Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jūratės Damanskienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. M. pagal BK 140 str. 1 d. nubaustas laisvės apribojimu 6 mėnesiams, pagal BK 253 str. 1 d. (2 epizodai) nubaustas po 6 mėnesius laisvės atėmimo. Vadovaujantis BK 63 str. 4 d., 65 str., J. M. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams. Vadovaujantis BK 75 str., laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 metams, įpareigojant atsiprašyti nukentėjusiosios O. M., tęsti darbą, be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo nekeisti darbo vietos ir neišvykti už nuteistojo gyvenamosios vietos be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos.

Nukentėjusiosios O. M. naudai iš J. M. priteista 1000 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 1000 Lt advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. M. nuteistas už tai, kad tyčia sukėlė fizinį skausmą žmogui bei neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, o būtent:

iš 2012 m. gegužės 5 d. į gegužės 4 d., nakties metu, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), bendroje gyvenamojoje vietoje, name, priklausančiame O. M., artimoje aplinkoje, stebint mažamečiui P. M. (gim. (duomenys neskelbtini)), mušė savo sutuoktinę O. M., t.y. kambaryje ir koridoriuje suduodamas po vieną smūgį dešinės rankos delnu O. M. į veido sritį, tuo nukentėjusiajai O. M. sukeldamas fizinį skausmą.

Taip pat J. M. 2010 metais, rudenį, laikotarpyje nuo rugsėjo mėnesio iki lapkričio mėnesio, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Šalčininkų rajone, (duomenys neskelbtini), namo palėpėje, rado šaunamąjį ginklą – pramoninės gamybos 16-o kalibro dvivamzdį lygiavamzdį medžioklinį šautuvą „IŽ-58“ Nr. (duomenys neskelbtini), priskiriamą C kategorijos šaunamiesiems ginklams, kurį neteisėtai, neturėdamas leidimo, atgabeno ir laikė name, Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), metalinėje spintoje iki 2012-05-04, 12.30 val.

Be to, J. M. 2011 metais, rudenį, laikotarpyje nuo rugsėjo iki lapkričio mėnesio, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, Vilniaus r. (duomenys neskelbtini) k. esančioje turgavietėje iš nenustatyto asmens, neteisėtai, neturėdamas leidimo, pirkdamas įgijo 34 vnt. pramoninės gamybos 16-o kalibro medžioklinių šovinių, priskiriamų šaudmenims, kuriuos neteisėtai, neturėdamas leidimo, atgabeno ir laikė name Vilniaus r., (duomenys neskelbtini), metalinėje spintoje iki 2012-05-04, 12.30 val.

panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl BK 140 str. 1 d. numatytos veikos ir šioje dalyje priimti išteisinamąjį nuosprendį;nukentėjusiosios O. M. civilinį ieškinį atmesti;panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendį dalyje dėl BK 253 str. 1 d. numatytos veikos ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį atleidžiant jį nuo baudžiamosios atsakomybės, esant pagrindams, numatytiems BK 39 str., 59 str. 1 d. 2, 3, 13 p., 2 d., ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad apylinkės teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, šališkai vertino įrodymus, ikiteisminio tyrimo pareigūnai ir prokuratūra padarė esminius BPK pažeidimus jį sulaikant ir pradedant ikiteisminį tyrimą pagal O. M. pareiškimą.

Dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos jis buvo pripažintas kaltu remiantis tik dviem įrodymų šaltiniais: O. M. parodymais ir liudytojo A. M. parodymais. Teismas, žinodamas, kad tarp jo ir nukentėjusiosios vyksta civilinis ginčas dėl santuokos nutraukimo ir remdamasis tik nukentėjusiosios teiginiais, jai netiesiogiai suteikė pranašumą. Esant visiškai priešingiems jo ir nukentėjusiosios parodymams, teismas turėjo vadovautis įrodymų vertinimo taisyklėmis ir visapusiškai įvertinti bylos aplinkybes, tačiau to nepadarė ir pažeidė nekaltumo prezumpciją. Jo ir nukentėjusiosios parodymai nesutapo dėl aplinkybių aiškinimo ir įvykio laiko – jis parodė, kad žodinis konfliktas įvyko 2012-05-03 apie 21-22 val., tuo tarpu nukentėjusioji aiškino, kad tai buvo apie 2-3 val. Šie prieštaravimai nebuvo pašalinti ir akistatos metu, todėl jo parodymai paneigė nukentėjusiosios parodymus. Taip pat teismas nevertino to, kad dar 2012 m. vasario mėnesį O. M. inicijavo santuokos nutraukimo procesą ir po to, kai jis civilinėje byloje pareiškė priešieškinį O. M. pradėjo teigti apie jo tariamą smurtavimą, tuo akivaizdžiai siekdama nesąžiningai sustiprinti savo poziciją civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo. Dėl paminėtos aplinkybės ir atsižvelgiant į tai, kad telefoninį pranešimą teikiantis asmuo nėra saistomas liudytojo priesaikos, telefoninis pranešimas policijai nelaikytinas BPK nustatyta tvarka gautu savarankišku įrodymu. Be to, O. M. policijos įstaigai apie tariamą smurtavimą pranešė ne iš karto, o tik kitos dienos ryte, taip pat O. M. nesikreipė į medikus. Jei nukentėjusiosios parodymai būtų teisingi, tai nuo patirtų smūgių neabejotinai būtų atsiradusios kraujosruvos. Nors liudytojas A. M. parodė, jog O. M. veidas esą buvo paraudęs, tačiau paraudimas galėjo atsirasti dėl įvairių priežasčių. Pažymi, kad liudytojas A. M. teisme buvo apklaustas O. M. prašymu, jei šio liudytojo parodymai būtų buvę svarbūs, būtų buvę logiška jį apklausti dar ikiteisminio tyrimo metu. A. M. parodymai vertintini kritiškai, nes jis yra O. M. sūnus iš pirmosios santuokos, gyvena kartu su nukentėjusiąja, be to, pats parodė, jog smurtavimo fakto nematė, apie tai žino iš O. M.. Be kita ko, jis buvo A. M. įtėvis, stengdavosi, kad pastarasis laikytųsi šeimoje nustatytų elgesio taisyklių, tačiau A. M. elgdavosi priešingai, dėl ko šeimoje nuolat kildavo konfliktai, todėl A. M. gali būti nusistatęs prieš jį ir skatinamas savo motinos iš keršto davė melagingus parodymus. Teismas be motyvų atmesdamas jo ir gynėjo prašymą išreikalauti duomenis apie A. M. baustumą buvo neobjektyvus bei apribojo galimybes gintis nuo pareikštų kaltinimų.

Taip pat skunde nurodo, kad pagal BPK 407 str. dėl BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, t.y. pats nukentėjęs asmuo turi kreiptis į teismą ir byloje palaikyti kaltinimą, šioje byloje nenustatyta BPK 409 str. numatyta išimtis, todėl pagal O. M. pareiškimą ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas ir prokuroras teisme palaikė valstybinį kaltinimą nesant tam procesinio teisinio pagrindo, kas laikytina esminiu BPK pažeidimu.

