- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-12-27
- Bylos Nr.
- 2A-767/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marytė Mitkuvienė, Konstantinas Gurinas, Donatas Šernas
- Atsakovas
- UADB ,,Ergo Lietuva“, UAB ,,Vitavera“
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Valdinta“
- Trečiasis asmuo
- uždarajai akcinei bendrovei „Garata“
- Advokatai
- Romualdas Matonis, Jonas Masiokas, Edvardas Sinkevičius
- Kategorijos
- 73.2.6.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Marytės Mitkuvienės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1853-104/2010 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Valdinta“, ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Vitavera“ ir uždarajai akcinei draudimo bendrovei „Ergo Lietuva“, trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Garata“ dėl žalos atlyginimo sugadinus gabentą krovinį.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
Šalies argumentai
Į Vilniaus apygardos teismą su regresiniu ieškiniu atsakovams UAB „Vitavera“ ir UADB „Ergo Lietuva“ kreipėsi ieškovas UAB „Valdinta“ ir prašė iš atsakovų UAB „Vitavera“ ir UADB „Ergo Lietuva“ solidariai priteisti UAB „Valdinta“ naudai 33 712,24 eurų arba 116 401,62 Lt žalai atlyginti, 5 proc. metinių palūkanų nuo ieškinio sumos nuo ieškinio pateikimo teismui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodė, kad ieškovas bendradarbiauja su įmone E. H. Harms GmbH and Co, transportuojant naujus lengvuosius automobilius vartotojams iš gamyklų. 2007 m. balandžio 1 d. iš minėtos įmonės ieškovas žodžiu gavo užsakymą devynių automobilių pervežimui iš Zilina, Slovakija į Cuxhaven, Vokietija. Ieškovas šį užsakymą priėmė, tačiau krovinį gabeno ne pats, o 2007 m . balandžio 2 d. sudarė sutartį su UAB „Garata“, pagal kurią pastaroji įsipareigojo pervežti krovinį maršrutu Zilina, Slovakija- Cuxhaven, Vokietija. Pati UAB „Garata“ šios sutarties tiesiogiai nevykdė, o sudarė sutartį su faktiniu vežėju atsakovu UAB „Vitavera“. Vykdydama krovinių vežimo sutartį UAB „Vitavera“ atvyko į pakrovimo vietą ir 2007 m. balandžio 2 d. pagal CMR važtaraštį Nr. C2107400001 priėmė pervežimui devynis lengvuosius automobilius KIA. 2007 m. balandžio 3 d. pristačius krovinį į Cuxhaven, buvo nustatytas gabentų automobilių sugadinimas. Automobilius apžiūrėję vežėjo UAB „Vitavera“ civilinės atsakomybės draudiko UADB „Ergo Lietuva“ pasamdyti ekspertai iš firmos Dekra Automobil GmbH, surašė žalos nustatymo ir nuostolių paskaičiavimo aktus, kurie yra atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ žinioje. 2007 m. balandžio 4 d E. H. Harms GmbH and Co pareiškė pretenziją UAB „Valdinta“ dėl žalos, patirtos sugadinus transportuojamus automobilius atlyginimo. Ši pretenzija buvo priimta. 2008 m. birželio 5 d. krovinio gavėjas Kia Motors Ltd. žalos už visiškai sugadintus automobilius atlyginimui firmai Glovis Europe GmbH London Branch, kuri tarpininkavo tarp Kia Motors Ltd. ir E. H. Harms GmbH and Co, sudarant sugadintų automobilių pervežimo sutartį, išrašė tris važtaraščius, o dėl sugadinto automobilio, buvo pateikta šio automobilio remonto sąskaita Nr. 3441. Tokiu būdu krovinio gavėjas- Kia Motors Ltd. dėl atsakovo UAB „Vitavera“ pagal CMR važtaraštį Nr. C2107400001 gabentų automobilių sugadinimo patyrė 33 712,24 eurų nuostolių. Ieškovas taip pat nurodė, kad E. H. Harms GmbH and Co pagal 2008 m. gruodžio 9 d. kreditinę notą Nr. 611017390 žalą pripažino visiškai ir 2008 m. gruodžio 16 d. mokėjimo pavedimu žalą Kia Motors Ltd. visiškai atlygino ir išrašė savo reikalavimą Invoice Nr. 611017389 dėl 33 712,24 eurų bei nukreipė jį į UAB „Valdinta“. 2009 m. kovo 5 d. atlikus vienarūšių priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, UAB „Valdinta“ atlygino žalą E. H. Harms GmbH and Co ir tokiu būdu įgijo reikalavimą į faktinį vežėją UAB „Vitavera“ bei jos civilinės atsakomybės draudiką – UADB „Ergo Lietuva“. UAB „Vitavera“ 2008 m. lapkričio 14 d. raštu pripažino žalos atsiradimo faktą, tačiau pretenzijos netenkino, kadangi nebuvo pateikti krovinio savininko dokumentai. UADB „Ergo Lietuva“, remdamasi CMR konvencijos 32 straipsnyje numatytu ieškinio senaties terminu, atsisakė mokėti draudimo išmoką. Ieškovo teigimu, už žalą yra atsakingas faktinis vežėjas UAB „Vitavera“, kuriam ieškovas šioje byloje reiškia regresinį reikalavimą, tokiu būdu ieškinio senatis turi būti skaičiuojama nuo to momento, kai buvo įvykdyta pagrindinė prievolė, t.y. nuo 2008 m. gruodžio 16 d., kai mokėjimo pavedimu krovinio gavėjui Kia Motors Ltd. buvo atlyginta žala. Todėl už atsiradusią žalą yra atsakingas UAB „Vitavera“, jo atsakomybės dydis sudaro 33 712,24 eurų, t.y. 116 401,62 Lt, o atsakovo UAB „Vitavera“ civilinės atsakomybės draudikas yra atsakingas pagal vežėjų civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. kovo 10 d. sprendimu ieškinį patenkino: priteisė ieškovui UAB „Valdinta“ solidariai iš atsakovų UAB „Vitavera“ ir UADB „Ergo Lietuva“ 111 226,62 Lt žalai atlyginti ir 3 225 Lt žyminio mokesčio, iš atsakovo UAB „Vitavera“ – 5 175 Lt žalai atlyginti ir 155 Lt žyminio mokesčio, priteisė ieškovui iš atsakovų 3 570 Lt atstovavimo išlaidų, taip pat priteisė iš atsakovų 42, 35 Lt pašto išlaidų valstybei.
Teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė, kad atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo dėl vairuotojo didelio neatsargumo šiai draudimo rūšiai įstatymas nenumato, tačiau šalys nėra įstatymo ribojamos numatyti nedraudiminių įvykių sąrašą. Teismas nustatė, kad nedraudžiamųjų įvykių, kurių atveju draudikas save atleido nuo atsakomybės mokėti draudimo išmoką, sąrašas yra įtvirtintas Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklių Nr. 019 (ERGO VDT 2006) 6 skyriuje, kurio 6.1.3 punktas numato, kad draudikas neįpareigotas patenkinti pretenziją, kai žala atsirado dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo, o Ypatingųjų sąlygų 6.2 punktas numato, kad nedraudiminiu įvykiu, už kurį draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų, laikomas įvykis, kuris atsiranda dėl draudėjo didelio neatsargumo, kuomet nebuvo laikomasi bent minimalių atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų. Teismas taip pat pažymėjo, kad Ypatingųjų sąlygų 5.1 punktas numato 6.1.3 p. netaikymą. Teismo teigimu, nedraudiminiai įvykiai privalo būti aptarti su klientu individualiai, draudikas privalo pranešti draudėjui apie siūlomą draudimo sutarties sąlygą ir jos pasekmes, o draudėjas raštu patvirtina susipažinęs su ja ir išreiškia sutikimą, kad sąlyga būtų draudimo sutarties dalimi (Draudimo įstatymo 78 str. 5 d.). Pasak teismo, Ypatingųjų sąlygų 5.1 punktas buvo pateiktas neaptariant ir nekonkretizuojant šios sąlygos taikymo pasekmių, todėl minėta sąlyga turi būti traktuojama draudėjo, kaip silpnesniosios šalies, naudai. Aiškindamas didelio neatsargumo sąvoką, teismas rėmėsi užsienio, Lietuvos teismų praktika bei teisės doktrina (LAT 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis civ. b. Nr. 3K-3-1445/2002) ir nurodė, kad tarptautinėje praktikoje pripažįstama, jog dideliu neatsargumu laikomas asmens elgesys, pasireiškiantis veiksmais, kurių asmuo, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo reikalavimų, nebūtų padaręs. UAB „Vitavera“ vairuotojo paaiškinimų pagrindu teismas padarė išvadą, kad vairuotojas buvo dėmesingas, nes pastebėjo ženklą, taip pat buvo ir atsargus, o drąsiai važiavo, kadangi turėjo patirties, kaip teigia draudėjas, per jo 7 metų tolimųjų reisų vairuotojo darbo stažą su tokiu pačiu autovežiu vairuotojas buvo pravažiavęs ir po 3,9 bei 4 metrų riboto aukščio tiltais. Teismo teigimu, byloje nėra įrodymų, kad