- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-06
- Bylos Nr.
- AN2-217-1020/2019
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Ernestas Rimšelis
- Advokatai
- Mantas Arasimavičius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Ernestas Rimšelis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinio nusižengimo bylą pagal A. S. atstovo advokato Manto Arasimavičiaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutarties, kuria atmestas A. S. atstovo skundas dėl 2018 m. rugsėjo 27 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 5-ojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus m. 5 PK) nutarimo, kuriuo A. S. pripažinta kalta padariusia Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą ir jai už tai paskirta 35 EUR dydžio bauda, panaikinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Vilniaus PK 2018 m. rugsėjo 27 d. nutarimu A. S. nubausta už tai, kad paėmė auginti 2018 m. rugpjūčio 9 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje rastą šunį, apie tai per 3 dienas nuo šuns radimo nepranešusi policijai ar savivaldybės institucijai. Šiais veiksmais A. S. nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.61 straipsnio 1 dalyje numatytos tvarkos ir savavališkai vykdė savo tariamą ir Z. P. ginčijamą teisę į rastą šunį ir padarė ANK 518 straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą. Šį nutarimą A. S. atstovas apskundė Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. vasario 25 d. nutartimi atmetė advokato skundą dėl minėto nutarimo panaikinimo. Teismas, atlikęs įrodymų tyrimą byloje, nurodė, kad nors A. S. savo kaltės dėl inkriminuojamo nusižengimo nepripažįsta, ji neneigia, jog 2018 m. rugpjūčio 9 d. priglaudė svetimą šunį. Tai, kad ji tokių savo veiksmų nelaiko neteisėtais, jos atsakomybės nešalina. Šioje situacijoje A. S. laikytina asmeniu, kuris sulaikė bepriežiūrį ar priklydusį naminį gyvūną ir jai tenka pareiga pranešti apie tai gyvūno savininkui ir grąžinti jį, arba, jei jam nežinomas savininkas, apie gyvūno sulaikymą per tris 3 dienas pranešti policijai arba savivaldybės institucijai – o tokią pareigą A. S. šiuo atveju pažeidė. Byloje surinktų duomenų pagrindu apylinkės teismas konstatavo, kad A. S. iš pradžių pareigūnams teigė, kad šunį turi apie metus, o vėliau parodymus pakeitė, tarėsi su sutuoktiniu, kokius parodymus duoti, o galiausiai ėmė teigti, kad šuo nebuvo ženklintas ir registruotas, todėl niekas ir neįrodys kieno jis. Pasak teismo, bylos duomenys rodo, kad A. S. nuo pat pradžių net neketino niekam pranešinėti apie rastą šunį, turėdama tikslą jį pasilikt sau. Teismas neįžvelgė jokių skunde nurodytų procesinių teisės normų pažeidimų. Visgi, teismo įsitikinimu, bylą nagrinėjantis pareigūnas turėjo pasiklausti atsakomybėn traukiamo asmens ir (ar) jo atstovo, kokiu tikslu jie atvyko į bylos nagrinėjimo vietą, išklausyti paaiškinimų prieš priimdamas nutarimą, tačiau kita vertus, pati A. S. ir jos atstovas galėjo aiškiai nurodyti, kad pageidauja dalyvauti nagrinėjant bylą. Be to, pareigūnas leido atstovui pasisakyti ir pastarasis šia teise pasinaudojo – todėl A. S. teisė būti išklausytai nebuvo pažeista. Teismo įsitikinimu, šioje situacijoje bylos grąžinti nuobaudą skyrusiai institucijai pagrindo nėra, nes pareiškėja ne tik buvo išklausyta, tačiau ir teisminio nagrinėjimo metu teismui nebuvo nurodyta jokių aplinkybių, kurių pagrindu teismas nebūtų pats galėjęs apklausti kokius nors asmenis ar išreikalauti įrodymus.
Šalies argumentai
3. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartį bei administracinio nusižengimo bylą nutraukti. Taip pat skundu prašoma sustabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – Konstitucinis Teismas), siekiant išsiaiškinti ar ANK 635 straipsnio 1 dalies 3 punktas, apribojantis administracinių nusižengimų bylas apeliacine tvarka nagrinėjančių teismų teisę grąžinti bylą papildomam tyrimui atlikti ir verčiantis nešališkais turinčius būti apeliacine tvarka bylas nagrinėjančius teismus savarankiškai rinkti trūkstamus kaltinančius įrodymus, neprieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtintiems nešališkumo ir nepriklausomumo principams, teisinės valstybės sampratai ir teisei kreiptis į teismą.
