Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas

2011-01-26 · Administracinė byla Nr. A-62-215-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-01-26
Bylos Nr.
A-62-215-11
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Ričardas Piličiauskas (pirm.), Antanas Ablingis (pran.), Roma Sabina Alimienė
Pareiškėjas
V. R.
Atsakovas
Panevėžio
Kategorijos
  • 16.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A62 – 215/2011Procesinio sprendimo kategorija 16.4 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASS PRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. sausio 26 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės ir Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Panevėžio apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

2009 m. rugsėjo 25 d. Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros nutarimu buvo iškelta drausmės byla Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus (toliau – ir Panevėžio apskrities VPK NTB ENTS) vyresniajai tyrėjai V. R. dėl grubių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 192 ir 194 straipsnių reikalavimų pažeidimų, atliekant ikiteisminį tyrimą bylose Nr. 50-1-02983-99, Nr. 50-1-01736-00 (b. l. 15-16).

2009 m. rugsėjo 28 d. Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko nurodymu buvo pavesta atlikti tarnybinį patikrinimą (b. l. 14).

Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2009 m. spalio 29 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 50-IS-110 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos V. R. veiksmų“ (toliau – ir Išvada) (b. l. 80-83). Joje konstatuota, kad Panevėžio apskrities VPK NTB ENTS vyresnioji tyrėja V. R., atlikdama ikiteisminio tyrimo veiksmus su įtariamuoju A. N., neužtikrino jam teisės į gynybą bei nesilaikė parodymo atpažinti veiksmą reglamentuojančios tvarkos, todėl pažeidė BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 192 ir 194 straipsnių reikalavimus.

Minėtos Išvados pagrindu Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininkas 2009 m. lapkričio 5 d. priėmė įsakymą Nr. 50-TE-407 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. R.“ (toliau – ir Įsakymas) (b. l. 11), kuriuo, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-1538 patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 1 dalies 1 punktu (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas), skyrė Panevėžio apskrities VPK NTB ENTS vyresniajai tyrėjai V. R. tarnybinę nuobaudą – pastabą.

II.

Pareiškėja V. R. skundu (b. l. 2-6, 87) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą, prašydama Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 50-TE-407 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. R.“ pripažinti neteisėtu ir nepagrįstu bei juo paskirtą tarnybinę nuobaudą (pastabą) panaikinti.

