Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės (pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo R. R. apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimo panaikinimo civilinėje byloje Nr. 2-10-156/2011, iškeltoje pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovui R. R. dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės, turto padalinimo, tretieji asmenys AB DnB Nord bankas, G. Ž., J. V. ir pagal atsakovo R. R. priešieškinį ieškovei R. R. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė.

Teismo posėdyje ieškovė prašė ieškinį tenkinti, o reikalavimą neturtinei žalai atlyginti sumažino iki 3000 Lt. Priešieškinio nepripažino, prašė nutraukti santuoką dėl sutuoktinio kaltės, sutiko, kad prievolė bankui būtų solidari, prašė priteisti atstovavimo ir bylinėjimosi išlaidas, padalinti turtą pagal jos pateiktą patikslintą pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo. Po santuokos nutraukimo prašė jai palikti pavardę I.. Atsakovo prievolių tretiesiems asmenims G. Ž. ir J. V. nepripažino, nurodė, kad apie sudarytas jo paskolas su šiais asmenims nieko nežino, jos nepanaudotos šeimos interesais. Paaiškino, kad namo pirkimui buvo panaudoti ir jos pinigai, investiciniai čekiai, įmokos už jį buvo daromos nuo 1990-09-14 iki 1991-11-08, t. y. santuokos metu. Pažymėjo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, kad ieškovė vyko į užsienį ar kurortą be pagrindo. Pripažino, kad nutraukiant santuoką bendru sutikimu, gavo iš atsakovo 10000 litų kaip turtinę kompensaciją, kurią sutinka grąžinti, jei taip nuspręs teismas.

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė.

III. Apeliacinio skundo esmė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir neturtinės žalos priteisimo.

Apeliantas teigia, kad teismas padarė neteisingą išvadą nustatęs, jog abu sutuoktiniai nesiekė ir nerodė pastangų išsaugoti šeimą. Neatsižvelgė į aplinkybę, kad iki paliekant ieškovei šeimą, atsakovas jokių priešingų teisei veiksmų, kurie leistų konstatuoti jo kaltę dėl santuokos iširimo, neatliko. Mano, kad santuoka iširo tik dėl ieškovės kaltės, nes ji paliko šeimą. Santuoką nutraukus dėl ieškovės kaltės, kartu iš esmės turi būti išspręstas ir neturtinės žalos, padarytos santuokos nutraukimu, klausimas.

CK 3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Pagal to paties straipsnio 3 dalį preziumuojama, kad santuoka iširo dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. CK 3.61 straipsnyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (1 dalis); teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (2 dalis); pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tie patys padariniai, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu (3 dalis).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje G. K. v. G. S., byla Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje J. B. v. J. B., byla Nr. 3K-3-2/2011). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92, 3.10 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. R. K., byla Nr. 3K-3-254/2010).

Bylą nagrinėjęs teismas nustatė, kad šalių santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Apeliantas akcentuoja, kad iki paliekant ieškovei šeimą atsakovas jokių priešingų teisei veiksmų, kurie leistų konstatuoti jo kaltę dėl santuokos iširimo, neatliko. Nurodė, kad jo manymu, ieškovė pažeidė savo kaip sutuoktinės pareigas, nes išvyko gyventi atskirai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje E. D. v. P. D., byla Nr. 3K-3-175/2006; 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje R. K. v. R. K., byla Nr. 3K-3-254/2010). Ieškovė ieškinyje nurodė, kad dėl pastovaus atsakovo girtavimo bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebegalimas. Iš Šiaulių apygardos administracinio teismo 2005-04-14 nutarties, administracinėje byloje Nr. II-365-519/2005 matyti, kad R. R. 2005-03-23 buvo nubaustas už automobilio vairavimą būnant neblaiviam (1 t., 10 b. l.). Liudytoja veterinarijos gydytoja R. N. teigia, kad R. R. pastoviai girtavo, nesirūpino ūkiu (1 t., 127 b. l.). Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad atsakovas 2009-02-04 buvo pateikęs prašymą Radviliškio rajono apylinkės teismui dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, kuriame nurodė, kad santuoka yra faktiškai iširusi daugiau nei vienerius metus, taip nutiko dėl skirtingo požiūrio į gyvenimą, ūkio tvarkymą, nesutarimų dėl esminių šeimos klausimų sprendimo. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės pagrindžia ieškovės argumentus dėl apelianto netinkamo elgesio šeimoje ir leidžia daryti išvadą, kad atsakovas pažeidė sutuoktinio pareigas. Remdamasi pirmiau nurodytomis CK normomis ir jų aiškinimo bei taikymo praktika, bylos duomenimis, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, o nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, apelianto argumentai dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat atmetami.

