Kauno apygardos teismo nutartis

2020-02-26 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-579/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaNuosprendis · 2019-12-05Alytaus apylinkės teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2020-02-26Kauno apygardos teismas
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2020-02-26
Bylos Nr.
1A-221-579/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-12720-2019-7
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Daiva Jankauskienė, Albinas Antanaitis, Evaldas Gražys
Nuteistasis
R. I.
Nukentėjusysis
I. S.
Advokatai
Marytė Vietaitė, Antanas Vincas Pilipčikas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-221-579/2020Teisminio proceso Nr. 1-01-1-12720-2019-7Procesinio sprendimo kategorija 2.4.7. (S)
KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. vasario 26 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio, Evaldo Gražio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Daivos Jankauskienės,

sekretoriaujant Audronei Tulauskienei,dalyvaujant prokurorei Jurgitai Mastauskienei,nuteistojo R. I. gynėjai advokatei Marytei Vietaitei,nukentėjusiosios I. S. atstovui advokatui Antanui Vincui Pilipčikui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. I. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendžio, kuriuo R. I. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje, 187 straipsnio 3 dalyje, ir jam paskirtos bausmės:

pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – 9 (devyni) mėnesiai laisvės apribojimo,

pagal BK 187 straipsnio 3 dalį – 6 (šeši) mėnesiai laisvės apribojimo.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir R. I. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 9 (devyniems) mėnesiams.

Laisvės apribojimo bausmės vykdymo metu R. I. įpareigotas dirbti ar registruotis Užimtumo tarnyboje, atlyginti nukentėjusiajai I. S. nusikaltimu padarytą 237,49 Eur (dviejų šimtų trisdešimt septynių eurų 49 ct) turtinę žalą.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. Iš R. I. nukentėjusiajai I. S. priteista 237,49 Eur (du šimtai trisdešimt septyni eurai 49 ct) turtinės žalos atlyginimo, 500 Eur (penki šimtai eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 400 Eur (keturi šimtai eurų) patirtoms advokato išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. I. nuteistas už tai, kad jis 2019 m. kovo 28 d., apie 15 val., (duomenys neskelbtini), esančio namo kieme, konflikto metu, tyčia vieną kartą dešinės rankos delnu sudavė nukentėjusiajai I. S. į kairės pusės veido sritį, taip mušdamas nukentėjusiajai I. S. sukėlė fizinį skausmą.

1.1. Be to, R. I. 2019 m. kovo 28 d., tuo pačiu laiku ir toje pačioje vietoje, sugadino svetimą turtą – tyčia paėmė iš I. S. rankų jai priklausantį mobilųjį telefoną „Huawei Mate 20 Pro“ ir jį tyčia metė ant pavėsinės stogelio, tokiais veiksmais padarė I. S. 232 eurų turtinę žalą dėl sugadinto telefono ekrano.

Šalies argumentai

2. Apeliaciniame skunde nuteistasis R. I. prašo Alytaus apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

2.1. Skunde apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir išaiškino tiek baudžiamojo, tiek baudžiamojo proceso įstatymų nuostatas, dėl ko priėmė nepagrįstą nuosprendį. Teismas netinkamai taikė BK 2 straipsnio 4 dalį, 140 straipsnio 1 dalį, padarė esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio 5 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų pažeidimų, t. y. įrodymų nevertino kaip visumos, prioritetą suteikė nukentėjusiosios parodymams, neteisingai nusprendė dėl įrodymų pakankamumo. Pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino neišsamiai ir šališkai, padarytos išvados nėra pakankamai ir išsamiai motyvuotos.

2.2. Apelianto teigimu, norint asmenį apkaltinti padarius BK 140 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikaltimą, būtina nustatyti kuriuos iš baudžiamajame įstatyme išvardytų alternatyvių padarinių kaltininkas sukėlė savo nusikalstamais veiksmais. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad neva tai kaltinamasis nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad nukentėjusiajai I. S. buvo sutrikdyta sveikata, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. Priešingai, byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvada Nr. G 279/2019 (06) patvirtina, kad nukentėjusiosios I. S. kūno paviršiuje objektyvių trauminio poveikio žymių nėra, o nesant minėtų žymių, nėra galimybės nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmą, sužalojimo padarymo laiką, trauminių poveikių skaičių bei kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mastą. Akivaizdu, kad specialisto išvada nepatvirtina, jog nukentėjusiajai buvo sutrikdyta sveikata, t. y. nekonstatuotas sumušimo faktas. Nepaisant to, apkaltinamojo nuosprendžio teiginius teismas pagrindė specialisto išvada bei pačios nukentėjusiosios parodymais, kurie yra subjektyvūs. Tokiu būdu nebuvo įvertinta byloje esančių įrodymų visuma ir pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos.

