Šiaulių apygardos teismo nutartis

2021-06-10 · Civilinė byla Nr. e2A-371-856/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2020-11-12Vilniaus miesto apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2021-06-10Šiaulių apygardos teismas
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-06-10
Bylos Nr.
e2A-371-856/2021
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-01128-2020-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Birutė Simonaitienė
Ieškovas
R. P.
Atsakovas
Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2A-371-856/2021Teisminio proceso Nr. 2-68-3-01128-2020-5Procesinio sprendimo kategorijos 2.6.10.5.2.5; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. birželio 10 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės ir Birutės Simonaitienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5807-819/2020 pagal ieškovės R. P. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. P. pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 5 000 Eur turtinę ir 10 000 Eur neturtinę žalą.

2. Ieškinyje nurodė, jog ji net kelis kartus kreipėsi į teismą tam, kad jai būtų atlyginta turtinė ir neturtinė žala iš Lietuvos Respublikos. Ieškovė, gindama savo pažeistas teises, teikdavo ieškinius, kuriuose nurodydavo pagrįstus reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismai, atsisakydami priimti jos ieškinius, pažeidė jos teisę kreiptis į teismą. Teismas priimdavo nutartis, kuriose nurodydavo šalinti ieškinio trūkumus, tačiau teismo nutartys nebuvo išsamios, aiškios. Teismai nebuvo aktyvūs ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią teismas privalo būti aktyvus. Be to, teismai privalėjo įvertinti svarbią aplinkybę, kad ieškovė teikė ieškinius be atstovo (advokato) pagalbos, o tai reiškia, kad ieškovei niekas neišaiškino teisinių terminų. Teismai, vykdydami teisingumą, privalo užtikrinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, įstatymuose ir kituose teisės aktuose išreikštos teisės įgyvendinimą, garantuoti teisės viršenybę, apsaugoti žmogaus teises ir laisves. Teismai privalėjo įgyvendinti savo funkciją kiek galima maksimaliai ir išaiškinti ieškovei jos procesines teises, tačiau to nepadarydami, ieškovės įsitikinimu, jai padarė turtinę ir neturtinę žalą. Ieškovė itin išgyveno dėl to, kad negalėjo tinkamai realizuoti savo konstitucinės teisės, ji negalėjo ramiai miegoti, teko vartoti raminamuosius vaistus tam, kad galėtų savo būklę stabilizuoti. Ieškovė jautėsi sukrėsta dėl to, kad teismai vis atsisakydavo priimti jos ieškinius, atmesdami juos, tinkamai nenurodydami trūkumų pagrindo. Tai neabejotinai ieškovei sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, neigiamai paveikė jos gyvenimą, dėl teismo veiksmų ieškovei pašlijo sveikata, ji nuolat vartoja vaistus nuo kraujo spaudimo, taip pat nuo nemigos, nes dėl patirtų išgyvenimų negali užmigti, jaučia nuolatinį nerimą. Ieškovė tapo nedarbinga, jos nedarbingumo lygis 45 procentai. Vilniaus miesto apylinkės teismas, 2019 m. rugpjūčio 13 d., 2019 m. spalio 2 d. nutartimis atsisakydamas priimti ieškinius, pažeidė ieškovės teisę kreiptis į teismą.

Atsiliepimas

3. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į ieškovės ieškinį prašė ieškinį atmesti. Atsiliepime nurodė, kad teismai, spręsdami klausimą dėl ieškovės ieškinio priimtinumo, veikė pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) reglamentuotas civilinio proceso taisykles, teisėjų veiksmai buvo teisėti. Nors ieškinyje ieškovė teigia, kad teismas neaiškiai nurodė, kokius trūkumus ieškovė turi pašalinti, ir ieškovė, neatstovaujama advokato, negalėjo suprasti įpareigojimų turinio, iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarties matyti, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. nutartyje vartojami žodžiai ir terminai buvo aiškūs ir paprasti, kasdienėje kalboje vartojami. Jeigu ieškovė visgi nesuprato teismo nutarties, ieškovė galėjo kreiptis teisinės pagalbos, susirasti atstovą, kuris jai būtų padėjęs įvykdyti teismo įpareigojimus. Ieškovė ieškinyje nenurodo jokių aplinkybių, kurios būtų sutrukdžiusios ieškovei pasinaudoti teisine pagalba. Ieškovės ieškinys, jai nepašalinus trūkumų, yra laikomas nepaduotu ir grąžintas ieškovei, tačiau tai neužkerta kelio ieškovei kreiptis į teismą tuo pačiu pagrindu. Taigi, ieškinio teiginiai apie pažeistas ieškovės teises į teisminę gynybą nepagrįsti. Tiek pirmos, tiek apeliacinės instancijos teismas ieškovės ieškinyje išdėstytas aplinkybes vertino taip pat – kaip nepakankamai aiškias ir konkrečias bylos nagrinėjimo riboms nustatyti. Todėl galima pagrįstai teigti, kad ieškovės ieškinys nebuvo pakankamai nuoseklus, konkretus ir aiškus, kad būtų suprantama normalių gebėjimų asmeniui. Ieškovė ieškinyje niekaip nepaaiškina ir neįrodo, kokios išlaidos ar turto netekimas sudaro ieškovės nurodomą turtinę žalą, todėl į šį reikalavimą atsakovės atstovė negali suformuluoti atsikirtimų. Ieškovės išgyvenimai susiję su ieškovės subjektyviu situacijos vertinimu. Neatmestina galimybė, kad ieškovės neigiami išgyvenimai ir įvardijamas sveikatos pablogėjimas priežastiniu ryšiu susijęs ne su ieškovės ieškinio valstybei nepriėmimu, o su ieškovės reikalavimų nepatenkinimu minėtoje paveldėjimo byloje. Ieškovės prašomas 10 000 Eur neturtinės žalos dydis yra akivaizdžiai per didelis įvertinus ieškovės nurodytus neturtinės žalos padarinius, jų intensyvumą, pažeistų vertybių pobūdį, valstybės ekonominę padėtį, pragyvenimo lygį ir teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5. Teismas vertino, kad ieškovė be jokio pagrindo teismo priimtą nutartį dėl trūkumų šalinimo, taip pat teismų nutartis dėl ieškinio grąžinimo minėtose civilinėse bylose vertina kaip jos teisės į teisminę gynybą ribojimą. Teismas nurodė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, spręsdamas ieškovės pateikto ieškinio civilinėje byloje Nr. 2-27804-1099/2019 priėmimo klausimą ir nustatęs jo trūkumus, taikė ieškinio trūkumų šalinimo institutą. Ieškovė ieškinyje neteigia, kad ieškinio trūkumų institutą Vilniaus miesto apylinkės teismas taikė nepagrįstai ir/ar netinkamai, pažeisdamas konkrečias teisės normas. Ieškinyje ieškovė taip pat neteigia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas nepagrįstai ir/ar neteisėtai grąžino ieškovei ieškinį, konstatavęs, jog ieškovė per teismo nustatytą terminą nepašalino esminių teismo nustatytų trūkumų, kaip ir neteigia, kad Vilniaus apygardos teismas, peržiūrėjęs pirmosios instancijos teismo nutartį dėl ieškinio grąžinimo, nepagrįstai ir/ar neteisėtai paliko pastarąją nutartį nepakeistą.

