūnai; 19:34:28 val. prie A. M. prieina GMP darbuotoja (1 t., b. l. 74–76). Taigi akivaizdu, jog vaizdo įrašas byloje pirmosios instancijos teismo pagrįstai vertintas, kaip vienas esminių įrodymų, nes jis patvirtina nukentėjusios parodymus, o ne nuteistojo pateiktą įvykio versiją, kuri laikytina gynybine.

15. Apeliaciniame skunde siekiama sukelti abejones dėl nukentėjusiosios A. M. ir liudytojos A. K. parodymų, akcentuojant, jog jos, duodamos parodymus teisme, painiojosi, tačiau jų parodymų nesutapimų apeliantas skunde nekonkretizuoja. Teisėjų kolegija, įvertinusi liudytojos ir nukentėjusiosios parodymus ne tik teisme, bet ir ikiteisminiame tyrime, pažymi, jog esminėse detalėse jie buvo gana nuoseklūs ir sutapo. Ir nukentėjusioji, ir liudytoja parodė, jog pirma alų su L. L. gėrė prie Maximos, po to jis davė A. K. pinigų, kad ši nupirktų dar alaus ir cigarečių. Kai A. K. nupirko, ko prašoma, jos abi išėjo prie stoties, kur vėliau atėjo L. L.. Po kurio laiko jie trise nuėjo į miškelį už stoties, prie akmens gėrė alų. Nors L. L. neigia, jog alų nešėsi į miškelį, įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuota, jog už akmens rastas plastikinis alaus butelis (1 t., b. l. 16–18), kas patvirtina liudytojos ir nukentėjusiosios parodymus ir paneigia nuteistojo įvykių versiją. A. M. ir A. K. parodė, kad žodinis konfliktas kilo, kai L. L. ėmė priekaištauti, kad A. K., gavusi pinigus, alaus L. L. neparnešė, ėmė smurtauti prieš A. M., po ko sudavė A. K., kuri paaiškino pretenzijų neturinti, nes neskaudėjo. Pastebėtina, kad atskirose dalyse liudytojos ir nukentėjusiosios parodymai išsiskyrė. Liudytoja A. K. ikiteisminiame tyrime nurodė, jog smūgius A. M. L. L. sudavė kumščiais, teisme gi nurodė, kad spardė, tačiau taip pat paaiškino, kad labai nežiūrėjo. Neatmestina tikimybė, jog liudytojai prisiminti įvykio detales trukdė įvykio metu išgertas alkoholis, dėl ko ginčo nekilo, o vertinant neatitikimus esminių bylos aplinkybių kontekste, jie nekeičia teismo išvados dėl liudytojos parodymų patikimumo, nes nepaneigia nuteistojo paties smurto fakto prieš A. M., kas įrodyta ir kitais jau anksčiau aptartais įrodymais. Be to pažymėtina, kad nukentėjusiosio parodymus, kad jai buvo spirta į galvos sritį, o ne suduoti smūgiai kumščiu netiesiogiai patvirtina ir tarnybinio pranešimo duomenys, jog sulaikius L. L., apžiūrėti jo krumpliai, kurie buvo sveiki, nepatinę (1 t., b. l. 32).

16. Apibendrindama išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytomis išvadomis dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir L. L. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, šios teismo išvados pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir jo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu skundžiamame nuosprendyje padarė apylinkės teismas. Darytina išvada, jog nuteistojo L. L. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo panaikinti skundžiamą nuosprendį ir jį išteisinti.

Dėl L. L. paskirtos bausmės

17. Nuteistasis L. L. apeliaciniu skundu prašo priimti procesinį sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K-190-648/2018).

18. Pirmosios instancijos teismas, individualizuodamas bausmę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad ši L. L. padaryta tyčinė baigta nusikalstama veika žmogaus sveikatai priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, taip pat į apelianto padarytų veiksmų pobūdį prieš nukentėjusiąją. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog L. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino tai, kad nuteistasis šią nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). L. L., administracine tvarka baustas, nuobaudos galioja (2 t., b. l. 22–26), duomenų apie jo gydymąsi psichiatrinėse ligoninėse ar įrašymą į priklausomybių ligų įskaitą nėra. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį matyti, kad praeityje apeliantas teistas ne vieną kartą už smurtinius nusikaltimus, tame tarpe ir už labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, jam buvo skirtos tik su laisvės atėmimu susijusios bausmės (2 t., b. l. 2-8), tačiau L. L. vėl nusikalto, kas rodo, jog jis nėra linkęs kritiškai vertinti savo elgesio, linkęs daryti teisės pažeidimus, o alternatyvios baudžiamosios atsakomybės realizavimo formos jo elgesio nepakeis. Atsižvelgiant į nurodytas nuteistąjį bei padarytą nusikalstamą veiką charakterizuojančias aplinkybes, tai, kad nuteistojo smurtiniai veiksmai buvo nukreipti į gyvybiškai pavojingą kūno sritį – galvą, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nuteistajam už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą pagrįstai skyrė maksimalaus dydžio sankcijoje numatytą bausmę – vienerių metų laisvės atėmimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Nenustačius BK 41, 47 ir 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, L. L. paskirtos bausmės pagrindo keisti nėra.