2.3. Skundo autoriaus vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų byloje esančių įrodymų ir nepašalino byloje kilusių abejonių. Teismas nesivadovavo liudytojo V. B. parodymais, juos vertino kritiškai. Tačiau apylinkės teismas vadovavosi liudytojo G. S. parodymais, visiškai nekreipdamas dėmesio, kad šis yra nukentėjusiosios I. S. sutuoktinis, todėl yra šališkas liudytojas, t. y. suinteresuotas šios baudžiamosios bylos baigtimi. Į minėtą esminę aplinkybę apylinkės teismas nekreipė dėmesio ir liudytojo G. S. parodymų nevertino kritiškai, priešingai, juos pripažino logiškais, pagrįstais ir patvirtinančiais byloje esančius įrodymus, nors tarp liudytojo G. S. ir nukentėjusiosios parodymų yra aiškių neatitikimų bei prieštaravimų. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nes įrodymus vertino neišsamiai, šališkai, atskirai vienus nuo kitų, nevertino įrodymų visumos, o išvadas grindė prielaidomis. Teismas privalėjo daugiau dėmesio skirti jo, t. y. kaltinamojo, parodymams, nes jis viso bylos nagrinėjimo metu nuosekliai neigė naudojęs prieš nukentėjusiąją fizinį smurtą. Kodėl yra atmetami jo parodymai, teismas neargumentavo.

2.4. Apeliantas skunde neigia padaręs ir BK 187 straipsnio 3 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. nepripažįsta sugadinęs svetimą turtą. R. I. teigimu, jis nukentėjusiosios telefono ant stogelio nemetė, o jį gražiai padėjo, nukentėjusioji, nusiėmusi telefoną nuo stogelio, jam pretenzijų nereiškė ir nesakė, kad jis sudaužė jos telefono ekraną. Šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad telefono ekrano jis nesudaužė. Pirmosios instancijos teismas taip nepagrįstai konstatavo, kad telefonas buvo numestas ant metalinio stogelio. Byloje yra pateiktos nuotraukos, iš kurių akivaizdžiai matosi, kad stogelis yra ne metalinis, bet dengtas difuzine plėvele, kas neabejotinai patvirtina, jog krisdamas ant minkštos stogo dangos telefonas sudužti negalėjo, tačiau apylinkės teismas į šią aplinkybę dėmesio nekreipė ir nepagrįstai pripažino jį kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 187 straipsnio 3 dalyje, padarymo.

3. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė pateiktą apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir nukentėjusiosios atstovas prašė šį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo R. I. apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai nebūtų naikinami ir keičiami. Vadovaujantis BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, tai yra teisėtas ir pagrįstas, gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, ir kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

Žemesnės instancijos teismas

6. BK 2 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo buvo galima reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, o šio straipsnio 4 dalyje – kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

7. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį ir baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir teisingai nustatė, jog R. I. veiksmuose yra BK 140 straipsnio 1 dalyje ir BK 187 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų sudėtis, todėl jis pagrįstai pripažintas kaltu, o nukentėjusiosios naudai priteistas turtinės bei neturtinės žalos atlyginimas, taip pat patirtos bylinėjimosi išlaidos.

8. BK 140 straipsnyje numatyta atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą. Šio BK straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodyta, kad baudžiamas tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi, aptariama nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (sukeliant fizinį skausmą), taip pat į žmogaus sveikatą (nežymiai sužalojant ar trumpam susargdinant). Nagrinėjamu atveju R. I. inkriminuotas fizinio skausmo sukėlimas, kuris pasireiškė tyčiniu sudavimu dešinės rankos delnu nukentėjusiajai I. S. į kairės pusės veido sritį. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių įrodymų, kad nukentėjusiajai buvo sutrikdyta sveikata, ką, jo teigimu, patvirtina ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Alytaus skyriaus specialisto išvados Nr. G 279/2019(06) ir pG 569/2019(06). Pirmojoje išvadoje specialistas nurodė, jog I. S. kūno paviršiuje, apžiūrint ją 2019 m. kovo 29 d., objektyvių trauminio poveikio žymių nėra. Nesant šių žymių, nėra galimybės nustatyti sužalojimo padarymo mechanizmą, laiką, trauminių poveikių skaičių bei kvalifikuoti sveikatos sutrikdymo mastą. Daryti kategorišką išvadą dėl fizinio skausmo sukėlimo, remdamasis vien tik nukentėjusiosios parodymais, specialistas neturėjo galimybės (1 t., b. l. 55). Specialistui papildomai peržiūrėjus ir įvertinus I. S. sveikatos (gydymosi) istoriją, konstatuota, kad specialisto išvadoje Nr. G 279/2019(06) duota išvada nėra keistina (1 t., b. l. 62).