6. Teismas, nesutikdamas su ieškovės argumentais, jog teisėjų priimtos nutartys buvo neaiškios ir neišsamios, nurodė, kad šiuos argumentus akivaizdžiai paneigia Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-27804-1099/2019 2019 m. liepos 29 d., 2019 m. rugpjūčio 13 d. priimtų nutarčių turinys, Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-1579-580/2019 2019 m. spalio 2 d. priimtos nutarties turinys: jose aiškiai, išsamiai ir nuosekliai paprastais žodžiais nurodyti tiek ieškovės pateikto ieškinio trūkumai, kliudę priimti jos ieškinį, tiek teisės normos, kurių pagrindu teismai tokius trūkumus nustatė.

7. Teismas, nesutikdamas su ieškovės argumentu, kad ieškinio trūkumų instituto taikymas apribojo jos teisę į teisminę gynybą, nurodė, kad ieškinio trūkumų instituto pritaikymas civilinėje byloje Nr. 2-27804-1099/2019, priešingai, sudarė galimybę ieškovei pateikto ieškinio trūkumus pašalinti per Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. nutartimi nustatytą terminą. Tačiau net ieškovei šia galimybe tinkamai nepasinaudojus, dėl ko ieškovės ieškinys ir patikslintas ieškinys Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi buvo laikyti nepaduotais ir grąžinti ieškovei, tai neužkirto kelio ginti jos galimai pažeistas teises teisme, pateikiant teismui ieškinį iš naujo CPK 5 straipsnyje nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad šia teise ieškovė po Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties priėmimo būtų apskritai siekusi CPK nustatyta tvarka pasinaudoti.

8. Teismas vertino, kad ieškovė be jokio pagrindo Vilniaus miesto apylinkės teismo, Vilniaus apygardos teismo (teisėjų) veiksmus minėtose civilinėse bylose vertina kaip nepakankamai aktyvius, neįvertinant, jog ieškovė procese veikia be atstovo. Teismas nurodė, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina ieškovės nurodomos aplinkybės, jog civilinėje byloje Nr. 2-27804-1099/2019, taip pat civilinėje byloje Nr. 2S-1579-580/2019 ji nebuvo atstovaujama advokato. Tiek teikdama pradinį ieškinį, tiek teikdama patikslintą ieškinį, tiek jos Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarties peržiūrėjimo apeliacinėje instancijoje metu pati ieškovė nurodė, kad jai yra suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba ir ji yra atstovaujama ne tik pagal pavedimą veikiančio sugyventinio R. M., bet ir advokato. Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad pagal įstatymą teismas neprivalo rūpintis, kad šalis turėtų atstovą, kvalifikuotą teisininko pagalbą byloje; tik matydamas, kad šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teismo posėdžio pirmininkas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu; toks posėdžio pirmininko veiksmas nepažeistų šalių procesinio lygiateisiškumo principo. Esant tokių aplinkybių ieškovė ieškinyje apskritai nenurodo, todėl šie ieškovės nurodomi kaip neteisėti Vilniaus miesto apylinkės teismo (teisėjo), Vilniaus apygardos teismo (teisėjos) veiksmai negali būti laikomi neteisėtais.

9. Teismas sprendė, kad nenustačius vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, valstybės civilinė atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.272 straipsnį negalima.

Šalies argumentai

10. Teismas pažymėjo, kad ieškovė ieškiniu prašė priteisti 5 000 Eur turtinę žalą, tačiau ieškinyje nenurodė, kuo pasireiškė 5 000 Eur turtinė žala – tai yra netektas turtas, jo sužalojimas, tiesioginės išlaidos, negautos pajamos. Teismas nurodė, kad bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovės atstovas nurodė, jog šią žalą sudaro patirtos dokumentų vežimo į teismą, jų kopijavimo išlaidos, tačiau nei kada jos buvo patirtos, nei kas jas patyrė, atstovas ar pati ieškovė aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyti negalėjo. Šias aplinkybes patvirtinančių kitų įrodymų byloje nėra, todėl teismas konstatavo, kad 5 000 Eur žalos ieškovė šioje byloje neįrodė.

