Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-100/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2013-03-18
Bylos Nr.: 2A-100/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Donatas Šernas, Audronė Jarackaitė
Atsakovas: akcinės draudimo bendrovės „ERGO Lietuva“
Ieškovas: UAB „Telebaltikos“
Trečiasis asmuo: Estijos įmonės If P

Kategorijos

42.8pavadinimo nepavyko patikrinti
73.1pavadinimo nepavyko patikrinti
73.2.5.4pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-100/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 42.8; 73.1; 73.2.5.4 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 18 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audronės Jarackaitės, Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės draudimo bendrovės „ERGO Lietuva“ (ankstesnis pavadinimas uždaroji akcinė draudimo bendrovė „ERGO Lietuva“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo dalies, kuria nustatyta atsakovo akcinės draudimo bendrovės „ERGO Lietuva“ solidari atsakomybė už ieškovo UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas patirtą žalą, civilinėje byloje Nr. 2-677-565/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Telebaltikos“ importas ir eksportas ieškinį atsakovams akcinei draudimo bendrovei „ERGO Lietuva“ ir bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Dagevitra“ dėl žalos atlyginimo. Tretieji asmenys byloje Estijos įmonės If P&C Insurance AS Lietuvos filialas ir R. M..

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas (pradinis ieškovas buvo UAB „Eksena“) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų ADB „ERGO Lietuva“ ir BUAB „Dagevitra“ solidariai 90 000 Lt žalai atlyginti, iš atsakovo BUAB „Dagevitra“ – 10 000 Lt žalai atlyginti, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas bei ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas nurodė, kad UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ su pradiniu ieškovu UAB „Eksena“ sudarė krovinio vežimo sutartį, kurios vykdymą UAB „Eksena“ pavedė atsakovui UAB „Dagevitra“. Atsakovui UAB „Dagevitra“ vykdant pervežimą, dalis krovinio Didžiosios Britanijos teritorijoje buvo pavogta. Krovinį apdraudęs Estijos įmonės „If P&C Insurance AS“ Lietuvos filialas (ankstesnis pavadinimas UAB „If draudimas“) sumokėjo krovinio savininkui UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ 172 722,73 Lt draudimo išmoką ir kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš vežėjų UAB „Eksena“ ir UAB „Dagevitra“ solidariai 172 722,73 Lt žalai atlyginti. Toje byloje buvo sudaryta taikos sutartis, pagal kurią UAB „Eksena‘ sumokėjo Estijos įmonės „If P&C Insurance AS“ Lietuvos filialui taikos sutartyje nustatytą 100 000 Lt sumą. UAB „Eksena“, atlyginusi žalą dėl dalies krovinio praradimo, vadovaujantis CMR konvencijos 37 straipsnio nuostatomis, įgijo regresinio reikalavimo teisę faktiniam vežėjui atsakovui UAB „Dagevitra“ ir jo civilinę atsakomybę pagal CMR konvenciją apdraudusiam atsakovui ADB „ERGO Lietuva“.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 14 d. sprendimu ieškovo UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas ieškinį tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovo naudai: iš atsakovų ADB „ERGO Lietuva“ ir BUAB „Dagevitra“ solidariai 88 339,73 Lt žalai atlyginti; iš atsakovo BUAB „Dagevitra“ 9 815, 53 Lt žalai atlyginti; iš atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą 88 339,73 Lt sumą nuo 2010 m. birželio 18 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; iš atsakovų ADB „ERGO Lietuva“ ir BUAB „Dagevitra“ po 1 425,29 Lt bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu valstybės naudai priteisė: iš atsakovų ADB „ERGO Lietuva“ ir BUAB „Dagevitra“ po 13,99 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ 2 650,20 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas taip pat iš ieškovo UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas priteisė atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ 69,79 Lt bylinėjimosi išlaidų. Likusioje dalyje teismas ieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta, kad atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ 2007 m. rugsėjo 26 d. vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo sutartimi Nr. 710-932-80391 apdraudė atsakovo BUAB „Dagevitra“ atsakomybę vežant krovinius keliais pagal CMR konvenciją. Teismas nustatė, kad 2007 m. gruodžio 3 d. UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ ir UAB „Eksena“ sudarė sutartį - užsakymą Nr. 6780, kuria UAB „Eksena“ įsipareigojo pervežti krovinį (spalvoto vaizdo televizorius) maršrutu Šiauliai – Middlesborough. UAB „Eksena“ 2007 m. gruodžio 6 d. krovinio vežimo sutartimi Nr. 6780 pervežti krovinį pavedė atsakovui UAB „Dagevitra“. 2007 m. gruodžio 10 d. dalis krovinio buvo pavogta Didžiosios Britanijos teritorijoje. Estijos įmonės If P&C Insurance AS Lietuvos filialas, apdraudęs UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ krovinį, sumokėjo UAB „Šiaulių tauro televizoriai“ 172 722,73 Lt draudimo išmoką. Estijos įmonės If P&C Insurance AS Lietuvos filialas pareiškė ieškinį atsakovams UAB „Eksena“ ir UAB „Dagevitra“ dėl 172 722,73 Lt draudimo išmokos priteisimo (Vilniaus apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-1245-565/2010). Teismo 2010 m. kovo 31 d. nutartimi toje byloje buvo patvirtinta tarp šalių sudaryta taikos sutartis, kuria atsakovas UAB „Eksena“ įsipareigojo sumokėti Estijos įmonės If P&C Insurance AS Lietuvos filialui 100 000 Lt. 2010 m. balandžio 21 d. UAB „Eksena“ teismo nutartimi patvirtintą taikos sutartį įvykdė, t. y. sumokėjo Estijos įmonės If P&C Insurance AS Lietuvos filialui 100 000 Lt. Šioje byloje teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartimi pradinis ieškovas UAB „Eksena“ buvo pakeistas jo teisių ir pareigų perėmėju UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ atsisakymą mokėti draudimo išmoką už savo draudėjo padarytą žalą grindė aplinkybe, jog 2007 m. gruodžio 10 d. įvykusios vagystės atvejis priskiriamas nedraudiminiam įvykiui, kadangi krovinio vagystė buvo sąlygota transporto priemonės su kroviniu palikimo be priežiūros, tai yra krovinys dingo iš automobilio, kuris stovėjo ne pasaugos santykių pagrindais saugomoje aikštelėje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog Draudimo taisyklių Nr.019 6 skyriuje, kuriame nurodyti nedraudiminiai įvykiai, tokiais įvykiais, be kita ko, yra nurodytas draudėjo ar apdraustojo didelis neatsargumas (6.1.3. punktas) ir vagystė, kai transporto priemonė stovi ne pasaugos pagrindais saugomoje aikštelėje (6.1.13. punktas). Tačiau draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punktas, kuriame nurodyti nedraudiminiai įvykiai, tokiais įvykiais apibrėžia draudėjo tyčią, didelį neatsargumą, nusikalstamą veika ar neveikimą. Vagystė, kai transporto priemonė stovi ne pasaugos pagrindais saugomoje aikštelėje, draudimo sutarties ypatingosiose sąlygose nėra numatyta kaip nedraudiminis įvykis. Teismo manymu, tuo atveju, kai sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms sąlygoms, pirmenybė taikoma nestandartinėms, t. y. individualiai šalių aptartoms sutarties sąlygoms. Tokiomis individualiai aptartomis sąlygomis laikytinos draudimo sutarties ypatingosios sąlygos, nes šios sąlygos reglamentuoja tarp atsakovų sudarytos konkrečios draudimo sutarties sąlygas. Ypatingųjų sąlygų 1.2. punkte yra nurodyta, kad, jeigu ypatingosios sąlygos skiriasi nuo kitų draudimo sutarties sąlygų ir papildymų, tai pirmenybę turi ypatingosios sąlygos. Kadangi ypatingosiose sąlygose nedraudiminiu įvykiu nėra nurodyta vagystė, kai transporto priemonė stovi ne pasaugos pagrindais saugomoje aikštelėje, todėl neturi būti taikomas Draudimo taisyklių 6.1.13. punktas. Teismas sprendė, jog aplinkybė, kad krovinys buvo pavogtas iš automobilio, stovėjusio ne pasaugos pagrindais saugomoje parduotuvės aikštelėje, nėra pagrindas pripažinti vagystę nedraudiminiu įvykiu ir atsisakyti mokėti draudimo išmoką.