9. Įvertinusi minėtas specialisto išvadas, teisėjų kolegija sprendžia, kad jos nei patvirtina, nei paneigia smurto prieš nukentėjusiąją naudojimo faktą ir yra vertinamos visų byloje surinktų duomenų kontekste. Pažymėtina, jog fizinis skausmas yra pojūtis, kurio negalima nei apčiuopti, nei pamatyti, tačiau iš nukentėjusiojo elgesio (pavyzdžiui, kreipėsi į medikus, pirko vaistus ir pan.) bei reakcijos (šaukė, verkė, staigiai atsitraukė ir pan.) galima daryti išvadą apie skausmo buvimą ar nebuvimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra nurodęs, jog fizinis skausmas – tai minimali nusikalstamos žalos sveikatai riba. Baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Nustatant šią aplinkybę, atsižvelgtina į tai, kokio stiprumo skausmas paprastai sukeliamas žmogui analogiškais veiksmais, taip pat vertinami nukentėjusiojo amžius ir sveikatos būklė, jo sveikatai sukeltas pavojus, fizinį poveikį darančio asmens tikslai ir kitos aplinkybės, rodančios atliktų veiksmų pavojingumą ir kilusio skausmo tikrumą. Įrodomumo prasme svarbu, kad toks pojūtis būtų taip išreikštas, jog aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą ar būtų kreipiamasi į medikus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-474/2016, 2K-227/2017, 2K-128/2019).

10. Byloje neginčijamai nustatyta, kad analizuojamas incidentas įvyko tuomet, kai R. I. atėjo pas kaimynus G. S. ir I. S. pasiaiškinti dėl anksčiau kilusių tarpusavio nesutarimų. R. I. teigimu, pirmiausia kilo konfliktas tarp jo ir G. S., o kiek vėliau į kiemą išėjo ir pastarojo sutuoktinė, tačiau šios moters atžvilgiu jis smurto nenaudojo, pavartojo tik necenzūrinius žodžius, nes buvo susierzinęs. Nors nuteistasis nepripažįsta delnu sudavęs nukentėjusiajai į veido sritį, tačiau šią aplinkybę patvirtino tiek pati nukentėjusioji, tiek jos sutuoktinis. Sutiktina, jog G. S. parodymai dėl jo santykių su nukentėjusiąja (yra sutuoktiniai) turi būti vertinami atidžiau, tačiau vien dėl minėtos aplinkybės visiškai nesivadovauti šiais parodymais nėra pagrindo, todėl teisėjų kolegija juos vertina visų bylos duomenų kontekste.

11. I. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną R. I. savo namo kieme, prie garažo, pamatė per virtuvės langą. Kaimynas blaškėsi, triukšmavo, todėl ji išėjo į kiemą išsiaiškinti situacijos ir pamatė, kaip R. I. iš automobilio, kuris stovėjo prie jų namo vartų, bagažinės ima butelius nuo alaus, deda juos prie vartų ir šaukia, jog iškvies gamtos apsaugos pareigūnus. Ji bandė kaimyną nuraminti, o šis pradėjo plūsti ją visokiais necenzūriniais žodžiais, įžeidinėti, buvo susierzinęs, agresyvus, galimai neblaivus. Nukentėjusi teigia pasakiusi, jog nufilmuos tokį skundo autoriaus elgesį ir iš kišenės išsiėmė telefoną, kurį R. I. bandė atimti, tačiau jam nepavyko. Tuomet nuteistasis sudavė jai į veido kairę pusę, ji sutriko ir tuo pasinaudojęs R. I. ištraukė jai iš rankos telefoną bei užmetė jį ant pavėsinės stogelio. Po suduoto smūgio pajuto skausmą, deginimą, spengimą, iš karto atsitraukė, nes matė, jog kaimynas tapo visiškai neprognozuojamas. Tuo metu iš garažo atėjo jos vyras, kuris sakė matęs, kaip buvo suduotas smūgis. Sutuoktinis taip pat bandė raminti R. I., be to, jie abu prašė ir reikalavo kaimyno išeiti iš jų privačios teritorijos, tačiau šis neklausė ir išėjo tik tuomet, kai buvo pagrasinta, jog bus iškviesti policijos pareigūnai (1 t., b. l. 159-160). Šie I. S. parodymai atitinka jos ikiteisminio tyrimo metus duotus parodymus, jog po smūgio į veido sritį jautė perštėjimą, deginimą, vėliau kairė veido pusė buvo paraudusi. Kitą dieną kreipėsi pas savo šeimos daktarę, kuri išrašė vaistų nuo skausmo, taip pat lankėsi pas neurologą (1 t., b. l. 26-27). Savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir akistatos su R. I. metu, kurios metu paaiškino, kad šūkaujantį ir kieme bėgiojantį kaimyną pamatė per virtuvės langą. Išėjusi į lauką išsiaiškinti, kas vyksta, pamatė netoliese sudėtas šiukšles, R. I. pradėjo plūsti ją necenzūriniais žodžiais. Išsiėmusi iš kišenės telefoną pasakė, jog nufilmuos tokį neadekvatų kaimyno elgesį, o šis bandė telefoną atimti, tačiau nepavykus to padaryti sudavė jai delnu į kairę veido pusę ir tuomet ištraukė iš rankų telefoną, kurį numetė ant pavėsinės stogelio. Kažkuriuo metu prie jų atėjo jos sutuoktinis G. S., kuris prašė R. I. išeiti iš jų namo kiemo (1 t., b. l. 64-65).

12. Aptarti nukentėjusiosios I. S. parodymai atitinka G. S. parodymus. Liudytoju apklaustas G. S. pirmosios instancijos teisme parodė, kad įvykio dieną dirbo garaže, kai išgirdo kieme triukšmą. Iš pradžių į triukšmą nekreipė dėmesio, tačiau netrukus išgirdo žmonos ir kaimyno balsus, todėl pasižiūrėjo per garaže esantį langelį, kas vyksta, ir pamatė, kaip R. I. bandė iš jo sutuoktinės atimti telefoną, bet šiam nepavyko, tuomet kaimynas sudavė I. S. į veidą, atėmė telefoną ir užmetė jį ant stogelio. Visa tai įvyko labai greitai. Tuomet jis išėjo iš garažo ir priėjęs klausė R. I., kas jam darosi, kodėl taip elgiasi, o šis pradėjo sakyti įvairius grasinimus. Jis daug kartų prašė kaimyno išeiti iš jų privačios teritorijos, tačiau apeliantas vis blaškėsi, tai išeidavo, tai vėl įeidavo į kiemą. Po žmonai suduoto smūgio ant pastarosios veido matė paraudimą, ji skundėsi, kad skauda. Kitą dieną sutuoktinė nuvyko pas medikus, buvo sukrėsta psichologiškai, bijojo išeiti į kiemą (1 t., b. l. 161-162). Ikiteisminio tyrimo metu G. S. buvo nurodęs, jog incidentą žmonos atžvilgiu stebėjo pro garaže esantį langą, o po R. I. smurto prieš jo sutuoktinę panaudojimo nedelsdamas atbėgo prie žmonos, kuri buvo sutrikusi, tačiau stovėjo ramiai, o R. I. toliau triukšmavo, vartojo necenzūrinius žodžius, reiškė grasinimus, buvo akivaizdžiai neblaivus, tai išeidavo iš jų sklypo, tai vėl į jį įžengdavo (1 t., b. l. 68-69). Šiuos parodymus G. S. patvirtino ir akistatos su R. I. metu (1 t., b. l . 71-72).