11. Teismas nurodė, kad ieškovė ieškiniu taip pat prašė priteisti jai 10 000 Eur neturtinę žalą, kurią grindė tuo, jog dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo (teisėjo), Vilniaus apygardos teismo (teisėjos) veiksmų civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019 ji išgyveno, pašlijo jos sveikata, negalėjo ramiai miegoti, teko vartoti raminamuosius vaistus, ieškovė tapo nedarbinga. Teismas sutiko, kad šios ieškovės nurodytos aplinkybės yra vertintinos sprendžiant dėl neturtinės žalos, kuria pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį pripažįstamas asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Tačiau šios aplinkybės dėl jų abstraktumo, nekonkretumo, nepagrįstumo iš esmės jokiais kitais įrodymais, išskyrus rašytiniais ieškovės paaiškinimais, kurie pateikti neprisiekus CPK 186 straipsnyje nustatyta tvarka, nėra pakankamos sprendžiant dėl jų ryšio su ieškovės nurodomais teismo (teisėjų) veiksmais. Tuo labiau, kad teikdama dubliką ieškovė pati pripažino, jog šie jos patirti išgyvenimai ieškovės pačios nėra siejami tik su Vilniaus miesto apylinkės teismo (teisėjo), Vilniaus apygardos teismo (teisėjos) veiksmais civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019. Šiuos išgyvenimus ji sieja taip pat su Kauno apylinės teismo (teisėjos), Kauno apygardos teismo (teisėjų), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (teisėjų) veiksmais civilinėse bylose Nr. 2-3039-877/2017, 2A-2065-436/2017, 3P-469/2018, iš kurių ji kildino žalą ieškinyje, teiktame civilinėje byloje Nr. 2-27804-1099/2019. Teismas pažymėjo, kad įrodymų, jog šių teismų (teisėjų) veiksmai pastarosiose civilinėse bylose yra neteisėti, byloje nėra. Todėl ieškovės dublike nurodytus argumentus, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo (teisėjo), Vilniaus apygardos teismo (teisėjos) veiksmai civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019, kurių neteisėtumas taip pat neįrodytas, sudarė sąlygas jau patirtai žalai padidėti, taip pat atmetė kaip nepagrįstus.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

12. Ieškovė R. P. apeliaciniu skundu prašo: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą; priteisti valstybės naudai visas patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

12.1. Sprendžiant ieškovės ieškinio dėl žalos atlyginimo priėmimo klausimą civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019, buvo pažeisti bendrieji civilinio proceso principai, priešingai nei sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu netinkamai įvertino tai, kad teismo (teisėjų) veiksmų neteisėtumą ieškovė apibrėžė kaip jos teisės į teisminę gynybą ribojimą priimant nutartis dėl trūkumų šalinimo, kurios buvo neišsamios ir neaiškios, taip pat kaip nepakankamą aktyvumą neįvertinus, kad ieškinius ieškovė teikė be advokato pagalbos. Ieškovė su ieškiniu net kelis kartu kreipėsi į teismą tam, kad jai būtų atlyginta turtinė ir neturinė žala iš Lietuvos Respublikos. Ieškovė, gindama savo pažeistas teises, teikdavo ieškinius, kuriuose nurodydavo pagrįstus reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo. Teismai, atsisakydami priimti jos ieškinius, pažeidė jos teisę kreiptis į teismą. Teismai, priimdavo nutartis, kuriose nurodydavo šalinti ieškinio trūkumus, tačiau šios nutartys nebuvo išsamios, aiškios.

12.2. Ieškovė nesutinka su teismo sprendime padaryta išvada, kad „teismo vertinimu, ieškovė be jokio pagrindo teismo priimtą nutartį dėl trūkumų šalinimo, taip pat teismų nutartis dėl ieškinio grąžinimo minėtose civilinėse bylose vertina kaip jos teisės į teisminę gynybą ribojimą“. Ieškovė vertina ne kaip neteisėtą ieškinio trūkumų šalinimo institutą, bet pačias teismo priimtas nutartis dėl ieškinio trūkumų šalinimo, kadangi jos buvo neišsamios, neaiškios ir ieškovei, kuri civiliniame procese nebuvo atstovaujama advokato, priimtos nutartys buvo nesuprantamos ir dėl to ieškovės giliu įsitikinimu dėl teismo nutarčių neteisėtumo ir juose nurodomų deklaratyvių teiginių buvo pažeista ieškovės teisė į teisingą teismą ir apribotą jos teisė kreiptis į teismą.

12.3. Teismai, civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019 atsisakydami priimti ieškovės ieškinį, pažeidė ieškovės teisę į teisminę gynybą, kuri įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnyje, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje bei aktualioje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2011; 2018 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-353-690/2018; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimas, bylos Nr. 7/04-8/04; Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. vasario 15 d. sprendimas byloje G. M. prieš Ispaniją, peticijos Nr. 38695/97; EŽTT 2001 m. liepos 31 d. sprendimas byloje Mortier prieš Prancūziją, peticijos Nr. 42195/98).

12.4. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, ne tik neteisingai įvertino, kad civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019 nebuvo apribota ieškovės teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos, bet pirmosios instancijos net neįvertino to, kad teismai civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019 priimdami nutartis privalėjo veikti aktyviai, kadangi ieškovė teikė ieškinius be advokato pagalbos. Teismai nebuvo aktyvūs ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos, pagal kurią teismas privalo būti aktyvus. Teismai, turėdami pareigą būti aktyvūs, nesiėmė jokių veiksmų, kad išaiškintų visas aplinkybes ieškovei, o tik formaliai įvertindavo jos pateikiamus ieškinius, juos atmesdami. Tuo labiau, teismai privalėjo įvertinti svarbią aplinkybę, kad ieškovė teikė ieškinius be atstovo (advokato) pagalbos, o tai reiškia, kad ieškovei niekas neišaiškino teisinių terminų.

12.5. Pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą, kadangi bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino tai, kad teismai privalėjo įgyvendinti savo funkciją kiek galima maksimaliai ir išaiškinti ieškovei jos procesines teises, tačiau to nepadarius, ieškovės įsitikinimu, jai buvo padaryta turtinė ir neturtinė žala, kuri privalėjo būti priteista iš Lietuvos Respublikos.

