Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. Pareiškėjas M. L. kreipėsi į teismą su skundu, kurį tikslino, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir VPN), priteisti 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. atlikinėjo bausmę VPN. Pareiškėjas gyveno 1 ir 5 būriuose, jo kambaryje buvo per daug asmenų, kuriems patalpa buvo per maža, todėl neužtekdavo vietos, nebuvo jokio privatumo, dėl to kildavo įtampa, stresas. Taip pat nebuvo užtikrintas privatumas, naudojantis dušu, duše būdavo daug žmonių, nebuvo pertvarų. Tokios sąlygos pažemino pareiškėjo orumą, jautė diskomfortą.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad VPN laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 16 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. (viso 582 dienas) dirbo, tačiau nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše po darbo, turėjo praustis prausykloje, po šaltu vandeniu. Kitiems nuteistiesiems galimybė nusiprausti po dušu buvo sudaryta, todėl pareiškėjas jautėsi diskriminuojamas.

4. Pareiškėjas teigė, kad nors nuo 9 val. iki 20.30 val. turėjo dirbti bibliotekoje, kad būtų išduoti ir paimti kompiuteriai, tačiau laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 28 d. turėjo dirbti be pertraukos. Pareiškėjas dirbo kiekvieną dieną, išduodavo ir priimdavo iš nuteistųjų kompiuterius, išnešiodavo spaudą, atlikdavo kitus darbus, be poilsio ir be jokio papildomo atlygio. Dirbo su 100 nuteistųjų, pareiškėjo nuomone, sunkiomis ir problemiškomis sąlygomis. Dėl tokių darbo sąlygų, didelio darbo krūvio pareiškėjas jautėsi išnaudojamas, sutriko pareiškėjo miegas ir pasitikėjimas savimi. Pareiškėjas patikslino, kad dėl tokios situacijos niekur nesikreipė, nes bijojo prarasti darbą, kuris jam yra svarbus. Aplinkybę, kad pareiškėjas nurodytu laiku ir laikotarpiu dirbo, patvirtino darbo raktų išdavimo žurnalo duomenys.

5. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VPN atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti. VPN pareiškėjo skundo reikalavimo laikotarpiui nuo 2016 m. rugpjūčio 8 d. iki 2017 m. gegužės 7 d. prašė taikyti ieškinio senatį.

6. VPN nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno I-ojo gyvenamojo korpuso 1-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 104, kurios plotas – 13,07 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, kur vienam nuteistajam teko apie 3,26 kv. m ploto, ir 7-ojo nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-404, kurios plotas – 14,93 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, kur vienam nuteistajam teko apie 3,7 kv. m ploto. Toks vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose vienu metu buvo laikoma ne daugiau asmenų, negu yra įrengta miegamųjų vietų.

7. VPN paaiškino, kad 2018 metų antroje pusėje visose VPN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Tai atitiko galiojančius teisės aktus. Dušų patalpoms pastabų niekada neturėjo kontrolę atliekantis Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu taip pat nesikreipė į administraciją dėl tariamai netinkamai įrengtų dušų. Pareiškėjo abstraktūs teiginiai nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Ginčo laikotarpiu galiojusių teisės aktų normose buvo nustatyta nuteistiesiems galimybė ne rečiau kaip 1 kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjo teiginiai, kad jis buvo diskriminuojamas, yra klaidingi ir neatitinkantys realios situacijos, nes visi nuteistieji tiek dirbantys, tiek nedirbantys naudojasi dušu pagal sudarytą grafiką.

10. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, spręsdamas dėl valstybės atsakomybei kilti būtinų sąlygų nustatymo.

12. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl kalinimo sąlygų, susijusių su kamerų plotu, teismas, apžvelgęs Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką dėl Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymo, ir vadovaudamasis teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11?.1 ir 11?.2 punktais, nustatė, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose. Teismas nustatė, kad nors VPN pateikė duomenis apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno I-o gyvenamojo korpuso 1-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 104, kurios plotas – 13,07 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, kur vienam nuteistajam teko apie 3,26 kv. m ploto, ir 7-o nuteistųjų būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-404, kurios plotas – 14,93 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, kur vienam nuteistajam teko apie 3,7 kv. m ploto, tačiau pareiškėjas nurodė, kad gyveno kitose patalpose, t. y. 5 būrio 9 vietų patalpoje ir 1 būrio 5 vietų patalpoje, o patalpoje Nr. 104 iš viso negyveno. Atsižvelgęs į tai, kad VPN nenustatyta teisės aktais pareiga kaupti duomenis apie tai, kada ir kuriuose bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose gyvena nuteistieji, VPN pateikė tik turimą informaciją apie pareiškėjo apgyvendinimą, pareiškėjas duomenų, paneigiančių VPN nurodytas aplinkybes, ar kurie įrodytų, kad pareiškėjui, gyvenant kitose patalpose, teko mažesnis plotas nei 3 kv. m, nepateikė, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas ginčo laikotarpiu VPN atitiko nacionalinės teisės ir Konvencijos reikalavimus.

13. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl naudojimosi dušu, teismas nustatė, kad byloje duomenų, jog dušo patalpos neatitiktų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma) 28 punkto nėra. Byloje pateiktos nuotraukos patvirtina dušų patalpų atitikimą Higienos normos 44 punkto ir Taisyklių 258 punkto reikalavimams, kad VPN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos atskirtos viena nuo kitos pertvaromis, tuo užtikrinant nuteistųjų privatumą prausimosi metu. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas neneigė aplinkybės, kad jam buvo sudaryta galimybė nusiprausti po dušu. Pareiškėjas dėl to, kad norėtų nusiprausti po dušu daugiau kartų, pavyzdžiui, po darbo, nėra kreipęsis į administraciją nei su skundais, nei su prašymais. Tai įvertinęs, teismas padarė išvadą, kad VPN užtikrino pareiškėjui galimybę pasinaudoti dušu teisės aktų nustatyta tvarka.

14. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl darbo sąlygų, t. y. kad pareiškėjas dirbo VPN bibliotekoje kiekvieną dieną be poilsio, be papildomo atlygio, teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 68 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 111 straipsniu, 117 straipsniu, 125 straipsniu, 128 straipsniu, 131 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 228 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 4 punktu. Teismas pažymėjo, kad darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis. Mėnesinė alga apskaičiuojama atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos dydžio. Pagal Aprašo 2 priedą, ūkio darbams koeficientas sudaro 0,43–0,55, o konkretus koeficientas nustatomas atsižvelgiant į pareigybei keliamus reikalavimus, darbų turinį ir sąlygas.

16. Vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, kad pareiškėjas nuolatos dirbo viršvalandžius, už kuriuos jam nebuvo mokama, dirbdamas bibliotekos tvarkiniu kiekvieną darbo dieną raktus paimdavo 7 val. ryto, grąžindavo 20.30 val.–20.55 val. vakaro, savaitgaliais – paimdavo 8 val. ryto, grąžindavo 20.30 val.–20.55 val. vakaro, teismas nustatė, kad: VPN nuteistieji, tarp jų ir pareiškėjas, ginčo laikotarpiu dirbo ne daugiau kaip 5 dienas per savaitę po 6 valandas per dieną; pareiškėjas į darbą galėjo būti išvedamas dirbti, t. y. pirmadieniais–penktadieniais; pareiškėjo darbo laikas buvo nuo 8 val. iki 11 val., 16 val.–18 val. ir 19.30 val. – 20.30 val., šeštadieniais – nuo 15 val. iki 21 val.; VPN Apsaugos ir priežiūros (Saugumo valdybos) skyriaus išduotų laikinai naudotis specialių raktų apskaitos žurnale įrašų apie pareiškėjo paimtus ir grąžintus bibliotekos raktus laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d. nėra; teismo posėdyje liudytoja psichologė I. N. patvirtino, kad VPN resocializacijos skyriuje jos kabinetas buvo šalia bibliotekos, kurioje dirbo pareiškėjas, ji pareiškėją matydavo kelis kartus per dieną įvairiu laiku; teismo posėdyje liudytojas (duomenys neskelbtini) teismo posėdyje paaiškino, kad su pareiškėju dirbo panašų darbą, tačiau dirbo skirtingose bibliotekose, pareiškėjas vienas išnešiodavo spaudą (laikraščius, žurnalus) kiekvieną dieną, išskyrus pirmadienį, knygas – tiktai sekmadieniais; teismo posėdyje liudytojas R. B. paaiškino, kad pareiškėjas prižiūrėjo bibliotekos patalpas, ten buvo laikomas ir jo kompiuteris, kuris jam buvo išduodamas 3 valandoms, pareiškėjas išduodavo ir paimdavo jo kompiuterį visomis dienomis, kai kas antrą dieną nuteistieji susirinkdavo, norėdami patekti į 5 aukšto patalpas, pareiškėjas kiekvieną rytą apie 7 val. atrakindavo duris, po pietų pareiškėjas išduodavo kompiuterį, vakare pareiškėjas irgi ateidavo bei paprašydavo nuteistųjų išeiti iš patalpos, kad galėtų užrakinti duris.