13. Teisėjų kolegija, sulyginusi nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio parodymus, neturi pagrindo teigti, kad jie neatitinka vieni kitų ar skiriasi esminėse aplinkybėse. Priešingai, šie parodymai papildo vieni kitus ir atskleidžia visą konflikto su R. I. eigą bei pastarojo atliktus neteisėtus veiksmus. Nors nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad jo parodymai viso bylos nagrinėjimo metu buvo nuoseklūs, tačiau teisėjų kolegija šio nuoseklumo nenustatė. Visų pirma, apeliantas nesugebėjo paaiškinti, kokiu tikslu įvykio dieną jis nekviestas atėjo į privatų kaimynų kiemą, t. y. ko iš kaimynų norėjo ir kokius santykius (dalykus) bandė išsiaiškinti. Ikiteisminio tyrimo metu R. I. teigė, kad sužinojo, jog G. S. kitiems asmenims kalba, jog ruošiasi iškviesti jam (apeliantui) vaiko teisių apsaugos specialistus ir policiją, nes jis neva paskundė šį (R. I.) gamtos apsaugos inspekcijos pareigūnams dėl statybinių šiukšlių laikymo. Taigi, jis norėjo išsiaiškinti, kodėl G. S. šmeižia jį prieš kitus žmones (1 t., b. l. 83-84). Tuo tarpu teisminio bylos nagrinėjimo metu R. I. jau aiškino, jog G. S. su juo yra neatsiskaitęs už (apelianto) atliktus remonto darbus, todėl neva norėjo pasikalbėti apie nesumokėtus pinigus už atliktą darbą (1 t., b. l. 157). Nuteistojo teigimu, pirmiausia jis sukonfliktavo su G. S., o vėliau į konfliktą įsitraukė ir į kiemą atėjusi pastarojo sutuoktinė. R. I. pripažino, jog vartojo necenzūrinius žodžius abiejų kaimynų atžvilgiu (buvo stipriai įpykęs, nes yra karšto būdo), taip pat gražiai iš rankų paėmė I. S. telefoną ir uždėjo jį ant pavėsinės stogelio, tačiau telefono jis nemetė ir nukentėjusiajai į veido sritį ranka nesudavė. Tokie apelianto paaiškinimai yra iš esmės prieštaringi, nenuoseklūs, kas verčia abejoti tokių parodymų tikrumu. Jau minėta, kad nuteistasis pripažino įvykio metu buvęs labai supykęs ir įsiaudrinęs, todėl nėra objektyvu teigti, kad jis, būdamas tokios būsenos, gražiai, švelniai iš nukentėjusiosios rankos paėmė jos laikytą telefoną ir padėjo jį ant garažo stogelio. Įvertintina aplinkybė, kad I. S. grasino nufilmuoti neadekvatų bei neprognozuojamą nuteistojo elgesį (būtent šiuo tikslu ji išsiėmė iš kišenės telefoną ir pradėjo imituoti filmavimo veiksmą, nors iš tiesų to nedarė), dėl ko pastarasis tik dar labiau supyko, todėl vertinti, kad šioje situacijoje jis galėjo pasielgti ramiai bei apgalvotai nėra pagrindo. Apeliantas pirmą kartą iš I. S. telefoną bandė atimti nesėkmingai, nes ši spėjo atitraukti ranką, tuomet jis, pagautas įniršio, sudavė nukentėjusiajai į veido sritį ir pasinaudojęs jos sumišimu ištraukė rankoje laikytą telefoną bei nusviedė jį toliau nuo savęs ant pavėsinės stogelio. Jei, kaip teigia apeliantas, telefono iš nukentėjusiosios rankų ištraukimo metu šalia buvo ir jos sutuoktinis, tuomet šiam dar geriau (nei pro garažo langą) matėsi R. I. atlikti smurtiniai veiksmai. Be to, jei šalia I. S. būtų buvęs jos vyras, pastarasis galimai būtų gynęs savo sutuoktinę, tačiau bylos duomenimis nustatyta, kad G. S. apelianto veiksmus stebėjo iš garažo ir nedelsdamas po smurtinių veiksmų atlikimo atėjo prie neadekvačiai besielgiančio kaimyno ir pareikalavo šio išeiti iš jo namų teritorijos. Pažymėtina, jog R. I. neneigia, kad buvo prašomas išeiti, kodėl iš karto nepasišalino iš svetimos privačios teritorijos, paaiškini negalėjo.