Pažymi, kad jo padarytos veikos yra neteisingai kvalifikuotos pagal BK 253 str. 1 d. dispozicijoje išvardytas veikas. BK yra kriminalizuotas šaunamojo ginklo, šaudmenų, įgijimas, laikymas, nešiojimas, gabenimas ir realizavimas neturint tam leidimo. Ginklo radimas nėra kriminalizuotas, kiekvienas ginklas yra materialus daiktas, kuris gali būti rastas kaip radinys ir pasisavintas kaip bešeimininkis daiktas pagal CK nuostatas, be to, daikto radimas nebūtinai yra tyčinis veiksmas, byloje nėra įrodymų, kad jis būtų sąmoningai ir tyčia siekęs rasti ar įgyti šaunamąjį ginklą, daikto radimas ir įgijimas yra skirtingi veiksmai, atsakomybė jam galėjo kilti tik dėl to, kad ginklą laikė ir neužregistravo įstatymų nustatyta tvarka ir per įstatymų nustatytą terminą. Taigi, teismo išvados, kad jis įgijo ir laikė ginklą neatitinka bylos aplinkybių. Dėl netinkamos veikų kvalifikacijos teismas netinkamai taikė baudžiamosios atsakomybės taikymo ir bausmės skyrimo pagrindus, dėl ko nepagrįstai nesprendė dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir paskyrė neproporcingai griežtą bausmę. Jis kaltę dėl ginklo laikymo pripažino, bendradarbiavo su teisėsauga ir dėl padarytos veikos nuoširdžiai gailėjosi, už nusikaltimą buvo teisiamas pirmą kartą, jis turėjo leidimą pistoletui „Mak“ laikyti, rastąjį šautuvą taip pat laikė nepažeisdamas taisyklių specialiame seife, ginklo nesinešiojo, kitiems asmenims grėsmės nesukėlė, niekam žalos nepadarė. Jis turėjo ketinimą ginklą užregistruoti, bet dėl laiko stokos to nepadarė, tai laikytina kaip nepavykęs savanoriškas atsisakymas.

Be to, sulaikant jį buvo pažeistos jo teisės. Pagal BPK 140 str. asmenį laikinai sulaikyti galima neužklupus asmens nusikalstamos veikos padarymo vietoje arba tuoj pat po nusikalstamos veikos padarymo tik tada, kai paaiškėja, kad yra suėmimo skyrimo pagrindai ir sąlygos, siekiant BPK 119 str. numatytų tikslų asmeniui tuoj pat būtina suvaržyti laisvę ir nėra galimybės skubiai kreiptis į teismą dėl suėmimo skyrimo, bet proceso metu neišaiškėjo jokių įrodymų, leidžiančių manyti buvus išimtinius sulaikymo pagrindus. Tokią išvadą pagrindžia ir tai, kad ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi buvo atsisakyta jam skirti kardomąją priemonę – įpareigojimą atskirai gyventi nuo O. M., atskirai nuo O. M. jis apsigyveno savo noru, siekdamas išvengti tolimesnių provokacijų.

Taip pat teismas nepagrįstai iš jo priteisė O. M. patirtas išlaidas advokatui. Kadangi nei BK, nei BPK aiškiai nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų priteisimo, todėl reikėtų vadovautis CPK nuostatomis, pagal kurias jei ieškinys patenkintas iš dalies, tai išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Teismui O. M. priteisus tik 1/3 jos prašomos sumos, analogiškai turėjo būti priteista tik 1/3 patirtų išlaidų advokatui. Teismas taip pat turėjo įvertinti tai, jog O. M. atstovavęs advokatas į procesą įsijungė tik baigiamojoje įrodymų tyrimo ir baigiamųjų kalbų stadijoje, tas pats advokatas O. M. atstovauja ir civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo, todėl tikėtina, jog advokato darbo sąnaudos civilinėje byloje buvo prirašytos prie baudžiamosios bylos.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą nukentėjusioji O. M. prašo J. M. apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš J. M. išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliaciniame procese.

Atsikirtime į apeliacinį skundą nurodo, kad ji ikiteisminio tyrimo metu davė išsamius parodymus apie smurtavimo aplinkybes, nuo smūgių jai ištino veidas, bet ji užsidėjo šaltą kompresą ir patinimas per parą išnyko. Iš esmės analogiškus parodymus dėl esminių bylos aplinkybių ji davė ir teisminio bylos nagrinėjimo metu. Jos telefoninis pranešimas policijai kaip tik patvirtina jos pozicijos ir parodymų nuoseklumą. Į policiją ji kreipėsi ne iš karto po smurto panaudojimo, nes buvo ištikta šoko. Pažymi, kad baudžiamoji byla nėra niekaip susijusi su nagrinėjama civiline byla dėl santuokos nutraukimo, nes santuoką nutraukti sutinka abi šalys, iki šiol tik nėra susitarta dėl turto padalijimo ir vaiko gyvenamosios vietos bei išlaikymo, šių klausimų baudžiamoji byla niekaip neįtakoja. Nurodo, kad apeliantas yra A. M. patėvis, šeimoje jie kartu gyveno apie 11 metų, per tą laiką tarp jų nusistovėjo geri santykiai, gero elgesio reikalavimas nėra kažkokia išskirtinė aplinkybė, nes visi tėvai to reikalauja iš savo vaikų, todėl tai nepatvirtina to, kad A. M. galėjo kerštauti apeliantui, taip pat to nepatvirtina ir liudytojo baustumas administracine tvarka, be to, A. M. buvo įspėtas už melagingų parodymų davimą, pats patvirtino, kad jokio priešiškumo J. M. nejaučia. Vien tai, jog A. M. nematė smurto fakto, nereiškia, kad teismas negali vadovautis jo parodymais, tuo labiau, kad liudytojas girdėjo triukšmą, matė J. M. su peiliu, kuris pats liudytojui patvirtino apie smūgių sudavimą, taip pat A. M. matė ją paraudusiu veidu iš karto po smurto panaudojimo.