3.1. Pasak apelianto, Vilniaus m. 5 PK pareigūnas A. S. atžvilgiu nutarimą surašė neapklausęs jokių liudytojų, neleidęs pareiškėjai pateikti paaiškinimų ir prašymų bei apskritai nesiaiškinęs bylos aplinkybių. Atitinkamai apylinkės teismas nutarimą teturėjo nešališkai patikrinti tik jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektais ir tik skunde nurodytų argumentų pagrindu bei priimti nutarimą – grąžinti bylą nagrinėti iš naujo, užtikrinant A. S. teises ir garantijas, atliekant kokybišką tariamo pažeidimo tyrimą. Tačiau teismas ėmėsi inkvizicinio vaidmens ir ne tik tikrino skundžiamo nutarimo pagrįstumą, tačiau ėmė rinkti iki tol nebuvusius įrodymus A. S. kaltei pagrįsti. Pasak apelianto, tokį teismo vaidmenį geriausiai patvirtina tai, kad apylinkės teismas skundžiamoje nutartyje net iš esmės pakeitė kaltinimą, pabrėždamas, kad A. S. ženklino pasiklydusį šunį (neinformavusi veterinarijos klinikos, kad tai ne jos šuo), nors tokių faktinių aplinkybių nutarime konstatuota nebuvo. Tokie veiksmai rodo A. S. teisės į apeliaciją, nešališką ir teisingą teismą pažeidimus. Teismas nurodo, kad pagal ANK 635 straipsnio 1 dalį, net ir nustatęs esminį proceso pažeidimą bylą nagrinėjant institucijoje iki teismo, neva negali grąžinti bylos institucijai tyrimui atlikti, nebent yra esminių įrodymų trūkumų, kurių negalima nustatyti teisme. Visgi, apelianto įsitikinimu, tokios minėtos normos formuluotės, verčiančios nešališkus apeliacine tvarka bylas nagrinėjančius teismus savarankiškai rinkti papildomus asmenį kaltinančius įrodymus, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) ir dėl tokio teisės akto būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.
3.2. Apelianto vertinimu, atitinkamai A. S. veikoje negalima įžvelgti būtinųjų ANK 518 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio nusižengimo požymių. Pirmiausia šio pažeidimo esmė yra kito asmens ginčijamos savo teisės vykdymas – tačiau A. S. iki šuns priglobimo niekada nebuvo sutikusi Z. P., o be to gyvūnas neva priklausė net ne Z. P., o jos dukrai. Advokato vertinimu, priglausdama šunį jo atstovaujamoji veikė vedina geriausių paskatų – padėti gyvūnui, o ne siekdama pažeidinėti kažkieno teises, todėl nebuvo realizuoti ir aptariamo pažeidimo subjektyviosios pusės požymiai. Pasak apelianto, tik nustačius tikrąjį gyvūno savininką ir išsiaiškinus jo turėtų teisių į gyvūną apimtį, apskritai būtų galima kalbėti apie šių teisių pažeidimą. Šioje apimtyje visi neaiškumai turėtų būti vertinami administracinėn atsakomybėn patraukto asmens naudai. Apeliantas kritikuoja ir tai, kad administracinėje teisenoje nebuvo išsiaiškinta kam ir kokiu teisiniu pagrindu iki 2018 m. rugpjūčio 9 d. priklausė A. S. priglaustas šuo, tačiau ji vis tiek buvo nubausta už tariamų savininko teisių pažeidimą anksčiau nei toks savininkas atsirado. Teismo nutartimi nukentėjusiąja apskritai pripažinta Z. P., nors ji tvirtinta, kad šuo priklausė ne jai, o jos 15 metų amžiaus dukrai. Kadangi byloje Z. P. dukrai nebuvo suteiktas joks statusas, tokia situacija vertintina kaip dar vienas esminis proceso pažeidimas ir dar vienas įrodymas, jog savavaldžiavimas A. S. inkriminuotas nepagrįstai. Be to, advokatas atkreipia dėmesį ir į tai, kad viso proceso metu A. S. nuosekliai tvirtino, jog gyvūną gavo iš N. S., tačiau jos, ar kitos tarpinės šuns savininkės V. K., atžvilgiu administracinė atsakomybė taikoma nebuvo. Apelianto įsitikinimu, įvertinus tai, kad iki A. S., šuns savininkų (valdytojų) buvo ne vienas, akivaizdu, kad ginčas yra išimtinai civilinio pobūdžio ir neturėjo būti sprendžiamas taikant prievartą vieno iš šių tarpinių savininkų atžvilgiu.