Dėl prievolių tretiesiems asmenims.

Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai nusprendė, kad skolos raštelius pasirašęs atsakovas, privalo pats šias paskolas grąžinti.

Sutuoktinių civilinė atsakomybė pagal turtines prievoles reglamentuota CK trečiosios knygos VII skyriuje. Iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės yra išvardytos CK 3.109 straipsnio 1 dalyje. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotos iš vieno iš sutuoktinių sudarytų sandorių atsirandančios solidariosios prievolės. Pasisakydamas dėl sutuoktinių prievolių, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad sutuoktiniai atsako pagal skirtingų rūšių turtines prievoles. Sutuoktinių prievolės gali būti asmeninės arba bendros, o bendros – dalinės arba solidariosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. J. v. A. J., bylos Nr. 3K-3-482/2008). Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Bendromis laikomos sutuoktinių prievolės, kurios yra susijusios su bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, kylančios iš vieno iš sutuoktinių vardu sudarytų sandorių, tačiau esant kito sutuoktinio sutikimui arba vėliau šio sutuoktinio patvirtintų, taip pat kitos šeimos interesais prisiimtos prievolės, bei solidariosios sutuoktinių prievolės (CK 3.109 straipsnio 1-3 dalys). Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Pagal prievoles, kylančias iš sandorių, būtinų išlaikyti šeimos namų ūkiui ir užtikrinti vaikų auklėjimą bei švietimą, abu sutuoktiniai atsako solidariai. Pažymėtina, kad CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalimi, taip pat 4 dalimi, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

Bendroms sutuoktinių prievolėms, kurios turi būti vykdomos iš bendro turto pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktą, priskiriamos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Apeliaciniame skunde teigiama, kad atsakovo su trečiaisiais asmenimis J. V. ir G. Ž. sudarytomis paskolos sutartimis prisiimtos prievolės turi būti pripažintos bendromis sutuoktinių prievolėmis, vykdytinos iš bendro turto. Nagrinėjamos bylos kontekste reikšminga yra pasisakyti dėl CK 3.92 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos prezumpcijos taikymo vieno iš sutuoktinių vardu sudarytos paskolos sutarčiai. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpciją įtvirtinanti CK 3.92 straipsnio 2 dalis yra įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą reglamentuojančiame CK trečiosios knygos VI skyriaus antrajame skirsnyje. Šių normų tikslas yra apsaugoti tiek sandorio sudarymo procese nedalyvaujančio sutuoktinio, tiek ir kreditorių interesus. Kito sutuoktinio sutikimo prezumpcija nustatyta kreditoriaus interesais, kad šis, sudarydamas sandorius su sutuoktiniu, neturėtų tikrinti, ar kitas sutuoktinis sutinka su sandorio sudarymu. Pažymėtina, kad ši prezumpcija taikoma tik kito sutuoktinio sutikimui ir nereiškia prezumpcijos, kad toks sandoris sudaromas šeimos interesais, t. y. kad iš tokio sandorio kylančios prievolės yra bendros sutuoktinių prievolės CK 3.109 straipsnio prasme. Pagal savo prigimtį paskolos sutartis nepriskiriama prie sandorių, kuriais yra įgyvendinamos paskolos gavėjo kaip bendro turto savininko teisės, todėl įstatyme nenustatyta reikalavimo, kad tuo atveju, kai sutuoktinis kaip paskolos gavėjas sudaro paskolos sutartį, kitas sutuoktinis išreikštų savo sutikimą žodžiu ar raštu. Pažymėtina, kad bendras sutuoktinių prievoles reglamentuojančiame CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punkte išskiriamos dvi prievolių grupės. Pirma, tai prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų; antra, prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. Taigi nagrinėjamu atveju apelianto ir trečiųjų asmenų paskolos sutartys galėtų būti priskirtos prie antrosios grupės prievolių pagrindų, jeigu ji būtų sudaryta šeimos interesais. Tokiu atveju apeliantas, siekdamas, kad jo prisiimta prievolė būtų pripažinta bendra sutuoktinių prievole ir padalyta tarp sutuoktinių, turėjo procesinę pareigą įrodyti, jog šios paskolos sutartys buvo sudarytos šeimos interesais (CPK 178 straipsnis). Ieškovė nurodė, kad apeliantas nepateikė įrodymų, kad paimtos paskolos buvo panaudotos nekilnojamojo turto pirkimui, o 2009 metais teikęs teismui prašymą dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, šių skolų nenurodė. Teisėjų kolegija, sutikdama su ieškovės atsiliepime nurodytais argumentais sprendžia, kad byloje nepateikta įrodymų, jog sandoris buvo sudarytas šeimos interesais, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą paskolų grąžinimo dalyje.

