Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Šarkos, Astos Vailionės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Nataljos Zelionkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos K. U. skundą atsakovei Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

I. Dėl kilusio ginčo ir nustatytų bylos aplinkybių

Byloje ginčas kilo dėl sprendimo, kuriuo, įvertinus individualią situaciją, atsisakyta suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą civilinėje byloje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina šias bylai reikšmingas aplinkybes.

Pareiškėja 2024 m. spalio 30 d. kreipėsi į Tarnybą su prašymu suteikti antrinę valstybės garantuojamą teisinę pagalbą dėl Panevėžio apygardos teismo Panevėžio rūmų 2024 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-59-544/2024 apskundimo.

Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktu, 2024 m. lapkričio 4 d. sprendimu Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-04818 „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai K. U. remdamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalyje nustatytu pagrindu dėl Panevėžio apygardos teismo Panevėžio rūmų 2024 m. spalio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eB2-59-544/2024 apskundimo, kadangi pareiškėjos keliamas reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su jos vykdyta ūkine komercine veikla.

Pareiškėja 2024 m. lapkričio 20 d. Tarnybai pateikė prašymą ir papildomus dokumentus dėl individualios jos situacijos vertinimo.

2024 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. STS-7517 dėl dalyvumo lygio nuo 2024 m. gegužės 24 d. neterminuotai nustatytas 15 proc. dalyvumo lygis ir 85 proc. netekto dalyvumo lygis.

Išrašas apie asmens darbovietę patvirtina, kad pareiškėja registruota kaip UAB duomenys neskelbtini vadovė nuo 2021 m. spalio 27 d. iki 2023 m. sausio 6 d.

Panevėžio apygardos teismo civilinės bylos Nr. eB2-238-544/2024 duomenys patvirtina šias aplinkybes: 2024 m. gegužės 16 d. teisme priimtas bankrutuojančios UAB duomenys neskelbtini nemokumo administratoriaus prašymas dėl UAB duomenys neskelbtini bankroto pripažinimo tyčiniu; 2024 m. spalio 2 d. nutartimi bankrutuojančios UAB duomenys neskelbtini bankrotas pripažintas tyčiniu, nustatyta, kad tyčinį bankrotą sukėlė K. U. veikimas (neveikimas); iš šios nutarties matyti, kad bankroto byla UAB duomenys neskelbtini iškelta 2022 m. gruodžio 12 d., įsiteisėjo – 2022 m. gruodžio 21 d.; 2024 m. spalio 9 d. nutartimi pareiškėjai nustatytas 20 dienų terminas atskirojo skundo trūkumams pašalinti; 2024 m. lapkričio 4 d. nutartimi atskirasis skundas grąžintas pareiškėjai konstatavus, kad skundo trūkumai nepašalinti; netenkintas jos prašymas terminą pratęsti įvertinus aplinkybę, kad ji siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą; iš 2024 m. spalio 9 d. nutartyje nurodytų skundo trūkumų matyti, kad iš pareiškėjos pateikto skundo turinio teismui buvo sunku suprasti, dėl ko jis paduotas; nebuvo nurodyti procese dalyvaujantys asmenys, sprendimas, dėl kurio duodamas skundas, nesutikimo motyvai, skundas neapmokėtas žyminiu mokesčiu.

Tarnyba, įvertinusi pareiškėjos individualią situaciją, jos reikalavimo esmę ir pateiktus dokumentus, vadovaudamasi Įstatymo 2 straipsnio 1, 3 dalimis, 3 straipsniu, 11 straipsnio 10 dalimi, bei 18 straipsnio 2 dalimi, Aprašo 5–9 punktais, 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimu Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-09367 (ginčijamas sprendimas) atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą išimties tvarka pareiškėjai, kadangi pareiškėjos individualios situacijos vertinimo aplinkybių atitikimas tik vienam ar keliems kriterijams dėl išimties taikymo nesuteikia Tarnybai teisės pareiškėjai taikyti išimtį.

Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja pateikė skundą teismui.

2025 m. birželio 9 d. nutartimi byla paskirta nagrinėti viešame mišriame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka. 2025 m. spalio 21 d., nė vienai iš ginčo šalių į teismo posėdį neatvykus, kai joms apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka, teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 78 straipsnio 5 dalimi nusprendė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.

II. Dėl administracinio sprendimo teisėtumo

Kaip minėta, pareiškėja nesutinka su ginčijamu sprendimu, kuriuo nuspręsta pareiškėjai nesuteikti antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos net ir įvertinus jos individualią situaciją.

Aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, kad pareiškėja siekė pasinaudoti valstybės garantuojama teisine pagalba Panevėžio apygardos teismo nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. eB2-238-544/2024, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl UAB duomenys neskelbtini bankroto pripažinimo tyčiniu. Tarnyba atsisakė teikti pagalbą remdamasi tuo, kad prašymas tiesiogiai susijęs su pareiškėjos vykdyta ūkine komercine veikla pagal Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 4 punktą, o vertinant individualią situaciją nuspręsta išimties netaikyti.

Įstatymo 11 straipsnio 10 dalis numato, kad Tarnyba turi teisę išimtiniais atvejais, atsižvelgdama į šio straipsnio 11 dalyje nurodytą pareiškėjo prašymą ir įvertinusi konkretaus pareiškėjo individualią situaciją, suteikti antrinę teisinę pagalbą, nepaisydama to, kad asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba yra šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktuose nustatyti antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindai. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 11 dalį, kai asmens (šeimos) turtas viršija Vyriausybės nustatytus asmens (šeimos) turto lygius arba kai tarnyba, vadovaudamasi šio straipsnio 7 dalies 3, 4, 5, 11, 15 ir 16 punktais, priima sprendimą atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi teisę kreiptis į tarnybą su motyvuotu rašytiniu prašymu dėl savo individualios situacijos papildomo įvertinimo ir pateikti šį prašymą pagrindžiančius dokumentus ir (ar) informaciją. Individuali pareiškėjo situacija vertinama atsižvelgiant į gyvenimo lygį ir pareiškėjo turtinę padėtį, galimybes veiksmingai savarankiškai sau atstovauti, išlaidas advokato pagalbai, bylos, kurioje prašoma suteikti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, pareiškėjo procesinę padėtį byloje ir galimus neigiamus padarinius pareiškėjui. Šiuo atveju Tarnyba sprendimą priima teisingumo ministro nustatyta tvarka.

Iš ginčijamo sprendimo matyti, kad atsakovė pripažino, jog pareiškėja atitinka Aprašo 5.1 ir 5.3 papunkčiuose nustatytus kriterijus, šių išvadų pareiškėja neginčija, tad teismas dėl jų plačiau nepasisakys.

Atsakovė sprendė, kad pareiškėja neatitinka Aprašo 5.2 ir 5.4 papunkčiuose nustatytų kriterijų, o pareiškėja su tokia išvada nesutinka, tad spręstina dėl jos pagrįstumo.

Vis tik, pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs ir tai, kad valstybės institucijos ir teismai privalo Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas aiškinti ir taikyti suderinamai su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1242/2014, 2015 m. vasario 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-544-822/2015, 2015 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1195-756/2015 ir kt.).

Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas, nagrinėdamas klausimą dėl valstybių pareigos teikti teisinę pagalbą civiliniame (ne baudžiamajame) procese, yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtinta valstybių pareiga teikti teisinę pagalbą kiekviename ginče, susijusiame su „civilinėmis teisėmis“. Vis dėlto pagal šią Konvencijos nuostatą valstybei gali kilti pareiga suteikti teisininko pagalbą, kai tokia pagalba neatskiriama nuo veiksmingo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo (1979 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas). Klausimas, ar teisinės pagalbos teikimas yra būtinas teisingam bylos nagrinėjimui, turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į konkrečius kiekvieno atvejo faktus ir aplinkybes, ir priklauso, inter alia (lot. be kita ko), nuo to, kokią reikšmę pareiškėjui turi byla, nuo taikytinos teisės ir procedūrų sudėtingumo, nuo pareiškėjo sugebėjimo pačiam veiksmingai save atstovauti ir nuo to, ar įstatyme nustatytas reikalavimas konkrečioje byloje būti atstovaujamam advokato. Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje valstybėms yra paliktas pasirinkimas, kokiomis priemonėmis bylos šalims bus garantuojamos šios teisės. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos mechanizmas yra viena iš tokių priemonių, tačiau yra ir kitų, pavyzdžiui, taikomų procedūrų supaprastinimas (1979 m. spalio 9 d. sprendimo byloje Airey prieš Airiją, pareiškimo Nr. 6289/73, 26 punktas, 2005 m. gegužės 7 d. sprendimo McVicar prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 46311/99, 48 ir 50 punktai, 2002 m. liepos 16 d. sprendimo byloje P., C. ir S. prieš Jungtinę Karalystę, Nr. 56547/00, 91 punktas).

Europos Žmogaus Teisių Komisija 1996 m. sausio 18 d. sprendime byloje Sujeeun prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 27788/95) yra pažymėjusi, kad tikslas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teisine pagalba pats savaime yra suderinamas su Konvencijos 6 straipsniu, tačiau turi būti pasirinktos proporcingos priemonės jam pasiekti. Dėl proporcingumo, Europos Žmogaus Teisių Komisijos nuomone, absoliutus, griežtai įgyvendinamas draudimas teikti prašymus suteikti teisinę pagalbą konkrečiam asmeniui keltų rimtų problemų teisės kreiptis į teismą atžvilgiu pagal Konvenciją – kad ir kiek asmuo išnaudojo sistemą praeityje, neįmanoma atmesti galimybės, kad ateityje jis gali turėti pagrįstą skundą, kurio atžvilgiu pagal Konvencijos 6 straipsnį teisinė pagalba turi būti prieinama.

Taigi, teisė gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą yra glaudžiai susijusi su Konvencijoje įtvirtinta teise kreiptis į teismą, todėl atsisakymas ją teikti turi būti motyvuotas, proporcingas ir nepažeidžiantis pačios teisės kreiptis į teismą.

Šiame kontekste teismas pažymi ir tai, kad atsakovė, įgyvendindama jai priskirtas funkcijas, kaip ir bet kuri kita valdžios įstaiga, yra saistoma bendrųjų, inter alia (be kita ko) konstitucinių teisės principų (teisinės valstybės, teisės viršenybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, proporcingumo ir kt.) bei gero administravimo, atsakingo valdymo principų (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, skaidrumo ir kt.) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eR-1-968/2019).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, kad formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-134/2012, 2013 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-708/2013, išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).

Taigi, ginčijamas sprendimas vertintinas viso aptartojo teisinio reguliavimo ir teisminės praktikos kontekste.

Kaip minėta, atsakovė nenustatė Aprašo 5.2 papunktyje nurodyto kriterijaus iš esmės dėl to, kad pareiškėja, pasak atsakovės, ilgą laiką buvo įmonės vadove, turi patirties šioje srityje, o kaip vadovė privalėjo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, pati būti rūpestinga, apdairi ir atidi.

Pagal Aprašo 7 punktą, vertinant Aprašo 5.2 papunktyje nurodytą kriterijų, atsižvelgiama į pareiškėjo pateiktus duomenis apie jo išsilavinimą ir profesiją.