12.6. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė įrodė, kad patyrė neturtinę žalą būtent dėl neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų. Ieškovė neturtinę žalą grindė tuo, jog dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo (teisėjo), Vilniaus apygardos teismo (teisėjos) veiksmų civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019 ieškovė itin išgyveno dėl to, kad negalėjo tinkamai realizuoti savo konstitucinės teisės, ji negalėdavo ramiai miegoti, teko vartoti raminamuosius vaistus tam, kad galėtų savo būklę stabilizuoti. Taip pat ieškovė jautėsi sukrėsta dėl to, kad teismai vis atsisakydavo priimti jos ieškinius atmesdami juos, tinkamai nenurodydami trūkumų pagrindo. Neabejotinai tai ieškovei sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą, neigiamai paveikė jos gyvenimą, dėl teismo veiksmų ieškovei pašlijo sveikata, ji nuolatos vartoja vaistus nuo kraujo spaudimo, taip pat nuo nemigos, nes dėl patirtų dvasinių išgyvenimų negali užmigti, jaučia nuolatinį nerimą, ieškovė tapo nedarbinga, jos nedarbingumo lygis 45 procentai. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino ieškovės patirtus dvasinius išgyvenimus.

12.7. Bylos nagrinėjimo teisme metu ieškovės atstovas nurodė, kad 5 000 Eur turtinę žalą sudaro patirtos dokumentų vežimo į teismą, jų kopijavimo išlaidos. Pirmosios instancijos teismas neįvertino šių ieškovės patirtų išlaidų, kurias patyrė būtent dėl neteisėtų teismų (teisėjų) veiksmų civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019.

12.8. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesivadovavo CK 6.271 straipsniu, kuriame įtvirtinta griežtoji valstybės ir savivaldybės civilinė atsakomybė, t. y. atsakomybė be kaltės: dėl valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiradusi žala atlyginama nepaisant konkretaus tarnautojo ar kito institucijos darbuotojo kaltės CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad valstybės, savivaldybės civilinei atsakomybei aptariamu pagrindu kilti turi būti nustatytos trys civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai (neveikimas), žala ir priežastinis neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšys.

12.9. Sprendimas yra prieštaraujantis CPK 263 straipsnio nuostatai, numatančiai, jog teismo sprendimas turi būti pagrįstas ir teisėtas. Taigi, įstatymas yra įpareigojęs teismą tinkamai motyvuoti priimamą sprendimą, t. y. jį pagrįsti faktiniais ir teisiniais argumentais (CPK 270, 331 straipsniai). Skundžiamame sprendime teismas apsiribojo deklaratyviais nurodymais, pakankamai neargumentavo, dėl ko ieškovės ieškinys yra atmestinas. Taigi, jau vien tai, kad skundžiamas teismo sprendimas yra pakankamai neargumentuotas, savaime lemia jo neteisėtumą.

Atsiliepimas

13. Atsakovė Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo: ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

13.1. Žalą apeliantė kildina dėl neteisėtų teisėjų (teismo) veiksmų. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, reglamentuota CK 6.272 straipsnio 2 dalyje. Valstybė žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų civiliniame procese, atlygina tik tuomet, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, tam, kad kiltų valstybės civilinė atsakomybė už žalą dėl teisėjų ar teismo veiksmų civiliniame procese, turi būti nustatytos visos keturios civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, kaltė. Šiuo atveju nėra nei vienos civilinės atsakomybės sąlygos.

13.2. Sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, reikalinga nustatyti neteisėtus ir kaltus teismo (teisėjo) veiksmus. Įvertinant šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir teismų priimtų nutarčių visumą, teismas teisingai sprendė, kad apeliantė neįrodė teisėjų ar teismų veiksmų neteisėtumo ir atitinkamai teisėjų kaltės. Todėl nesant nustatytų neteisėtų veiksmų, deliktinės civilinės atsakomybės taikymas yra negalimas. Iš nustatytų aplinkybių akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, įvertino visus byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įstatymo normas, motyvavo, taip pat atskleidė bylos esmę ir visapusiškai išnagrinėjo bylą. Kadangi apeliantė neįrodė privalomų deliktinės atsakomybės sąlygų, pirmosios instancijos teismas argumentuotai atsisakė ieškinį tenkinti. Tokiu būdu apeliantės nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris atsakovės nuomone, yra pagrįstas ir teisėtas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Dėl ginčo nagrinėjimo ribų

14. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkintas ieškinys dėl žalos atlyginimo priteisimo iš valstybės, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.

Dėl neteisėtų veiksmų

16. Byloje pirmosios instancijos teismo neginčijamai nustatyta, kad ieškovė 2019 m. liepos 19 d. pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui, kuriuo prašė priteisti ieškovei iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, 19 080 Eur turtinę žalą, 15 000 Eur neturtinę žalą, o teismui nustačius, jog ieškovės nurodyta ieškinio suma neatitinka tikrovės, ieškinio sumą nustatyti rašytinio proceso tvarka. Ieškinyje ieškovė nurodė, kad ji yra atstovaujama pagal pavedimą sugyventinio R. M. ir advokatės A. G. M., veikiančios pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. vasario 7 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos tiekimo Nr. 2.1(NTP-2)-19-T-282-2246.