17. Įvertinęs liudytojų parodymus, teismas pripažino, kad pareiškėjo teiginius dėl viršvalandinio darbo ir darbo poilsio ir švenčių dienomis, kuriais pareiškėjas grindė aplinkybes, jog kiekvieną rytą 7 val. atrakindavo biblioteką ir tik 20.30 val. ją užrakindavo, iš dalies patvirtino teismo posėdyje apklausti liudytojai, nurodę, kad pareiškėją matydavo dirbantį įvairiu laiku. Šis laikas iš dalies sutampa ir su VPN nuteistųjų išvedimo laiko, kurio metu nuteistąjį galima išvesti į darbo vietą, lentelėse nurodytą pareiškėjo išvedimo dirbti laiką, t. y. pirmadieniais–penktadieniais pareiškėjo darbo laikas buvo nuo 8 val. iki 11 val., 16 val.–18 val. ir 19.30 val.–20.30 val. Tačiau tai įvertinęs, teismas pažymėjo ir tai, jog darbo laikas yra žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose, kuriuose nagrinėjamu atveju pareiškėjo viršvalandinis darbas nefiksuotas. Nors bylos nagrinėjimo metu pasitvirtino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jis dažnai į darbą ateidavo apie 7 val. ir išeidavo galimai 20.30 val., tačiau, teismo vertinimu, tai nereiškė, kad pareiškėjas dirbo daugiau valandų per dieną, nei turėjo. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią, net ir tuo atveju, jei raktų paėmimas ir grąžinimas būtų fiksuojamas raktų apskaitos žurnale, tai dar nereikštų, kad pareiškėjas dirbo viršvalandžius.

19. Teismas, nustatęs, kad byloje nėra duomenų, jog dėl darbo sąlygų būtų pablogėjusi pareiškėjo sveikata, ginčo laikotarpiu buvo pastebėtas pareiškėjo didėjantis konstruktyvumas, tvarkantis su jam kylančiais sunkumais, padarė išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog dėl didelio darbo krūvio jam pablogėjo sveikata, yra abstraktūs ir neįrodyti.

20. Apibendrinęs tai, ką nustatė, teismas konstatavo, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų VPN veiksmų ginčo laikotarpiu. Nenustatęs ir neturtinės žalos kilimo fakto, teismas pripažino, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

21.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir neįvertino pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių apie jo laikymo sąlygas, neatitinkančias teisės aktų reikalavimų, susijusių su vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus gyvenamojo ploto normos pažeidimu. Informacija apie tai, kokiame bendrabučio tipo patalpoje pareiškėjas apgyvendintas turėjo būti įrašyta į pareiškėjo asmens bylą, tačiau VPN nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas gyveno ne 1 ir 5 būriuose, o 7 būrio gyvenamojoje patalpoje ir kitoje 1 būrio gyvenamojoje patalpoje.

21.2. Pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje pateiktus duomenis apie tai, kaip dušuose neva užtikrintas privatumas. Pareiškėjo teisės ginčo laikotarpiu buvo pažeistos, nes privatumas, naudojantis dušu, užtikrintas nebuvo.

21.4. Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl skunde nurodytų kalinimo sąlygų patyrė įtampą ir stresą, priešingai nei nustatė pirmosios instancijos teismas, patvirtino ir byloje pateikta psichologės pažyma.

22.1. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, laikėsi suformuotos teismų praktikos. Teismo sprendimo turinys atitinka jo turiniui keliamus reikalavimus. Teismas detaliai atsakė į kiekvieną pareiškėjo skundo reikalavimą, atskleisdamas bylos esmę.

22.2. Byloje pateikti dokumentai ir rašytiniai įrodymai laikytini tinkami ir leistini įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas vertino, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įtvirtintų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56, 86 ir 87 straipsniuose.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

23. Byloje ginčas kilo dėl 30 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų VPN veiksmų, neužtikrinant, kad jis būtų laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis gyvenimo ir darbo sąlygomis laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 7 d. iki 2019 m. rugpjūčio 23 d., pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas skundo dalyje praleido ieškinio senaties terminą, likusio skundo dalyje pareiškėjo išdėstyti argumentai, kuriais jis grindė neteisėtus VPN veiksmus pareiškėjo atžvilgiu, nepagrįsti, ir nenustatęs neturtinės žalos kilimo fakto, atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

26. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, apeliacinis teismas tikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.). ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina minėtų ribų neperžengdama. Kadangi, pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija jo skundo reikalavimo daliai pritaikytos ieškinio senaties ir atitinkamai ginčo laikotarpio, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo teisėtumo ir pagrįstumo nevertins.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, kurių nebuvo nurodęs skunde pirmosios instancijos teismui, t. y. kad pareiškėjas iš anksto nebuvo supažindintas pasirašytinai su darbo grafiku. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (ABTĮ 134 str. 6 d.), šie pareiškėjo argumentai nenagrinėjami. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu.