Sprendžiant dėl jos, kaip vadovės patirties ir jai keliamų reikalavimų CK 2.87 straipsnio kontekste, teismas sutinka su atsakovės argumentais, kad vadovams pagal CK 2.87 straipsnį keliami aukšti vadovavimo standartai, tačiau šis teisinis reguliavimas iš esmės siejamas su vadovo atsakomybe prieš juridinį asmenį, jo savininkus, taip pat kreditorius. Tačiau remiantis vien formaliu vadovavimu faktu, teismo vertinimu, negalima grįsti išvados, kad pareiškėja gali veiksmingai ginti savo interesus, nes toks vertinimas formalus ir neatitinka gero administravimo principo.

Atsižvelgęs į tai, teismas sprendžia, kad atsakovė, vertindama pareiškėjos vadovavimo patirtį kaip reikšmingą Aprašo 5.2 papunktyje nustatyto kriterijaus kontekste, to nepadarė, neargumentavo, kodėl pareiškėjos vadovavimo patirtį vertina kaip ilgą, to nepagrindė bylos duomenimis, pasirėmė nemotyvuota Komisijos išvada.

Byloje esantis išrašas apie asmens darbo vietą patvirtina, kad pareiškėja UAB duomenys neskelbtini vadove buvo registruota nuo 2021 m. spalio 27 d. iki 2023 m. sausio 6 d. Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 2 d. nutartyje nurodoma, kad faktiškai pareiškėja UAB duomenys neskelbtini vadovavo iki 2022 m. gruodžio 12 d. nutarties iškelti bankroto bylą duomenys neskelbtini, įsiteisėjimo, t. y. iki 2022 m. gruodžio 21 d. Iš pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad per šį laikotarpį ji kurį laiką (apie du mėnesius) buvo nedarbinga, taigi, jos darbas UAB duomenys neskelbtini vadovės pareigose yra apie vieneri metai. Šiame kontekste teismas sutinka su atsakove, kad tokia patirtis negali būti vertinama kaip labai ilgas laikas vadovo kompetencijų ir patirties kontekste, turintis esminę reikšmę sprendžiant apie pareiškėjos gebėjimą atstovauti savo interesams teisme. Atsižvelgęs į tai teismas sprendžia, kad atsakovė nepagrindė ir nemotyvavo išvados, kuria pagrindė Aprašo 5.2 papunktyje nustatyto kriterijaus nebuvimą.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl individualios situacijos vertinimo, atsakovei pateikė ir 2024 m. spalio 9 d. Panevėžio apygardos teismo nutartį civilinėje byloje Nr. eB2-238-544/2024, kuria pareiškėjai buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti. Pastaroji rodo aiškius pareiškėjos sunkumus atstovaujant savo interesams. Panevėžio apygardos teismo 2024 m. spalio 9 d. nutartyje konstatuota, kad pareiškėjos 2024 m. spalio 8 ir 9 d. pateikti pareiškimai buvo susiję su skirtingomis bylomis, juose nurodyti netikslūs bylų numeriai, paminėta 2024 m. birželio 3 d. nutartis, su kuria pareiškėja nesutinka, iš viso nebuvo priimta. Skirtinguose pareiškėjos raštuose institucijoms nurodomi skirtingi procesiniai sprendimai, kuriuos ji tariamai skundžia. Iš esmės, šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja negalėjo orientuotis procesiniuose dokumentuose ir savarankiškai veiksmingai ginti savo teisių, tačiau į šią aplinkybę atsakovė neatsižvelgė, jos nevertino, nepasisakė dėl jos reikšmingumo sprendžiant dėl pareiškėjos gebėjimo atstovauti savo interesams kilusiame tyčinio bankroto ginče.

Byloje esantys duomenys patvirtina ir tai, kad pareiškėjai nustatytas 15 procentų dalyvumo lygis dėl labai didelio regėjimo sutrikimo, kas neabejotinai įtakoja asmens gebėjimus savarankiškai rengti procesinius dokumentus, analizuoti teisinius aktus ir tinkamai atlikti procesinius veiksmus. Šios aplinkybės ginčijamame sprendime taip pat neįvertintos, nepasisakyta dėl jų reikšmės sprendžiant dėl pareiškėjos gebėjimo ginti savo teises.