Dėl gyvenamojo namo su priklausiniais pripažinimo atsakovo asmenine nuosavybe.

Apelianto nuomone, teismas netyrė įrodymų dėl gyvenamojo namo su priklausiniais, esančio (duomenys neskelbtini) gyvenvietėje, pripažinimo atsakovo asmenine nuosavybe. Teigia, kad namų valda ir teisiškai, ir faktiškai turėtų priklausyti atsakovui asmeninės nuosavybės teise, todėl ji neįtrauktina į dalintino turto balansą ir nedalintina santuokos nutraukimo byloje.

Iš ieškovės R. R. ieškinio ir pareiškimo dėl ieškinio dalyko pakeitimo (1 t., 170–174 b. l.) matyti, kad ieškovė be visų kitų reikalavimų, prašė teismo padalinti santuokos metu įgytą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą: žemės sklypus, gyvenamąjį namą su priklausiniais, butą, transporto priemones ir galvijus, esančius (duomenys neskelbtini). A. R. R. priešieškiniu ir patikslintu priešieškiniu prašė šalių santuoką nutraukti dėl ieškovės kaltės, priteisti jam iš ieškovės 400 Lt per mėnesį išlaikymą, 5000 Lt neturtinę žalą, padalinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantį kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą: butą, esantį (duomenys neskelbtini) po ½ dalį ir žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) po ½ dalį, automobilį Citroen Xantia priteisti ieškovei, automobilį Audi 100 priteisti atsakovui R. R., iš ieškovės 10 000 Lt sumokėtos paskolos ir 27500 Lt paskolų iš trečiųjų asmenų padengimui. Patikslintame priešieškinyje atsakovas R. R. nurodė, kad gyvendami santuokoje, už R. R. asmenines lėšas, kurias jis pasiskolino iš trečiųjų asmenų, įsigijo nekilnojamąjį turtą-keturis žemės sklypus ir vieną žemės sklypą su gyvenamuoju namu bei pagalbiniais statiniais. Atsakovas R. R. nurodė, kad minėtą turtą jis prašys pripažinti jo asmenine nuosavybe, šias aplinkybes įrodinės pridedamais dokumentais ir liudytojų pagalba (1 t., 214 b. l.). Tačiau iš patikslinto priešieškinio matyti, kad reikalavimo gyvenamąjį namą su priklausiniais ir žemės sklypu, pripažinti atsakovo R. R. asmenine nuosavybe atsakovas nepateikė (1 t., 213–215 b. l.). Nesant reikalavimo nurodytą turtą pripažinti asmenine R. R. nuosavybe, o ieškovei prašant šį turtą padalinti kaip jungtinę sutuoktinių nuosavybę, pirmosios instancijos teismas nagrinėjo ir vertino įrodymus, susijusius su minėtu turtu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad gyvenamas namas su priklausiniais yra įgytas 1992-08-06 pirkimo-pardavimo sutartimi, t. y. praėjus keliems metams po santuokos sudarymo. Žemės sklypas įsigytas 2005-09-21 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 17322 (1 t., 26–28 b. l.), taip pat santuokos metu.