Nurodė, kad Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, Išvada nemotyvuota, neobjektyvi. Dėl pareikšto kaltinimo, kad ji suvaržė įtariamojo teisę į gynybą, pareiškėja paaiškino, jog ji, susipažinusi su ikiteisminių tyrimų medžiagomis, nustatė, kad A. N. neregistruotas priklausomybinių ligų kabineto įskaitoje ir psichikos sveikatos centre. Be to, pažymėjo, kad 1999 m. gruodžio 12 d. buvo surašytas teisės turėti gynėją protokolas ir įtariamajam A. N. išaiškinta dėl gynėjo dalyvavimo byloje. Įtariamajam atsisakius gynėjo, atlikta jo apklausa, jos metus A. N. nurodė, kad psichinėmis ligomis nesirgo, galvos traumų neturėjo, tai patvirtinta jo parašu. Esant tokiems bylos duomenims, anot pareiškėjos, 2009 m. gegužės 5 d. A. N. buvo surašyti pranešimai apie įtarimą bei išaiškinta teisė turėti gynėją, fiksuojant tai protokole. Įtariamajam atsisakius gynėjo ir apie tai savo ranka padarius įrašą bei pasirašius, buvo surašytas protokolas dėl gynėjo atsisakymo. Surašius šiuos procesinius dokumentus, buvo atliekama įtariamojo apklausa. Pareiškėja teigė, kad vadovavosi Lietuvos aukščiausiojo teismo praktika, pagal kurią panašiose bylose buvo sprendžiamas klausimas dėl teisės į gynybą pažeidimų ir nei vienoje nebuvo pripažinta, kad pažeidimai buvo padaryti, taip pat Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentaru, kur yra apibrėžti asmenys dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalintys pasinaudoti savo teise į gynybą. Pažymėjo, kad asmens sveikatos būklę privalo nustatyti gydytojai, pateikdami sveikatos priežiūros įstaigos pažymą arba teismo mediko ar teismo psichiatro išvadą, o ikiteisminio tyrimo pareigūnas, atsižvelgdamas į betarpišką įtariamojo stebėjimą viso ikiteisminio tyrimo metu, pažymas bei kitus dokumentus, tik išsprendžia teisinį klausimą, t. y. įtariamojo (ne)galėjimą pasinaudoti savo teise į gynybą. Teigė, kad bendravimas su A. N., jo atsakymai į pateiktus klausimus ir suvokimas savo veiksmų, jai jokių pagrįstu abejonių ir minčių nesukėlė. Nors įtariamojo apklausos metu jis nurodė, kad gydėsi Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje ir yra turėjęs galvos traumų, bendravimas su A. N. ir pakartotinai gauti medicininiai pažymėjimai nesuteikė pagrindo manyti, kad jis psichinis ligonis ar turi psichinių sutrikimų (trūkumų). Kad ateityje niekam nekiltų abejonių dėl įtariamojo suvokimo dėl padarytos nusikalstamos veikos ir jo gynybos, iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės buvo gauti dokumentai, kuriuose konstatuota, kad A. N. diagnozuotas nepatikslintas asmenybės sutrikimas ir skirti ambulatorinę teismo psichiatrinę ekspertizę netikslinga. Nurodė, kad 2009 m. rugsėjo 30 d. specialistas V. D. telefonu išsamiau paaiškino diagnozę, t. y kad ji suprantama kaip asmenybės charakteris, nulemtas asmens gyvenimo, neturintis įtakos asmens suvokimo galimybėms, o turintis įtakos tik asmens gebėjimui kontroliuoti savo emocijas ir tai praktiškai nėra priskirtina prie asmens psichinių trūkumų (psichinės ligos). Dėl asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką, pareiškėja paaiškino, kad byloje parodymų atpažinti atlikimo tvarka reglamentuota BPK 192, 194 straipsniuose, o BPK 179 straipsnyje reglamentuota tyrimo veiksmų eiga ir rezultatų fiksavimas. Pažymėjo, kad pagal BPK 192 straipsnio 1 dalį atpažintinas asmuo parodomas atpažįstančiajam drauge su kitais tos pačios lyties asmenimis (kaip numato BPK 192 str. 2 d., atpažintinų asmenų turi būti ne mažiau kaip trys). Kadangi A. N. veido bruožai yra išskirtiniai, todėl, anot pareiškėjos, surasti kuo panašesnius į jį asmenis ir pateikti juos atpažinti byloje nebuvo galimybės. Etatinių statistų nebuvo. Dėl šios priežasties ji sudarė fotolentelę su joje suklijuotomis 6 asmenų nuotraukomis, ši fotolentelė buvo pateikta liudytojams. Anot pareiškėjos, BPK straipsnių nuostatos neturi būti aiškinamos formaliai. Fiksuojant tyrimo veiksmus ir rezultatus, svarbu tinkamai užfiksuoti veiksmą, kad jo atlikimo metu gautus duomenis būtų galima patikrinti. Atliekant atpažinimą pagal nuotraukas, fotografuota nebuvo, tačiau visa veiksmo eiga ir galutinis rezultatas buvo užfiksuoti vizualiai asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole, o fotolentelė su asmenų nuotraukomis pridėta prie ikiteisminio tyrimo medžiagos. Šio procesinio veiksmo metu užfiksuotus duomenis galima patikrinti apžiūrint nuotraukas, esančias fotolentelėje, ir tokiu būdu pilnai įvertinti gautų duomenų patikimumą. Pažymėjo, kad liudytojas V. M. protokolą perskaitė ir savo parašu patvirtino, jog protokole užfiksuotas asmens atpažinimo pagal jo nuotrauką veiksmas yra surašytas teisingai. Šis procesinis dokumentas buvo pasirašytas jos ir dar vieno dalyvaujančio asmens. Atkreipė dėmesį, kad BPK 192 straipsnio 5 dalyje nėra įtvirtintos imperatyvios nuostatos dėl asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką fotografavimo. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A4-675-2004 A10-734-2005, A4-678/2004, pažymėjo, kad tarnybinis nusižengimas gali būti padarytas tik priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu. Atliekant tarnybinį patikrinimą ir paskiriant tarnybinę nuobaudą, nagrinėjamu atveju, anot pareiškėjos, nebuvo atsižvelgta į BPK komentare įtvirtintas ir išsamiai iškomentuotas įstatymo normas, į suformuotą teismų praktiką, patikrinimas atliktas paviršutiniškai. Atkreipė dėmesį, kad tarnybinio patikrinimo išvadoje yra netikslumų, inter alia neteisingai nurodyta, kad ji pažeidė BPK 194 straipsnio nuostatas, nes minėtame straipsnyje reglamentuotas parodymas atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų, o ji atliko atpažinimą iš nuotraukų pagal BPK 192 straipsnio 5 dalį.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime į pareiškėjos V. R. skundą (b. l. 9-10) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad yra neaišku, ką skundžia pareiškėja – Išvadą ar Įsakymą. Jeigu teisingas pirmasis variantas, tai, anot atsakovo, Išvados teisėtumas ir pagrįstumas turėtų būti vertinamas aukštesnės pagal pavaldumą įstaigos tikrintojų, pavedus aukštesnės pagal pavaldumą įstaigos pareigūnui, turinčiam teisę pavesti atlikti tarnybinius patikrinimus. Pati Išvada nėra tas teisės aktas, kuriuo tiesiogiai nustatomos pareigūnui atitinkamos teisės ir pareigos, todėl ji negali būti skundžiama teismine tvarka. Esant antrajam atvejui, atsakovas pažymėjo, jog atliekant tarnybinį patikrinimą buvo nustatyta, kad pareiškėja, atlikdama ikiteisminį tyrimą bylose Nr. 50-02983-99 ir Nr. 50-1-01736-00, neužtikrino įtariamojo A. N. teisės į gynybą, o taip pat pažeidė parodymų atpažinti atlikimo tvarką. Nurodė, kad nors A. N. atsisakė nuo gynėjo, toks atsisakymas pagal BPK 52 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnei buvo neprivalomas. Pažymėjo, kad A. N. apklausos metu pasisakė, jog sirgo psichinėmis ligomis, gydėsi Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje, jam buvo pripažinta psichopatija, dešimt kartų turėjo galvos traumas, dėl jų visų gydėsi ligoninėje, todėl jau iš įtariamojo išgirdus tokius žodžius, anot atsakovo, tyrėja privalėjo užtikrinti jo teisę į gynybą. Atkreipė dėmesį, kad apie A. N. psichinius sutrikimus buvo duomenų ir medicininiuose dokumentuose.