14. Versija, kad nuteistasis pirmiausia sukonfliktavo su G. S., kritiškai vertinama ir dėl to, jog pats R. I. teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad garažo, kuriame įvykio metu buvo G. S. kartu su pažįstamu V. B., durys buvo uždarytos. Todėl neaišku, iš kur apeliantas žinojo, kad jo ieškomas asmuo yra ne gyvenamajame name, o būtent garaže. Bylos medžiaga patvirtina, jog nuteistasis blaškėsi nukentėjusiosios namų kieme, tame tarpe triukšmavo, daužė ir į garažo duris, o pirmoji, kuri sureagavo į G. I. keliamą triukšmą, buvo I. S.. Nors liudytojas V. B. pirmosios instancijos teisme aiškino, jog konfliktas iš pradžių kilo tarp G. S. ir R. I. (1 t., b. l. 162-163), tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, apylinkės teismas pagrįstai kritiškai vertino šio liudytojo parodymus. Atkreiptinas dėmesys, kad V. B. iš G. S. garažo į kiemą išėjęs nebuvo, jis taip pat nenurodė stebėjęs kaimynų veiksmų pro garaže esantį langelį, nes ta vieta, kur konfliktavo kaimynai, pro langą neva nesimatė. Tačiau V. B. pažymėjo, jog iš namo prie konfliktuojančių vyrų ateinančią I. S. matė, o kas vyko toliau, nematė. Tokie liudytojo parodymai leidžia spręsti, kad jis matė tik tai, ką norėjo matyti. Pažymėtina ir tai, kad tą pačią dieną, kai R. I. buvo išprašytas iš nukentėjusiosios ir jos sutuoktinio namų, jis lankėsi ir V. B. namuose, kur kartu su šiuo asmeniu vartojo stiprius alkoholinius gėrimus. Teisėjų kolegija neatmeta galimybės, jog nuteistasis su liudytoju aptarė įvykio aplinkybes. Net jei R. I. ir neprašė V. B. duoti jam palankius parodymus, tačiau pastarasis girdėjo tik nuteistojo pateiktą įvykio eigą, todėl galėjo susidaryti klaidingą įspūdį apie incidento aplinkybes.

15. Įvertinusi aptartus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog tiek smūgis, tiek ir šio smurtinio poveikio sukeltas skausmas I. S. yra įrodytas. R. I. rankos delnu kontaktavo su nukentėjusiosios veidu, t. y. jautria kūno dalimi, kuri nėra dengiama drabužių, todėl suduoto smūgio niekas nesušvelnina. Nors ant I. S. veido neliko kraujosruvos ar kitų smurto žymių, tačiau ji jautė dilgčiojimą, deginimą toje veido pusėje, į kurią buvo suduotas smūgis, t. y. jautė tokio fizinio poveikio sukeltus nemalonius pojūčius (pasekmes). Kad nukentėjusiajai smūgis buvo skausmingas, iš jos elgesio, reakcijos, nusiskundimų suprato ir I. S. sutuoktinis. Be to, kitą dieną po incidento nukentėjusioji kreipėsi į šeimos gydytoją, kuriam irgi skundėsi skausmu veido kairėje pusėje. Ji taip pat vartojo vaistus, kadangi jautėsi ir psichologiškai pažeminta bei įžeista. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. I. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, jo išteisinimui nėra pagrindo.

16. Apeliantas skunde nesutinka ir su nuteisimu pagal BK 187 straipsnio 3 dalį, tačiau teisėjų kolegija įrodymų vertinimo klaidų šiuo aspektu taip pat nenustatė. BK 187 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas sunaikino ar sugadino nedidelės vertės svetimą turtą. Šios nusikalstamos veikos dalykas yra bet koks svetimas kilnojamas ar nekilnojamas turtas. Būtini objektyviosios pusės požymiai yra veika, padariniai ir priežastinis ryšys. Veika gali pasireikšti dviem alternatyviais veiksmais: turto sunaikinimu arba sugadinimu. Turto sugadinimas – tai toks turto savybių praradimo laipsnis, kai jo vertė sumažėja ir jis iš dalies tampa netinkamas naudoti pagal tikslinę paskirtį, bet vartojamosios šio turto savybės gali būti atkurtos. Ši nusikalstama veika padaroma tik tyčia, tiesiogine ar netiesiogine. Kaltininkas suvokia savo veikos pavojingumą, numato, kad bus sugadintas svetimas turtas ir šių pasekmių nori arba sąmoningai leidžia joms kilti.