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog nedraudiminiai įvykiai, numatyti atitinkamos draudimo rūšies taisyklėse, yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai. Kilus abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Remdamasis šiomis nuostatomis pirmosios instancijos teismas sprendė, jog yra pagrindas netaikyti Draudimo taisyklių Nr. 019 6.1.3. punkto ir draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. bei 6.2. punktų, numatančių draudiko teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, kai žala padaroma dėl draudėjo didelio neatsargumo. Teismas nevertino, ar vežėjo (atsakovo) BUAB „Dagevitra“ veiksmai, sustojant nakties poilsiui parduotuvės aikštelėje, sudaro pagrindą šiuos veiksmus pripažinti dideliu neatsargumu.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyta, jog pradinis ieškovas UAB „Eksena“ atlygino dalį atsakovo BUAB „Dagevitra“ veiksmais padarytos žalos, todėl pradinis ieškovas UAB „Eksena“ įgijo atlygintos žalos dydžio reikalavimo teisę atsakovo UAB „Dagevitra“ ir jo civilinę atsakomybę pagal CMR konvenciją apdraudusio atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ atžvilgiu. Pradiniam ieškovui UAB „Eksena“ bylos nagrinėjimo metu perleidus šią reikalavimo teisę ieškovui UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas, pastarasis įgijo žalos atlyginimo reikalavimo teisę į faktinį vežėją BUAB „Dagevitra“ ir jo civilinę atsakomybę apdraudusį draudiką ADB „ERGO Lietuva“. Kadangi atsakovų sudarytoje draudimo sutartyje numatyta franšizė, kurios dydis vagystės atveju yra 10 procentų žalos dydžio, bet ne mažiau kaip 1 500 eurų, todėl pirmosios instancijos teismas iš atsakovų solidariai priteisė ieškovo naudai 88 339,73 Lt, o iš atsakovo BUAB „Dagevitra“ – 9 815,53 Lt žalai atlyginti. Teismas sprendė, kad iškėlus atsakovui UAB „Dagevitra“ bankroto bylą, palūkanų skaičiavimas atsakovo BUAB „Dagevitra“ atžvilgiu yra nutraukiamas, todėl procesinių palūkanų nuo priteistos sumos iš atsakovo BUAB „Dagevitra“ nepriteisė.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą dalyje, kurioje nustatyta atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ solidari atsakomybė už atsakovo UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas patirtą žalą, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškovo UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas ieškinį atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ atžvilgiu atmesti bei priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog vertinant konkrečią draudimo sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (atitinkamos draudimo rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas), privalu vadovautis CK 6.992, 6.185-6.187 straipsniais, taip pat CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir jų kontekste spręsti dėl tokios draudimo sutarties nuostatų taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo poziciją grindė CK 6.187 straipsniu, nustatančiu, jog jei sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms sąlygoms, pirmenybė teikiama nestandartinėms sąlygoms. Teismas netinkamai ir ydingai aiškino šiam ginčui aktualią draudimo sutartį bei nepagrįstai susiaurino nedraudiminių įvykių ratą. Pagrindinės draudimo sutarties sąlygos yra detalizuojamos, taip pat papildomos draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Šių bendrųjų ir individualiųjų sąlygų santykis apibrėžiamas draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 1.2. punkte, kuriuo nustatoma ypatingųjų sąlygų pirmenybė. Draudimo taisyklės yra taikomos visuomet ir tai patvirtina draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 1.1.1. punktas, teigiantis, jog sutarties šalių teisės ir pareigos yra reglamentuojamos draudimo taisyklėmis, tuo tarpu ypatingosios sąlygos tik koreguoja draudimo taisyklių taikymo, kurio ribos turi būti nustatomos CK 6.193 straipsnio taisyklėmis, apimtį. Pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė draudimo taisyklių taikymo apimčių ribas ir neatsižvelgė į draudimo sutarties sąlygų prasmę bei tarpusavio ryšį.Pirmosios instancijos teismo atliktą draudimo sutarties aiškinimą ydingu daro tai, kad teismas visiškai atsiribojo nuo apibrėžtų nedraudiminių įvykių prasmės, paskirties bei turinio. Draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punkte išvardintais atvejais draudiko atsakomybės už draudėjo prievoles neprisiėmimą išimtinai sąlygoja tik draudėjo kaltės elementas, kuriam esant suteikiama galimybė draudikui nemokėti draudimo išmokos tuo atveju, kai egzistuoja atitinkamas draudėjo kaltės laipsnis. Tačiau, susiaurinus nedraudiminių įvykių ratą iki Draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punkto apimties, gaunamas teisiškai ydingas bei CK 6.193 straipsnio 1 ir 2 dalims prieštaraujantis rezultatas: nedraudiminiais įvykiais tuomet laikomi tik tie įvykiai, kurie yra siejami su draudėjo kalte bei atitinkamu jos pasireiškimo laipsniu, gi iš nedraudiminių įvykių sąrašo tuomet eliminuojamos absoliučiai visos kitos aplinkybės, kurios normaliai pagal draudimo taisykles yra laikomos nedraudiminėmis, netgi ir tos, kurios turi nebe kaltės, o objektyviosios rizikos elementų. Visiškai pagrįsta laikyti, jog draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punktu eliminuojamas Draudimo taisyklėse Nr. 019 įtvirtintų standartinių sąlygų 6.1.3. punkto taikymas, tačiau tai nereiškia, jog ypatingųjų sąlygų 2.3. punktu eliminuojamas viso Draudimo taisyklių 6 skyriaus taikymas. Tokiu būdu aiškinant draudimo sutartį, prasilenkiama su draudimo sąlygų esme ir paskirtimi bei nepagrįstai susiaurinamas nedraudiminių įvykių ratas, pastaruosius apribojant sąrašu, turinčiu tik draudėjo kaltės elementų bei be pagrindo diskriminuojant įvykius, turinčius objektyvios rizikos elementų. Šalys susitarė dėl nedraudiminių įvykių sąrašo ne tik draudimo sutarties ypatingosiomis sąlygomis, bet ir Draudimo taisyklių 6 punkto nuostatomis. Tinkamas šių sąlygų santykio nustatymas garantuoja draudiko ir draudėjo interesų pusiausvyrą. Pagal CK 6.193 straipsnio 1 dalį sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Tai, kad tam tikri nedraudiminiai įvykiai Draudimo taisyklėse yra reglamentuojami papildomai, nėra laikoma skirtingumu nuo draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų. Ypatingosios sąlygos paneigia tik pagal savo prigimtį giminingų standartinių sąlygų taikymą, bet nepaneigia sąlygų, turinčių skirtingą teisinę prigimtį, taikymo. Priešingu atveju, akivaizdžiai iškreipiama draudiko ir draudėjo teisių ir pagrįstų interesų pusiausvyra. Draudimo sutartimi draudikas prisiėmė pareigą mokėti draudimo išmokas tik už draudimo sutartyje numatytas rizikas bei Draudimo taisyklių Nr. 019 6 skyriuje nustatė atvejus, kurių rizika nėra draudžiama. Visiškai eliminuojant Draudimo taisyklių 6 skyriuje apibrėžtus nedraudiminius įvykius, draudikas nepagrįstai įpareigojamas prisiimti atsakomybę net ir dėl tokių aplinkybių, už kurias normaliai neatsako nei vienas draudikas (pvz. karo, teroristinio akto atvejai ir pan.). Draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punktas nepaneigia Draudimo taisyklių 6.1.13. punkto taikymo, todėl pirmosios instancijos teismas privalėjo ginčo situaciją įvertinti Draudimo taisyklių 6.1.13. punkto aspektu. Atsakovas BUAB „Dagevitra“ nepaneigė, jog krovinio vagystė įvyko automobiliui stovint ne pasaugos pagrindais saugomoje aikštelėje, todėl pagal Draudimo taisyklių 6.1.13. punktą atsakovui ADB „ERGO Lietuva“ prievolė išmokėti draudimo išmoką neatsiranda.

