Alytaus apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui Č. I. (Č. I.), tretiesiems asmenims R. I. ir Ž. I. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu (actio Pauliana).

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas visiškai.

Actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Atsižvelgdamas į tai, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. sausio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-17/2006; 2009 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Liūto vaistinė“ v. UAB „Optivita“, bylos Nr. 3K-3-105/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010; 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011; 2012 m. gegužės 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Bildunga“ v. RUAB „Elektrotinklas“, bylos Nr. 3K-3-204/2012; kt.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-311/2012).

Nagrinėjamoje civilinėje byloje ginčas kyla dėl vienos iš actio Pauliana instituto taikymo sąlygų, o būtent kreditoriaus teisių pažeidimo egzistavimo. Byloje taip pat keliamas klausimas ar skolininkas (atsakovas), sudarydamas 2016-11-18 dovanojimo sutartį, buvo nesąžiningas.

Byloje nekyla ginčas, kad ieškovė 2016-11-18 dovanojimo sutarties sudarymo metu turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę atsakovo atžvilgiu. Pirmoji actio Pauliana patenkinimo sąlyga, kad kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, sudariusiam actio Pauliana pagrindu ginčijamą sandorį yra laikoma įrodyta, nes 2016-07-01 tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K379428855, o 2016-07-12 buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. K174419280.

Pažymėtina, kad prievolės atsiradimo momentą lemia juridinio fakto, iš kurio prievolė kyla, prigimtis. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.181 straipsnis). Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso įtvirtintą actio Pauliana instituto reglamentavimą tokio ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-311/2012).

Atsakovui pažeidus 2016-07-01 ir 2016-07-12 vartojimo kredito sutartis, ieškovė teismui pateikė ieškinį dėl šių dviejų vartojimo kredito sutarčių nevykdymo, kuris buvo patenkintas 2017-08-07 sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-843-308/2017 (priteista iš viso 12312,26 Eur suma). Pagal aukščiau minimą teismų praktiką šiuo atveju teisiškai svabus yra vartojimo kredito sutarčių sudarymo momentas (2016-07-01 ir 2016-07-12), o ne skolų priteisimas 2017-08-07, nes nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina (skirtingai negu netiesioginio ieškinio atveju).

Nors atsakovas ir pareiškė nesutikimą, tačiau teismas nustatė, jog ginčijamas sandoris (2016-11-18 dovanojimo sutartis) nuo pat jo sudarymo momento pažeidė ir šiuo metu pažeidžia kreditoriaus (ieškovės) teises. Pagrindinis atsakovo motyvas, kodėl jis tariamai nepažeidė kreditoriaus teisių yra tas, kad ginčo butas turėjo būti 2016-04-11 įsigytas (nupirktas) iš karto atsakovo sūnui R. I., t. y. jis ir tik jis turėjo būti ginčo buto savininkas. Kaip jau nustatyta byloje, R. I. ginčo buto savininku tapo tik 2016-11-18. Atsakovas yra nurodęs šio fakto priežastis: 2016-04-11 nei atsakovas, nei jo sutuoktinė neturėjo lėšų butui pirkti, butas buvo perkamas iš sutuoktinės tėvo B. V. piniginių lėšų, ginčo butas įgytas atsakovo ir jo sutuoktinės nuosavybėn, nes 2016-04-11 sandorio sudarymo dieną R. I. pasislėpė pas draugus ir nevažiavo kartu su tėvais į notarų biurą, butas buvo nupirktas atsakovo ir sutuoktinės vardu siekiant neprarasti galimybės jį įsigyti už palankią kainą. Teismas sutinka su atsakovo samprotavimais, kad jeigu ginčo butas 2016-04-11 būtų įsigytas (nupirktas) iš karto atsakovo sūnui R. I., ieškovei nebūtų pagrindo kreiptis su tokio turinio ieškiniu, o jeigu būtų kreiptasi, nebūtų faktinio pagrindo jį tenkinti. Taip pat nebūtų faktinio pagrindo ieškinį tenkinti, jeigu atsakovas nebūtų skolingas ieškovei. Tačiau šiuo atveju yra faktas, kad atsakovas turėjo nekilnojamojo turto, kurį perleidęs sumažino ieškovės galimybę gauti jai priteistą pinigų sumą. Teismas sprendžia, kad šiuo atveju teisiškai nėra svarbios „kas būtų, jeigu būtų“ pobūdžio aplinkybės, nes teismui yra svarbus pats faktas, jog atsakovas turėjo nuosavybės teisę į turtą, kurį vėliau perleido trečiajam asmeniui, tokiu būdu sumažindamas savo mokumą. Teisiškai nėra svarbios aplinkybės, kad 2016-04-11 sandorio sudarymo dieną R. I. pasislėpė ir neatvyko į notarų biurą, kuriomis atsakovas su sutuoktine iš pradžių 2016-04-11 įgijo, o po to 2016-11-18 dėl kitų priežasčių perleido nuosavybės teisę į ginčo butą. R. I. pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo metu buvo pilnametis asmuo (19-os metų amžiaus). Jam, nors ir laikotarpiu nuo 2015-04-01 iki 2017-04-26 bei iki 2062 metų nustatytas 45 procentų darbingumas (e. b. l. 43, 41), duomenų apie jo veiksnumo apribojimą nėra.

Kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v. UAB ,,Baltijos parkingas“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-423/2007). Kreditoriaus teisės gali būti pažeistos ir kitais būdais, pavyzdžiui, kai skolininkas, perleidęs turtą, nors ir netampa nemokus, tačiau gerokai sumažina savo turtą ir taip sukelia realią grėsmę, kad jo įsipareigojimai nebus tinkamai įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. C. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-535/2007) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-311/2012).

Byloje esančiais duomenimis, ginčo butas buvo vienintelis atsakovo nekilnojamasis turtas, iš kurio, iki jo perleidimo trečiajam asmeniui, ieškovė kartu su kitais kreditoriais turėjo daugmaž realią galimybę išsieškoti skolą. Duomenų apie kitą atsakovo ir jo sutuoktinės didesnės vertės likvidų turtą byloje nėra. Vadinasi, egzistuoja aplinkybė, kad skolininkas šiuo metu, po ginčo buto perleidimo, neturi pakankamai turto, kad būtų galima atsiskaityti su ieškove. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, ginčijamas dovanojimo sandoris pažeidžia kreditoriaus (ieškovės) teises (yra įrodyta antroji būtina actio Pauliana taikymo sąlyga) ir šis pažeidimas pasireiškia tuo, kad šiuo metu atsakovas neturi jokio turto, į kurį ieškovė galėtų nukreipti išieškojimą. Teismas šiuo atveju vadovaujasi atsakovo mokumo sumažėjimo faktu, kuris nulėmė ieškovės teisių pažeidimą.

Ketvirtoji actio Pauliana instituto taikymo sąlyga grindžiama su neprivalomumu skolininkui sudaryti ginčijamą sandorį. Privalėjimas sudaryti sandorį yra viena iš imperatyviųjų nuostatų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Paulianio ieškinio pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

Kaip privalomas actio Pauliana kontekste gali būti vertinamas sandoris, kurio sudarymą lemia teisinė prievolė, o ne moraliniai įsipareigojimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-311/2012). Nagrinėjamu atveju atsakovo nurodyta aplinkybė, jog jis sudarydamas 2016-11-18 dovanojimo sutartį vykdė R. I. senelio B. V. valią nesudaro pagrindo pripažinti, jog buvo privalomumas sudaryti šį sandorį.

Skolininkas dovanojimo sutartimi turtą perleido, tokiu atveju galioja skolininko nesąžiningumo prezumpcija (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnio 1 punktas), pakeičianti įrodinėjimo naštos paskirstymą šalims. Galiojant nesąžiningumo prezumpcijai, kreditorius turi teisę ja remdamasis teigti, kad skolininkas apie pirmiau nurodytas aplinkybes žinojo ir veikė nesąžiningai, t. y. siekė perleisti kitą jam priklausantį turtą, jog, kreditoriui pradėjus priverstinį išieškojimą pagal kreditavimo sutartį, jį išsaugotų. Ši įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija gali būti paneigta, todėl skolininkas, perėmęs pareigą įrodinėti savo sąžiningumą, gali teikti įrodymus ir apsiginti nuo kreditoriaus reikalavimo. Kartu pažymėtina, kad skolininko nesąžiningumo prezumpcija negali būti aiškinama kaip kreditoriaus teisių pažeidimo prezumpcija ir nepaneigia procesinės kreditoriaus pareigos įrodyti, kad ginčijamu sandoriu jo teisės buvo pažeistos vienu pirmiau aptartų būdų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-311/2012).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.67 straipsnio 1 punktu, preziumuojama, kad kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Nagrinėjamoje byloje ginčo butas buvo perleistas atsakovo sūnui (giminystės ryšį patvirtina gimimo liudijimo kopija, e. b. l. 42), o tai reiškia, kad atsakovui tenka našta įrodyti savo sąžiningumą, t. y. paneigti įstatyme įtvirtintą nesąžiningumo prezumpciją. Atsakovas savo poziciją dėl sąžiningumo grindžia aplinkybėmis, kad trečiasis asmuo R. I. yra neįgalus, o senyvo amžiaus R. senelis siekė pasirūpinti savo vaikaičio ateitimi, t. y. nupirkti jam butą.

