Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl 500 Eur neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo kildina iš neteisėtų Klaipėdos AVPK veiksmų, pareiškėją konvojuojant bei teismo posėdžių salėje laikant su antrankiais. Pareiškėjo teigimu, patirta neturtinė žala pasireiškė dvasiniais skausmais, depresija, orumo pažeminimu.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje (LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.

Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6. 250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. „Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. „Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme” (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.

Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Iš byloje esančio tarnybinio pranešimo (b. l. 10) matyti, jog 2016 m. liepos 1 d., 2016 m. rugsėjo 26 d. ir 2016 m. rugsėjo 30 d. pareiškėjas buvo konvojuojamas specialiais automobiliais Fiat Ducato, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), iš Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato areštinės į Klaipėdos miesto apylinkės teismą ir atgal. Tarnybiniame pranešime pažymėta, jog dėl konvojavimo sąlygų ir specialių priemonių - antrankių naudojimo pareiškėjo nusiskundimų nebuvo.

Asmenų konvojavimas Lietuvos Respublikoje vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr.1R-240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Konvojavimo taisyklių 3 punkte nustatyta, kad konvojavimas gali būti vykdomas specialiosiomis transporto priemonėmis – specialiuoju automobiliu, specialiuoju autobusu, specialiuoju vagonu, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros Konvojuojamieji į tardymo izoliatorių, teritorinę policijos įstaigą ar kitas specialiąsias statutines institucijas arba kitais išimtiniais atvejais gali būti pristatomi tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone (157 punktas). Viešojo saugumo pajėgų, Kalėjimo departamento ir jam pavaldžių įstaigų konvojuotojai antrankius arba surišimo priemones naudoja, konvojuodami konvojuojamuosius transporto priemonėmis, kuriose nėra įrengta kamerų, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą (223.3 punktas).

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) reglamentuojamos specialiosios priemonės, jų panaudojimo tikslas ir ribos. BVK 121–123 straipsniuose nustatytais pagrindais ir tvarka pataisos įstaigose gali būti panaudotos specialiosios priemonės: antrankiai, tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės, lazdos, koviniai imtynių veiksmai, dujos, vandensvaidžiai, tarnybiniai šunys, šarvuočiai ir kita technika. 121 straipsnio 1 dalis numato, kad Kalėjimų departamento, pataisos įstaigos, policijos ir Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai gali panaudoti prieš nuteistuosius antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, kovinius imtynių veiksmus bei asmens apsaugai skirtas dujas šiais atvejais: 1) kai reikia apginti pataisos įstaigos darbuotojus ir kitus asmenis nuo užpuolimo, gresiančio jų gyvybei ar sveikatai, taip pat vaduoti įkaitus; 2) kai reikia sulaikyti teisėtvarkos pažeidimą padariusį nuteistąjį, kuris nevykdo pataisos įstaigos darbuotojo reikalavimų ar priešinasi jėga; 3) kai reikia atremti saugomų objektų bei transporto priemonių užpuolimą; 4) kai prasideda riaušės ar grupiniai tyčiniai veiksmai, šiurkščiai pažeidžiantys pataisos įstaigos vidaus tvarką. Pagal tą patį straipsnį, be šio straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų, antrankiai arba tramdomieji marškiniai ar surišimo priemonės naudojami šiomis aplinkybėmis: 1) kai nuteistasis siautėja, – iki nusiraminimo; 2) kai nuteistasis atsisako konvojavimo, sekti į karcerį, baudos ar drausmės izoliatorių, kamerų tipo patalpas, – konvojavimo arba palydos metu; 3) kai nuteistasis bando žudytis ar susižaloti; 4) konvojuojant nuteistąjį specialiai neįrengtomis transporto priemonėmis; 5) konvojuojant sulaikytą pabėgusį nuteistąjį.

Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininkas 2008 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 2B-290 patvirtino Techninius motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimus (toliau - ir Techniniai reikalavimai). Techninių reikalavimų 1 punkte numatyta, kad šiuo teisės aktu yra nustatomi reikalavimai, kuriuos turi atitikti Lietuvos Respublikos kelių eisme dalyvaujančios ir privalomajai techninei apžiūrai teikiamos motorinės transporto priemonės. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad būtent šis teisės aktas taikytinas ginčo teisiniam santykiui (dėl saugos diržų). Techninių reikalavimų 1 priedas numato motorinių transporto priemonių bendruosius reikalavimus. Šio priedo 7.1 punkte numatyta, kad M, N kategorijų motorinėse transporto priemonėse, nepažeidžiant originalios transporto priemonės konstrukcijos, turi būti įrengti saugos diržai.

Iš transporto priemonių registracijos liudijimų (b. l. 11-12) matyti, kad transporto priemonės, kuriomis buvo vykdomas konvojavimas, yra M2 tipo.

