Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ritos Kisielienės, Liudos Uckienės, Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės Lietuvos bokso federacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Lietuvos bokso federacijos ieškinį atsakovui A. A. dėl darbo ginčo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Nagrinėjamoje byloje kilo šalių ginčas dėl darbo santykių tęstinumo ir atsiskaitymo su darbuotoju teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

14. Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2014 m. vasario 28 d. ieškovė ir atsakovas sudarė darbo sutartį, pagal kurią atsakovas priimtas į Federacijos generalinio sekretoriaus pareigas (e. b. T. 1, b. l. 11, 12). 2016 m. balandžio 30 d. įvyko Federacijos neeilinė-rinkiminė konferencija, kurios metu, išrinktas naujas Federacijos generalinis sekretorius – D. M. (e. b. T. 1, b. l. 34–39). Ieškovė 2016 m. gegužės 2 d. įsakymu „Dėl atšaukimo iš užimamų pareigų“ atleido atsakovą iš generalinio sekretoriaus pareigų nuo 2016 m. gegužės 1 d (e. b. T. 1, b. l. 13), Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenis, atsakovas, kaip Federacijos darbuotojas, buvo apdraustas iki 2016 m. gegužės 2 d. (įskaitytinai). (e. b. T. 1, b. l. 135, 160). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 24 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1052-809/2017 pripažino 2016 m. balandžio 30 d. Federacijos neeilinę konferenciją neteisėta, neeilinės konferencijos metu priimtus sprendimus neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų priėmimo momento (e. b. T. 1, b. l. 40–48), Vilniaus apygardos teismas 2018 m. kovo 27 d. nutartimi nurodytą sprendimą paliko nepakeistą (e. b. T. 1, b. l. 49–60). Atsakovas 2018 m. balandžio 18 d. kreipėsi į Darbo ginčų komisiją dėl darbo užmokesčio išieškojimo iš ieškovės (e. b. T. 1, b. l. 9, 10). Darbo ginčų komisija sprendimu konstatavo, kad darbuotojo darbo santykiai Federacijoje tęsiasi nuo 2016 m. gegužės 3 d., nurodė išieškoti darbuotojo naudai iš atsakovės 10 137,50 Eur darbo užmokestį už 2016 m. gegužės mėn.– 2018 m. gegužės mėn. laikotarpį (e. b. T. 1, b. l. 6-8). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu atmetė ieškovės reikalavimus dėl darbo ginčų komisijos sprendimo panaikinimo (e. b. T. 2, b. l. 48-53).

15. Pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

16. Ieškovė nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1052-809/2017 nelaikytinas prejudiciniu faktu šioje byloje, nes atsakovas šioje byloje nedalyvavo, reikalavimų nereiškė, byloje nebuvo nagrinėjamos aplinkybės, susijusios su atsakovo atleidimu.

17. Iš bylos duomenų matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas tenkino ieškovų VšĮ Sporto klubo „Olimpinis ringas“, Ukmergės Sporto klubo „Vilkas“, Pabradės bokso klubas „Boksior“ ieškinį atsakovei Lietuvos bokso federacijai ir pripažino 2016 m. balandžio 30 d. Lietuvos bokso federacijos neeilinę konferenciją neteisėta, o jos metu priimtus sprendimus – neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų priėmimo momento (civilinė byla Nr. 2-1052-809/2017). Apeliacinės instancijos teismas nurodytą sprendimą paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2A-252-661/2018). Ieškovė teisingai nurodo, kad šioje byloje atsakovas nebuvo byloje dalyvaujančiu asmeniu, jokių reikalavimų nepareiškė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovės argumentu, kad šioje byloje nebuvo sprendžiami klausimai, susijęs su atsakovo atleidimu iš Federacijos generalinio sekretoriaus pareigų. Tačiau teismo priimtas sprendimas, kuriuo konferencija pripažinta neteisėta, o joje priimti sprendimai, įskaitant ir tuos, kurių pagrindu atleistas senas ir išrinktas naujas generalinis sekretorius, – neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų priėmimo momento, turi prejudicinę galią sprendžiant atsakovo reikalavimų pagrįstumo klausimą šioje byloje. Pažymėtina tai, kad teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1052-809/2017 įsiteisėjęs, jame nurodyta, kad Federacija atsiliepime nurodė, jog buvęs generalinis sekretorius A. A. yra suinteresuotas bylos baigtimi, nes 2016 m. balandžio 30 d. konferencijoje priimti sprendimai susiję su juo asmeniškai atleidžiant iš pareigų, taip pat nurodyta, kad tuometinis Federacijos generalinis sekretorius A. A. nebuvo įleistas į konferenciją, nors joje buvo renkamas Federacijos generalinis sekretorius. Taigi priimtas teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1052-809/2017 vertintinas kaip įstatymų leidėjo nustatytas išskirtinis atvejis, ir laikytinas prejudiciniu faktu, nes sukelia teisinius padarinius byloje nedalyvavusiems asmenims (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