Atsižvelgęs į visų minėtų aplinkybių visumą, teismas sprendžia, kad šiuo atveju nei atsakovė, nei tam specialiai įsteigta Komisija neįvertino visų reikšmingų faktinių duomenų, nepagrįstai suteikė lemiamą reikšmę pareiškėjos kaip vadovės patirčiai, neatsižvelgdama į jos faktinę patirtį, realius gebėjimus ir sveikatos būklės ypatumus. Tai leidžia teismui spręsti, kad atsakovės išvada, jog pareiškėja neatitinka Aprašo 5.2 punkto kriterijų, yra nemotyvuota ir nepagrįsta.

Vertinant Aprašo 5.4 papunktyje nurodytą kriterijų, atsižvelgiama į ginčo, kuriame pareiškėjas siekia gauti antrinę teisinę pagalbą, sudėtingumą pagal ginčo dalyką ir pobūdį, keliamų reikalavimų skaičių ir turtinių reikalavimų (turtinių interesų) dydį, o išankstinio ginčų sprendimo ne teisme atvejais ir ginčą nagrinėjant teisme – ir į bylos apimtį, stadiją, pareiškėjo procesinę padėtį bei galimus neigiamus padarinius pasibaigus bylos nagrinėjimui (pavyzdžiui, pareiškėjas byloje yra atsakovas ir patenkinus ieškinį jam kils pareiga įvykdyti ieškinio reikalavimą) (Aprašo 9 punktas).

Atsižvelgęs į tai teismas sprendžia, kad atsakovė, vertindama individualią pareiškėjos situaciją, faktiškai apsiribojo vien Komisijos nustatytu faktu, kad ginčas kilo iš komercinių santykių, o pareiškėja buvo vadove ir akcininke, tačiau Aprašo 5.4 punkte nustatyto kriterijaus vertinimas neatliktas.

Ginčijamame sprendime nėra duomenų, kad atsakovė būtų vertinusi: ginčo dalyką ir pobūdį; bylos teisinį ir faktinį sudėtingumą; keliamų reikalavimų skaičių ir turtinių interesų dydį; bylos apimtį ir stadiją; pareiškėjos procesinę padėtį (atsakovė byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu); galimus neigiamus padarinius jai pasibaigus bylai (pvz., galimą civilinės atsakomybės taikymą ar kitokias neigiamas finansines pasekmes).

Teismo vertinimu, vien tik aplinkybė, kad pareiškėja buvo įmonės akcininkė ir buvusi vadovė, nesudaro pagrindo eliminuoti Aprašo 5.4 papunkčio taikymą. Atsakovė privalėjo išsamiai įvertinti bylos sudėtingumą ir galimų pasekmių intensyvumą, juolab, kad byloje dėl bankroto pripažinimo tyčiniu pareiškėja dalyvavo kaip atsakovė, o tokios bylos savo esme gali lemti itin reikšmingas pasekmes asmens turtinei padėčiai ir civilinei atsakomybei.

Teismas atkreipia dėmesį, kad šių kriterijų vertinimas yra privalomas, nes būtent jie leidžia objektyviai nustatyti, ar pareiškėjos individuali situacija lemia būtinybę suteikti antrinę teisinę pagalbą.

Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad atsakovė, priimdama ginčijamą sprendimą, nepagrįstai nevertino visų Aprašo 5.4 papunktyje nustatytų kriterijų, dėl ko individualios situacijos vertinimas buvo atliktas neišsamiai, o sprendimas priimtas nesilaikant individualaus vertinimo principo.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, yra konstatavęs, kad Tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą, sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik atsakovės teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, 2011 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010).