17. Rašytinio proceso tvarka spręsdamas ieškovės ieškinio priėmimo klausimą užvestoje civilinėje byloje Nr. 2-27804-1099/2019, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. liepos 29 d. nutartimi nustatė ieškovei 7 dienų terminą nuo nutarties kopijos įteikimo dienos pašalinti nutartyje nurodytus ieškinio trūkumus. Nutartyje teismas nurodė, kad kiekvienas teismui pareikštas ieškinys turi atitikti bendruosius ir specialiuosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, ieškinio turinį sudaro ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) ir jį pagrindžiančios aplinkybės (faktinis ieškinio pagrindas), ieškinio pagrindas pagrindžia ieškinio reikalavimą, todėl ieškinyje turi būti išdėstytos faktinės ieškinio aplinkybes ir nurodyti jas pagrindžiantys įrodymai, ieškinio aplinkybės turi būti išdėstytos nuosekliai, aiškiai ir konkrečiai, ieškinyje turi būti nurodyti išdėstytas aplinkybes galintys patvirtinti įrodymai. Teismas konstatavo, kad ieškovės pareikštas ieškinys, kuriuo ieškovė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą grindžia, anot ieškovės, neteisėtais ir neteisingais teismų procesiniais sprendimais, t. y. Kauno apylinkės teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-3039-877/2017, Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 15 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-2065-436/2017, ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 21 d. nutartimi Nr. 3P-469/2018, yra neaiškus, surašytas pakankamai chaotiškai, mintys dėstomos padrikai, dėl jo turinio ir formos ydingumo nėra galimybės teismui nustatyti kreipimosi į teismą pobūdžio. Todėl šia nutartimi teismas įpareigojo ieškovę per teismo nustatytą terminą tiksliai įvardinti konkrečius teismų (teisėjų) veiksmus, kuriais galimai ieškovei buvo padaryta žala, aiškiai apibrėžti jos atžvilgiu atliktų, kaip manoma, neteisėtų veiksmų pobūdį, paaiškinti prašomos priteisti žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) dydį (dydžius), ją susiejant su ieškovės nurodomais teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais ir pan. Teismas pažymėjo ir tai, kad ieškovė iš esmės nesutinka su jos atžvilgiu priimtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais, tačiau bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas atlikti tos pačios instancijos (ar aukštesnės) teismo išnagrinėtos civilinės bylos procesinės kontrolės funkcijas (iš naujo peržiūrėti jau išnagrinėtą bylą).

18. Per teismo nustatytą terminą 2019 m. rugpjūčio 8 d. ieškovė pateikė patikslintą ieškinį. Patikslintame ieškinyje ieškovė nurodė, kad ji yra atstovaujama atstovo pagal pavedimą sugyventinio R. M. ir advokatės J. T., veikiančios pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2019 m. vasario 7 d. sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo Nr. 2.1(NTR-2)-19-T-282-2246 ir 2019 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą dėl advokato pakeitimo Nr. 2.1-NTP-2-19-P-282-12746.

19. Rašytinio proceso tvarka spręsdamas ieškovės ieškinio priėmimo klausimą civilinėje byloje Nr. 2-27804-1099/2019 suėjus terminui ieškinio trūkumams pašalinti, Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartimi ieškovės ieškinį laikė nepaduotu ir grąžino jį padavusiam asmeniui. Šioje nutartyje teismas konstatavo, kad ieškovės pareikšto ieškinio (tiek pradinio, tiek patikslinto) pagrindas suformuluotas netiksliai ir iš jo nėra galimybės identifikuoti ginčo ribas, ieškinyje (tiek pradiniame, tiek patikslintame) ieškovė prašo atlyginti žalą (turtinę ir neturtinę), kurią kildina iš trijų Lietuvos teismų neteisėtų veiksmų, anot ieškovės, dėl teismų neteisėtos, nesąžiningos, neprotingos, neteisingos veikos, tačiau tiksliai neįvardija jų atliktų galimai neteisėtų veiksmų, jų neteisėtumą patvirtinančių faktinių aplinkybių ir įrodymų; iš esmės apsiribojama teiginiais, kad teismai išnagrinėjo bylas neteisingai. Teismas nurodė, kad kaip ieškinio pagrindas pagal įstatymą turi būti nurodyti ne abstraktūs teiginiai, o konkretūs faktai bei šiuos faktus patvirtinantys įrodymai, kurie turi būti susieti su ieškinio dalyku, nes bylą nagrinėjantis pirmosios instancijos teismas nėra kompetentingas atlikti tos pačios instancijos (ar aukštesnės) teismo išnagrinėtos civilinės bylos procesinės kontrolės funkcijų, ko ieškovė ieškiniu ir siekia. Ieškovės nurodytos aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia neturtinę žalą, yra abstraktaus pobūdžio, ieškovės nurodyti faktai nesusisieti su ieškovės nurodytomis pasekmėmis – prašoma priteisti neturtine žala ir jos dydžiu, turtinės ir neturtinės žalos dydžio sumos nėra konkrečios.

20. Ieškovė pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutarties. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2S-1579-580/2019 ieškovės atskirąjį skundą atmetė. Apeliacinės instancijos teismas minėtoje nutartyje atsižvelgęs į tai, kad tiek pradiniame, tiek patikslintame ieškinyje ieškovė reiškia reikalavimą Lietuvos Respublikai dėl neteisėtų Kauno apylinkės teismo (teisėjų), Kauno apygardos teismo (teisėjų) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (teisėjų) veiksmų, konstatavo, kad reiškiant ieškinį tokiu pagrindu – CK 6.272 straipsnio 2 dalies pagrindu, kurioje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės, turi būti įvardinami konkretūs veiksmai, dėl kurių padaryta žala. Taip pat šioje nutartyje apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad šių konkrečių teisėjų neteisėtų veiksmų ieškovė nenurodė, apsiribojo deklaratyviais teiginiais, jog teismai veikė neprotingai, neteisingai ir nesąžiningai, diskriminavo ieškovę, nenurodė, kaip pasireiškė teisėjų kaltė, neįvykdė pirmosios instancijos teismo įpareigojimo paaiškinti prašomos priteisti žalos (turtinės ir neturtinės) dydį, susiejant ją su ieškovės nurodytais teismų (teisėjų) neteisėtais veiksmais, prašomos priteisti žalos dydis nėra konkretus.

21. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad ieškovė padavė kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutarties peržiūrėjimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi ieškovės kasacinį skundą atsisakė priimti (civilinės bylos Nr. 3P-1869/2019).

22. Ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu netinkamai įvertino tai, kad teismo (teisėjų) veiksmų neteisėtumą ieškovė apibrėžė kaip jos teisės į teisminę gynybą ribojimą priimant nutartis dėl trūkumų šalinimo, kurios buvo neišsamios ir neaiškios.

23. Valstybės civilinė atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, nustatyta CK 6.272 straipsnio 1–3 dalyse. CK 6.272 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Taigi, valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala (CK 6.249 straipsnis), neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis), priežastinis ryšys (CK 6.247 straipsnis) ir kaltė (CK 6.248 straipsnis). Todėl asmuo, reikalaudamas šiuo pagrindu atlyginti žalą, turi įrodyti visas šias civilinės atsakomybės sąlygas, nenustačius bent vienos iš jų, valstybės civilinė atsakomybė nėra galima. Pagal CK 6.272 straipsnio 2 dalį, valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą; sprendžiant teisėjo kaltės klausimą būtina nustatyti, kad teisėjas, priimdamas procesinį sprendimą, ne tik aiškiai pažeidė įstatymus, bet kad ir kitas teisėjas tokioje pačioje situacijoje būtų pasielgęs kitaip.

24. Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio, teismas vertino ieškovės argumentus ir nurodomas aplinkybes, susijusias su deliktinės atsakomybės taikymu ir ieškovės prašomos priteisti žalos pagrindu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ieškovės nurodytus teismų procesinius sprendimus, juose nustatytas aplinkybes, anot ieškovės, sąlygojusias jos teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos pažeidimą ir žalos atsiradimą, ir nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės sąlygų pagrįstai ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovė neįrodė vienos iš deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų – neteisėtų teismo (teisėjo) veiksmų. Kitokios išvados nesuponuoja ir apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, apeliaciniame skunde iš esmės tik atkartojamos pirmosios instancijos teisme apeliantės procesiniuose dokumentuose nurodytos aplinkybės.

25. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014).

26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas detaliai aptarė ieškovės pareikštus reikalavimus, jų faktinį pagrindą, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė be jokio pagrindo teismo priimtą nutartį dėl trūkumų šalinimo, taip pat teismų nutartis dėl ieškinio grąžinimo minėtose civilinėse bylose vertina kaip jos teisės į teisminę gynybą ribojimą. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, ieškovė ieškinyje nurodomų teismo (teisėjų) atliktų veiksmų neteisėtumą sieja su tuo, kad jų priimtos nutartys buvo neaiškios ir neišsamios, tačiau šiuos ieškovės argumentus paneigia minėtų teismų nutarčių turinys: jose aiškiai, išsamiai ir nuosekliai, paprastais žodžiais nurodyti tiek ieškovės pateikto ieškinio trūkumai, kliudę priimti jos ieškinį, tiek teisės normos, kurių pagrindu teismai tokius trūkumus nustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentais ieškovė nepaneigė šios pirmosios instancijos teismo išvados, nenurodė jokių kriterijų ar argumentų, kuriais remiantis būtų pagrindas vertinti minėtas nutartis kaip neaiškias ir neišsamias.

27. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad CPK nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę reikalauti, jog žemesnės instancijos teismo sprendimas būtų peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime yra konstatavęs, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus.

28. Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2019 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3P-1869/2019 atsisakė priimti ieškovės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. rugpjūčio 27 d. nutarties peržiūrėjimo. Kasacinis teismas nustatė, kad pareiškėjos (ieškovės) paduotame kasaciniame skunde nurodoma, jog teismai padarė nepagrįstą išvadą, kad jos pareiškimas nenagrinėtinas teisme, be to, šią išvadą grindė deklaratyviais teiginiais, taip pažeidė CPK 263, 270, 331 straipsnius. Teismai pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, nes nenustatė visų bylos aplinkybių, ignoravo pareiškėjos argumentus, nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir kasacinio teismo praktika. Teismai pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6, 13, 14, 17, 18 straipsnius, pareiškėjos konstitucinę teisę į teisingą, sąžiningą ir protingą teismą; taip pat jos atžvilgiu pažeisti CPK 2, 3, 5, 320, 330 straipsniai ir bendrieji teisės principai, pareiškėja jaučiasi diskriminuojama, nes nebuvo ginami jos teisės ir interesai. Atrankos kolegija, susipažinusi su kasacinio skundo argumentais, skundžiamų teismų nutarčių motyvais ir jų pagrindu padarytomis išvadomis, sprendė, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų CPK 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. Atrankos kolegija vertino, jog kasacinio skundo argumentais nepagrindžiama, kad teismai pažeidė skunde nurodytas teisės normas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos, ir kad šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėtoms teismų nutartims priimti.

29. Pagal Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintą teisingo bylos nagrinėjimo koncepciją, šalys turi teisę į rungtynišką procesą, reiškiančią, kad jos privalo turėti galimybę ne tik pateikti įrodymus savo reikalavimams pagrįsti, bet taip pat teisę žinoti ir komentuoti visus įrodymus ar pastabas, pateiktus siekiant paveikti teismo sprendimą (žr., pvz. EŽTT 2014 m. kovo 3 d. sprendimo byloje Duraliyski prieš Bulgariją, peticijos Nr. 45519/06, 30 punktą; kt.). Dėl teisės į teisingą bylos nagrinėjimą (rungimosi principo) žmogaus teisių apsaugos požiūriu gali būti svarbu tai, ar proceso šaliai buvo suteikta galimybė pateikti argumentus dėl teisinio aspekto, turėjusio esminę reikšmę bylos rezultatui (žr., pvz., EŽTT 2006 m. vasario 16 d. sprendimo byloje Prikyan and Angelova, peticijos Nr. 44624/98, 42 punktą ir kt.). Vis dėlto, Konvencijos prasme analizuojant teisės į teisingą teismo procesą užtikrinimą, vertinama proceso, įskaitant ir apeliacinius procesus, visuma, o vėlesnis peržiūros procesas gali iš esmės ištaisyti proceso trūkumus (žr., pvz., EŽTT 2011 m. birželio 18 d. sprendimą dėl peticijos priimtinumo byloje Amirov prieš Azerbaidžaną, peticijos Nr. 25512/06).