Taip pat nurodo, kad kitą dieną po sumušimo ji buvo nuvykusi į ambulatoriją (duomenys neskelbtini), bet ten jai buvo pasakyta vykti į Valstybinę teismo medicinos tarnybą, tačiau iš (duomenys neskelbtini) susisiekimas su Vilniaus miestu yra apsunkintas, be to, jai reikėjo eiti į darbą, kadangi 2012-05-04 buvo penktadienis, o savaitgalį tarnyba nedirbo, todėl į teismo medicinos ekspertus ji nesikreipė, nes patinimas per tas dienas išnyko. Pažymi, kad bylai taip pat svarbūs mažamečio sūnaus P. M. parodymai, kuriuos jis davė praėjus trims dienoms po įvykio, nors jis nebuvo apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tačiau visiškai šiais parodymais nesivadovauti nebuvo pagrindo, juos reikia vertinti tiek, kiek jie neprieštarauja kitiems bylos įrodymams. Atkreipia dėmesį, kad teisme ji neprieštaravo dėl vaiko apklausos.

Pažymi, kad prokuroro dalyvavimas byloje nelaikytinas proceso pažeidimu, kadangi buvo smurtaujama šeimoje, smurtas psichologiškai paveikė ir mažametį. J. M. pagal BK 140 str. 1 d. paskirta bausmė teisinga, neviršijanti numatyto bausmės vidurkio. Dėl išlaidų advokatui nurodo, kad ją atstovavęs advokatas surašė civilinį ieškinį, dalyvavo keliuose paskutiniuose posėdžiuose, kai buvo apklausinėjamos šalys, liudytojai, tiriami įrodymai, pasisakoma dėl šalių prašymų, vyko baigiamosios kalbos, tokiu būdu, advokatas dalyvavo beveik visuose teismo posėdžiuose, kuriuose byla buvo nagrinėjama iš esmės, pagal Teisingumo ministro patvirtintas taisykles vien už ieškinio surašymą gali būti priteisiama iki 3 MMA, t.y. iki 3000 Lt, kai tuo tarpu ji advokatui 1000 Lt sumokėjo už ieškinio surašymą ir atstovavimą teisme, todėl išlaidos advokatui buvo priteistos pagrįstai, nežiūrint į tai, kad civilinis ieškinys buvo patenkintas tik iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras ir nukentėjusiosios įgaliotas atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d.

Nuteistasis J. M. savo kaltę dėl BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymo neigia motyvuodamas apylinkės teismo netinkamu įrodymų vertinimu.

Įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, ar nesuklastoti, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Įrodymai įvertinami kiekvienas atskirai ir įrodymų visuma, ko pasėkoje, vadovaujantis įstatymais ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaromos nešališkos išvados. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais.

Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuotina, kad apylinkės teismas įrodymus ištyrė ir įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų ir pagrįstai pripažino J. M. kaltu dėl smurtavimo artimoje aplinkoje, t.y. dėl dviejų smūgių dešinės rankos delnu sudavimo sutuoktinei O. M. į veido sritį, kas sukėlė jai fizinį skausmą.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusiosios O. M. ir liudytojo A. M. parodymai turėtų būti vertinami kritiškai. Vien tai, jog tarp J. M. ir O. M. šiuo metu vyksta skyrybų procesas, nėra pakankamas pagrindas nukentėjusiosios parodymus vertinti kaip nepatikimus. Abejonių nukentėjusiosios parodymais nekelia ir tai, kad ji į policijos pareigūnus kreipėsi ne iš karto po sumušimo, t.y. naktį, o tik sulaukusi ryto. Nukentėjusiosios parodymai yra nuoseklūs, jie nekito tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme ir atitinka jos pirminį pareiškimą apie padarytą nusikaltimą, savo parodymus ji patvirtino įvykio vietoje. O. M. nuosekliai teigė, jog konfliktas su vyru įvyko naktį iš 2012 m. gegužės 3 d. į 4 d. kambaryje, kuriame ji miega su jų mažamečiu vaiku. Iš pradžių įvykęs žodinis konfliktas, tačiau ji sugebėjusi J. M. išprašyti iš kambario ir užsirakinusi duris, bet nuteistasis po kurio laiko pradėjo duris krapštyti su peiliu, todėl jai teko vyrą įsileisti į kambarį, po smūgį delnu jai buvo suduota kambaryje ir išėjus iš kambario, nuo smūgių veidas buvo truputį patinęs ir paraudęs, bet tai greitai praėjo. Liudytojas A. M. parodė, kad smurtavimo nematė, nes tuo metu miegojo kitame kambaryje, nuo triukšmo pabudo, J. M. pasakė, kad nestipriai trenkė O. M., jos veidas buvo paraudęs, sakė, jog skauda. Be to, liudytojas patvirtino O. M. nurodytą aplinkybę, jog J. M. bandė atidaryti kambario duris peiliu. Šią aplinkybę taip pat patvirtina 2012-05-04 įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti įbrėžimai ant durų ir durų staktos. Taigi, nors liudytojas smurtavimo fakto nematė, tačiau paliudijo kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Kadangi liudytojo parodymai sutampa su kitais bylos įrodymais, todėl šiuo atveju jokios reikšmės vertinant parodymų patikimumą neturi liudytojo baustumas administracine tvarka, o vien tai, kad A. M. yra nukentėjusiosios sūnus, nesudaro pagrindo netikėti jo parodymais. Įvertinus tai, kad O. M. ir A. M. parodymai yra nuoseklūs, neprieštaringi, vieni kitus patvirtinantys, juos taip pat patvirtina kiti bylos duomenys, todėl kaltinime nurodytos aplinkybės pripažintinos įrodytomis.

Nuteistojo pateikta versija, kad tarp jo ir O. M. įvyko tik žodinis konfliktas, laikytina siekiu išvengti atsakomybės ir yra paneigta aukščiau išanalizuotais įrodymais.

Šiuo atveju tai, kad O. M. nesikreipė į teismo medicinos ekspertus dėl sužalojimų fakto nustatymo, neturi reikšmės dėl J. M. pripažinimo kaltu, nes smurtavimo faktas įrodytas kitais įrodymais, be to, J. M. nuteistas už dviejų smūgių sudavimą, kurie nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą. Fizinio skausmo suvokimas yra subjektyvus, todėl teismo medicinos ekspertai šiuo atveju sužalojimų nebūtų nustatę.

Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad J. M. sulaikant buvo pažeistos jo teisės. Pažymėtina, kad J. M. buvo sulaikytas kitą dieną po įvykio, iš karto po to, kai O. M. pranešė apie jos atžvilgiu atliktus nusikalstamus veiksmus, todėl J. M. buvo laikinai sulaikytas nepažeidžiant BPK 140 straipsnio nuostatų.

Taip pat atmestinas apeliacinio skundo argumentas dėl teismo šališkumo, kadangi jokių objektyvių duomenų, leidžiančių suabejoti teismo objektyvumu, nėra pateikta, o vien tai, jog subjektyvi apelianto nuomonė dėl įrodymų vertinimo nesutampa su skundžiamo nuosprendžio motyvais, nesudaro pagrindo pripažinti apylinkės teismą buvus šališku.