17. Nagrinėjamu atveju R. I. neneigia, jog buvo paėmęs iš nukentėjusiosios rankų jos laikytą telefoną ir padėjęs ant pavėsinės stogelio, tačiau teigia tai padaręs atsargiai, t. y. nemetęs šio telefono ir tyčia jo negadinęs. Nuteistojo teigimu, nukentėjusioji dėl mobilaus telefono ekrano įskėlimo į teisėsaugos institucijas kreipėsi praėjus nemažai laiko po įvykio, iš karto po incidento jokių pretenzijų dėl telefono neturėjo, todėl laikyti, kad jis sugadino minėtą telefoną, nėra pagrįsta. Tokiam aplinkybių vertinimui teisėjų kolegija nepritaria ir pažymi, kad I. S. teisiamojo posėdžio metu paaiškino, kodėl iš karto po įvykio ikiteisminį tyrimą kaimyno R. I. atžvilgiu prašė pradėti tik dėl fizinio skausmo sukėlimo, o dėl sugadinto telefono pretenzijų nereiškė, t. y. ji tikėjosi, jog kaimynas atsiprašys dėl netinkamo elgesio ir jie susitaikys, be to, nukentėjusiajai yra žinoma, jog nuteistojo materialinė padėtis nėra gera, todėl buvo apsisprendusi nereikšti turtinio pobūdžio reikalavimų. Tačiau R. I. jos ne tik, kad neatsiprašė ir nerodė jokių apgailestavimo veiksmų, tačiau ir toliau su ja nemandagiai bei nepagarbiai elgėsi, sutikęs plūdo necenzūriniais žodžiais ir pan., todėl ji nusprendė reikalauti, jog kaltininkas atsakytų už visus atliktus neteisėtus veiksmus.

18. Bylos medžiaga patvirtina, kad I. S. pareiškimas dėl tyrimo pradėjimo pagal BK 187 straipsnį (dėl telefono apgadinimo) buvo gautas tik 2019 m. rugsėjo 16 d. (1 t., b. l. 121), tačiau aplinkybės apie telefono ištraukimą jai iš rankų ir numetimą ant prie garažo esančios pavėsinės stogelio buvo dėstomos nuo pat tyrimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį pradžios. Šią aplinkybę nukentėjusioji tyrėjai nurodė apklausiama dar tą pačią įvykio dieną. Papildomos apklausos metu I. S. detalizavo, jog R. I. užmetęs telefoną ant stogelio, atsitraukė, todėl ji telefoną nusiėmė ir iš karto matė, kad šio prietaiso ekranas ir viršutinis dešinysis kampas yra apgadinti. Ji buvo nuvykusi į telefonų taisyklą, kur jai surašytas defektavimo aktas (1 t., b. l. 108-109). Iš individualią veiklą vykdančio „(duomenys neskelbtini)“ direktoriaus A. M. surašyto defektavimo akto (1 t., b. l. 44) matyti, jog į telefonų taisyklą nukentėjusioji savo apgadintą telefoną nunešė kitą dieną po incidento, t. y. 2019 m. kovo 29 d. Nustatyta, jog yra sugadintas telefono ekranas, kurio remonto kaina su detalėmis ir darbu sudarytų 260 Eur. Pažymėtina, jog telefonas „Huawei Mate20 Pro 4G++ Blue“ buvo įsigytas palyginus neseniai iki įvykio – 2018 m. lapkričio 12 d. (1 t., b. l. 46), todėl defektavimo akte nurodyta remonto kaina laikytina realia. Vertinti, kad telefonas galėjo būti apgadintas kito įvykio metu, o ne R. I. jį užmetus ant pavėsinės stogelio, nėra pagrindo, nes nukentėjusioji apie telefono ištraukimo iš rankų aplinkybes parodymus davė nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, taip pat nedelsdama kreipėsi dėl telefono apgadinimo masto nustatymo, o abejojo tik dėl tos aplinkybės, ar tikslinga reikalauti iš kaltininko žalos atlyginimo, t. y. iš pradžių geranoriškai tikėjosi, jog pavyks susitarti be teisėsaugos institucijų įsikišimo.