19. BPK 335 straipsnis nustato, jog vykdomi tik įsiteisėję teismo nuosprendžiai. Nors apeliaciniame skunde nekeliamas bausmės vykdymo klausimas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog apylinkės teismas nurodydamas, jog bausmė skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, nepagrįstai sprendė apie jos vykdymo pradžią, todėl ši nuosprendžio dalis naikintina. Skundžiamo nuosprendžio paskelbimo metu L. L. atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę pagal 2023 m. kovo 28 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendį (1 t., b. l. 122). Jeigu skundžiamu teismo nuosprendžiu laisvės atėmimo bausmė būtų buvusi subendrinta su paskutiniu nuteistojo atžvilgiu priimtu nuosprendžiu, vadovaujantis BK 63 straipsnio nuostatomis, tuomet būtų buvę teisinga bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, į bausmės laiką įskaitant bausmę, visiškai ar iš dalies atliktą pagal ankstesnį nuosprendį. Nagrinėjamu gi atveju, skundžiamo teismo nuosprendžio paskelbimo dieną nebuvo įsiteisėjęs 2023 m. gruodžio 21 d. Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmų nuosprendis, kuriuo subendrinus su 2023 m. kovo 28 d. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų nuosprendžiu L. L. paskirta galutinė dešimties mėnesių ir 10 dešimties dienų laisvės atėmimo bausmė, todėl juo ir paskutiniu nuosprendžiu skirtos bausmės nebendrintos pagrįstai, nors apylinkės teismas dėl to nepasisakė. Klausimas dėl bausmių subendrinimo ir jų vykdymo tvarkos sprendžiamas paskutinį nuosprendį priėmusiame teisme, gavus bausmę vykdančios institucijos prašymą (BPK 362 straipsnio tvarka). Svarbu pažymėti, kad šį klausimą išsprendus esamoje situacijoje, nuteistasis prarastų teisę tokį sprendimą skųsti apeliacine tvarka, todėl šia nutartimi jis nesprendžiamas.

Dėl civilinio ieškinio

20. Baudžiamojoje byloje civilinė ieškovė Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl turtinės 69,06 Eur žalos atlyginimo ir 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo (1 t., b. l. 88–90). Pirmosios instancijos teismas, tenkindamas civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį visiškai, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad dėl nukentėjusiosios A. M. galvos sumušimo, jai buvo suteikta skubiosios medicinos pagalbos paslauga, atliktas radiologinis tyrimas, taip pat į tai, kad ši žala buvo patirta būtent dėl apelianto padarytos nusikalstamos veikos.

21. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išspręsdamas byloje pareikštą civilinį ieškinį, BPK 112-115 straipsnių nuostatų nepažeidė, priteisto civilinio ieškinio dydį dėl turtinės žalos atlyginimo patvirtina ir bylos duomenys.

Dėl proceso išlaidų

22. Vilniaus apygardos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2024 m. kovo 5 d. pažyma Nr. APD-2024-02539 dėl nuteistajam L. L. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų. Šioje pažymoje nurodyta, kad L. L. teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos sudaro 141,67 Eur.

23. BPK 106 straipsnyje, kurio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

24. BPK 322 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas, kas rodo, kad nuteistojo gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, yra būtinas. Pažymėtina, jog baudžiamoji byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris šią nutartimi atmetamas kaip nepagrįstas. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad nuteistasis dirba, tačiau Skundžiamu nuosprendžiu jam buvo paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri paliekama nepakeista. Nesant duomenų apie nuteistojo realią galimybę pagal esamą turtinę padėtį atlyginti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, atsižvelgiant į BPK 322 straipsnio 1 dalį, numatančią būtiną gynėjo dalyvavimą nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo L. L. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 3, 4 punktais,

nutaria:

nuteistojo L. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 11 d. nuosprendį pakeisti:

1) panaikinti nuosprendžio dalį, kuria bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2024 m. sausio 11 d. nuosprendžio paskelbimo dienos;

2) pašalinti iš nuosprendžio aplinkybę, jog „A. M. parkritus ant žemės, jis spyrė ne mažiau nei šešis kartus gulinčiai A. M. į galvos sritį“ ir nustatyti, kad „A. M. parkritus ant žemės, jis spyrė nenustatytą skaičių, bet nemažiau kaip vieną kartą, gulinčiai A. M. į galvos sritį“.

Neišieškoti iš nuteistojo L. L. valstybės garantuojamų teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.