III.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 8 d. sprendimu (b. l. 126-127) pareiškėjos V. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad tarnybinio patikrinimo Išvadoje nepagrįstai pareiškėjai inkriminuotas BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimas ir už tai jai skirti tarnybinės nuobaudos nėra pagrindo. Anot teismo, pagal minėtą BPK normą gynėjo dalyvavimas yra būtinas, kai atliekami ikiteisminio tyrimo veiksmai su asmeniu, kuris turi negalią. Teismas vadovavosi specialisto išvada, liudytojo V. D. parodymais ir padarė išvadą, kad tyrėja tinkamai vykdė įtariamojo A. N. apklausą. Tuo tarpu D. S. parodymus, kad įtariamajam pareiškus, jog jis prieš daugiau nei 10 metų buvo gydytas Rokiškio psichiatrijos ligoninėje, turėjo būti nutraukta jo apklausa, teismas vertino kritiškai. Teismo nuomone, tyrėja patikrino įtariamojo pateiktus duomenis ir atliko visus privalomus veiksmus, kad įsitikintų jo veiksnumu, o byloje jokių duomenų, kad įtariamasis turėtų negalią, kuriai esant būtų privalomas gynėjo dalyvavimas, nėra. Teismas, pasisakydamas dėl BPK 192 straipsnio 5 dalies pažeidimo, nurodė, kad asmens atpažinimas iš nuotraukų galimas tik tada, kai nėra galimybių parodyti paties asmens. Įtariamasis A. N. buvo surastas, todėl nebuvo jokių kliūčių atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmą – atpažinimą taip, kaip nurodyta BPK 192 straipsnio 1 dalyje. Teismas kritiškai vertino pareiškėjos motyvą, kad A. N. yra labai išskirtinės akys, todėl ji negalėjo rasti panašių asmenų ir juos sunku rasti, nes šiam teiginiui pagrįsti pareiškėja nepateikė jokių įrodymų. Be to, anot teismo, iš pateiktų nuotraukų nematyti, kad A. N. būtų kuo nors ypatingai išskirtinis. Taip pat teismas laikė, kad įrodytas BPK 194 straipsnio 3 dalies pažeidimas, nes 2009 m. rugpjūčio 10-12 d., atliekant ikiteisminį tyrimo veiksmą (asmens parodymo atpažinimą), nebuvo fotografuojama ar kaip nors kitaip vizualiai fiksuojama. Pareiškėjos aiškinimus, kad ji minėtą veiksmą vizualiai užfiksavo protokole, teismas laikė nepagrįstais.