30. Nagrinėjamu atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos, nesutikdamas su ieškovės ieškinio argumentais dėl jos teisės į teisminę gynybą apribojimo, teisingai nurodė, kad ieškinio trūkumų instituto pritaikymas civilinėje byloje Nr. 2-27804-1099/2019 sudarė galimybę ieškovei pateikto ieškinio trūkumus pašalinti per Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. nutartimi nustatytą terminą. Tačiau net ieškovei šia galimybe tinkamai nepasinaudojus, tai neužkirto kelio ginti jos galimai pažeistas teises teisme pateikiant teismui ieškinį iš naujo CPK nustatyta tvarka. Kartu pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog šia teise ieškovė po Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties priėmimo būtų apskritai siekusi pasinaudoti.

31. Ieškovė teikė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo, kurio atitikimas galiojančiam teisiniam reglamentavimui priklausė tik nuo pačios ieškovės valios. Tokiu atveju ieškovės argumentai dėl jos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės kreiptis į teismą pažeidimą, priimant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. liepos 29 d. ir 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27804-1099/2019, bei Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2S-1579-580/2019, atmetami kaip nepagrįsti. Vien tai, kad ieškovės netenkina priimti teismų procesiniai sprendimai, neteikia pagrindo išvadai, jog jais buvo pažeista ieškovės teisė į teisingą teismą ir teisės kreiptis į teismą. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad net ir po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 3 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti ieškovės kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. spalio 2 d. nutarties peržiūrėjimo, ieškovei nebuvo užkirstas kelias iš naujo kreiptis į pirmos instancijos teismą su CPK nustatytus reikalavimus atitinkančiu ieškiniu dėl žalos priteisimo.

32. Pažymėtina, jog siekiant konstatuoti teismo (teisėjo) neteisėtus veiksmus, turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad teismas (teisėjas) padarė šiurkščią ir akivaizdžią klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui civiliniame procese. Apeliantės nurodomų teismų procesinių sprendimų teisėtumas buvo patikrintas instancine tvarka. Taigi, atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad apeliantės nurodomi teismų procesiniai sprendimai jos teisių civiliniame procese nepažeidė.

33. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino to, kad teismai, civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019 priimdami nutartis, privalėjo veikti aktyviai, kadangi ieškovė teikė ieškinius be advokato pagalbos, ieškovei niekas neišaiškino teisinių terminų. Teisėjų kolegija atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

34. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nurodyta, jog šalis gali naudotis visomis procesinėmis teisėmis, kurias suteikia CPK. CPK 51 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys gali vesti bylas teisme patys arba per atstovus, o CPK 51 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad CPK bei CK nustatytais atvejais asmuo privalo turėti byloje advokatą. Teisėjų kolegija pažymi, jog aukščiau aptartas teisinis reguliavimas numato dviejų rūšių procesinį atstovavimą byloje – privalomąjį (kai negalima nagrinėti bylos be atstovo) ir neprivalomąjį (kai pati šalis sprendžia, ar turėti atstovą, ar vesti bylą pačiam). Nagrinėjamu atveju nei CK, nei CPK normos, reguliuojančios žalos priteisimo klausimus, nenumato privalomojo atstovo dalyvavimo procese. Taigi, šioje byloje pagal ieškovės pareikštus reikalavimus ieškovė pati turėjo teisę nuspręsti, ar pasinaudoti advokato pagalba, ar ne (neprivalomasis atstovavimas). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog, viena vertus, neprivalomojo atstovavimo atvejais šalis turi teisę, o ne pareigą turėti atstovą (CPK 42 straipsnio 1 ir 5 dalis, 51 straipsnio 1 dalis), tačiau, kita vertus, tais atvejais, kai bylą nagrinėjantis teisėjas mano, kad šalis be atstovo pagalbos nesugeba (nesugebės) tinkamai ginti savo teisių, jis gali pasiūlyti šiems asmenims pasirūpinti, kad jiems būtų atstovaujama procese (CPK 161 straipsnis). Kasacinis teismas, aiškindamas CPK 161 straipsnį, yra pažymėjęs, kad teisėjas gali pasiūlyti pasirūpinti atstovavimu ir atidėti bylos nagrinėjimą, jei šalis nesugeba vesti bylos pati, tačiau pagal įstatymą teismas neprivalo rūpintis, kad šalis turėtų atstovą (kvalifikuotą teisininko pagalbą), o tik matydamas, kad šalių gebėjimai dalyvauti nagrinėjant bylą yra aiškiai nelygūs, kad dėl sveikatos ar kitos svarbios priežasties šalis be atstovo pagalbos negali tinkamai ginti savo teisių, teisėjas gali pasiūlyti šalims pasirūpinti jų atstovavimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. kovo 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-178/2006).

35. Nagrinėjamu atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, tiek teikdama pradinį ieškinį, tiek teikdama patikslintą ieškinį, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 13 d. nutarties peržiūrėjimo apeliacinėje instancijoje metu pati ieškovė nurodė, kad jai yra suteikta valstybės garantuojama teisinė pagalba ir ji yra atstovaujama ne tik pagal pavedimą veikiančio sugyventinio R. M., bet ir advokato. Apeliantė apeliaciniame skunde nenurodo jokių aplinkybių, kurios būtų sutrukdžiusios jai pasinaudoti teisine pagalba. Kartu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė, dalyvaudama civilinių bylų Nr. 2-27804-1099/2019 ir 2S-1579-580/2019 procesuose, būtų turėjusi nustatytą neveiksnumą, kas šiuo aspektu įpareigotų teismus būti aktyvius. Taigi, esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegijos vertinimu, teismai civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019 ir 2S-1579-580/2019 neturėjo pareigos pasiūlyti ieškovei naudotis kvalifikuoto teisininko pagalba, kuris išaiškintų ieškovei teisinius terminus. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šie ieškovės nurodomi teismų veiksmai negali būti laikomi neteisėtais.