Priešingai nei teigia nuteistasis, byloje pagal O. M. pareiškimą atliekant ikiteisminį tyrimą ir procese dalyvaujant prokurorui baudžiamojo proceso normos nebuvo pažeistos. Nors BK 140 str. 1 d. numatyta nusikalstama veika priklauso privataus kaltinimo bylų kategorijai, kuriose iš esmės ikiteisminis tyrimas neatliekamas, o byla teisme nagrinėjama pagal nukentėjusiojo skundą ar jo teisėto atstovo pareiškimą, tačiau BPK 409 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtys, kada baudžiamasis procesas dėl privataus kaltinimo kategorijos bylų vyksta įprasta tvarka, t.y. byloje atliekamas ikiteisminis tyrimas, kaltinimą byloje palaiko prokuroras. Tie numatyti išimtiniai atvejai yra tada, kai nusikalstamos veikos turi visuomeninę reikšmę ar jomis padaryta žala asmeniui, kuris dėl svarbių priežasčių negali ginti teisėtų savo interesų. Šiuo atveju remtinasi Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, jog smurtavimas artimoje aplinkoje dėl savo žalos visuomenei priskiriamas prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų. Esant tokioms aplinkybėms, ikiteisminis tyrimas byloje buvo atliktas ir prokuroras nagrinėjant baudžiamąją bylą dalyvavo teisėtai ir pagrįstai.

Pažymėtina, kad J. M. surašytame kaltinamajame akte nurodyta, jog veika padaryta iš 2012 m. gegužės 5 d. į gegužės 4 d., pagal šią kaltinimo formuluotę J. M. buvo pripažintas kaltu, tačiau iš visų bylos duomenų matyti, kad nusikalstama veika buvo padaryta naktį iš gegužės 3 d. į 4 d., pats nuteistasis neneigia, jog konfliktas su nukentėjusiąja įvyko naktį iš gegužės 3 d. į 4 d. Kadangi apeliacinės bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia pateiktas apeliacinis skundas, kuriuo ši aplinkybė nėra ginčijama, prokuroras apeliacinės instancijos teismo posėdyje taip pat neprašė šios aplinkybės ištaisyti, todėl teismas šio galimai techninės klaidos įtakoto netikslumo kaltinime negali ištaisyti.

Bausmė už BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą J. M. buvo paskirta įvertinus visas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes, paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams bei atitinka bausmės tikslus.

Spręsdamas neturtinės žalos priteisimo klausimą pirmosios instancijos teismas įvertino CK 6.250 straipsnyje nurodytas aplinkybes, savo sprendimą nukentėjusiajai priteisti 1000 Lt dydžio neturtinės žalos atlyginimą tinkamai motyvavo, todėl nėra pagrindo keisti priteistos neturtinės žalos dydžio.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, J. M. pagrįstai nuteistas pagal BK 140 str. 1 d.

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 253 str. 1 d.

J. M. apeliaciniame skunde neneigia byloje esančių duomenų dėl nusikalstamų veikų, susijusių su disponavimu šaunamuoju ginklu – medžiokliniu šautuvu, ir šaudmenimis – medžiokliniais šoviniais, tačiau teigia, kad jo veiksmai buvo netinkamai kvalifikuoti pagal BK 253 str. 1 d. Iš apeliacinio skundo motyvų matyti, jog neteisėto disponavimo medžiokliniais šoviniais kvalifikavimą pagal BK 253 str. 1 d. J. M. pripažįsta, ginčija tik epizodą dėl neteisėto disponavimo medžiokliniu šautuvu.

BK 253 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas neturėdamas leidimo gamino, įgijo, laikė, nešiojo, gabeno ar realizavo šaunamąjį ginklą, šaudmenis, sprogmenis ar sprogstamąsias medžiagas. Baudžiamoji atsakomybė pagal šią normą yra numatyta už atskiras alternatyvias veikas: gaminimą, įgijimą, laikymą, nešiojimą, gabenimą ar realizavimą. J. M. nuteistas už tris alternatyvias veikas – įgijimą, gabenimą ir laikymą.

Apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad šaunamojo ginklo radimas neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Pritartina apeliacinio skundo argumentui, jog pats radinio radimas nebūtinai yra tyčinis veiksmas, nes radinys gali būti rastas ir visai atsitiktinai. Tačiau pažymėtina, kad pagal BK 253 str. nusikalstamu veiksmu pripažįstamas ne pats radinio radimas, tačiau jo pasisavinimas. Tuo pačiu pastebėtina, jog J. M. kaltinimo formuluotė „rado“ nėra pakankamai tiksli, bet tai nešalina nuteistojo baudžiamosios atsakomybės. Pats nuteistasis nurodo, kad radęs medžioklinį šautuvą, nusprendė jį pasilikti sau, taip pat nurodo suvokęs, kad medžiokliniam šautuvui laikyti yra būtinas leidimas, bet dėl šio leidimo gavimo jis nesikreipė. Ši aplinkybė patvirtina, jog nuteistasis pasisavindamas rastą medžioklinį šautuvą veikė tiesiogine tyčia, t.y. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir norėjo taip elgtis. Taip pat iš bylos aplinkybių matyti, jog nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia, ne tik neteisėtai įgijo medžioklinį šautuvą, bet jį laikė ir gabeno.

J. M. pateikiama versija apie tai, jog jis norėjo medžioklinį šautuvą įregistruoti įstatymų nustatyta tvarka, bet neturėjo tam laiko, atmestina kaip nepagrįsta ir laikytina gynybine versija, pateikta siekiant išvengti atsakomybės. Kadangi medžioklinį šautuvą J. M. neteisėtai įgijo dar 2010 m. rudenį, todėl pripažintina, kad jis turėjo pakankamai laiko leidimui laikyti medžioklinį šautuvą gauti ir būdamas sąžiningas būtų kreipęsis dėl leidimo gavimo. Tokiu būdu, apeliacinio skundo argumentas dėl nepavykusio savanoriško atsisakymo nuo nusikalstamos veikos atmestinas kaip nepagrįstas.

Skirdamas bausmę pagal BK 253 str. 1 d. teismas įvertino visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, numatytas BK 54 str. 2 d. Teismas pagrįstai J. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), jokių objektyvių duomenų nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis pripažinti tai, kad jis savo noru atlygino ar pašalino žalą (BK 59 str. 1 d. 3 p.) arba yra nepavykęs savanoriškas atsisakymas padaryti nusikalstamą veiką (BK 59 str. 1 d. 13 p.). Nustačius tik vieną nuteistojo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nėra pagrindo taikyti BK 39 straipsnį ir atleisti nuteistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės. J. M. paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo ir protingumo kriterijams, atitinka bausmei keliamus tikslus, be to, subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas.

Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, jog medžioklinis šautuvas buvo laikomas specialiame seife, jo laikymas nekėlė grėsmės aplinkiniams, šiuo atveju nesudaro pagrindo švelninti J. M. atsakomybės.

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, J. M. pagrįstai nuteistas pagal BK 253 str. 1 d.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Ši nuostata galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2009, 2K-271/2010, 2K-163/2012, 2K-397/2012 ir kt.).

Nukentėjusiąją O. M. atstovavęs advokatas A. Jucevičius bylą nagrinėjant apylinkės teisme pateikė pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, jog jam nukentėjusioji už atstovavimą, dokumento surašymą, patarimą sumokėjo 1000 Lt. Apylinkės teismas šias nukentėjusiosios išlaidas laikė pagrįstomis ir priteisė jas iš J. M., tačiau faktiškai tokio sprendimo nemotyvavo.

Apeliaciniu skundu J. M. prašo priteistas bylinėjimosi išlaidas sumažinti atsižvelgiant į patenkinto civilinio ieškinio reikalavimų dalį, tačiau vadovaujantis BPK nuostatomis ir teismų praktika, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti atsižvelgtina į visumą reikšmingų aplinkybių – padarytos nusikalstamos veikos pobūdis ir sunkumas, padarytos žalos dydis, nuteistojo elgesys ir turtinė padėtis, specialių žinių reikalingumas byloje, teisinės pagalbos teikimo laikotarpis ir pan., nesivadovaujant vien tik civiliniame procese taikomu reikalavimų patenkinimo proporcingumo principu.