IV.

Pareiškėja V. R. su Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu nesutinka ir prašo priimti naują sprendimą – skundą tenkinti ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 50-TE-407 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. R.“, kuriuo paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba), panaikinti.

Žemesnės instancijos teismas

Pareiškėja apeliacinį skundą iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad priimant pirmosios instancijos teismo sprendimą, kaip ir atliekant tarnybinį patikrinimą ir paskiriant tarnybinę nuobaudą, neatsižvelgta į Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso komentare įtvirtintas ir išsamiai iškomentuotas įstatymo normas, taip pat neatsižvelgta į suformuotą teismų praktiką. Teismas nepasisakė, ar dalis tariamai padarytų pažeidimų yra esminiai (nes teisės į gynybą pažeidimas nepadarytas) ir ar yra tarnybinio nusižengimo sudėtis. Panevėžio apygardos administracinis teismas skundą atmetė kaip nepagrįstą, tačiau matyti, kad pats teismas savo sprendime nurodė, kad teisės į gynybą pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai ir už tai skirti tarnybinės nuobaudos nėra pagrindo, o tai, anot pareiškėjos, įrodo jos skundo pagrįstumą. Teismas formaliai pasisakė dėl jos argumentų, neatsižvelgė, kad protokolas buvo pildytas vadovaujantis BPK 179, 191, 192, 195 straipsnių nuostatomis, o pats blankas patvirtintas Generalinio prokuroro įsakymu. Be to, teismas nepasisakė, ar fotolentelė su 6 asmenų nuotraukomis yra nematoma ar matoma plika akimi. Taip pat teismas nevertino to, ar tokiu būdu įformintas procesinis veiksmas sukliudė prokurorui perduoti bylą į teismą sprendimo priėmimui ir ar tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą procesinį sprendimą. Atkreipė dėmesį, kad byla Nr. 50-1-02983-99 į teismą perduota prokurorui nusprendus užbaigti procesą baudžiamuoju įsakymu. 2010 m. sausio 7 d. priimtas teismo baudžiamasis įsakymas ir jame teismas vadovavosi asmens parodymo atpažinti metu užfiksuotais duomenimis, taip patvirtindamas, kad jie yra patikimi. Teismas taip pat neatsižvelgė, kad ikiteisminiuose tyrimuose asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų (BPK 194 str.) ji neatliko. Toks procesinis veiksmas, anot pareiškėjos, atliekamas tik tokiu atveju, kai siekiama nustatyti nežinomą įtariamąjį. Nagrinėjamu atveju įtariamasis buvo žinomas, todėl buvo atliktas visiškai kitas procesinis tyrimo veiksmas – pagal BPK 192 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. asmens parodymas atpažinti pagal jo nuotrauką.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 139-140) su pareiškėjos V. R. apeliaciniu skundu nesutinka, prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog pareiškėja padarė tarnybinį pažeidimą ir kad tarnybinė nuobauda jai galėjo būti paskirta. Atsakovas, pasisakydamas dėl teisės į gynėją neužtikrinimo, vadovaujasi skunde, adresuotame pirmosios instancijos teismui, išdėstytais motyvais, papildomai dėl kitų BPK straipsnių pažeidimų nurodo, kad pareiškėjos kalta veika pasireiškė tuo, jog parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų eiga nebuvo fotografuojama ar kitaip vizualiai fiksuojama.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Nagrinėjamo ginčo dalykas – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymo Nr. 50-TE-407 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. R.“, kuriuo Panevėžio apskrities VPK NTB ENTS vyresniajai tyrėjai V. R. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, pagrįstumas ir teisėtumas. Minėtas atsakovo įsakymas priimtas, atsižvelgiant į 2009 m. spalio 29 d. tarnybinio patikrinimo išvadą Nr. 50-IS-110 „Dėl Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniosios tyrėjos V. R. veiksmų“, todėl šioje Išvadoje nurodytos faktinės aplinkybės bei jų įvertinimas nurodytų pažeistų BPK teisės normų taikymo požiūriu laikytini neatskiriama skundžiamo Įsakymo dalimi. Nurodyta, kad pareiškėja V. R., kaip Panevėžio apskrities VPK NTB ENTS vyresnioji tyrėja, pažeidė BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 192 ir 194 straipsnių reikalavimus.

