Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo Ž. K. ieškinį atsakovui V. L. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Mažeikių rajono apylinkės teisme 2016 m. lapkričio 28 d. priimtas ieškovo Ž. K. ieškinys, kuriuo ieškovas prašo iš atsakovo V. L. priteisti 2 606,50 Eur skolą, 5 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo procesinio sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovas reikalavimą priteisti skolą bei netesybas grindė tuo, kad 2010 m. gruodžio 18 d. sutartis sudaryta laisva valia, pageidaujant atsakovui, tinkamai ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytas sąlygas, nes paskolos davėjas perdavė pinigus paskolos gavėjui, o pastarasis įsipareigojo paskolą grąžinti bei CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu sumokėti 5 proc. dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško sprendimo įvykdymo.

2016 m. gruodžio 16 d. gautas atsakovo V. L. atsiliepimas į ieškinį, tačiau Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 28 d. nutartimi atsakovui buvo nustatytas dvidešimties dienų terminas nuo nutarties patvirtintos kopijos įteikimo dienos atsiliepimo trūkumams pašalinti. 2017 m. sausio 4 d. gautas atsakovo V. L. patikslintas atsiliepimas į ieškovo ieškinį, kuriuo prašo ieškovo ieškinį atmesti ir iš ieškovo priteisti visas patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, kad nuo 2011 m. ieškovas buvo jo darbdavys. Visa paskolos suma buvo išskaičiuota 2012 metais iš jo darbo užmokesčio, tai patvirtina pateikta metinė pajamų deklaracija, iš kurios matyti, kad ieškovas jam neišmokėjo 61 716 kronų, kas atitinka 6 915,14 Eur. Atsakovas pažymėjo, kad paskolos sutartis buvo sudaryta raštu, pinigai gauti ir yra grąžinti. Paskolos sutartyje nėra vieno iš įstatymo reikalaujamų elementų – nėra išreikšta aiški šalių valia, kokiu būdu paskola turėjo būti gražinama, paskolos sutartyje nurodyta tik jos grąžinimo data, o tai leidžia teigti, jog šalims buvo suteikta laisvė nustatyti paskolos gražinimo būdą sutarties vykdymo eigoje. Teigia, kad jis tuo metu dirbo ieškovo individualioje įmonėje, kadangi ieškovas jam mokėdavo atlyginimą, todėl buvo susitarta, kad ieškovas visą paskolos sumą išskaitys iš jo darbo užmokesčio. Ieškovo finansinė padėtis pasidarė bloga, nes 2016 metais firmos krizė pasiekė aukštumas, dėl ko ir atsirado ieškinys. Nors ir nesant CK 1.93 straipsnio 6 dalyje nustatytos rašytinės formos susitarimo dėl pinigų grąžinimo formos, teismas, vertindamas įrodymus, turėtų laikyti metines deklaracijas bei bankinius pavedimus pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais faktą, kad paskola buvo grąžinta.

Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu ieškovas Ž. K. prašė ieškinį patenkinti ir paaiškino, kad atsakovui, kuris dirbo pas jį, 2010 metais mikroautobusiuko pirkimui suteikė 9 000 Lt paskolą. Tuo metu su atsakovu buvo labai geri draugai, už jo pinigus jis su šeima ir atsakovas su šeima atostogaudavo užsienio kurortuose, todėl paskolos grąžinti susitartu laiku neprašė. Atsakovas, išeidamas iš jo įmonės skolą žadėjo grąžinti kitais būdais – surastais darbų objektais, projektais. Apie tai, kad skola bus išskaičiuota iš darbo užmokesčio, kalbos nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paskolos sutartis yra realinė – ji pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų perdavimo momento (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 straipsnio 1, 2 dalys). CK 6.871 straipsnis reglamentuoja paskolos sutarties formą: 1 dalis nustato, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija šešis šimtus eurų; 3 dalis nustato, kad rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui.

Ieškovas kartu su ieškiniu pateikė Paskolos sutarties raštelio originalą, iš kurio matyti, kad 2010 m. gruodžio 18 d. atsakovas V. L. pasiskolino iš ieškovo Ž. K. 9 000 Lt automobiliui pirkti. Paskolos grąžinimo terminą nurodė 2011 m. gruodžio 18 d. (5 b. l.).

Nagrinėjamu atveju ginčo dėl paskolos sudarymo fakto tarp šalių nekilo. Tiek atsakovas, tiek ieškovas pripažino pinigų perdavimo faktą, tačiau šalys nesutaria dėl paskolos grąžinimo fakto.

Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę šalims tenka pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis (CPK 185 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014).

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Kad sutartį šalys privalo vykdyti tinkamai ir sąžiningai taip pat yra numatyta CK 6.200 straipsnio 1 dalyje. Bet koks iš sutarties atsiradusios prievolės nevykdymas, įskaitant įvykdymo termino praleidimą, laikomas sutarties nevykdymu (CK 6.63 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsnis). Draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis), laikytina, kad atsakovas pažeidė savo prievolę, nes nei susitartu laiku, nei iki šiol skolos ieškovui negrąžino.

Ieškovas įrodinėjo, jog atsakovas jam negrąžino suteiktos paskolos, nors tai privalėjo padaryti ne vėliau, kaip po metų nuo paskolos gavimo, o atsakovas įrodinėjo, kad skola yra grąžinta, nes ieškovas, būdamas jo darbdaviu, nemokėjo jam sutarto darbo užmokesčio ir iki šiol yra skolingas nesumoktą keleto tūkstančių eurų sumą. Atsakovas nurodė, kad dėl per mažo mokamo darbo užmokesčio pretenzijų ieškovui nereiškė, manydamas, kad taip ieškovas išskaičiavo paskolos sumą ir todėl jis nėra skolingas. Iš atsakovo patikslintame atsiliepime nurodyto teiginio matyti, kad atsakovas tai, jog Paskolos sutartyje nėra aptarta pinigų grąžinimo forma, pagrindžia vėlesnį šalių skolos grąžinimo susitarimą dėl skolos grąžinimo, atskaitant ją iš atsakovo darbo užmokesčio, ką įrodo atsakovo pateiktos metinės pajamų deklaracijos bei bankiniai pavedimai.

Kasacinio teismo praktikoje nustatyta, kad jeigu sutartyje būtinas sutarties elementas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, (nagrinėjamu atveju – pinigų grąžinimo būdas), jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotą terminologiją, gramatinės išraiškos formas ir kt.

Atsakovas neįrodė jo minimo vėlesnio šalių susitarimo skolą atskaityti iš jo darbo užmokesčio buvimo. Kaip minėta, atsakovo paaiškinimai bylos nagrinėjimo teismo posėdžio metu buvo prieštaringi, todėl nėra jokio pagrindo tikėti atsakovo versija. Vertindamas Paskolos raštelį pinigų grąžinimo būdo aspektu, atsakovo paaiškinimus dėl susitarimo atskaityti skolą iš jo gauto pas ieškovą darbo užmokesčio, teismas konstatuoja, kad atsakovas šios versijos atžvilgiu nebuvo nuoseklus ir siekė klaidinti teismą. Akivaizdu, kad paskolos sutartis buvo sudaryta tarp ieškovo ir atsakovo kaip fizinių asmenų, atsakovas neįrodė, kad pinigus jis skolinosi iš ieškovo, kaip individualios įmonės savininko. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad sudarant sutartį ar vėliau galėjo būti susitarta, jog skola bus išskaičiuojama iš atsakovo darbo užmokesčio. Iš byloje esančio patikslinto atsiliepimo matyti, kad atsakovas neva manė, jog ieškovas skolą atsiėmė mokėdamas jam mažesnį nei sutartą darbo užmokestį, tačiau paaiškinimų teisme metu pradžioje jis nurodė, kad susitarimas dėl tokio skolos grąžinimo tarp šalių buvo, tačiau vėliau teisme teikdamas paaiškinimus teigė, kad tokio susitarimo nebuvo, tik jis pat manė, jog tokiu būdu ieškovas susigrąžina skolą, t. y. mokėdamas mažesnį darbo užmokestį. Atsakovas nurodė, kad nesiaiškino ir ieškovo nepaklausė apie tai, ar darbo užmokestis mažinamas būtent dėl paskolos sumų atskaitymo. Prieštaringi atsakovo parodymai ir dėl tarpusavio susitarimo dėl skolos grąžinimo jam nutraukus darbo santykius su ieškovu. Paaiškinimų pradžioje jis teigė, kad ieškovas jam išeinant iš darbo paprašė skolą grąžinti, dėl ko jis pažadėjo tai padaryti, pasiūlydamas darbus, projektus, su kuo ieškovas sutiko. Vėliau teigė, kad apie skolą iš viso nekalbėjo, tačiau kalbėjo apie objektų bei darbų pasiūlymą iš draugiškumo. Šios aplinkybės leidžia teismui spręsti, jog atsakovas tiek 2012-2015 metais, tiek 2015 metais nutraukdamas darbo sutartį su ieškovo turima įmone, žinojo ir pripažino, kad skola yra negrąžinta, todėl jo teikiama versija apie susitarimą, kad pinigai bus išskaityti iš darbo užmokesčio teismo vertinama kaip siekis išvengti prievolės mokėti skolą.