Kelių eismo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 (toliau – KET), 232 punktas numato, kad kiekviena eisme dalyvaujanti transporto priemonė, kurios konstrukcijoje numatyti saugos diržai (yra jų tvirtinimo vietos), turi būti su saugos diržas. KET 223 punkte numatyta, kad eisme dalyvaujanti transporto priemonė turi atitikti nustatytuosius techninius reikalavimus, kurie taikomi Lietuvos Respublikoje atliekant transporto priemonių privalomąją techninę apžiūrą. Techninės apžiūros metu, vertinant transporto priemonės techninę būklę, be kita ko, vertinama ir tai, ar yra įrengti privalomi saugos diržai (Techninių reikalavimų 2 priedo 7.1.2 punktas). Tuo atveju, jeigu nėra įrengti saugos diržai, kai jie yra būtini, techninę būklę vertinantis asmuo pažymi, kad tai yra didelis trūkumas. Pagal Techninių reikalavimų 16 punktą, vertinimo kriterijus „Didelis trūkumas“ reiškia, kad transporto priemonei yra nustatytas įrengimo, būklės ir (ar) kitų techninių savybių neatitikimas dėl kurio gali kilti (kyla) pavojus eismo saugumui, žmonių sveikatai, aplinkai arba kiti esminiai trūkumai.

Byloje esančios 2016 m. gegužės 16 d., 2017 m. lapkričio 28 d., 2017 m. gruodžio 5 d. transporto priemonių techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) (b. l. 13-15) patvirtina, kad minėtos transporto priemonės atitinka techninius reikalavimus. Kadangi transporto priemonės patikros išvados byloje nepaneigtos, atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, skundo argumentas dėl neįrengtų saugos diržų laikytinas nepagrįstu, o Klaipėdos AVPK neteisėti veiksmai šiuo aspektu nekonstatuojami.

Pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, jog konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Tai reiškia, jog konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Konvojavimo taisyklių 137 punkte nustatyta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Taigi minėta nuostata suteikia teisę konvojuojamajam, turint pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų, skundu ar prašymu kreiptis į konvojų, kuris apie gautą skundą (prašymą) turi įrašyti žiniaraštyje ir pagal galimybes išspręsti.

Kadangi nėra duomenų, jog dėl konvojavimo sąlygų pareiškėjas reiškė pretenzijas konvojaus pareigūnams ar bylą nagrinėjančiam teisėjui, nėra pagrindo konstatuoti, kad skunde nurodytu laikotarpiu pareiškėjas buvo konvojuojamas žmogaus orumą žeminančiomis, t.y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis.

Dėl pareiškėjo laikymo su antrankiais teismo posėdžių metu, pažymėtina, kad Konvojavimo taisyklių 195 punktas įtvirtina, jog nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša teismo posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti.

Nors 2016 m. rugsėjo 26 d., 2016 m. rugsėjo 30 d. teismo posėdžių garso įrašai Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) (Lietuvos teismų informacinė sistema LITEKO) patvirtina, kad jų metu pareiškėjas prašymų dėl antrankių nuėmimo nereiškė, taip pat nėra duomenų, jog konvojaus pareigūnams būtų duotas nurodymas antrankius nuimti ar jį laikyti ne už pertvaros, nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kad konvojavimą vykdę pareigūnai, pristatę pareiškėją į teismo posėdį, savu ruožtu būtų kreipęsi į teismo posėdžio pirmininkaujantį dėl minėtos specialiosios priemonės naudojimo teismo posėdžio metu klausimo išsprendimo. Atsižvelgiant į aplinkybę, jog specialiosios priemonės gali būti naudojamos tik išimtiniais, teisės aktų numatytais atvejais, vertintina, jog elgdamiesi atidžiai ir rūpestingai, pareigūnai turėjo kreiptis į posėdžio pirmininkę dėl specialiosios priemonės naudojimo klausimo išsprendimo. Kadangi pareigūnai minėtų priemonių nesiėmė, laikytina, jog tokiu būdu jie nevykdė bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl šiuo atveju pareigūnų veiksmai negali būti laikytinti teisėtais. Teismas sutinka, jog asmens laikymas su antrankiais, nesant tam teisėto pagrindo, neabejotinai pareiškėjui sukėlė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis (CK 6.271 straipsnis). Tokia išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (LVAT 2016 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2016).

Europos žmogaus teisių teismas (toliau - EŽTT), gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99).

Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 straispnio prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 straipsnis). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (LVAT 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012).

Byloje nenustatyta, jog dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjas būtų patyręs kokius nors sveikatos sutrikimus. Apie tai, kad pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, įrodo faktas, jog dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei vieneriems metams. Pareiškėjui neįrodžius, jog dėl nustatyto pažeidimo kilo skunde nurodytos pasekmės, atsižvelgiant į aplinkybę, jog nenustatyta, kad pareiškėjui nepatogumus buvo siekiama sukelti sąmoningai, atsižvelgiant į tai, kad pažeidimas nebuvo tęstinis, padaryto pažeidimo konstatavimas vertintinas kaip pakankama satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais pareiškėjui nepriteistinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Pripažinti, kad pareiškėjo G. R. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas konvojavimo sąlygas buvo pažeista.

Kitoje dalyje skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus arba tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.