Pažymėtina, kad trečiojo asmens sąžiningumas (nesąžiningumas) neturi reikšmės, jeigu sandoris neatlygintinis. Tokiu atveju pakanka tik skolininko nesąžiningumo. Nesąžiningumo sąlyga reiškia, kad skolininkas buvo nesąžiningas, t. y. žinojo ar turėjo žinoti, kad jo sudaromas sandoris pažeidžia kreditoriaus teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011).

Pažymėtina, kad atsakovas 2016-11-18 žinojo ir turėjo žinoti, jog yra įsipareigojęs ieškovei pagal dvi vartojimo kredito sutartis (2016-07-01 Nr. K379428855 ir 2016-07-12 Nr. K174419280), atitinkamai turėjo suprasti 2016-11-18 dovanojimo sutarties sudarymo pasekmes, t. y. suvokti, jog neatlygintinai perleisdamas turtą sumažins realias ieškovės galimybes atgauti atsakovui paskolintus pinigus ir kitas su skolinimu susijusias sumas. Šiuo atveju nėra paneigta įstatyme įtvirtinta nesąžiningumo prezumpcija dėl sandorio sudarymo su sūnumi, sandoris yra neatlygintinis ir sudarytas žinant jog tai pažeis kreditoriaus teises. Atsakovo įsivaizdavimas, jog jis su sutuoktine nėra (nebuvo) faktinis ginčo buto savininkas, o tik laikinai, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms turėjo nuosavybę, kol ji bus perleista sūnui, prieštarauja bylos faktams ir medžiagai bei teisinės reikšmės neturi. Nesąžiningumas teismų praktikoje praktiškai prilyginamas ir tapatinamas žinojimui, jog sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises. Apibendrinant nustatytas aplinkybes, atsakovas žinodamas savo įsipareigojimus ir ieškovės teisę atgauti paskolintus pinigus, buvo nesąžiningas, o tai reiškia, kad yra įrodyta dar viena būtinoji actio Pauliana sąlyga.

Atlygintinio sandorio ginčijamo atveju Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas.Tokiu, kaip šios bylos atveju, kai bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės administratorius ginčija šios įmonės sudarytus atlygintinius sandorius Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio taikymui turi būti nustatomas abiejų ginčijamų sandorių šalių nesąžiningumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią teisės normą, ne kartą nurodė, kad skolininkas ir trečiasis asmuo laikomi nesąžiningais tik esant pagrindui konstatuoti, kad jie žinojo ar turėjo žinoti, jog sudarydami sandorį pažeis skolininko kreditoriaus teises. „Žinojimas“ aiškinamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų. „Turėjimas žinoti” suprantamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, nustatyta pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys. Sąžiningu gali būti laikomas tas kontrahentas, kuris jam prieinamomis priemonėmis pasidomėjo, ar sandorį su juo ketinantis sudaryti asmuo neturi kreditorių, ar sudarant sandorį nebus pažeisti jų interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013).

Nagrinėjamu atveju buvo sudarytas neatlygintinis sandoris (dovanojimo sutartis), todėl trečiojo asmens nesąžiningumas šiuo atveju neturėtų būti nustatinėjamas. Vis dėlto pasisakytina, jog apdovanotasis R. I. turėjo būti aktyvus ir žinoti apie kartu gyvenančių tėvų finansinę situaciją, t. y., kad sudarydami sandorį pažeis kreditoriaus teises. Žinojimas arba turėjimas žinoti siejamas su sąžiningumu, todėl laikoma, kad yra įrodytas trečiojo asmens R. I. nesąžiningumas.

Viena actio Pauliana ieškinio patenkinimo sąlygų siejama su sutrumpintu vienerių metų ieškinio senaties terminu. Actio Pauliana senaties termino eigos pradžios momentas nustatomas taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 3 dalį, pagal kurią šis terminas prasideda nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Atsižvelgiant į tai, kad tokia šio termino pradžios momento apibrėžtis atitinka bendrąją senaties termino pradžios momento apibrėžtį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.127 straipsnis), pažymėtina, kad senaties terminui skaičiuoti actio Pauliana atveju taikytinos visos bendrosios šio termino skaičiavimo taisyklės. Dėl to kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. J. M. ir kt., bylos Nr. 3K-3-362/2011). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas Nr. 3K-P-311/2012).