automobilio su kroviniu aukštis siekia 4 metrus ir daugiau, todėl nėra teisinio pagrindo laikyti vairuotojo veiksmus kaip didelį neatsargumą, šie veiksmai neatitinka didelio neatsargumo sąvokos, o draudėjas ir apdraustasis elgiasi sąžiningai. Atsižvelgęs į tai, kad draudimo sutartis yra atsitikimo rizikos draudimas, o atsitiktinumas draudime suponuoja sąžiningą sutarties šalių elgesį, nes draudimo sutarties sudarymo metu abi draudimo sutarties šalys nežino ir neturi žinoti, kad draudiminis įvykis būtinai įvyks (CK 6.987 str.), teismas padarė išvadą, kad atleisti draudiką nuo atsakomybės nėra teisinio pagrindo. Teismas taip pat nurodė, kad regresinio ieškinio senaties terminas prasideda nuo faktinio žalos atlyginimo dienos, ieškovas žalą atlygino 2009 m. kovo 5 d., todėl ieškinį galėjo paduoti iki 2010 m. kovo 5 d., ieškinys teisme užregistruotas 2009 m. gegužės 28 d., tad nėra pagrindo atmesti ieškinį dėl senaties termino praleidimo. Teismas taip pat nurodė, ginčo dėl nuostolių dydžio tarp šalių neliko ir dėl šios priežasties dėl nuostolių dydžio nepasisakė.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas UADB „Ergo Lietuva“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria iš jo priteista 111 226,62 Lt žalos atlyginimo, bylinėjimosi išlaidos, ir iš dalies priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atsakovui UADB „Ergo Lietuva“ atmesti, priteisti jam iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinį skundą grindžia šiais motyvais:
1. Teismas netinkamai aiškino draudimo sutartį ir neteisingai nusprendė, kad draudimo sutarties sąlygos dėl draudėjo didelio neatsargumo, kaip nedraudžiamojo įvykio, yra netaikytinos. Išvados, kad Ypatingųjų sąlygų 5.1 punktas numato 6.1.3 punkto netaikymą, teismas tinkamai nemotyvavo. Sudarydami vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartį, atsakovai UAB „Vitavera“ ir UADB „ERGO Lietuva“ įvykius, įvykusius dėl draudėjo didelio neatsargumo, aiškiai susitarė laikyti nedraudžiamaisiais, ką patvirtina Draudimo taisyklių 6.1,3 punktas bei Ypatingųjų sąlygų 6.2 punktas. Šią draudimo sutarties sąlygą dėl draudėjo didelio neatsargumo, kaip nedraudžiamojo įvykio, draudėjas ir draudikas aptarė individualiai.
2. Ypatingųjų sąlygų 5.1 punktas nenumato Draudimo taisyklių 6.1.3 punkto ar juo labiau Ypatingųjų sąlygų 6.2 punkto netaikymo, o tik suteikia draudikui teisę išreikalauti iš draudėjo sumokėtas sumas, kai draudėjo didelis neatsargumas yra nustatomas jau po draudimo išmokos išmokėjimo. Ypatingųjų sąlygų 5.1 punkte nustatyta sąlyga ir jos taikymo pasekmės yra visiškai aiškios iš sutarties teksto. Prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjo UAB „Vitavera“ atstovei buvo išsamiai paaiškintos draudimo sutarties sąlygos ir atsakyta į jos klausimus ir jokių neaiškumų draudimo sutarties sudarymo metu nebuvo likę. UAB „Vitavera“ atstovei taip pat buvo įteikti draudimo sutartį sudarantys dokumentai.
3. Atsakovas UAB „Vitavera“, būdamas juridinis asmuo, savo srities profesionalas ir turėdamas ne vienerių metų patirtį, sudarant vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartis, veikdamas apdairiai ir rūpestingai, prieš sudarydamas draudimo sutartį galėjo ir turėjo tinkamai išsiaiškinti draudimo apsaugos apimtį. Jam, kaip verslininkui, keliami didesni apdairumo, konkrečios situacijos įvertinimo reikalavimai.
4. Teismas netinkamai aiškino ir taikė didelio neatsargumo sąvoką, todėl netinkamai kvalifikavo vežėjo veiksmus. Atsakovo UAB „Vitavera“ vairuotojas savo 2007 m. balandžio 13 d. paaiškinime pripažino, kad jis matė aukštį ribojantį kelio ženklą, tačiau drąsiai važiavo po tiltu. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad minėti vairuotojo veiksmai buvo tiesioginė ir vienintelė krovinio (4 lengvųjų automobilių KIA Ceed) apgadinimo priežastis.
5. Vežėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, privalėjo tiksliai žinoti savo transporto priemonės su kroviniu aukštį bei, atsižvelgdamas į tai, pasirinkti tokį maršrutą, kuris būtų tinkamas tokiai transporto priemonei su kroviniu pravažiuoti, jis privalėjo griežtai laikytis kelių eismo taisyklių, o tai jį daryti įpareigoja ne tik galiojantys teisės aktai, bet ir su UADB „ERGO Lietuva“ sudaryta draudimo sutartis. Atsakovo vairuotojas ne tik iš anksto nepasirinko tinkamo maršruto, bet ir privažiavęs tiltą bei matydamas jo aukštį, užuot pasirinkęs kitą kelią, nesilaikė kelio ženklu nustatytų eismo ribojimų, važiavo po tiltu, taip pažeisdamas kelių eismo taisykles ir draudimo sutartį, ir nesiėmė jokių atsargumo priemonių kroviniui išsaugoti bei žalai išvengti. Teismas nepagrįstai pripažino, kad vairuotojas buvo dėmesingas ir atsargus. Vairuotojas nesilaikė net pačių minimaliausių atsargumo, apdairumo ir rūpestingumo reikalavimų, todėl jo veiksmai laikytini dideliu neatsargumu. Būtent taip atitinkami vežėjų veiksmai vertinami ir teismų praktikoje (Lietuvos teismų praktikos, taikant Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normas, apžvalga, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2001 m. birželio 15 d. nutarimo Nr. 31 3 p.).
Žemesnės instancijos teismas
6. Nepagrįstas teismo teiginys, kad byloje nėra įrodymų, jog automobilio su kroviniu aukštis siekė 4 metrus ir daugiau. Čekijos Respublikos policijos 2007 m. gegužės 18 d. raštas patvirtina, kad tilto aukštis yra 4,2 metro, o prieš tiltą yra įrengtas kelio ženklas, draudžiantis važiuoti po tiltu transporto priemonėms, kurių aukštis didesnis negu 4 metrai. Kadangi autovežis kliudė tilto apačią, apgadino krovinį, darytina išvada, kad automobilio su kroviniu aukštis viršijo 4,2 metro, t.y. tilto aukštį.
7. Nepagrįstas ir teismo teiginys, kad teismo posėdžio metu tarp šalių nekilo ginčo dėl nuostolių dydžio, ir dėl to nepasisakė. Nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios ieškovo ir atsakovo UADB „ERGO Lietuva“ procesiniuose dokumentuose pozicijos dėl nuostolių dydžio skyrėsi. Savo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus atsakovas palaikė iki pat bylos nagrinėjimo pabaigos, tai nurodė ir 2010 m. vasario 18 d. teismo posėdžio metu. Teismas nevertino į bylą atsakovo pateiktos nepriklausomų siurvejerių Lars Krogius Baltic Ltd. 2007 m. gegužės 22 d. ataskaitos, neargumentavo, kodėl šį įrodymą atmetė, nepasisakė, kodėl nuostolių dydžiui nustatyti vadovavosi ieškovo pateiktomis sąskaitomis.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ apeliacinį skundą atsakovas UAB „Vitavera“ prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime nurodo, kad išlyga Ypatingosiose sąlygose pateikta kartu su nemažu kitų draudiminių sąlygų sąrašu, o tai negali būti laikoma individualiu aptarimu. UADB „Jopada“ atstovai nepaaiškino draudimo sutarties sąlygų ir į jokius klausimus neatsakinėjo. Ypatingosios sąlygos buvo pateiktos draudiko kaip standartinės sąlygos ant firminio draudiko blanko, tad jas galima traktuoti kaip draudėjo prisijungimą prie draudiko pateiktų draudimo sąlygų, o ne individualų aptarimą ir sutikimą. Ypatingųjų sąlygų 5.1 punkte numatytas Standartinių sąlygų 6.1.3 punkto netaikymas sukuria pakankamai neaiškumų dėl įvykio, kilusio dėl didelio neatsargumo, traktavimo draudiminiu ar nedraudiminiu įvykiu. Toks sąlygų nurodymas negali būti traktuojamas kaip tinkamas draudiko siūlomų individualių sutarties sąlygų aptarimas ir atskleidimas. Lietuvos Aukščiausiais Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl tokie įvykiai jose turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o, kilus abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d., LAT 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis Nr. 3K-3-1445). Vairuotojas, turinis daugiau kaip septynerius metus tolimųjų reisų vairuotojo darbo stažą, jau ne vieną kartą su tokiu pačiu autovežiu buvo pravažiavęs ir po 3,9 metrų ir po 4 metrų riboto aukščio tiltu ir niekada kroviniui nebuvo padaryta jokios žalos. Tokiu atveju vairuotojui, netgi ir matant aukštį ribojantį ženklą, nebuvo priežasties laikytis kokių tai minimalių atsargumo ar dėmesingumo reikalavimų, juo labiau, kad ant autovežio pakrauti nedideli automobiliai įprastai neviršija 4 metrų aukščio, todėl ir tąkart vairuotojas pagrįstai manė, kad gali laisvai važiuoti po tiltu. Apelianto teiginiai, kad, vairuotojas privažiavęs tiltą bei matydamas jo aukštį, turėjo apsisukti ir pasirinkti kitą kelią, gali būti vertinami kaip griežtesnių atidumo ir rūpestingumo taisyklių laikymasis, kurių pažeidimas Civilinio kodekso komentare apibūdinama kaip paprastasis neatsargumas. Žalos dėl turto sugadinimo, kai jį remontuoti ekonomiškai tikslinga, atlyginimo dydis nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas, būtinas atkurti sugadintą turtą ar jo detalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Nurodo, kad ginčo dėl žalos dydžio tarp šalių nekilo.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas.