Vidaus tarnybos sistemos pareigūnų atsakomybę nustato Vidaus tarnybos statutas, o tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūrą reglamentuoja Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarka, patvirtinta Vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 (toliau – ir Tvarka). Tvarkos 3 punkte nustatyta, kad tarnybinės nuobaudos skyrimo pagrindas yra tarnybinis nusižengimas. Tarnybinio nusižengimo sudėtis: neteisėta veika, tarnybinį nusižengimą padariusio pareigūno kaltė, o jeigu tarnybinis nusižengimas sukėlė neigiamas pasekmes – ir priežastinis ryšys tarp neteisėtos veikos ir neigiamų pasekmių. Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalis apibrėžia, kad tarnybinis nusižengimas – šio Statuto ir kitų teisės aktų nustatytos vidaus tarnybos tvarkos pažeidimas ar pareigūno pareigų neatlikimas arba netinkamas atlikimas, padarytas priešingais teisei kaltais pareigūno veiksmais ar neveikimu.

Pasisakydama dėl išvardintų Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso normų (BPK 51 str. 1 d. 2 p., 192 ir 194 str.) taikymo šioje administracinėje byloje, teisėjų kolegija pažymi, jog šios normos aktualios Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalies ir Tvarkos 3 punkto atžvilgiu ta prasme, kad, sprendžiant klausimą dėl pareiškėjos skundžiamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo, būtina nustatyti (išaiškinti), ar atitinkamas BPK normos pažeidimas kartu gali būti laikomas ir tarnybiniu nusižengimu, t. y. ar jis atitinka Vidaus tarnybos statuto 2 straipsnio 6 dalyje ir Tvarkos 3 punkte pateiktą tarnybinio nusižengimo apibūdinimą.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 18 straipsnyje įtvirtinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnas yra ikiteisminio tyrimo įstaigoje dirbantis asmuo, kuris šios įstaigos ar jos padalinio vadovo pavedimu atlieka šio kodekso numatytus ikiteisminio tyrimo veiksmus: siekia nustatyti nusikalstamą veiką padariusį asmenį ir tokios veikos aplinkybes. Iš minėtos nuostatos matyti, kad ikiteisminio tyrimo pareigūno atliekami veiksmai privalo atitikti BPK normomis sureglamentuotą procesinę formą ir jai taikomus reikalavimus.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje nustatyta, kad pareiškėja V. R. ikiteisminio tyrimo metu baudžiamosiose bylose Nr. 50-1-02983-99 ir Nr. 50-1-01736-00 atliko šiuos procesinius veiksmus – 2009 m. gegužės 5 d. ir 2009 m. rugpjūčio 27 d., nedalyvaujant gynėjui, apklausė įtariamąjį A. N., jį parodė atpažinti liudytojui (b. l. 25-26, 30-31, 55-56, 59-64), taip pat 2009 m. rugpjūčio 10 d. ir 2009 m. rugpjūčio 12 d. pateikė liudytojams A. N. atpažinti pagal nuotraukas (b. l. 46-52). Kaip minėta, tarnybinio patikrinimo Išvadoje konstatuota, kad šie veiksmai atitinka BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 192 ir 194 straipsniuose įtvirtintų ikiteisminio tyrimo veiksmų formą ir atlikti pažeidžiant imperatyviai reglamentuotą tokių veiksmų atlikimo tvarką.

Teisėjų kolegija pastebi, kad kiekvienas iš pareiškėjai inkriminuotų BPK pažeidimų gali būti atskirai vertinamas kaip tarnybinis nusižengimas, sudarantis pakankamą pagrindą taikyti tarnybinę atsakomybę, todėl nagrinėjant administracinę bylą pareiškėjos veiksmų teisėtumas turėtų būti patikrintas ir įvertintas visų nurodytų BPK normų atžvilgiu.

Kita vertus, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos V. R. veiksmuose BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimo neįžvelgė. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjama pagal pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą, o atsakovas Panevėžio apskrities vyriausiasis policijos komisariatas savarankiškų reikalavimų nepareiškė. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija pareiškėjos V. R. veiksmų pagal BPK 51 straipsnio 1 dalies 2 punktą pakartotinai nevertina ir pripažįsta pirmosios instancijos teismo nustatytą faktą, kad pareiškėjai minėto BPK straipsnio pažeidimas inkriminuotas nepagrįstai, o tarnybinė atsakomybė šiuo teisiniu pagrindu negalima. Teisėjų kolegijos vertinimu, priešingu atveju kiltų grėsmė nepagrįstai apsunkinti tarnybinėn atsakomybėn traukiamos pareiškėjos (apeliantės) padėtį.