LR CK 3.89 straipsnis numato, kad asmenine nuosavybe pripažįstamas turtas:

1) abiejų sutuoktinių atskirai įgytas iki santuokos sudarymo; 2) sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn; 3) sutuoktinių asmeninio naudojimo daiktai (avalynė, drabužiai, profesinės veiklos įrankiai); 4) intelektinės ir pramoninės nuosavybės teisės, išskyrus pajamas, gaunamas iš intelektinės veiklos; 5) lėšos ir daiktai, reikalingi asmeniniam sutuoktinio verslui, išskyrus lėšas ir daiktus, skirtus verslui, kuriuo verčiasi abu sutuoktiniai bendrai; 6) lėšos, vieno sutuoktinio gautos kaip žalos atlyginimas ar kitokia kompensacija už žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo, ir neturtinę žalą, tikslinė materialinė parama ir kitokios išmokos, išimtinai susijusios tik su jas gavusio sutuoktinio asmeniu, teisės, kurių negalima perleisti kitiems asmenims; 7) sutuoktinio įgytas turtas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.

Atsakovo R. R. pateikti įrodymai neatitinka minėto CK 3.89 straipsnio kriterijų, todėl nekilnojamasis turtas-gyvenamas namas su priklausiniais ir žemės sklypu, laikytini bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Nors atsakovas R. R. teigia, kad už namą jis mokėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis ir grynaisiais pinigais, tačiau pripažintina, kad ir ieškovė prisidėjo prie namo pirkimo, sumokėdama 3262 rub. ir 6524 rub. valstybės vienkartinėmis išmokomis (2 t., 44 b. l.). Be to, Santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, pasirašytoje 2009 m. vasario 4 d., sutuoktiniai R. R. ir R. R. patvirtino, kad santuokos metu įgijo nekilnojamąjį turtą: žemės sklypą - 4 vnt., žemės sklypą, gyvenamąjį namą bei kitus pagalbinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) ir nurodė, kad šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė (1 t., 87–90 b. l.). Byloje esant auksčiau minėtiems įrodymams, darytina išvada, kad nekilnojamasis turtas – gyvenamasis namas su priklausiniais ir žemės sklypu, esantys (duomenys neskelbtini), yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir turi būti dalijama vadovaujantis teisės normomis.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad Radviliškio rajono apylinkės teismas byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių bei priimtą sprendimą grindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų bei įvertintų įrodymų visetu. Dėl to reikalavimai teismui įvertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu teismo posėdyje, nebuvo pažeisti (CPK 185 str.). Apeliacinio skundo argumentai atmestini kaip teisiškai nepagrįsti.

Nenustačius materialinės ir procesinės teisės normų taikymo pažeidimo, o tuo pačiu ir pagrindų sprendimą pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais, teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Spręsdama klausimą dėl ieškovės prašymo priteisti iš apelianto 1000 Lt atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymo ir atstovavimo išlaidų apeliacinėje instancijoje, kolegija atsižvelgia į LR teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas „Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“, ir konstatuoja, kad ieškovės prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos atitinka šių rekomendacijų nuostatas, todėl jos prašymas tenkintinas (LR CPK88 str. 1 d.6 p., 98 str.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovo R. R. valstybei priteistinos išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme (LR CK 88 str. 1d. 3p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. kovo 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) ieškovei R. R. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini) 1000 Lt (tūkstantis litų) išlaidų advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti iš atsakovo R. R. valstybei 6,80 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.