Byloje nustatyta, jog ieškovas turi Paskolos sutarties, surašytos atsakovo ranka, originalų dokumentą dėl 9 000 Lt paskolos suteikimo atsakovui. Atsakovas neginčija, jog Paskolos sutarties tekstą jis surašė savo ranka. Tokio dokumento buvimas suponuoja išvadą dėl prievolinių paskolos teisinių santykių egzistavimo, Paskolos sutarties buvimas pas ieškovą teikia galimybę teigti apie prievolės neįvykdymą (CK 6.65 straipsnis). Taip formuojama ir Lietuvos teismų praktika paskoliniuose santykiuose (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. sausio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-123/2014 ir kt.). Atsakovas, elgdamasis kaip protingas, rūpestingas ir apdairus asmuo, turėjo galimybę išsiaiškinti su ieškovu skolos grąžinimo klausimus, o taip pat ir sumažinto darbo užmokesčio mokėjimo klausimus. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad atsakovas, teigdamas, jog ieškovas jam yra skolingas nesumokėtą darbo užmokesčio dalį, siekia dalį nesumokėto atlyginimo užskaityti kaip paskolos grąžinimą, o tai tik pagrindžia, kad sutartinės prievolės grąžinti skolą atsakovas nėra įvykdęs.

Ieškovas prašo priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Kai paskolos gavėjas nevykdo sutartinės pareigos grąžinti paskolos dalyką, jis privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą CK 6.621 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškintos palūkanų funkcijos: pirma, tai yra mokestis už pinigų skolinimą; antra, tai yra minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensavimas už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. kovo 19 d. nutartis Nr. 3K-3-98/2014).

Viena iš procesinių palūkanų paskirčių yra taip pat kompensuoti kreditoriaus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-668-915/2015), tačiau tokios palūkanos atlieka dar vieną paskirtį – skatinti operatyvų teismo procesą ir teismo sprendimo įvykdymą, t. y. kompensuoti kreditoriaus nuostolius, patiriamus nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo dėl laiku neįvykdytos prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-222-611/2015, 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis Nr. 3K-3-668-915/2015; 2017 m. sausio 20 d. nutartis Nr. 3K-3-93-916/2017). Tas paaiškinama tuo, kad per bylinėjimosi laiką skolininkas naudojasi kreditoriaus lėšomis, gauna iš to naudos, taip pažeidžia kreditoriaus interesus ir privalo CK 6.37 straipsnio 2 dalies pagrindu mokėti įstatymo nustatytas palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, t. y. minimalius kreditoriaus nuostolius, todėl ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo yra pagrįstas ir tenkinamas.

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Ieškovas už ieškinį sumokėjo 135 Eur žyminį mokestį, taip pat pateikė įrodymus dėl 700,00 Eur išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Minėta 700,00 Eur suma už advokato padėjėjo suteiktas teisines paslaugas neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Rekomendacijos numato galimybę priteisti maksimalią 1 908,9 Eur sumą, ieškovo sumokėta advokato padėjėjui 700,00 Eur suma atitinka kiek daugiau nei 1/3 leistinos priteisti maksimalios sumos. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo atstovas parengė ieškinį, atsiliepimą į atskirąjį skundą, dalyvavo parengiamajame ir teismo posėdžiuose, todėl prašoma priteisti atstovavimo išlaidų suma nelaikytina per didele. Visiškai patenkinus ieškinį, ieškovui iš atsakovo priteistinos rašytiniais įrodymais pagrįstos 835,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktas, 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 80, 87, 88, 93, 178, 142, 259-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovo Ž. K. ieškinį atsakovui V. L. tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo V. L., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovui Ž. K., a. k. (duomenys neskelbtini)

2 606,50 Eur (dviejų tūkstančių šešių šimtų šešių eurų 50 ct) skolą;

5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos – 2016 m. lapkričio 28 d. – iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;835,00 Eur (aštuonių šimtų trisdešimt penkių eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidas.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui per Mažeikių rajono apylinkės teismą.