18. Šalys neginčija, kad 2016 m. balandžio 30 d. konferencijoje išrinktas naujas Federacijos generalinis sekretorius. Nėra ginčo, kad Federacijos prezidento 2016 m. gegužės 2 d. įsakymas, kuriuo atsakovas atleistas iš užimamų pareigų, priimtas vadovaujantis 2016 m. balandžio 30 d. konferencijoje priimtu nutarimu. Teismui pripažinus konferencijoje priimtus nutarimus neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų priėmimo momento, nebeliko pagrindo, kuriuo vadovaujantis priimtas ieškovės įsakymas, kuriuo atsakovas atleistas iš užimamų pareigų. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad atsakovo, kaip generalinio sekretoriaus, statusas išliko nepertraukiamas.

19. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, jog įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažinus 2016 m. balandžio 30 d. Federacijos neeilinės konferencijos metu priimtus sprendimus neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų priėmimo momento, D. M. išrinkimas naujuoju generaliniu sekretoriumi taip pat pripažintas neteisėtu ir negaliojančiu nuo tokio sprendimo priėmimo momento. Dėl to ieškovė nepagrįstai teigia, kad negalėjo tęstis atsakovo darbo santykiai, nes pareigas ėjo kitas asmuo.

20. Apeliantė nurodo, kad atsakovas jokių pareigų Federacijoje nuo jo atleidimo momento neatliko, su juo darbo santykiai nebuvo tęsiami. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš byloje esančių atsakovės rengtų dokumentų, t. y. Federacijos prezidento 2018 m. kovo 27 d. įgaliojimo Federacijos referentui D. M., Federacijos referento D. M. 2018 m. kovo 30 d. rašto Nr. S-064, Federacijos prezidento 2018 m. balandžio 4 d. rašto Nr. S-065, matyti, jog ieškovė pripažino atsakovo darbo santykių tęstinumą, adresavo jam raštus kaip generaliniam sekretoriui. Federacijos referento D. M. 2018 m. kovo 30 d. rašte, adresuotame atsakovui, aiškiai nurodoma, kad atsakovas, kaip generalinis sekretorius, turi pareigą sušaukti Federacijos Vykdomojo komiteto posėdį (e. b. T. 1, b. l. 136). Iš 2018 m. balandžio 3 d. perdavimo-priėmimo akto matyti, kad referentas D. M. perduoda atsakovui, kaip generaliniam sekretoriui, Federacijos turtą ir dokumentus (e. b. T. 1, b. l. 101). Esant nurodytoms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovas nuo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1052-809/2017 įsiteisėjimo dienos iki 2018 m. birželio 9 d., t. y. iki naujo generalinio sekretoriaus išrinkimo dienos, realiai vykdė generalinio sekretoriaus pareigas.

21. DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

22. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, analizuojamu atveju procedūriniai pažeidimai laikytini pagrindu pripažinti atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu. Teismui pripažinus 2016 m. balandžio 30 d. konferencijos sprendimus neteisėtais ir negaliojančiais nuo jų priėmimo momento, neliko teisėto atsakovo atleidimo pagrindo, dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino atsakovo atleidimą iš darbo neteisėtu.

23. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad šalys teismo posėdyje įspėtos apie teismo teisę darbo bylose viršyti pareikštus darbuotojo reikalavimus bei taikyti alternatyvų darbuotojo teisių gynimo būdą ir konstatavo, kad atsakovas toliau ėjo generalinio sekretoriaus pareigas nuo 2016 m. gegužės 3 d. iki 2018 m. birželio 8 d. (įskaitytinai), todėl, Federacijai neginčijus Darbo ginčų komisijos nurodyto darbuotojo vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio (405,50 Eur), priteisė atsakovui iš ieškovės 10 234,05 Eur (10 137,50 Eur už 2016 m. gegužės 3 d. – 2018 m. birželio 3 d. laikotarpį + 96,55 Eur už 2018 m. birželio 4 d. – 2018 m. birželio 8 d. (įskaitytinai) laikotarpį) vidutinį darbo užmokestį (el. b. T. 1, b. l. 135). Ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netaikė vienerių metų nustatyto senaties termino (DK 218 straipsnis). Atsakovas teigia, kad taikytinas iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusio DK 300 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuriose nenustatyta termino ribojimų priteisiamam darbo užmokesčio dydžiui už priverstinės pravaikštos laiką (DKPĮĮĮ 6 straipsnis).

25. DK įsigaliojo 2017 m. liepos 1 d. Atsakovas, prašydamas nagrinėti individualų darbo ginčą, kreipėsi į Darbo ginčų komisiją 2018 m. balandžio 18 d., t. y. jau įsigaliojus DK. Dėl to ieškovės ir atsakovo ginčui nagrinėti taikytinas 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusio DK nuostatos.

26. DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu darbuotojas atleidžiamas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, darbo ginčus nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžinti darbuotoją į buvusį darbą ir priteisia jam išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą.

27. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė neginčijo Darbo ginčų komisijos nurodyto darbuotojo 405,50 Eur vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio. Tačiau, spręsdamas dėl priteistinos kompensacijos dydžio, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą vienerių metų terminą. Dėl to šioje dalyje sprendimas pakeistinas. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytą teisinį reglamentavimą, sprendžia, kad atsakovui iš ieškovės priteistinas vidutinis darbo užmokestis už vienerių metų laikotarpį, t. y. 4866 Eur (405,50 Eur x 12 mėn.).

28. Kiti šalių argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl teisėjų kolegija išsamiau dėl jų nepasisako.

29. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

30. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Ieškovė pateikė į bylą duomenis, kad patyrė 458 Eur bylinėjimosi išlaidų – sumokėjo žyminį mokestį: 228 Eur už ieškinį ir 230 Eur už apeliacinį skundą (e. b. T. 1, b. l. 61; T 2, b. l. 62). Atsakovas pateikė į bylą duomenis, kad patyrė 968 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisines paslaugas: 484 Eur už atsiliepimo į ieškinį surašymą ir 484 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Įvertinęs tai, kad apeliacinis skundas tenkintas iš dalies, t. y. sumažinta priteisto vidutinio darbo užmokesčio suma, ieškovės pareikštus reikalavimus ir atsakovo atsikirtimus, nagrinėjamos bylos sudėtingumą, advokato darbo ir laiko sąnaudas, teisinių paslaugų pobūdį, atsižvelgęs į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius (2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 8.16 punktai), teismas daro išvadą, kad atsakovo prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidų dydis pagrįstas. Nagrinėjamu atveju byloje susidariusias bylinėjimosi išlaidas nulėmė ieškovės pareikšti reikalavimai atsakovui. Byloje nėra duomenų, pagrindžiančių, kad atsakovo procesiniai veiksmai, elgesys būtų turėjęs įtakos bylinėjimosi išlaidų susidarymui ar jų dydžiui. Dėl to teismas, atsižvelgęs į tenkintų ir atmestų reikalavimų santykį, teismo teisę nukrypti nuo CPK 93 straipsnio 1–3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, sprendžia, kad atsakovui iš ieškovės priteistinas 600 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 2, 4 dalys, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325, straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Patenkinti iš dalies ieškovės Lietuvos bokso federacijos apeliacinį skundą.

Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą; priteisti atsakovui A. A. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės Lietuvos bokso federacijos (kodas 191931917) 4866 Eur (keturių tūkstančių aštuonių šimtų šešiasdešimt šešių eurų) vidutinį darbo užmokestį, 600 Eur (šešių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidas.

Palikti nepakeistą kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo dalį.