Nukentėjusioji O. M. atsikirtime į apeliacinį skundą išlaidas advokato paslaugoms pirmosios instancijos teisme apmokėti grindžia tuo, jog advokatas surašė civilinį ieškinį, dalyvavo paskutiniuose keliuose teismo posėdžiuose, kuriuose buvo apklaustos šalys, liudytojas, tiriami įrodymai, vyko baigiamosios kalbos. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog civilinis ieškinys teismui buvo pateiktas 2012-08-14 teismo posėdyje, šiame posėdyje nukentėjusiosios atstovas nedalyvavo, be to, civilinis ieškinys pasirašytas tik nukentėjusiosios, taip pat advokatas nedalyvavo 2012-10-10, 2012-12-03, 2012-12-13 teismo posėdžiuose, minėtuose posėdžiuose prokuroras buvo pateikęs prašymą pakeisti kaltinimus, buvo apklausti J. M. ir O. M.. Baudžiamojoje byloje pateikta O. M. ir jos atstovo advokato A. Jucevičiaus atstovavimo sutartis sudaryta tik 2013-01-26, t.y. iki šios datos advokatas A. Jucevičius negalėjo atlikti jokių veiksmų baudžiamojoje byloje kaip O. M. atstovas. Nukentėjusiosios atstovas dalyvavo 2013-02-06 teismo posėdyje, trukusiame 1 val., kuriame nutarta apklausti papildomus liudytojus, 2013-02-11 teismo posėdyje, trukusiame 40 min., kuriame buvo apklaustas liudytojas A. M. ir 2013-04-30 teismo posėdyje, trukusiame 1 val. 5 min., kuriame buvo pagarsinta rašytinė bylos medžiaga ir išklausytos baigiamosios kalbos. Iš šių aplinkybių matyti, jog skirtingai nei nurodyta atsikirtime į apeliacinį skundą, advokatas A. Jucevičius nukentėjusiosios interesus pradėjo atstovauti jau įpusėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimui, civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje negalėjo surašyti, nes atstovavimo sutartis su juo sudaryta vėliau, teismo posėdžių, kuriuose dalyvavo advokatas, bendra trukmė nesiekia 3 valandų. Esant tokioms aplinkybėms, įvertinus tai, kad baudžiamoji byla yra nesudėtinga, nedidelės apimties, vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais, taip pat atsižvelgus į Už antrinės teisinės pagalbos teikimą ir koordinavimą mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 22 d. nutarimu Nr. 69, nustatytus užmokesčio už antrinę teisinę pagalbą dydžius kaip į rekomendacinius, iš O. M. priteistos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti mažintinos iki 500 Lt, todėl apylinkės teismo nuosprendis keistinas BPK 328 str. 4 p. pagrindu dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų.

Atsikirtimu į apeliacinį skundą O. M. taip pat prašė priteisti iš J. M. jos patirtas išlaidas už advokato teisinę pagalbą apeliaciniame procese, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka teisme metu O. M. atstovas advokatas A. Jucevičius pateikė teismui pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį, jog O. M. už teisinę pagalbą sumokėjo 1000 Lt. Įvertinus baudžiamosios bylos pobūdį, tai, kad ji nėra sudėtinga, advokatas nukentėjusiosios interesus atstovavo pirmosios instancijos teisme, su byla buvo susipažinęs, todėl priteisti visų prašomų išlaidų už atsikirtimo į apeliacinį skundą surašymą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje, netrukusiame net valandos, nėra pagrindo. Iš J. M. priteistina 500 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, kurios laikytinos pagrįstomis ir protingomis.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 3 p., 328 str. 4 p.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo J. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 29 d. nuosprendį pakeisti: sumažinti O. M. iš J. M. priteistas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti iki 500 Lt.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti O. M. iš J. M. 500 Lt išlaidų advokato paslaugoms apmokėti už teisinę pagalbą apeliacinėje instancijoje.