19. Vertinti, kad nuteistasis telefoną ant stogelio padėjo atsargiai, jo nesugadindamas, nėra pagrindo dėl šioje nutartyje jau aptarto R. I., kuris buvo konflikto iniciatorius, elgesio įvykio metu, t. y. jis buvo stipriai įpykęs, blaškėsi po kiemą, tai įeidavo į nukentėjusiosios privačią teritoriją, tai išeidavo, vartojo necenzūrinius žodžius, šaukė, gestikuliavo rankomis, nesėkmingai bandė atimti telefoną iš I. S. rankų, paskui jai sudavė į veido sritį ir galiausiai prieš nukentėjusiosios valią ištraukė telefoną jai iš rankų ir užmetė ant netoliese buvusio pavėsinės stogelio. Sutiktina, jog telefonas buvo mestas ne iš visų jėgų, priešingu atveju, jo apgadinimai būtų žymesni, vis dėlto, ekrano įskilimui kartais užtenka ir nestipraus kontakto su kietu daiktu. R. I. skunde atkreipia dėmesį, kad šalia garažo esančios pavėsinės stogelis yra ne metalinis, tačiau dengtas difuzine plėvele, kas patvirtina, jog krisdamas ant minkštos stogo dangos telefonas sudužti negalėjo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad iš byloje esančių įvykio vietos fotonuotraukų (1 t., b. l. 19-22) matyti, jog stoginės karkasas yra medinis. Stoginė įvykio metu buvo uždengta difuzine plėvele, o šiuo metu – ir metaliniu paviršiumi. Taigi, nors tvirtesnis stoginės paviršius buvo sukonstruotas jau po incidento, tačiau ir įvykio metu telefono ekranas galėjo suskilti, atsimušęs į medinį pagrindą. Tiksli telefono nukritimo ant stogelio vieta tyrimo metu nebuvo užfiksuota, kadangi pati nukentėjusioji jį nuo stoginės nusikėlė, tačiau, jau minėta, kad stoginės viršų įvykio metu dengė ne vien difuzinė plėvelė, tačiau ir sukaltų medinių lentų karkasas. Vertinti, kad telefonas nukrito būtent ant plėvelės, o ne ant medinės dalies, nėra pagrindo. Esant šioms aplinkybėms, R. I. išteisinimui pagal BK 187 straipsnio 3 dalį taip pat nėra pagrindo.

20. Skiriant bausmę R. I. bendrosios bausmių skyrimo taisyklės, įtvirtintos BK 54, 61 straipsniuose, nebuvo pažeistos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir tinkamai įvertino apelianto padarytų veikų pavojingumą ir pobūdį (nesunkus smurtinis nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas), jo asmenybę ir pavojingumą visuomenei (anksčiau neteistas, tačiau baustas administracinėmis nuobaudomis, vykdantis individualią veiklą, Daugų seniūnijos charakterizuojamas teigiamai), taip pat į tai, kad nenustatyta atsakomybę sunkinančių ar lengvinančių aplinkybių. Teismas, tinkamai įvertinęs šių aplinkybių tarpusavio santykį bei reikšmę parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį, pagrįstai sprendė, jog bausmės tikslams pasiekti skirtina laisvės apribojimo bausmė ir teisingai nustatė šios bausmės dydį.

21. Bylos medžiagoje yra pateiktas advokato orderis Nr. 557091 (2 t., b. l. 10), patvirtinantis, kad advokatas Antanas Vincas Pilipčikas atstovauja teisme nukentėjusiąją I. S.. Iš apeliacinės instancijos teismui pateikto pinigų priėmimo kvito Nr. 1016084 (2 t., b. l. 9) matyti, kad advokatui 2020 m. sausio 22 d. buvo sumokėta 250 Eur suma už nukentėjusiosios atstovavimą teisme. Teisėjų kolegija sprendžia, kad I. S. patirtos išlaidos turi būti pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš R. I., tačiau atstovavimo išlaidų suma šiuo atveju yra per didelė ir neadekvati advokato darbo apimčiai, todėl ji mažintina.

22. Atkreiptinas dėmesys, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150/2014). Teisėjų kolegija įvertina tai, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme trukmė nebuvo ilga, byla apeliacine tvarka išnagrinėta vieno posėdžio metu, kuriame buvo apsiribota baigiamųjų kalbų pasakymu, t. y. byloje nebuvo atliktas dalinis ar pilnas įrodymų tyrimas, nepateikti jokie nauji įrodymai, prašymai ir pan. Pažymėtina ir tai, kad byla nėra sudėtinga, R. I. buvo inkriminuoti du kaltinimai, tačiau ne dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų padarymo. Todėl spręstina, jog advokatui Antanui Vincui Pilipčikui, atstovavusiam nukentėjusiąją, nereikėjo daug gilintis į teismų praktiką analogiškose ar panašiose bylose, be to, ir teismo posėdžio protokolas liudija, jog advokatas apygardos teismui neteikė aukštesnės instancijos teismų priimtų procesinių sprendimų analizės, o tiesiog apsiribojo teisinės pozicijos, palankios nukentėjusiajai, išsakymu. Šie duomenys teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma turi būti mažinama iki 150 Eur. Ši suma vertinama kaip atitinkanti sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principus.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. I. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo R. I. nukentėjusiosios I. S. naudai išieškoti 150 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt eurų) patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Albinas AntanaitisEvaldas GražysDaiva Jankauskienė