3.3. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad byla policijos komisariate buvo nagrinėjama be jokį teisinį procesą atitinkančios tvarkos ir institucija skirtinguose savo dokumentuose pati nurodo skirtingas tvarkas, kuria ta pati byla buvo nagrinėjama – todėl Vilniaus m. 5 PK nutarimas negalėjo būti laikomas nei teisėtu, nei pagrįstu dėl esminio proceso pažeidimo, o apylinkės teismas privalėjo skundžiamą nutarimą panaikinti. Pasak apelianto, galimybė pasisakyti po nutarimo priėmimo negali būti prilyginama teisei būti išklausytai. Aplinkybę, kad pareiškėja išklausyta nebuvo, rodo vien tai, jog iki skundžiamos nutarties priėmimo net nebuvo žinoma, iš kur ginčo šuo pas pareiškėją atsirado, ir kas jį atidavė.
Atsiliepimas
4. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Vilniaus m. 5 PK prašo skundo netenkinti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį nepakeistą. Atsiliepime pateikiama nutarimo priėmimo eiga bei nurodoma, kad apylinkės teismo nutartis yra teisiškai pagrįsta ir tuo pačiu teisėta. Nutarimas dėl paskirtos administracinės nuobaudos A. S. buvo įteiktas laiku, tyrimo medžiaga surinkta tinkamai. Atitinkamai, Vilniaus m. 5 PK įsitikinimu, apeliantas skunde nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios sudarytų teisinį pagrindą pakeisti minėtą nutartį.
Motyvuojamoji dalis
A. S. atstovo advokato Manto Arasimavičiaus apeliacinis skundas netenkintinas.
5. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs administracinio nusižengimo bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus bei skundžiamos nutarties turinį, konstatuoja, jog apylinkės teismas skundžiama nutartimi, prieš tai atlikęs išsamų įrodymų tyrimą byloje, pagrįstai nusprendė, kad A. S. veikoje yra administracinio nusižengimo, numatyto ANK 518 straipsnyje, sudėties požymių ir tokį savo sprendimą išsamiai motyvavo byloje surinktų duomenų visetu bei įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes. Atitinkamai, apygardos teismo vertinimu, A. S. savo teisę būti išklausytai bet kuriuo atveju įgyvendino tiek apylinkės teisme, tiek pateikdama apeliacinį skundą per savo atstovą apygardos teismui. Be to, teismo vertinimu, ANK 635 straipsnio nuostatos jokiu būdu nesuvaržo apylinkės teismo galimybės grąžinti bylą tyrimui papildyti, jei tam yra objektyvus pagrindas, tačiau galimybė grąžinti tyrimą papildyti yra taikoma tik išskirtiniais atvejais ir jokiu būdu neeliminuoja teismo, kaip aktyvaus arbitro, vaidmens nagrinėjant administracinių nusižengimų bylas.
6. ANK 518 straipsnyje įtvirtinta atsakomybė už savavaldžiavimą – tai savavališkas tikros ar tariamos savo teisės, kurią ginčija kitas asmuo, vykdymas nesilaikant įstatymuose nustatytos tvarkos, nepadaręs esminės žalos kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties, ginčas tarp A. S. ir Z. P. yra kilęs dėl teisių į A. S. 2018 m. rugpjūčio 9 d. paimtą auginti rastą šunį. Visgi apelianto teigimu, pirmiausia jo atstovaujamosios veikoje nėra visų būtinųjų šio pažeidimo sudėties požymių: 1) nėra objektyvių duomenų apie tai, kad Z. P. ar jos dukra yra šuns savininkės (nutarime nurodyta, kad pažeistos Z. P. teisės, tačiau, pastarosios teigimu, šuo yra jos dukters); 2) A. S. priglausdama šunį veikė vedina geriausių paskatų – padėti gyvūnui, o ne siekdama pažeidinėti kažkieno teises, t. y. nėra atitinkamo veikimo tyčia; 3) ginčas apskritai yra civilinio pobūdžio, o tarpinių šuns savininkų ne vienas, tačiau tik A. S. yra pripažinta šio nusikaltimo subjektu; 4) jokia atsakomybė asmenims už nepranešimą policijos ar savivaldybės institucijai pagal CK 4.61 straipsnį ANK nėra ir niekada nebuvo numatyta. Visgi, apygardos teismo vertinimu, minėti aspektai nekeičia išvados, kad A. S. veikoje yra visi ANK 518 straipsnyje numatyto administracinio nusižengimo požymiai.
7. Šioje byloje kilo ginčas dėl šuns priklausomybės – kitaip tariant Z. P. ginčija A. S. teises į jos rastą šunį. Pažymėtina, kad A. S., nors proceso pradžioje teigė kitaip, galiausiai pripažino, jog 2018 m. rugpjūčio mėnesį ji paėmė auginti bepriežiūrį šunį. Visgi tokiu atveju ji, pagal CK 4.61 straipsnį, privalėjo tuojau pranešti apie tai gyvūno savininkui ir grąžinti jam gyvūną arba, jei jai nežinomas gyvūno savininkas ar jo adresas, per 3 dienas pranešti apie gyvūno sulaikymą policijai ar savivaldybės institucijai, ir to nepadariusi, iš tiesų pradėjo savavališkai įgyvendinti savo teises minėto gyvūno atžvilgiu. Kadangi šuo į jos valdymą pateko 2018 m. rugpjūčio 9 d., o Z. P. su dukra į šunį pretenzijas pareiškė tik 2018 m. rugpjūčio 17 d., šiems asmenims netikėtai susidūrus, akivaizdu, kad A. S. per nustatytą terminą neatliko savo įstatyminių pareigų (į policiją ar savivaldybę nesikreipta), kylančių bepriežiūrio naminio gyvūno (į kurį, praėjus kiek daugiau nei savaitei, pretenzijas asmenys pareiškė) patekimo jos dispozicijon atveju, ir taip savivaliavo neketindama jo grąžinti, tvirtindama, kad šį šunį turi jau metus. Taigi visi esminiai ANK 518 straipsnyje numatyto pažeidimo elementai šioje situacijoje konstatuotini.
8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokios išvados nepaneigia ir apelianto argumentas, kad šiuo metu šuns priklausomybė, t. y. savininkas, nėra tiksliai nustatytas. Pažymėtina, kad CK 4.61 straipsnyje numatyta pareiga kyla naminio gyvūno radimo atveju nepriklausomai nuo to ar žinomas jo savininkas, nes tokiu atveju naujasis gyvūno valdytojas turi kreiptis į savivaldybę arba policiją. Kitaip tariant, toks A. S. veikimas jai nepranešus apie naminio gyvūno radimo faktą, bet kuriuo atveju pažeidžia galimo to gyvūno savininko interesus, nes visuomenei netampa žinoma apie gyvūno radimą, t. y. tokia aplinkybė tampa nevieša ir tikrojo savininko galimybės gyvūną surasti tampa itin menkos. Kita vertus, šioje byloje kita šalis yra pareiškusi pretenzijas į minėtą gyvūną ir vien tai, be to, kas jau minėta, leidžia konstatuoti minėtos veikos požymių buvimą. Pastaroji nesiėmė aktyvių veiksmų nustatyti tikrajam šuns savininkui, nepranešė policijai, be to, bandė klaidinti kitus asmenis teigdama, kad šunį turi jau metus laiko, o tai rodo jos siekį minėtą šunį pasilikti sau. Visa tai suponuoja tyčinį pastarosios neveikimą, neįgyvendinant CK 4.61 straipsnyje numatytų pareigų. Būtent A. S. siekė minėtą naminį gyvūną valdyti kaip savą tvirtindama, kad jį turi jau metus laiko, todėl būtent jos atsakomybės klausimas buvo sprendžiamas visiškai pagrįstai – minėtos kitos tarpinės šuns valdytojos siekė rasti šuniui šeimininką bei neturėjo asmeninio intereso jį laikyti. Šiuo atveju kiti apelianto argumentai – dėl to, kad gyvūnas realiai priklauso Z. P. dukrai įtakos minėtoms išvadoms neturi – vien minėtos moters teiginys, kad tai yra jos dukters šuo, augintinis, neleidžia daryti išvados, kad šuns savininku galimai yra pati mergaitė. Taigi šiuo atveju atsakomybės subjektu pagal ANK 518 straipsnį pagrįstai yra būtent A. S..