Žemesnės instancijos teismas
Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės (toliau tekste UADB) „Ergo Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.987 straipsnyje nustatyta, kad draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudimo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudiminis įvykis. Draudimas taikomas visiems draudiminiams įvykiams, įvykusiems po draudimo sutarties įsigaliojimo, jeigu draudimo sutartyje nenustatyta ko kita (CK 6.996 str. 3 d.).
Šioje byloje nagrinėjimas ginčas kilo iš teisinių santykių, atsiradusių draudimo sutarties, sudarytos 2007 m. kovo 7 d. tarp atsakovų uždarosios akcinės bendrovės „Vitavera“ (draudėjo) ir uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ (draudiko), ir konkrečiai dėl šios draudimo sutarties sąlygų, reglamentuojančių draudiko atleidimą nuo draudimo išmokos mokėjimo, esant draudėjo ar apdraustojo dideliam neatsargumui, aiškinimo ir taikymo, ir įvykusio įvykio, kurio metu buvo sužalotas trečiajam asmeniui priklausantis krovinys (automobiliai), vertinimo minėtų draudimo sutarties sąlygų kontekste.
Draudimo sutarties sudarymą patvirtinančio draudimo liudijimo kopija (t. 1 b.l. 83) įrodo, kad šia sutartimi buvo apdrausta draudėjo UAB „Vitavera“, kaip krovinių vežėjo automobiliais, atsakomybė, o sutartis sudaryta atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklių (ERGO, VDT 206) Nr. 019 (toliau tekste Draudimo taisyklės Nr. 019), draudėjo prašymo-anketos, Ypatingųjų sąlygų ir Nurodymų vairuotojams, pervežantiems automobilius, pagrindu. Taigi, nagrinėjamos draudimo sutarties sąlygos buvo nustatytos paties draudiko parengtose draudimo taisyklėse, kurios yra standartinės draudimo sutarties sąlygos, atsakovas UAB „Vitavera“, kaip draudėjas, šią sutartį pasirašė prisijungimo būdu, todėl taikant ir aiškinant šios sutarties sąlygas, turi būti taikomos CK 6.185-6.187 straipsniuose nustatytos taisyklės (CK 6.992 str. 1 d.).
Pagrindai, kuriems esant, draudikas yra atleidžiamas nuo išmokos mokėjimo, yra nustatyti CK 6.1014 straipsnyje. Šio straipsnio šeštojoje dalyje taip pat nurodyta, kad įstatymai gali nustatyti ir kitus atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo atvejus.
Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės ir spręsdamas nuostatos, nustatančios draudiko atleidimo nuo draudimo išmokos mokėjimo, kai žala atsirado dėl draudėjo ar naudos gavėjo didelio neatsargumo, galiojimo klausimą, padarė išvadą, kad įstatymas neriboja šalių valios, nustatant nedraudiminių įvykių sąrašą. Dėl šios išvados ginčo nėra. Teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad nagrinėjamu atveju toks sąrašas buvo numatytas Vežėjų automobiliais atsakomybės (CMR) draudimo taisyklių (ERGO, VDT 206) Nr. 019 šeštajame skyriuje, kurio 6.1.3 punkte buvo nustatyta, kad draudikas neįpareigotas patenkinti pretenzijų, kai žala atsirado dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo. Šis taisyklių punktas taip pat apibrėžė didelio neatsargumo sąvoką, dideliam neatsargumui priskirdamas draudėjo ar apdraustojo elgesį, pasireiškiantį veikimu ar neveikimu, kurio draudėjas ar apdraustasis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir dėmesingumo, nebūtų padaręs.
Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju draudimo sutartis buvo sudaryta ne tik Draudimo taisyklių Nr. 019, bet ir Ypatingųjų sąlygų pagrindu. Ypatingųjų sąlygų 6.2 punkte buvo nustatyta, kad nedraudiminiu įvykiu, už kurį draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokų, laikomas įvykis, kuris atsiranda dėl draudėjo didelio neatsargumo, kuomet nebuvo laikomasi bent minimalių atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų. Tuo tarpu Ypatingųjų sąlygų 5.1 punktas, nustatęs draudiko teisę išsireikalauti sumokėtas sumas iš apdraustojo, faktą, kada žala atsiranda dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo, pripažino pagrindu išsireikalauti išmokėtą draudimo išmoką ar jos dalį iš draudėjo ar apdraustojo.
Pagal CK 6.187 straipsnio nuostatą, jeigu sutarties standartinės sąlygos prieštarauja nestandartinėms, pirmenybė teikiama nestandartinėms, t.y. individualiai šalių aptartoms sąlygoms.
Minėta Ypatingųjų sąlygų 6.2 punkto nuostata nedraudiminiu įvykiu, už kurį draudikas neprivalo mokėti draudimo išmokos, pripažinusi įvykį, įvykusį dėl draudėjo didelio neatsargumo, iš esmės susiaurino Draudimo taisyklių Nr. 019 6.1.3 punkte nustatytą nedraudiminio įvykio sąvoką, tokį įvykį susiedama tik su draudėjo veiksmais (kai Draudimo taisyklių Nr. 019 6.1.3 punktas apėmė ir apdraustojo veiksmus), bei pateikė iš dalies kitokią didelio neatsargumo sąvoką. Taigi, Ypatingųjų sąlygų 5.1 ir 6.2 punktų nuostatos iš dalies pakeitė standartinių sąlygų - Draudimo taisyklių Nr. 019 6.1.3 punkto - nuostatas, todėl būtent minėtoms Ypatingųjų sąlygų nuostatoms, kaip nestandartinėms, turėtų būti teikiama pirmenybė (CK 6.187 str.).
Pažymėtina, kad Ypatingųjų sąlygų 5.1 punktas faktą, kada žala atsiranda dėl draudėjo ar apdraustojo didelio neatsargumo, pripažindamas pagrindu išsireikalauti išmokėtą draudimo išmoką iš draudėjo ir apdraustojo, įnešė neaiškumo, aiškinant ir taikant sutarties sąlygas, kai iškyla ginčas dėl įvykio pripažinimo draudiminiu ar nedraudiminiu įvykiu draudimo sutarties prasme. Iš esmės pagrįstas yra ieškovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytas teiginys, kad Ypatingųjų sąlygų 5.1 ir 6.2 punktų nuostatos prieštarauja viena kitai. Iš šių draudimo sutarties sąlygų lieka neaišku, ar draudėjo veiksmai, buvę įvykio ir žalos atsiradimo priežastimi, jeigu jie įvertinami kaip didelis neatsargumas, pagal sutarties sąlygas yra nedraudiminis įvykis ir pagrindas nemokėti draudimo išmokos, ar tik pagrindas išreikalauti išmokėtą išmoką. Tuo atveju, kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos turi būti aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad nedraudiminiai įvykiai, numatyti atitinkamos draudimo rūšies taisyklėse, yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o, kilus abejonių, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gruodžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3- 1445, 2004 m. gruodžio mėn. 22 d. nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-671). Taigi, šiuo atveju sutarties sąlygos, dėl kurių taikymo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, turi būti aiškinamos šias sąlygas pasiūliusio draudiko UADB „Ergo Lietuva“ nenaudai.
Pagal CK 6.193 straipsnio 5 dalies nuostatą, aiškinant sutartį, taip pat turi būti atsižvelgiama į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktiką, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir papročius.
Išskyrus tai, kad draudėjas sutartį sudarė prisijungimo būdu pagal draudiko paruoštas sąlygas, aplinkybės, susijusios su šalių derybomis dėl sutarties sudarymo, šalių tarpusavio santykių praktika šioje byloje iš esmės nebuvo nagrinėjamos. Tuo tarpu dėl šalių elgesio po sutarties sudarymo būtina pažymėti, kad, įvykus įvykiui, dėl kurio atsirado žala ir dėl kurio vertinimo kilo šioje byloje nagrinėjamas ginčas, draudikas UADB „Ergo Lietuva“ atsisakė mokėti draudimo išmoką, motyvuodamas tuo, kad draudėjui UAB „Vitavera“ per nustatytą laikotarpį nebuvo pareikšta teisėta pretenzija (ieškinys) dėl žalos dydžio, t.y. praleidus senaties terminą (t. 1, b.l. 53). Tuo tarpu aplinkybes, susijusias su draudėjo veiksmų vertinimu dideliu neatsargumu, draudikas nurodė tik pradėjus teisminį ginčo nagrinėjimą (t. 1, b.l. 99-104). Šis faktas vertintinas kaip patvirtinantis aplinkybę, kad pats draudikas, atsisakydamas mokėti draudimo išmoką, įvykusio įvykio nevertino kaip nedraudiminio įvykio Draudimo taisyklių Nr. 019 6.1.3 punkto ir/ar Ypatingųjų sąlygų 6.2 punkto prasme. Atsižvelgdama į šią aplinkybę, į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes dėl aptariamų draudimo sutarties sąlygų turinio bei sutarčių aiškinimo taisykles, o taip pat į tai, kad ieškinį dėl žalos atlyginimo šioje byloje pareiškė ne draudėjas, o padarytą žalą atlyginęs trečiasis asmuo, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo taikyti draudimo sutarties sąlygas, nustatančias draudiko teisę atsisakyti mokėti draudimo išmoką, esant nedraudiminiam įvykiui, ir konkrečiai Draudimo taisyklių Nr. 019 6.1.3 punktą bei Ypatingųjų sąlygų 6.2 punktą, nėra. Todėl atsakovo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškinęs draudimo sutartį ir neteisingai nusprendęs, kad draudimo sutarties sąlygos dėl draudėjo didelio neatsargumo, kaip nedraudžiamojo įvykio, yra netaikytinos, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus.