36. Kasacinis teismas yra suformulavęs tokią teisės aiškinimo taisyklę: tais atvejais, kai žalos atlyginimo reikalavimas yra kildinamas iš įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo, kuris nėra panaikintas (pakeistas) instancinės teismų sprendimų kontrolės tvarka, bylą dėl žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas, vertindamas teismo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, turi nustatyti, ar ieškovo nurodomos teismo klaidos (neteisėti veiksmai) yra tokios, kurios reiškia, jog procesinis teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas, savavališkas, priimtas ignoruojant (šiurkščiai ir akivaizdžiai pažeidžiant) svarbiausius teisės principus, įtvirtintus nacionaliniuose ir tarptautiniuose teisės aktuose, arba aiškią, nusistovėjusią teismų praktiką. Jokiais atvejais ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų, kildinamų iš įsiteisėjusio ir nepanaikinto (nepakeisto) teismo procesinio sprendimo, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, kai asmuo, kurio skundas atmestas, pateikia žalos atlyginimo ieškinį, siekdamas dar sykį patikrinti įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-635-915/2015).

37. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės ieškinio ir apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad apeliantė šiuo atveju siekia tų pačių aplinkybių, kurios jau įvertintos civiliniame procese, pakartotinio įvertinimo, t.y. sprendžiant ieškovės ieškinio dėl žalos atlyginimo priėmimo klausimą civilinėse bylose Nr. 2-27804-1099/2019, 2S-1579-580/2019. Todėl, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, tai, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl neteisėtų teismo veiksmų kildinamas iš įsiteisėjusių ir nepanaikintų (nepakeistų) teismo procesinių sprendimų, negali būti panaudotas kaip priemonė instancinei teismų sprendimų kontrolei pakeisti, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo atmetė pagrįstai.

38. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas spręsdamas dėl pagrindų valstybės civilinei atsakomybei kilti neegzistavimo. Ieškovė savo apeliaciniame skunde iš esmės nesutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, tiesiog pateikia savo nuomonę dėl faktinių bylos aplinkybių vertinimo, siekdama, kad byloje esančių įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Todėl vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė sprendimą, kuris nėra palankus ieškovei, nesudaro pagrindo konstatuoti kitokių, nei nustatė pirmosios instancijos teismas, faktinių aplinkybių buvimo, spręsti dėl ieškovės teisių pažeidimo.

39. Kaip jau minėta, tam, kad ieškovės ieškinys dėl žalos atlyginimo būtų patenkintas, turi būti nustatyta civilinės atsakomybės sąlygų visuma: atsakovo neteisėti veiksmai, žalos faktas ir dydis, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, taip pat atsakovo kaltė. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė neįrodė vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų – teismo (teisėjo) neteisėtų veiksmų, todėl valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.272 straipsnį negalima.

40. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti ieškovės apeliacinio skundo argumentai nėra susiję priežastiniu ryšiu su teismų procesinių sprendimų priėmimu, todėl teisėjų kolegijai nėra pagrindo plačiau dėl jų pasisakyti, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

41. Nors siekdamas visapusiškai išnagrinėti civilinę bylą pirmosios instancijos teismas trumpai pasisakė ir dėl kitų civilinės atsakomybės sąlygų, tačiau šioje bylos nagrinėjimo apeliacine tarka stadijoje apeliacinio skundo argumentai dėl turtinės ir neturtinės žalos, jos dydžio yra teisiškai nereikšmingi, nes, neįrodžius bent vienos iš civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, todėl atitinkamai teisėjų kolegija dėl apeliacinio skundo argumentų turtinės ir neturtinės žalos dydžio nustatymo aspektu, kaip neturinčių teisinės reikšmės skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, nepasisako.

Dėl pirmosios instancijos teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą

42. Apeliantė nurodo, kad skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas apsiribojo deklaratyviais nurodymais, pakankamai neargumentavo, dėl ko ieškovės ieškinys yra atmestinas.

43. Teismo pareiga tinkamai atlikti įrodymų tyrimą ir vertinimą betarpiškai susijusi su jo pareiga motyvuoti procesinį sprendimą. CPK 270 straipsnio, reglamentuojančio reikalavimus sprendimo turiniui, 4 dalyje nustatyta, jog motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės, įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. H. v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 2001-09-27). Teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. V. de H. v. Netherlands, judgment of 1994-04-19, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Nacionalinių teismų sprendimų motyvai turi būti pakankami, kad atsakytų į esminius šalies pateiktų faktinių ir teisinių (materialinių ar procesinių) argumentų aspektus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014 ir kt.).

44. Įvertinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 270 straipsnio 4 dalyje nustatytos pareigos motyvuoti sprendimą, pateikė savo vertinimą dėl esminių byloje esančių įrodymų ir argumentus dėl ginčo esmės. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad vien tai, jog apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir faktinių aplinkybių vertinimu, nesudaro pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė procesinį sprendimą, neatitinkantį CPK 270 straipsnio reikalavimų.

Dėl bylos procesinės baigties

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl teisėjų (teismų) neteisėtų veiksmų, todėl, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ieškovės apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

46. Netenkinus ieškovės apeliacinio skundo, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidos nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. lapkričio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjos Jurga Kramanauskaitė-ButkuvienėLina MuchtarovienėBirutė Simonaitienė