9. Atsižvelgdamas į apelianto argumentus apie tai, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas administracinio nusižengimo bylą peržengė savo kompetencijos ribas ir atliko išsamų įrodymų tyrimą, taip perimdamas kaltintojo vaidmenį, apygardos teismas pažymi Konstitucijoje apibrėžtą aktyvaus teismo modelį. Konstitucinio Teismo formuojamoje praktikoje pabrėžiama, kad „Konstitucijoje įtvirtintos normos ir principai, inter alia Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta asmens teisė, kad jo bylą viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas teismas, teisinės valstybės, teisingumo principai, suponuoja tokį teismo, kaip teisingumą vykdančios institucijos, modelį, kad teismas negali būti suprantamas kaip „pasyvus“ bylų proceso stebėtojas ir kad teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Teismas, siekdamas objektyviai, išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes ir nustatyti joje tiesą, turi įgaliojimus pats atlikti proceso veiksmus arba pavesti atitinkamus veiksmus atlikti tam tikroms institucijoms (pareigūnams), inter alia prokurorams (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas); <…> šiame nutarime išdėstyti iš Konstitucijos normų ir principų baudžiamųjų bylų nagrinėjimui teisme kylantys reikalavimai mutatis mutandis taikytini ir teisme nagrinėjant administracinių teisės pažeidimų bylas (pvz. 2008 m. gegužės 28 d. Konstitucinio Teismo nutarimas). Taigi vien jau Konstitucinio Teismo suformuotas aktyvaus bylą nagrinėjančio teismo vaidmuo rodo, jog aptariamoje byloje atliktas detalus įrodymus tyrimas – apklausti liudytojai policijos pareigūnai, taip pat asmenys, kurie buvo radę aptariamą šunį, išklausyta A. S. ir jos atstovo bei liudytojos Z. P. pozicija byloje sprendžiamais klausimais ir pan. – ir aktyvus teismo vaidmuo siekiant nustatyti objektyvią tiesą byloje buvo pateisinamas ir galimas. Atlikdamas proceso veiksmus teismas išliko nešališkas, todėl teismo veikimas šiuo atveju buvo teisėtas ir teisingas.
10. Tokios praktikos kontekste apygardos teismui taip pat nekelia abejonių tai, kad ANK 635 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatos – baigęs nagrinėti administracinio nusižengimo bylą, pirmosios instancijos teismas priima vieną iš šių sprendimų: <...> 3) grąžinti bylą institucijai administracinio nusižengimo tyrimui atlikti, kai yra esminių įrodymų trūkumų, kurių negalima nustatyti teisme, tačiau administracinio nusižengimo faktas nekelia abejonių – visiškai atitinka Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje plėtojamą aktyvaus teismo modelį. Kitaip tariant – teismas grąžinti bylą institucijai administracinio nusižengimo tyrimui atlikti gali tik išskirtiniais atvejais, kai tam tikrų bylos aplinkybių nustatyti teisme nėra galimybės ir tokios nuostatos visiškai dera su aktyvaus teismo modeliu nusistovėjusiu Lietuvos Respublikoje. Be to, teismų praktikoje pripažįstama ir apeliacinės instancijos teismo teisė gražinti bylą tyrimo institucijai (Žr. pvz. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. vasario 13 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-75-1020/2018, 2019 m. vasario 8 d. nutarimas administracinio nusižengimo byloje Nr. AN2-46-1020/2019 ir kt.).
11. Taigi apeliacinės instancijos teismas, neįžvelgdamas pagrindų dėl kurių apylinkės teismas turėjo grąžinti bylą institucijai, o taip pat ir esminių procesinių pažeidimų vien dėl to, kad pirmosios instancijos teismas būdamas aktyvus atliko detalų įrodymų tyrimą siekdamas nustatyti tiesą byloje, taip pat nemato jokio pagrindo stabdyti šią administracinio nusižengimo bylą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą siekiant patikrinti ANK 635 straipsnio 1 dalies 3 punkto konstitucingumą.
12. Apygardos teismas taip pat konstatuoja, kad itin detalus bylos nagrinėjimas apylinkės teisme leido užtikrinti ir A. S. teisę būti išklausytai, teisę į gynybą bei kitas Konstitucijos ir kitų teisės aktų garantuojamas teises. Todėl tariami Vilniaus m. 5 PK padaryti pažeidimai nelemia proceso negalimumo ar pagrindo bylą grąžinti tyrimo institucijai. Apygardos teismas neįžvelgia jokio esminio proceso teisės pažeidimo ir dėl to, jog skundžiamos teismo nutarties motyvuojamoje dalyje teismas pasisakydamas apie A. S. veiksmus ženklinant šunį juos vertino kaip savavaldžiavimą. Tokių teismo sprendimo teiginiai niekaip nepablogino A. S. teisinės padėties, jais motyvuotas priimto nutarimo teisėtumas, nes A. S. veiksmai ženklinant rastą šunį, kaip ir jau minėti teiginiai apie tariamą jo turėjimą jau metus laiko, objektyviai patvirtina jos siekį valdyti gyvūną kaip savo. Apygardos teismas nagrinėjamoje byloje neįžvelgia jokių proceso teisės pažeidimų, kurie sukliudė ar galėjo sukliudyti priimti teisingą sprendimą, todėl naikinti ar keisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutarties, nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
A. S. atstovo advokato Manto Arasimavičiaus apeliacinio skundo netenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. vasario 25 d. nutartį palikti nepakeistą.