Aukščiau aptarti argumentai patvirtina, kad Komisija, atlikdama pareiškėjos individualios situacijos vertinimą tinkamai neįvertino visų Aprašo 5 punkte įtvirtintų kriterijų, neįvertino visų reikšmingų faktinių duomenų, nepagrįstai suteikė lemiamą reikšmę pareiškėjos kaip vadovės formaliai patirčiai, neatsižvelgdama į realią jos patirtį, jos sveikatos būklės ypatumus, nepateikė jokio vertinimo dėl esminių bylos, kurioje rašoma teikti teisinę pagalbą, aplinkybių, ginčo sudėtingumo, pareiškėjos procesinės padėties, galimų neigiamų padarinių jai pasibaigus procesui, bylos apimties ir stadijos. Tai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo įtvirtintam reikalavimui, jog sprendimas turi būti motyvuotas taip, kad būtų aišku, kokios faktinės ir teisinės aplinkybės lėmė Tarnybos išvadą.

Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad ginčijamame sprendime nurodyti argumentai dėl Aprašo 5.2 ir 5.4 papunkčiuose nurodytų kriterijų vertinimo yra deklaratyvūs, nepagrįsti faktinėmis bylos aplinkybėmis, išvada padaryta neįvertinus visų bylos duomenų, taigi ir ginčijamas sprendimas priimtas tinkamai neįvertinus visų Aprašo 5 punkte įtvirtintų kriterijų.

Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų nuostatas, atsakovės sprendimai, kaip individualūs administraciniai aktai, turi būti pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Juose turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog kiekvienu konkrečiu atveju, vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio (be kita ko, jo 5 dalies 5–6 punktuose nustatytą reikalavimą administraciniame sprendime nurodyto jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes (5 dalies 5 punktas) ir administracinio sprendimo motyvus (5 dalies 6 punktas)) taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose. Šia teisės norma iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. vasario 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1518-968/20250).

Aukščiau nustatytos aplinkybės rodo, kad Tarnyba, kaip viešojo administravimo subjektas, pareiškėjos individualios situacijos vertinimą atliko nevisapusiškai ir neišsamiai, tinkamai neįvertino visų Aprašo 5 punkte įtvirtintų kriterijų, neįvertino visų reikšmingų faktinių duomenų, nepagrįstai suteikė lemiamą reikšmę pareiškėjos vadovavimo patirčiai, nevertino realios patirties, neatsižvelgė į jos sveikatos būklės daromus apribojimus, nepateikė jokio vertinimo dėl esminių bylos, kurioje prašoma teikti teisinę pagalbą, aplinkybių ir priėmė Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto reikalavimų neatitinkantį sprendimą.

Aptartame kontekste, teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju, atsakovė tinkamai neįvykdė Viešojo administravimo įstatyme jai nustatytos pareigos, susijusios su ginčijamo sprendimo priėmimu, dėl ko administraciniame sprendime nurodyti motyvai nepakankami Atsižvelgiant į tai, ginčijamas sprendimas negali būti pripažintas pakankamai ir adekvačiai motyvuotu bei pagrįstu, taigi ir teisėtu.

Atsižvelgęs į tai, teismas pripažįsta, kad ginčijamas sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, priimtas pažeidžiant Aprašo nuostatas, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 4–5 punktuose nustatytus įstatymo viršenybės ir išsamumo principus.

Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) turi būti panaikintas, jeigu jis yra: 1) neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams; 2) neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas; 3) neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalis). Skundžiamas teisės aktas (ar jo dalis) gali būti panaikintas ir kitais pagrindais, kuriuos administracinis teismas pripažino svarbiais (ABTĮ 91 straipsnio 2 dalis).

Aptartame kontekste yra pagrindas spręsti, kad ginčijamas sprendimas neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl jis naikintinas ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, o pareiškėjos skundas tenkintinas visiškai, 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimas Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-09367 yra naikintinas (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjos K. U. skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2024 m. gruodžio 2 d. sprendimą Nr. (8.28Mr)ATP-C-2024-09367 ,,Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.