Tačiau pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėja pažeidė BPK 192 ir 194 straipsnių nuostatas ir konstatavo, kad tarnybinė nuobauda pareiškėjai paskirta pagrįstai. Pareiškėja V. R. apeliaciniu skundu su tokiomis išvadomis nesutiko, teigė, kad jokių BPK pažeidimų nepadarė, o pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo formaliai, neįvertino visų aplinkybių. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi administracinės bylos medžiagą, iš esmės sutinka su apeliacinio skundo argumentais.

Pagal Išvadą pareiškėjos galimai padaryti BPK 192 ir 194 straipsnių pažeidimai pasireiškė tuo, kad ji, būdama ikiteisminio tyrimo tyrėja baudžiamosiose bylose Nr. 50-1-02983-99 ir Nr. 50-1-01736-00, netinkamai atliko asmens parodymo atpažinti veiksmą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atpažinimas nepagrįstai buvo atliktas iš nuotraukos, o ne tiesiogiai parodant asmenį. Be to, šis veiksmas nebuvo fotografuojamas ar kitaip vizualiai fiksuojamas.

Dėl pirmojo reikalavimo pažeidimo teisėjų kolegija pastebi, kad asmens atpažinimas iš nuotraukos yra numatytas BPK 192 straipsnio 5 dalyje. Nurodyta, kad jeigu parodyti asmens negalima, atpažinimas gali būti daromas pagal jo nuotrauką. Ji parodoma kartu su ne mažiau kaip trimis kitų asmenų nuotraukomis. Pagal nuotraukas asmuo gali būti parodomas atpažinti ir tais atvejais, kai to reikia liudytojo ar nukentėjusiojo asmens saugumui užtikrinti. Taigi iš šios normos turinio matyti, kad ji įtvirtina ne imperatyvų elgsenos variantą, o suteikia ikiteisminio tyrimo pareigūnui savo nuožiūra spręsti, kada tikslingiausia asmens atpažinimą atlikti pagal jo nuotrauką. Pažymėtina, kad kiekvienas ikiteisminis tyrimas yra individualus ir savitas darbo procesas. Ikiteisminio tyrimo pareigūno veiksmus, jų kryptingumą tiriamoje baudžiamojoje byloje apsprendžia konkreti susiklosčiusi faktinė situacija. Teisėjų kolegija laiko, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjos V. R. atliktas asmens atpažinimas iš nuotraukų nagrinėjamu atveju buvo aiškiai neracionalus ir netikslingas. Pareiškėja V. R. 2009 m. rugpjūčio 7 d. nutarime sudaryti fotolenteles (b. l. 45) nurodė, kad tiesioginis asmens parodymas atpažinti neįmanomas, nes nėra galimybės surasti ne mažiau kaip šešis panašius asmenis (statistus). Šie jos argumentai nebuvo paneigti objektyviais įrodymais.

Pareiškėja buvo kaltinama ir tuo, kad atpažinimo pagal nuotraukas eigos metu veiksmas nebuvo fotografuojamas ar kitaip vizualiai fiksuojamas, todėl buvo pažeistas BPK 194 straipsnis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad minėtoje normoje įtvirtinta ikiteisminio tyrimo veiksmo – parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų – atlikimo tvarka. Šio parodymo atpažinti veiksmo tikslas – nustatyti nežinomą įtariamąjį, daiktą ar kitą objektą, atliekamas tokiu būdu – liudytojui ar nukentėjusiajam parodomos ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktų asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekos, daiktų ar kitų objektų kolekcijos (BPK 194 str. 1 d.). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos V. R. atlikti parodymo atpažinti veiksmai buvo fiksuoti asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokoluose (b. l. 47-52). Įvertinus šių procesinių dokumentų pavadinimą, juose fiksuoto atlikto tyrimo veiksmo aprašymą, nurodytas teisės normas (BPK 179, 191, 192, 195 str.), teisėjų kolegija sprendžia, kad konkrečiu atveju pareiškėja V. R. atliko parodymo atpažinti veiksmą, numatytą BPK 192, o ne BPK 194 straipsnyje. Dėl šios priežasties V. R. atliktų veiksmų teisėtumo vertinimas BPK 194 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų (nagrinėjamu atveju – BPK 194 straipsnio 3 dalies, numatančios, kad parodymo atpažinti iš kolekcijų ir kartotekų eiga turi būti fotografuojama arba kitaip vizualiai fiksuojama) atžvilgiu yra negalimas. V. R. atliktas veiksmas, kaip minėta aukščiau, atskirai reglamentuotas BPK 192 straipsnio 5 dalyje, o jame eksplicitiškai imperatyvas naudoti technines priemones neįtvirtintas. BPK 192 straipsnio 4 dalyje yra nurodyta, kad parodomų asmenų grupė turi būti nufotografuojama arba kitaip vizualiai užfiksuojama, tačiau šis reikalavimas yra taikomas tik tais atvejais, kai parodymas atpažinti atliekamas, tiesiogiai parodant atpažintiną asmenį.