Nėra pagrindo sutikti ir su apelianto argumentais, pagal kuriuos atsakovas UAB „Vitavera“, būdamas juridinis asmuo, savo srities profesionalas ir turėdamas patirtį, sudarant vežėjų automobiliais atsakomybės draudimo sutartis, veikdamas apdairiai ir rūpestingai, prieš sudarydamas draudimo sutartį, galėjęs ir turėjęs tinkamai išsiaiškinti draudimo apsaugos apimtį. Kaip jau minėta, draudimo sutarties sąlygos dėl draudiko teisės išreikalauti sumokėtą draudimo įmoką ir/ar atsisakyti ją mokėti, yra iš esmės prieštaringos, šias sąlygas pasiūlė draudikas, kuris pats yra profesionalus draudimo paslaugų teikėjas, taigi jis turėjo pareigą aiškiai, nedviprasmiškai iš pilnai atskleisti draudimo sutarties sąlygas, o ypač esmines, susijusias su nedraudiminių įvykių sąvoka ir jų sąrašu. Vien aplinkybė, kad draudėjo atstovė pasirašė po Draudimo taisyklių Nr. 019 ir Ypatingųjų sąlygų tekstu, esant prieštaringam jose išdėstytų sąlygų turiniui, nesudaro pagrindo teigti, kad draudėjas buvo neapdairus ir/ar nerūpestingas ir todėl tinkamai neišsiaiškino draudimo apsaugos apimties, bei aiškinti draudimo sutarties sąlygas jo nenaudai.
Pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad nėra pagrindo taikyti draudimo sutarties sąlygas dėl draudėjo didelio neatsargumo, kaip nedraudžiamojo įvykio, taip pat įvertino ir draudėjo veiksmus ir nustatė, kad vertinti juos kaip didelį neatsargumą nėra pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai šios išvados iš esmės nepaneigia.
Pagal aptariamos draudimo sutarties sudarymo ir nagrinėjamo įvykio, kurio metu buvo padaryta žala, metu galiojusio Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 83 straipsnio šeštosios ir septintosios dalių nuostatas, draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką, aplinkybes, atleidžiančias draudiką nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias jam teisę sumažinti draudimo išmoką, privalo įrodyti pats draudikas. Taigi, aplinkybes, kad draudėjo veiksmai šiuo atveja atitiko didelio neatsargumo sąvoką, turėtų įrodyti atsakovas draudikas UADB „Ergo Lietuva“.