Atsiliepimas

Ieškovas UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas atsiliepimu į atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ apeliacinį skundą prašo atsakovo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepime nurodoma, kad draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 1.2. punktas numato standartinių bei individualių draudimo sąlygų santykį. Ypatingųjų sąlygų 2.3. punktas taip pat atitinkamai numato nedraudiminius įvykius. Ypatingosiose sąlygose nėra nurodyta, kad ypatingųjų sąlygų 2.3. punktas eliminuoja draudimo taisyklių 6.1.3. punkto taikymą, kaip teigia apeliantas, taip pat nėra nurodyta, kad ypatingųjų sąlygų 2.3 punktas neeliminuoja draudimo taisyklių 6.1.13. punkto taikymo, kaip subjektyviai ir šališkai teigia apeliantas. Pasak ieškovo, pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, jog draudimo sutarties ypatingosiose sąlygose nesant apibrėžto nedraudiminio įvykio, kada nuostoliai atsiranda dėl krovinio palikimo be priežiūros, nėra pagrindo pripažinti ginčo įvykį nedraudiminiu įvykiu. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu apeliantas teigė, jog krovinio dalis prarasta dėl vežėjo didelio neatsargumo, kadangi vežėjas nesilaikė minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų. Kaip pagrindą atsisakyti mokėti draudimo išmoką atsakovas nurodė Draudimo taisyklių 6.1.3. ir 6.1.13. punktus. Tačiau apeliaciniame skunde apeliantas pakeitė nedraudiminių įvykių aiškinimo poziciją teigdamas, kad teismas nepagrįstai netaikė draudimo taisyklių 6.1.13. punkto, kuriame nurodytas nedraudiminis įvykis, susijęs su objektyvios rizikos elementu ir nesiejamas su draudiko kalte. Tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti, kadangi iš Draudimo taisyklių 6.1.13. formuluotės akivaizdu, kad krovinio palikimas be priežiūros yra tiesiogiai susijęs su draudėjo veiksmais/neveikimu. Pasak ieškovo, nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl nedraudiminiai įvykiai turi būti apibrėžti tiksliai ir nedviprasmiškai, o esant abejonėms, draudimo sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai. Ieškovas nurodė, kad Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėta analogiška byla, kurioje teismas išaiškino draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų ir draudimo taisyklių santykį.

Atsakovo BUAB „Dagevitra“ bankroto administratorius UAB „Bankroto administravimas“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą dėl skundžiamos pirmosios instancijos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimo dalies spręsti teismo nuožiūra. Administratorius papildomai nurodė, jog draudimo sutartyje įtvirtintos nuostatos yra detalizuojamos draudimo taisyklėse, kurios yra sudėtinė draudimo sutarties dalis. Atsižvelgiant į tai, kad tiek draudimo sutartyje, tiek draudimo taisyklėse yra nustatomos standartinės, bendros draudimo sąlygos, todėl pastarosios, atsižvelgiant į sudaromos sutarties ir individualaus atvejo specifiką yra detalizuojamos, sukonkretinamos ir aptariamos ypatingosiose draudimo sutarties sąlygose. Šios sąlygos sutarties šalių yra individualiai aptariamos atsižvelgiant į konkretų atvejį, todėl turi pirmenybę prieš bendrąsias draudimo sutarties sąlygas. Atsakovų aptartame ir pasirašytame draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punkte, įvardijančiame nedraudiminius įvykius, nebuvo nurodyta, kad pastarosios sąlygos detalizuoja tik nedraudiminius įvykius, sąlygotus draudėjo kaltės, o įvykiams, atsiradusiems esant rizikos elementui, yra taikomos bendrosios draudimo taisyklės. Juo labiau, toks nedraudiminių įvykių klasifikavimas nėra įvardintas ne tik ypatingosiose draudimo sutarties sąlygose, bet ir bendrosiose sąlygose.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.

Dėl ieškinio atsakovo BUAB „Dagevitra“ atžvilgiu

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų matyti, jog Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu BUAB „Dagevitra“ veiklą pripažino pasibaigusia ir patvirtino galutinius nepatenkintus įmonės kreditorių finansinius reikalavimus. Teismo sprendimas dėl atsakovo pabaigos yra įsiteisėjęs. Juridinių asmenų registre šiuo metu fiksuojamas UAB „Dagevitra“ teisinis statusas ? išregistruotas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 2.95 straipsnio 3 dalis nustato, kad juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš Juridinių asmenų registro. Civilinėse bylose proceso šalimi gali būti tik civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą turintys juridiniai asmenys (CPK 38 straipsnio 1 dalis). Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis teisėjų kolegija konstatuoja, kad BUAB „Dagevitra“ išregistravus iš Juridinių asmenų registro, civilinėje byloje neliko bylos šalies (atsakovo) BUAB „Dagevitra“. Atsakovas – juridinis asmuo nebeegzistuoja kaip teisinių santykių subjektas, nėra jo teisių ir pareigų perėmėjo. Atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, pasibaigusio juridinio asmens teisių perėmimas šiuo atveju ir nėra galimas. Nustačius pirmiau minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovo BUAB „Dagevitra“ turi būti naikinamas, o civilinė byla pagal ieškovo UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą atsakovo BUAB „Dagevitra“ atžvilgiu, nutrauktina CPK 293 straipsnio 8 punkto pagrindu, tai yra dėl juridinio asmens, buvusio viena iš bylos šalių, pasibaigimo (CPK 302 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Dėl ieškinio atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ atžvilgiu

Šioje byloje ginčas kilo iš Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo sutarties, sudarytos 2007 m. rugsėjo 26 d. tarp atsakovų BUAB „Dagevitra“ (draudėjo) ir ADB „ERGO Lietuva“ (draudiko), sąlygų, reglamentuojančių draudiko atleidimą nuo draudimo išmokos mokėjimo pareigos, aiškinimo ir taikymo.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. rugsėjo 26 d. Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo sutartimi (toliau - draudimo sutartis) buvo apdrausta UAB „Dagevitra“, kaip krovinių vežėjo automobiliais, atsakomybė (1 t., b. l. 20). Draudimo sutarties sudarymo faktą patvirtinančiame liudijime nurodyta, kad sutarties pagrindas yra Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklės (ERGO, VDT 2006) Nr. 019 (toliau - Draudimo taisyklės) (1 t., b. l. 25-28), draudėjo prašymas - anketa, Ypatingosios sąlygos (1 t., b. l. 21a), Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais ( sutarties priedas Nr. 2 - 1 t., b. l. 22-24), o sutarties priedas – apdraustų automobilių sąrašas (sutarties priedas Nr. 1 - 1 t., b. l. 21). Analogiška nuostata perkelta ir į draudimo sutarties ypatingąsias sąlygas (1.1.1., 1.1.2. punktai). Draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 1.2. punktas reglamentuoja draudimo sąlygų konkurenciją. Minėta sutarties nuostata šalys susitarė, jog tuo atveju, jeigu „Ypatingosios sąlygos“ skiriasi nuo išvardintų draudimo sutarties sąlygų ir papildymų, tai pirmenybę turi „Ypatingosios sąlygos“. Taigi šia nuostata šalys susitarė dėl draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų prioriteto, tačiau tik esant galimam prieštaravimui tarp šių sąlygų ir kitų draudimo sutarties sąlygų. Byloje nėra ginčo dėl to, jog draudimo sutarties sąlygos buvo nustatytos pagal draudiko parengtas Draudimo taisykles, kuriose įtvirtintos standartinės draudimo sutarties sąlygos, o UAB „Dagevitra“, kaip draudėjas, šią draudimo sutartį pasirašė prisijungimo būdu.

CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja sumokėti draudimo išmoką, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. CK 6.994 straipsnio 1 dalyje nustatyta draudiko teisė įvertinti konkretaus objekto draudimo riziką reiškia ir tai, kad prisiimdamas tokią riziką draudikas apsibrėžia draudimo ribas, nustatydamas atvejus, kurie laikomi nedraudžiamaisiais įvykiais. Taigi pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-213/2006). CK 6.1014 straipsnyje yra nurodyti pagrindai, kuriems esant draudikas yra atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo. Įstatymas neriboja draudimo sutarties šalių teisių susitarti dėl nedraudiminių įvykių sąrašo.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog nagrinėjamu atveju draudimo sutartis buvo sudaryta vežėjų automobiliais atsakomybės Draudimo taisyklių Nr. 019, draudėjo prašymo - anketos, ypatingųjų sąlygų, Nurodymų vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais, pagrindu. Draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką, teigdamas, kad 2007 m. gruodžio 10 d. įvykdyta krovinio dalies vagystė iš automobilio yra nedraudiminis įvykis pagal Draudimo taisyklių 6.1.3. punktą, kuriame nurodyta, kad <...>„draudikas neįpareigotas patenkinti pretenzijų, kai žala atsirado dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo. Dideliu neatsargumu laikomas draudėjo ar apdraustojo elgesys, pasireiškiantis veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs“. Draudikas atsisakė mokėti draudimo išmoką taip pat vadovaudamasis ir Draudimo taisyklių 6.1.13. punktu, kuriame nurodyta, kad <...>„draudikas neįpareigotas patenkinti pretenzijų, kai nuostolių priežastimi yra krovinio vagystė, sąlygota transporto priemonės palikimu be priežiūros, t. y. kai krovinys dingsta iš automobilio, kuris stovi ne pasaugos pagrindais saugomoje aikštelėje“<...>. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog, esant draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų prioritetui bei nustačius, jog draudimo sutarties ypatingosiose sąlygose apibrėžtas nedraudiminių įvykių sąrašas (sąlygų 2.3. punktas), kuriame nėra nuostatos, analogiškos Draudimo taisyklių 6.1.13. punktui, automobilio su kroviniu palikimas ne pasaugos pagrindais saugojamoje aikštelėje laikytinas draudiminiu įvykiu. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatęs prieštaravimus tarp draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų ir Draudimo taisyklių nuostatų, nevertino, ar krovinio vežėjo BUAB „Dagevitra“ vairuotojo veiksmai, sustojant nakties poilsiui nesaugomoje parduotuvės aikštelėje, sudaro pagrindą šiuos veiksmus pripažinti dideliu neatsargumu.

Apeliaciniame skunde apeliantas nesutikimą su draudimo išmokos mokėjimo pareiga argumentavo jau tik Draudimo taisyklių 6.1.13. punkte nurodytu pagrindu, tai yra faktine aplinkybe, jog krovinio dalies vagystė įvykdyta, kai automobilis su kroviniu vairuotojo poilsio metu buvo pastatytas ne pasaugos pagrindais saugojamoje aikštelėje. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo argumentais nebeįrodinėjamos aplinkybės dėl Draudimo taisyklių 6.1.3. punkte nurodyto draudimo išmokos nemokėjimo pagrindo (didelio neatsargumo) taikymo. Atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, jog draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punkto sąlygos neprieštarauja Draudimo taisyklių 6.1.13. punkto nuostatai, bet priešingai – Draudimo taisyklės taikomos visuomet, o draudimo sutarties ypatingosios sąlygos jas patikslina, sukonkretina, detalizuoja. Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą spręsdamas, jog draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punktas nustato baigtinį nedraudiminių įvykių sąrašą, tokiu būdu paneigiant būtinybę ir galimybę taikyti visą Draudimo taisyklių Nr. 019 6 skyrių, kuriame nustatyti įvairūs bei skirtingi pagal kilmę ar pobūdį nedraudiminiams priskiriami įvykiai.

Ieškovas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą palaikė pirmosios instancijos teismo poziciją, jog draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punktas eliminuoja Draudimo taisyklių 6.1.13. punkto taikymo galimybę. Be to, pirmosios instancijos teismui padarius išvadą, jog draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 5.1. punktas prieštarauja tų pačių ypatingųjų sąlygų 2.3. bei 6.2. punktams, automobilio su kroviniu palikimas ne pasaugos pagrindais saugojamoje aikštelėje, pasak ieškovo, nelaikytinas nedraudiminiu įvykiu. Ieškovas nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, turėtų vadovautis ir Lietuvos apeliacinio teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2A-767/2010 suformuota praktika.

Nagrinėjamoje byloje pareikštas reikalavimas atlyginti žalą, priteisiant draudimo išmoką. CK 6.987 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad draudimo sutartimi draudikas įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką sumokėti draudėjui arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis. Draudimo įstatymo 82 straipsnio (straipsnio redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gruodžio 10 d. iki 2012 m. sausio 1 d.) 2 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo tirti aplinkybes, būtinas draudžiamojo įvykio faktui, padariniams ir draudimo išmokos dydžiui nustatyti, dėdamas reikiamas pastangas; 3 dalyje – kad draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos. Taigi, kaip jau ir minėta, pagrindas draudimo išmokai sumokėti yra faktas, patvirtinantis draudžiamojo įvykio buvimą, o visos kitos atsirandančios aplinkybės, neatitinkančios draudžiamojo įvykio požymių, taip pat sutartyje iš anksto išvardyti nedraudžiamieji įvykiai nėra pagrindas draudimo išmokai sumokėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 20 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-213/2006).

Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nepagrįstai remiasi Lietuvos apeliacinio teismo išaiškinimais 2010 m. gruodžio 27 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-767/2010. Pažymėtina, jog pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Dėl to tokie išaiškinimai, atlikti konkrečiose bylose, taikytini tik teismams nagrinėjant analogiškas ar iš esmės panašias savo faktinėmis aplinkybėmis bylas į tą bylą, kurią nagrinėdamas teismas išaiškino atitinkamą teisės normą. Ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytos kitos bylos ir čia nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės turi esminių skirtumų: minėtoje kitoje byloje buvo sprendžiami ieškinio senaties taikymo bei didelio neatsargumo sąvokos aiškinimo klausimai esant konkrečiai faktinei situacijai. Ieškovas yra teisus teigdamas, kad jo minėtoje byloje Lietuvos apeliacinis teismas pasisakė dėl to paties draudiko (ADB „ERGO Lietuva“) parengtų tos pačios redakcijos Draudimo taisyklių, kaip ir nagrinėjamu atveju, bei jų santykio su draudimo sutartyje aptartomis individualiomis draudimo sąlygomis. Tačiau teisėjų kolegija ieškovo argumentus dėl minėtos Lietuvos apeliacinio teismo nutarties taikymo sprendžiant ginčą šioje byloje, laiko nepagrįstais. Kolegija sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo argumentais skundžiamame sprendime, tiek su apeliacinės instancijos teismo išvadomis cituotoje nutartyje, priimtoje kitoje byloje, jog draudimo sutarties ypatingosios (individualios) sąlygos turi pirmenybę prieš Draudimo taisyklėse nustatytas sąlygas, jei tarp jų yra prieštaravimų, tačiau negali sutikti su ieškovo argumentu, jog tokiu atveju teismas, nagrinėdamas ginčą, neturi pareigos tirti šių normų tarpusavio santykio konkrečioje byloje ar automatiškai netaikyti draudimo sutarties nuostatų, kurios teismo sprendimu pripažintos prieštaraujančiomis viena kitai. Kitaip tariant, ieškovo cituojama Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis nagrinėjamu atveju neturi prejudicinės galios. Teisėjų kolegija sprendžia, jog galimas bendrųjų ir specialiųjų draudimo sutarties nuostatų prieštaravimas kiekvienu konkrečiu atveju turi būti tiriamas bei aiškinamas atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas faktines aplinkybes.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog draudimo sutartis paprastai yra sudaroma prisijungimo būdu, t. y. pagal vienos šalies (draudiko) parengtas standartines sąlygas (tam tikros draudimo rūšies taisykles). CK 6.992 straipsnyje, reglamentuojančiame draudimo sutarties sudarymą pagal standartines sąlygas, nustatyta, kad jeigu draudimo sutartis sudaroma pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, tai draudimo sutarčiai atitinkamai taikomi CK 6.185 - 6.187 straipsniai. Taigi, vertinant konkrečią draudimo sutartį, kurią sudaro tiek standartinės sąlygos, parengtos draudiko (draudimo rūšies taisyklės), tiek individualios sąlygos (draudimo liudijimas (polisas), privalu vadovautis CK 6.992, 6.185 – 6.187 straipsniais, taip pat CK 6.193 straipsnyje įtvirtintomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis ir būtent jų kontekste spręsti dėl šių draudimo sutarčių galiojimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2006).