28. Susipažinusi ir spręsdama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde pateikto prašymo išreikalauti papildomus dokumentus ir pateiktų naujų dokumentų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, pagrindžiančių ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje nustatytas aplinkybes dėl naujų įrodymų vertinimo apeliacinės instancijos teisme, todėl jie nevertinami.

29. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė privatumo, naudojantis dušu, pažeidimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, dušuose, bent iš šonų esant įrengtoms pertvaroms, yra užtikrinamas pakankamas privatumas, dėl to toks dušų įrengimas (nors ir neužtikrinant visiško privatumo) savaime nėra pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-597-442/2021). VPN į bylą pateiktos nuotraukos patvirtina, kad dušo patalpos ginčui aktualiu laikotarpiu buvo atskirtos pertvaromis. Šią aplinkybę nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Kadangi pareiškėjas, deklaratyviai nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada, nenurodė jokių išskirtinių ir esminių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą nukrypti nuo aptartos teismų praktikos (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.), teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl privatumo, naudojantis dušu, pažeidimo kaip nepagrįstus.

30. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant minimalios gyvenamojo ploto normos (žr. nutartis 21.1 p.), ir kad pareiškėjas nedirbo viršvalandžių (žr. nutarties 21.3 p.), pažymi, kad pareiškėjas jų pagrindu nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje esančių įrodymų (tarp jų – liudytojų) parodymų vertinimu.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą aptartu įrodymų vertinimo aspektu, pažymi, kad ABTĮ 56 straipsnyje išdėstytos pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės: įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (1 d.); faktiniai duomenys nustatomi tokiomis priemonėmis: proceso šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais (2 d.); jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (7 d.).

32. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas įrodymų vertinimo taisykles, yra pasisakęs, kad nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios, vertinti įrodymus yra teismo, o ne proceso šalių prerogatyva. Siekiant įsitikinti egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas vieną ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe teismui vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu (žr., pvz., 2003 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-557/2003). Bylos įrodymus vertina teismas ir nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143?2619/2011).

33. Pirmiausia, pažymėtina, kad pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo išvados, kad jis ginčo laikotarpiu VPN gyveno bendrabučio tipo patalpose. Atitinkamai pagal Taisyklių 11¹.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigos bendrabučių tipo patalpose. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis į bylą pateiktais VPN duomenimis, kuriuose nurodyta, jog pareiškėjas buvo laikomas 1 būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 104, kurioje vienam asmeniui teko 3,26 kv. m ploto (4 miegamosios vietos) ir 7 būrio bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje Nr. 7-404, kurioje vienam asmeniui teko 3,73 kv. m ploto (4 miegamosios vietos), padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamosios patalpos ploto norma.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad gavus tokius duomenis, kaip nagrinėjamu atveju, gyvenamasis plotas apskaičiuojamas, atsižvelgiant į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą šios patalpos plotą, t. y. minimalus vienam asmeniui šiose patalpose tekęs plotas apskaičiuojamas patalpų plotą padalijant iš jose buvusių lovų skaičiaus, vertinant, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2021 m. sausio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-25-520/2021; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1782-822/2016).

35. Atsižvelgusi į tai teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamojo ploto norma. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti VPN pateiktais oficialiai duomenimis apie tai, kokiose gyvenamosiose patalpose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu. Nors pareiškėjas su jais nesutinka, tačiau jis jokių VPN duomenis paneigiančių įrodymų ar teise, ir (ar) faktais pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti VPN pateiktais oficialiais duomenimis, nepateikia. Dėl to pareiškėjo nesutikimą su VPN duomenimis galima laikyti deklaratyviu ir teismo nesaistančiu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas gyvenamosiose patalpose, kuriose jam teko minimali gyvenamojo ploto norma.

36. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl viršvalandžių, juos atmetė kaip nepagrįstus, įvertinęs teisės aktus, reglamentuojančius darbą pataisos namuose, į bylą pateiktus įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu VPN dirbo VPN ūkio skyriaus tvarkiniu, jam buvo mokamas atlyginimas, apskaičiuojamas minimalų mėnesinį algos dydį dauginant iš 0,43 koeficiento, liudytojų parodymus ir į bylą VPN pateiktus duomenis apie pareiškėjo darbo organizavimą, ir nustatęs, kad darbo laiko apskaitos žiniaraštyje pareiškėjo viršvalandis darbas nefiksuotas.

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą įrodymų vertinimo aspektu dėl darbo sąlygų, remdamasi bylos medžiaga ir duomenimis, kuriuos vertino ir analizavo pirmosios instancijos teismas, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad skundo argumentų pagrindu patikrinus byloje surinktą medžiagą neįrodyta, jog pareiškėjas dirbo viršvalandžius. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytas reikšmingas aplinkybes dėl neva dirbto viršvalandinio darbo, išreikalavo įrodymus, tenkino pareiškėjo prašymą iškviesti į teismo posėdį liudytojus, detaliai išanalizavo pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes dėl darbo sąlygų. Todėl, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų dėl faktinių aplinkybių vertinimo aptariamu aspektu, teisėjų kolegija pasisakys tik apeliaciniame skunde keliamais klausimais.

39. Vertinant pareiškėjo teiginio, kad jo skunde išdėstytas aplinkybes patvirtina raktų apskaitos žurnalo duomenys, pagrįstumą, aktuali Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimas, kad viršvalandinio darbo nustatymui nėra aktualūs raktų apskaitos žurnalo duomenys, todėl jie nėra vertintinas įrodymas, kurio pagrindu galima daryti išvadą, ar asmuo dirbo viršvalandinį darbą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismas, spręsdamas dėl to, kokiais įrodymais pirmosios instancijos teismas turi remtis, siekdamas nustatyti, ar buvo dirbtas viršvalandinis darbas, yra išaiškinęs, kad šiam faktui nustatyti turi būti remiamasi darbo laiko apskaitos žiniaraščiais (žr., pvz., 2019 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2595-1062/2019) ir darbo grafikais (žr., pvz., 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1659-146/2015). Todėl sutikti su pareiškėju, kad jo skunde nurodytas aplinkybes dėl viršvalandinio darbo patvirtina raktų apskaitos žurnalo duomenys, nėra pagrindo.

40. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje pateikti VPN oficialūs duomenys (Nuteistųjų darbo laiko ir užmokesčio apskaitos duomenys, duomenys, išdėstyti 2020 m. rugpjūčio 28 d. rašte Nr. 9-4907 „Dėl informacijos pateikimo M. L. byloje“ ir juos pagrindžiantys pateikti dokumentai, kuriuose matyti nuteistųjų išvedimo laikas, kurio metu nuteistąjį galima išvesti į darbo vietą (į šį laiką įtrauktos ir pertraukos)) paneigia pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad jis turėjo dirbti nuo 7 val., be poilsio ir visas savaitės dienas. Pagal byloje pateiktus duomenis, pareiškėjo darbo laikas prasidėdavo arba nuo 8 val., arba nuo 15 val., pareiškėjui buvo suteiktos 2 laisvo darbo dienos. Vadovaudamasi tuo, teisėjų kolegija atmeta kaip teisiškai nepagrįstą pareiškėjo nurodytą aplinkybę, kad pareiškėjo darbą be poilsio pagrindžia VPN nustatyta kompiuterių išdavimo tvarka.

41. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, pirmosios instancijos teismo apklausti liudytojai tiesiogiai nepatvirtino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl tikslaus jo darbo laiko ir darbo be poilsio. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo visapusišku liudytojų parodymų įvertinimu ir padaryta išvada, kad, jeigu pareiškėjas ir dirbo daugiau valandų, nei jam buvo nustatyta, tačiau toks pareiškėjo darbas buvo savanoriškas, o ne VPN nustatytas. Šią pirmosios instancijos teismo išvadą iš esmės pagrindžia ir aplinkybė, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamo darbo laiko apskaitymo ir (ar) apmokėjimo. Dėl šios priežasties pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai dėl darbo laiko apskaitos žiniaraščio netikslumų laikomi nesudarančiais pakankamo pagrindo pripažinti pareiškėjo teisių pažeidimą.

42. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl darbo sąlygų atmestini kaip nepagrįsti.

43. Likę pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai ar teiginiai, kadangi nekeičia padarytų išvadų ar dėl jų tapo neaktualiais, atskirai nevertinami ir dėl jų detaliai nepasisakoma.

44. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.