Apeliantas iš esmės pagrįstai teigia, kad tiesioginė krovinio (4 lengvųjų automobilių KIA Ceed) apgadinimo priežastis buvo vairuotojo veiksmai, kai jis, matydamas aukštį ribojantį kelio ženklą, drąsiai važiavo po tiltu. Taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad šiais veiksmais buvo pažeistos kelių eismo taisyklės, kad vairuotojas privalėjo žinoti savo transporto priemonės su kroviniu aukštį. Tačiau byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo šiuos pažeidimus pripažinti dideliu neatsargumu, t.y. minimalių atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų nesilaikymu. Nėra paneigtos pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad krovinį vežęs vairuotojas turėjo pakankamai didelę analogiškų krovinių vežimo tarptautiniais maršrutais patirtį ir su tokiu automobiliu bei kroviniu pravažiuodavo po panašaus aukščio ir dar žemesniais tiltais. Pažymėtina, kad pagal savo specifiką automobilių vežimui pritaikytas automobilis (autovežis) pasižymi tokia savybe, kad jo aukštis gali keistis, t.y. aukštis priklauso nuo pakrautų automobilių aukščio ir pakrovimo būdo. Iš bylos duomenų matyti, kad nagrinėjamu atveju buvo vežami kompaktinės klasės, taigi neaukšti automobiliai. Byloje nėra jokių duomenų apie krovinio pakrovimo aplinkybes: kas ir kaip automobilius pakrovė, juos tvirtino, kas buvo atsakingas už tinkamą pakrovimą ir tvirtinimą. Nėra nustatyta, kad tai darė pats vairuotojas. Iš to seka, kad vairuotojas, perėmęs kroviniu - kompaktinės klasės lengvaisiais automobiliais - pakrautą autovežį, nepamatavo jo aukščio ir neįsitikino, ar krovinys nėra pakrautas aukščiau nei įprastai ir neatitinka saugaus aukščio tokiam tiltui pravažiuoti. Taigi, šiuo atveju tokį vairuotojo elgesį, nors ir pažeidžiantį kelių eismo taisyklių reikalavimus, vertinti dideliu neatsargumu, t.y. elgesiu, neatitinkančiu minimalių atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų, nėra pagrindo. Tuo tarpu apelianto nurodyta teismų praktika, kurioje yra aptariamas Ženevos 1956 m. Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) normų, numatančių atvejus, kada vežėjas negali vadovautis Konvencijos nuostatomis, atleidžiančiomis jį nuo atsakomybės taikymo, šiuo konkrečiu atveju negali būti vadovaujamasi, nes joje aptariami vežėjo atsakomybės prieš kitą tarptautinio pervežimo teisinio santykio šalį (krovinio siuntėją, gavėją ar savininką) klausimai (kai nustatoma, kad vežėjas žalą padarė dėl tyčinių veiksmų ir dėl grubaus aplaidumo), o ne vežėjo ir jo civilinės atsakomybės draudiko santykiai, kaip šiuo atveju. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į tai, kad draudimo sutartis yra rizikos draudimas ir draudikas prisėmė riziką atsakyti už draudėjo veiksmais tretiesiems asmenims padarytą žalą, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs, kad krovinį vežusio vairuotojo veiksmai neatitiko minimalių atsargumo, atidumo ar rūpestingumo reikalavimų, pagrįstai draudėjo veiksmų nepripažino dideliu neatsargumu ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo atleisti atsakovą UADB „Ergo Lietuva“, kaip draudiką, nuo civilinės atsakomybės už draudėjo veiksmais tretiesiems asmenims padarytą žalą dėl krovinio sugadinimo.
Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu nuostolių dydžiu ir teigia, kad teismas neargumentuotai atmetė jo pateiktą nepriklausomų siurvejerių 2007 m. gegužės 22 d. ataskaitą. Iš tiesų, atsakovo pateiktoje Lars Krogius Baltic Ltd. 2007 m. gegužės 22 d. ataskaitoje nurodytas nuostolių dydis sudaro 32 716,62 EUR, kai tuo tarpu ieškovo reikalautas ir pirmosios instancijos teismo priteistas nuostolių dydis – 33 712,24 EUR. Tačiau atsakovas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo nustatytu nuostolių dydžiu, iš esmės neginčija aplinkybės, kad trys iš sugadintų automobilių buvo sugadinti nepataisomai. Todėl žalą sudaro visiškai sugadintų automobilių vertė, o sugadinto automobilio – jo remonto vertė. Tuo tarpu atsakovo pateiktoje 2007 m. gegužės 22 d. ataskaitoje nurodyta trijų automobilių atstatymo remonto darbų kaina ir tik vieno – rinkos kaina. Ši ataskaita nepaneigia ieškovo teiginio, kad trys iš sugadintų automobilių buvo sugadinti visiškai ir neremontuotini. Taigi, apelianto argumentai, susiję su žalos dydžiu, teismo išvados dėl žalos dydžio nepaneigia.
Vadovaudamasi šioje nutartyje išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, nenustatęs pagrindo atleisti draudiką nuo civilinės atsakomybės, pagrįstai iš atsakovo UADB „Ergo Lietuva“, kaip kito atsakovo, draudėjo UAB „Vitavera“ civilinės atsakomybės draudiko, prisiėmusio civilinę atsakomybę už pastarojo veiksmais pervežamo krovinio sužalojimu padarytą žalą, priteisė šią žalą solidariai su draudėju, t.y. bylą iš esmės išsprendė teisingai.
Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, o atsakovo UADB „Ergo Lietuva“ apeliacinį skundą atmetus, iš šio atsakovo priteisiamos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (išlaidos advokato pagalbai apmokėti) ieškovui (CPK 98 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. kovo 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės draudimo bendrovės „Ergo Lietuva“ 3 630 Lt bylinėjimosi išlaidų ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Valdinta“.