Kaip minėta, byloje nėra ginčo, kad draudikas (ADB „ERGO Lietuva“) ir draudėjas (UAB „Dagevitra“) sutartį sudarė pagal draudimo rūšies taisykles, parengtas įstatymų nustatyta tvarka, todėl šalių sudarytos draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vadovaujantis CK 6.185 - 6.187 straipsniais pagal CK 6.193 straipsnyje nurodytas sutarčių aiškinimo taisykles. Pastaroji norma įpareigoja sutartis aiškinti sąžiningai, pirmiausiai nagrinėjant tikruosius sutarties šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrųjų ketinimų nustatyti negalima, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. Visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes. Aiškinant sutartį, reikia atsižvelgti ir į įprastines sąlygas, nors jos sutartyje nenurodytos (CK 6.193 straipsnio 1-2 dalys). Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, aiškindamas draudimo sutartį vadovavosi vien contra proferentem taisykle, įtvirtinta CK 6.187 straipsnyje, tačiau nevertino bendrųjų ir specialiųjų sutarties sąlygų prieštaravimo buvimo ar nebuvimo pagal CK 6.193 straipsnyje reglamentuojamas sutarčių aiškinimo taisykles, todėl padarė nepagrįstą išvadą. Teisėjų kolegija sprendžia, jog esant draudimo sutarties bendrųjų draudimo sąlygų (Draudimo taisyklių 6.1.13. punktas) ir individualių draudimo sąlygų (draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punktas) prieštaravimui, pirmosios instancijos teismas šalių sudarytą draudimo sutartį turėjo aiškinti ne tik pagal CK 6.185-6.187 straipsniuose, bet ir CK 6.193 straipsnyje nurodytas taisykles, t. y. nagrinėti tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į tai, kokią prasmę tokiomis pat aplinkybėmis būtų jai suteikę analogiški protingi asmenys, įvertinti visos sutarties sąlygų tarpusavio ryšį. Kaip minėta, šalių neginčijamas faktas, jog pagrindas sudaryti draudimo sutartį buvo Vežėjų automobiliais draudimo taisyklės, draudėjo prašymas - anketa, Ypatingosios sąlygos, Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais (t. 1, b. l. 91). Ypatingųjų sąlygų 1.1. punkte nurodyta, jog sutarties šalių teisės ir pareigos reglamentuojamos „Ypatingosiomis sąlygomis“ bei toliau išvardintomis draudimo sutarties sąlygomis ir papildymais: Vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo taisyklės (1.1.1. punktas), Nurodymai vairuotojams, pervežantiems krovinius automobiliais (1.1.2. punktas). Draudimo taisyklėse nurodyta, kad draudėjo prašymas, visi draudimo sutarties priedai, papildymai ir pakeitimai, sudarius draudimo sutartį yra laikomi sudėtine draudimo sutarties dalimi (2.2. punktas). Draudimo taisyklių Nr. 019 15 skyrius reglamentuoja draudėjo pareigas, įskaitant pareigą tarptautinių maršrutų vairuotojus supažindinti su tarptautinių pervežimų taisyklėmis bei įteikti jiems sutarties priedą Nr. 2 „Nurodymai vairuotojams pervežant krovinius automobiliais“ (Draudimo taisyklių 15.3 (c) punktas). Kaip matyti iš šių nuostatų, atskiri draudimo sutartį sudarantys dokumentai yra glaudžiai tarpusavyje susiję, todėl ir draudimo sutarties nuostatos bei galimas jų prieštaravimas turi būti aiškinami visų šių dokumentų kontekste.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punkte nėra nurodytas toks nedraudiminis įvykis, kai nuostolių atsiradimo priežastimi yra krovinio vagystė, sąlygota transporto priemonės su kroviniu palikimu be priežiūros (kai krovinys dingsta iš automobilio, kuris stovi ne pasaugos pagrindais saugojamoje aikštelėje), todėl sprendė, kad minėtas žalos atsiradimo dėl krovinio vagystės įvykis negali būti laikomas nedraudiminiu įvykiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad, pradiniam ieškovui (UAB „Eksena“) esant profesionaliam verslininkui, jam turėjo būti žinomos bei aiškiai suprantamos draudimo sutartį sudarančių dokumentų nuostatos. Pažymėtina, kad Draudimo taisyklių 6.1.13. punkto nuostata minima ir kitame draudimo sutartį sudarančiame dokumente – priede Nr. 2 (Nurodymai vairuotojams, pervežant krovinius automobiliais). Šio dokumento skyriuje „Krovinio pervežimas“ aiškiai nurodyta, jog vairuotojams, vežantiems krovinius ES teritorijoje, taip pat NVS šalyse, sustoti galima tik visą parą saugomose ir aptvertose stovėjimo aikštelėse arba prie policijos postų. Vairuotojas be ypatingai svarbios priežasties negali palikti transporto priemonės ir krovinio. Draudimo taisyklių 15.3 (c) punktu draudėjas įpareigojamas tarptautinių maršrutų vairuotojus, susijusius su draudėju darbo santykiais, supažindinti su tarptautinių pervežimų taisyklėmis bei įteikti draudimo poliso priedą Nr. 2 „Nurodymus vairuotojams pervežant krovinius automobiliais“, kurie jų gavimą patvirtina raštu, taip pat įpareigoti vairuotojus šių nurodymų laikytis. Teisėjų kolegija, įvertinusi draudimo sutartį sudarančių dokumentų visumą, sprendžia, jog draudimo sutartimi šiai rizikai yra suteikta ypatinga svarba, kuri reikalauja aktyvių tiek draudėjo, tiek vairuotojų, susijusių su draudėju darbo santykiais, veiksmų apsaugant krovinį. Draudėjas, būdamas profesionaliu verslininku, veiklą vykdančiu specifinėje tarptautinėje krovinių gabenimo srityje, turėjo pareigą ir galimybę išsamiai išsiaiškinti taikomos draudimo apsaugos ribas tiek draudimo sutarties sudarymo metu, tiek ir vykdant nuolatinio pobūdžio pareigą supažindinti krovinių pervežimui naudojamų transporto priemonių vairuotojus su draudimo sutarties priedu Nr. 2 (Draudimo taisyklių 15.3. (c) punktas). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog šalys susitarė Draudimo taisyklių 6.1.13. punkte aptartą įvykį laikyti nedraudiminiu įvykiu. Trečiojo asmens (vairuotojo) R. M. atstovė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nurodė, jog nagrinėjamu atveju vairuotojas neturėjo duomenų apie saugomas aikšteles, be to, Vakarų Europoje nėra pasaugos pagrindais eksploatuojamų (saugomų) aikštelių, todėl ši draudimo sutarties nuostata esą neįgyvendinama (1 t b. l. 207-208). Pažymėtina, jog Draudimo taisyklės numato draudėjo pareigą informuoti draudiką apie aplinkybes, padidinančias draudiko prisiimtą riziką (15.3. (e) punktas). Todėl draudėjas, žinodamas, jog jam nepavyks tinkamai įvykdyti pareigos laikyti automobilį su kroviniu pasaugos pagrindais saugojamoje aikštelėje, privalėjo apie tai informuoti draudiką bei inicijuoti draudimo sutarties sąlygų pakeitimą. Kadangi draudimo sutartis yra ne tik rizikos, bet ir fiduciarinė sutartis, t. y. sutartis, kurios šalis sieja tarpusavio pasitikėjimu grindžiami santykiai, draudimo sutarties šalių santykiuose, be kitų bendrųjų prievolių vykdymo principų (CK 6.38 straipsnis), yra ypač svarbus draudimo sutarties šalių bendradarbiavimo (kooperavimosi) principas, pagal kurį šalys privalo padėti įgyvendinti viena kitai savo teises ir vykdyti pareigas (CK 6.38 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai susiaurino Draudimo taisyklėse Nr. 019 apibrėžtų nedraudiminių įvykių sąrašą, atsižvelgdamas tik į draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punktą. Kaip minėta, sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški protingi asmenys. Teisėjų kolegija pažymi, jog nedraudiminių įvykių apribojimas iki su kalte siejamų draudėjo veiksmų (neveikimo), nurodytų draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punkte, neatitiktų tikrosios sutarties šalių valios ir CK 6.193 straipsnio 1 dalyje nurodyto protingumo kriterijaus, tai yra to, kad sudarant tokios rūšies draudimo sutartį, protingas draudikas neprisiimtų neapibrėžtai maksimalios rizikos (pvz., kai žala atsirastų dėl karo, teroristinio akto, branduolinės avarijos, radioaktyviųjų medžiagų poveikio ir pan.). Todėl teisėjų kolegija iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punktas nepaneigia ir neeliminuoja Draudimo taisyklių 6.1.13. punkto taikymo, kadangi minėta ypatingųjų sąlygų nuostata siejama išimtinai su draudėjo kalte (jos forma, laipsniu), gi Draudimo taisyklių 6.1.13. punktas labiau susijęs su objektyvia rizika. Tokiu būdu draudimo sutarties ypatingųjų sąlygų 2.3. punktas Draudimo taisyklių 6.1.13. punktui neprieštarauja. Ypatingųjų sąlygų 2.3 punkto nuostatos laikytinos patikslinančiomis Draudimo taisyklių nuostatas, numatančias nedraudiminius įvykius, siejamus su draudėjo kaltais veiksmais ar neveikimu. Nustatytų aplinkybių pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, jog spręsdamas byloje kilusį ginčą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė Draudimo taisyklių 6.1.13. punkto, netinkamai aiškino šią draudimo sutarties nuostatą, todėl neteisingai pripažino įvykį (krovinio vagystę iš automobilio, stovinčio ne pasaugos pagrindais saugojamoje aikštelėje) draudiminiu įvykiu (CPK 330 straipsnis).

Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Taigi pagal šią įstatymo normą ir CPK 178 straipsnį, tuo atveju, kai draudėjas teigia, jog įvykis yra draudiminis, o draudikas tvirtina priešingai, tai pastarasis turi įrodyti, jog įvykis yra nedraudiminis. Kaip minėta, atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ aplinkybę, jog 2007 m. gruodžio 10 d. įvykusi krovinio dalies vagystė iš automobilinės transporto priemonės yra nedraudiminis įvykis, grindė tuo, kad vagystė buvo sąlygota transporto priemonės su kroviniu palikimu ne pasaugos pagrindais saugojamoje aikštelėje (Draudimo taisyklių 6.1.13 punktas). Ieškovas neįvykdė pareigos pateikti įrodymą (mokėjimo už pasaugos paslaugas dokumentą), patvirtinantį aplinkybę, jog nagrinėjamu atveju krovinio vagystė įvykdyta iš automobilio, stovėjusio pasaugos pagrindais saugojamoje aikštelėje. Priešingai, trečiojo asmens (vairuotojo) R. M. pateikti įrodymai (t. 1, b. l. 192-195) patvirtina aplinkybę, jog krovinys buvo pavogtas iš automobilio, stovėjusio nesaugojamoje stovėjimo aikštelėje ir ne prie policijos posto. Teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ įrodė, kad įvykis, dėl kurio ieškovui atsirado žala, yra nedraudiminis, todėl atsakovas neturėjo pareigos išmokėti ieškovui draudimo išmoką (CPK 178 straipsnis, Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalis, Draudimo taisyklių Nr. 019 6.1.13 punktas).

Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytas aplinkybes, turi pagrindą pirmosios instancijos teismo sprendimą toje dalyje, kurioje nustatyta atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ solidari atsakomybė už ieškovo patirtą žalą, panaikinti ir ieškinį atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ atžvilgiu atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, 330 straipsnis).

Dėl šalių bylinėjimosi išlaidų

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ turėjo 3 791, 61 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš to skaičiaus 3 500 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų ir 291, 61 Lt dokumentų vertimo išlaidų (t. 1, b. l. 156-157, 200-201). Atsakovas taip pat patyrė 5 050 Lt bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacine tvarka (2 650 Lt žyminio mokesčio už skundą ir 2 400 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų - t. 2, b. l. 2, 23-24).

Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamoje byloje dalyvavo bankrutavusi įmonė (atsakovas BUAB „Dagevitra“), todėl kitų šioje byloje dalyvaujančių asmenų atžvilgiu taikytina CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punkto norma dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio už paduotą apeliacinį ir kasacinį skundą. Atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ neturėjo pareigos mokėti žyminio mokesčio už apeliacinį skundą, todėl jam grąžintina 2 650 Lt sumokėto žyminio mokesčio (CPK 87 str. 1 d. 1 p. ir 5 d.).

Kadangi šiuo apeliacinės instancijos teismo sprendimu byla atsakovo BUAB „Dagevitra“ atžvilgiu nutraukiama, o ieškinys atsakovui ADB „ERGO Lietuva“ atmetamas, atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ patirtos kitos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš ieškovo UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas. Iš bylos pasitraukus atsakovui BUAB „Dagevitra“, kuris likviduotas dėl bankroto bei išregistruotas iš juridinių asmenų registro, ieškovo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.

Kaip minėta, atsakovas ADB „ERGO Lietuva“ pareiškė prašymą priteisti 2 400 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Atsakovo 2012 m. vasario 21 d. prašyme bei 2011 m. liepos 15 d. sąskaitoje už teisines paslaugas dėl šių išlaidų priteisimo nurodoma, kad išlaidas sudarė apeliacinio skundo surašymas bei atstovavimas apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 21-23). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų atsakovui atlyginimo dydžio, įvertina jo prašyme dėl šių išlaidų atlyginimo nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktas rekomendacijas (Rekomendacijų 8.10 punktas). Teisėjų kolegija sprendžia, jog būtų teisinga ir protinga atsakovui ADB „ERGO Lietuva“ iš ieškovo priteisti ne didesnį kaip 1 200 Lt teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Tokiu būdu iš ieškovo priteisiama 4 991,61 Lt (3 500 Lt + 291,61 Lt + 1 200 Lt) bylinėjimosi išlaidų atsakovo ADB „ERGO Lietuva“ naudai (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš ieškovo valstybės naudai priteisiama 42,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais,

nusprendžia:

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. birželio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Civilinę bylą pagal ieškovo UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas ieškinį atsakovui BUAB „Dagevitra“ dėl žalos atlyginimo priteisimo nutraukti.

UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas ieškinį atsakovui ADB „ERGO Lietuva“ dėl žalos atlyginimo priteisimo atmesti.

Priteisti iš ieškovo UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas atsakovui ADB „ERGO Lietuva“ 4 991,61 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš ieškovo UAB „Telebaltikos“ importas ir eksportas į valstybės biudžetą 42,25 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

Grąžinti atsakovui ADB „ERGO Lietuva“ 2 650 Lt žyminio mokesčio, sumokėto pagal „Swedbank“, AB pateiktą 2011 m. birželio 16 d. mokėjimo nurodymą Nr. HAN-055583.

Teisėjai Audronė JarackaitėGintaras PečiulisDonatas Šernas