Atkreiptinas dėmesys, kad analogiškos pozicijos dėl BPK 192 straipsnio 5 dalies aiškinimo, t. y. kad parodymo atpažinti asmenį veiksmo atlikimo forma (parodant atpažintiną asmenį tiesiogiai ar iš nuotraukos) priklauso nuo ikiteisminio tyrimo pareigūno valios ir kad tokio veiksmo vizualus fiksavimas neprivalomas, laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (pvz., nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-398/2006, Nr. 2K-761/2007).

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, pažymėtina, kad už tarnybinio nusižengimo padarymą taikoma tarnybinė atsakomybė yra viena iš teisinės atsakomybės rūšių, kuriai būdingas nubaudimo elementas. Kadangi teisės doktrinoje pripažįstama, jog teisės normas, susijusias su atsakomybės asmeniui nustatymu ir taikymu, jo nubaudimu, negalima aiškinti plečiamai, įvertinus tarnybinės atsakomybės prigimtį ir pobūdį, konstatuotina, kad šios atsakomybės taikymo pagrindai neabejotinai turi būti aiškiai nustatyti įstatyme, o esant pagrįstų abejonių dėl to, ar atitinkama asmens veika užtraukia tarnybinę atsakomybę, visos abejonės turi būti traktuojamos traukiamo atsakomybėn asmens naudai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A8–281/2007). Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymu turi būti nustatyta valstybės tarnautojo atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus teisės pažeidimus, o teisės pažeidimai, už kuriuos teisės aktuose yra nustatyta atsakomybė, turi būti aiškiai apibrėžti.

Esant šioms aplinkybėms, įvertinus tai, kad BPK 192 straipsnio 5 dalis nedraudžia asmens atpažinimo veiksmą atlikti pagal jo nuotrauką ir aiškiai neįtvirtina tokio procesinio veiksmo taikymo pagrindų (teiginys „jeigu parodyti asmens negalima“ yra pakankamai abstraktus), nenumato imperatyvaus reikalavimo šį veiksmą fotografuoti ar kitaip vizualiai fiksuoti, o BPK 194 straipsnio 3 dalis, kaip teisė norma, nustatanti tokį reikalavimą, konkrečiu atveju netaikytina, teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti vienareikšmę išvadą, jog parodymas atpažinti asmenį iš nuotraukos buvo atliktas, pažeidžiant BPK reglamentuotą tokio veiksmo atlikimo tvarką. Atitinkamai pareiškėjos patraukimas tarnybinėn atsakomybėn dėl BPK 192 ir 194 straipsnių pažeidimo negalimas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje neįrodyta, jog pareiškėja padarė tarnybinį nusižengimą, už kurį jai skundžiamu Įsakymu buvo paskirta tarnybinė nuobauda (pastaba), todėl apeliacinis skundas tenkinamas, Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas, kuriuo buvo atmestas pareiškėjos prašymas dėl tarnybinės nuobaudos panaikinimo, naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas tenkinamas ir skundžiamas Įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo panaikinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n usprendžia:

Pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą patenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

V. R. skundą tenkinti ir Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2009 m. lapkričio 5 d. įsakymą Nr. 50-TE-407 „Dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo V. R.“, kuriuo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų tyrimo biuro Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus vyresniajai tyrėjai V. R. paskirta tarnybinė nuobauda – pastaba, panaikinti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Antanas AblingisRoma Sabina AlimienėRičardas Piličiauskas