Nenustatyta, jog ieškovė yra praleidusi actio Pauliana atveju taikomą vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinys pareikštas 2017-10-17 dėl 2016-11-18 dovanojimo sutarties, ieškovei gavus 2017-04-20 nutartį civilinėje byloje Nr. 2FB-133-445/2017. Netgi laikant, jog ieškovė turėjo pareigą nuolat tikrinti viešus registrus dėl skolininkų (tiek tų, kurių prievolės vykdomos tinkamai, tiek pažeidusių prievolę) sudaromų sandorių, ieškovė sutrumpinto vienerių metų ieškinio senaties termino nėra praleidusi.

Patenkinus netiesioginį ieškinį, išreikalautas turtas įskaitomas į skolininko turtą ir naudojamas visų skolininko kreditorių reikalavimams tenkinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.68 straipsnio 5 dalis). Actio Pauliana atveju patenkinamas būtent šį ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimas ir tik šio reikalavimo dydžiu (2008 m. liepos 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos dėl actio Pauliana, netiesioginio ieškinio, sulaikymo teisės ir prevencinio ieškinio institutų taikymo apžvalga). Atitinkamai nėra teisingas atsakovo argumentas, jog pardavus ginčo butą, ieškovei tenkanti dalis būtų neženkli. Šiuo atveju, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 4 dalimi, numatančia, jog sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui, atsakovo ir jo sutuoktinės nuosavybėn grąžinus ginčo butą (taikant restituciją), šis nebūtų įtraukiamas į bendrą turto masę, skirtą visų kreditorių reikalavimams tenkinti, o būtų naudojamas tik ieškovės reikalavimų tenkinimui tiek, kiek būtina jos reikalavimams pagal vartojimo kredito sutartis Nr. K379428855 ir Nr. K174419280 patenkinti.

Tenkinant ieškovės ieškinį, taikytina Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145 straipsnio 1 dalies norma ir jos pagrindu turi būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.80 straipsnio 2 dalyje numatytos sandorio negaliojimo pasekmės (restitucija). Ginčijamas sandoris laikytinas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, kaip tai numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.95 straipsnio 1 dalis.

Kasacinis teismas yra nurodęs, kad kreditorius, pareikšdamas actio Pauliana ieškinį, siekia apginti tik savo interesus, todėl, patenkinus tokį ieškinį ir pritaikius restituciją, turtas perduodamas ne skolininkui, o remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 4 dalimi skiriamas šį ieškinį pareiškusio kreditoriaus reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-584/2006; 2007 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2007). Restitucija natūra ir jos pasekmės šioje civilinėje byloje bus pritaikytos tokiu būdu, t. y. ieškovės reikalavimo nukreipimas į atsakovui ir jo sutuoktinei grąžintiną turtą bus įgyvendintas tokiu būdu: viešame Nekilnojamojo turto registre įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu ginčijamo sandorio turto nuosavybė bus įregistruota atsakovo ir jo sutuoktinės vardu bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise (ginčijamo sandorio turtas bus grąžintas natūra), tada ieškovė, laikydamasi dispozityvumo principo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 13 straipsnis), vykdytiną reikalavimą nukreips į atsakovui grąžintiną ginčijamo sandorio turtą.

Visiškai patenkinus ieškinį, ieškovei iš atsakovo priteistinos rašytiniais dokumentais pagrįstos bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis), t. y. 315,00 Eur žyminio mokesčio bei 876,81 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti (už ieškinio parengimą bei advokato padėjėjos atstovavimą teismo posėdžiuose), kurios yra visiškai adekvačios teiktų paslaugų pobūdžiui, sprendžiamų klausimų sudėtingumui bei apimčiai, posėdžių skaičiui ir trukmei, neviršija Teisingumo ministro ir advokatų tarybos patvirtintų dydžių.

Pašto išlaidos valstybei iš atsakovo nepriteistinos, nes jų suma yra mažesnė nei Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011-11-07 įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 nurodyta minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.66 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 259, 270 straipsniais, teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Nuo sudarymo momento pripažinti negaliojančia 2016-11-18 dovanojimo sutartį, notarinio registro Nr. 8433, sudarytą tarp dovanotojų Č. I. (Č. I.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Ž. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir apdovanotojo R. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Taikyti restituciją natūra ir bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise Č. I. (Č. I.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir Ž. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), vardu Nekilnojamojo turto registre įregistruoti butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), t. y. Č. I. (Č. I.) ir Ž. I. grąžinti šio buto nuosavybę iš R. I..

Priteisti iš atsakovo Č. I. (Č. I.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546, naudai 1191,81 Eur (vieną tūkstantį vieną šimtą devyniasdešimt vieną eurą 81 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui, skundą paduodant per Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmus.