- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-02-14
- Bylos Nr.
- 2A-219/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00344-2012-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Gasiūnienė, Vigintas Višinskis, Alė Bukavinienė
- Ieškovas
- B. K.
- Atsakovas
- A. J., E. J., Nordea Bank Finland Plc, Lietuvoje
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės B. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės B. K. ieškinį atsakovams A. J., E. J., Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančiam per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, valstybės įmonei Registrų centrui dėl nuosavybės teisės į butą pripažinimo, įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teisinės registracijos panaikinimo ir perregistravimo, tretieji asmenys bankrutuojanti A. J. studija „Daba“, likviduojama 153-oji gyvenamųjų namų statybos bendrija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė B. K. kreipėsi į teismą prašydama: 1) pripažinti jai buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę; 2) pripažinti 2008 m. birželio 9 d. E. J. ir A. J. kredito sutarties LL/08/06/35SV su banku Nordea Bank Finland Plc bendrosios dalies 1.5 punktą ir specialiosios dalies 3.1 punktą, kuriuo įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini), negaliojančiu; 3) pripažinti 2008 m. birželio 18 d. hipotekos sutartį dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), įkeitimo negaliojančia; 4) pripažinti Kooperatinio buto pajaus perleidimo sutartį buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pirkimo pardavimo sutartimi; 5) pripažinti 1994 m. kovo 8 d. Gyvenamųjų namų statybos bendrijos Nr.153 pažymą negaliojančia; 6) taikyti restituciją ir įpareigoti VĮ Registrų centrą įregistruoti nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini), ieškovės B. K. vardu (t.1 b.l.207-210, t.2 b.l.30-32).
Ieškovė nurodė, kad būdama atsakovo A. J. sutuoktinės E. J. mama, norėjo, kad jauna šeima įsitvirtintų ir turėtų gyvenamąjį būstą. Atsakovas A. J. informavo apie galimybę tapti kooperatyvo nariu. A. J. tapo kooperatyvo steigėju ir pajaus savininku. Reikėjo daryti įnašus. 1987 m. vasario 12 d. ir 1991 m. gruodžio 21 d. paskolino A. J. 19 000 rublių ir tai patvirtino paskolos sutartimis. Ieškovė, bijodama, kad pinigai nenuvertėtų, su atsakovu susitarė, kad už jo skolą ieškovei yra perleidžiamas pajus. 1991 m. gruodžio 30 d. buvo sudaryta pajaus perleidimo sutartis. Perleidus pajų ieškovei, buvo sutarta, kad atsakovas A. J. pats ir toliau sutvarkys tą pajų, nes ieškovė neturėjo supratimo, kaip tai daroma, ir pasitikėjo atsakovu. Ieškovei nekilo abejonių, kad butas jai nepriklauso. Tik 2011 m. ieškovė sužinojo, kad yra paskelbtas buto pardavimas iš varžytynių. Paaiškėjo aplinkybės, kad ginčo buto nuosavybė yra įforminta atsakovo vardu. Buto atsakovui nuosavybė buvo įforminta ne visuotinio bendrijos narių susirinkimo sprendimu, o bendrijos pažyma, kad sumokėti visi pajai. Ieškovė su tuo nesutinka ir pažymą, kuri buvo pagrindas nekilnojamojo turto registre įregistruoti nuosavybę A. J. vardu, prašo pripažinti negaliojančia, o nuosavybės teisę į butą pripažinti jai. Kredito sutarties dalis dėl buto įkeitimo pripažintina negaliojančia CK 1.80 straipsnio 1 dalies, 1.96 straipsnio pagrindu, nes ginčo buto įkeitimo sutartis pasirašyta asmens, kuris nebuvo buto savininku bei nebuvo buto savininko įgaliotas asmuo. Buto nuosavybė atsakovo A. J. vardu įregistruota neteisėtai. Taikant restituciją pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalį nuosavybės teisė pripažintina ieškovei.
Atsakovai A. J. ir E. J. su ieškiniu sutiko. Nurodė, kad pagal raštelius buvo suteikta paskola, vietoj kurios grąžinimo ieškovei perduotas butas. Ieškovė ir dabar jau miręs jos sutuoktinis prašė butą juridiškai įforminti jų vardu. Buvo įformintas pajaus perdavimas už skolą. A. J. klausė kooperatyvo pirmininko, kaip įforminti nuosavybę ieškovės vardu, bet pirmininkas nežinojo. Kooperatyvo pažymos į Registrų centrą A. J. nenešė, buto nuosavybę A. J. vardu įregistravo kooperatyvo pirmininkas.
Kiti atsakovai ir tretieji asmenys prašė ieškinį atmesti, taikyti ieškinio senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimu B. K. ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovės atsakovui Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriui 5 000 Lt, o valstybei 51 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Teismas sprendė, kad A. J. yra ginčo buto savininkas, o 1991 m. gruodžio 30 d. pajaus perleidimo sutartis faktiškai nebuvo vykdoma ir kaip niekinis sandoris negalioja. Teismui atmetus ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovei nuosavybės teises į ginčo butą, išvestiniai reikalavimai dėl kredito sutarties dalies ir hipotekos sandorio pripažinimo negaliojančiais taip pat atmesti.
Išvadą, kad ginčo buto savininkas yra A. J., teismas grindė ieškovės pripažinimu, kad kooperatyvo (bendrijos) nariu buvo A. J. ir kad jis sumokėjo pirmąjį (stojamąjį) įnašą bei išmokėjo visą pajų už ginčo butą, taip pat byloje esančiais rašytiniais įrodymais - 148-ojo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narių susirinkimo, įvykusio 1988 m. birželio 23 d., protokolu, A. J. apmokėjimo už pajus dokumentais, 153 -ios bendrijos išduota 1994 m. kovo 8 d. pažyma Nr. 17 apie visišką pajaus išmokėjimą. Teismas nurodė, kad pagal teismų praktiką ir teisinį reguliavimą bendrijos išduota pažyma yra dokumentas, kuris įrodo, jog kooperatyvo narys išmokėjo visą pajų ir įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąją patalpą. Teismas nustatė, kad pažymos Nr. 17 išdavimo metu A. J. turimas pajus nebuvo niekam, įskaitant ir ieškovę, perleistas. Atsakovo A. J. teiginį, kad buto nuosavybę įregistravo kooperatyvo ar bendrijos pirmininkas, teismas pripažino neatitinkančiu tikrovės ir konstatavo, kad pagal tuo metu galiojusias teisės normas ginčo buto nuosavybę galėjo įregistruoti tik pats A. J.. Tokiai išvadai pagrįsti teismas vadovavosi nuosavybės teisės į ginčo butą įregistravimo tuometinėje nekilnojamojo turto registravimo įstaigoje Valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure metu (1994 m. balandžio 11 d.) galiojusios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8.11 punktu, 10 punktu, 153-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos įstatų, įregistruotų 1993 m. gruodžio 2 d. Vilniaus miesto mero potvarkiu Nr. 2216 V, 9 punktu ir sprendė, kad pažyma Nr. 17, kurioje patvirtinama, kad atsakovas A. J. už butą yra sumokėjęs pilną sąmatinę buto vertę, buvo tinkamas minėtų teisės aktų nustatytas dokumentas, patvirtinantis A. J. nuosavybės teisės į butą atsiradimą. Teismas sprendė, jog paskolos rašteliai, liudijantys, kad ieškovė paskolino atsakovei E. J. 19 000 rublių, nei įrodo, nei paneigia nuosavybės teisės į ginčo butą įgijimo aplinkybių.
Atsiliepimas
Atsakovo A. J. ranka surašytą, kaip nurodyta 1991 m. gruodžio 30 d., pajų perleidimo sutartį teismas vertino kaip nepatikimą įrodymą, nes neapneigtos atsakovų abejonės dėl šios sutarties autentiškumo. Teismas nurodė, kad pagal bendrijos įstatų 21.2 punktą po pajų perleidimo sutarties sudarymo asmuo, įgijęs pajų, turėjo įstoti į kooperatyvą (bendriją) ir tam reikėjo gauti viso kooperatyvo nariu (įgaliotinių) susirinkimo ir vietos savivaldos organo pritarimą. Teismas sprendė apie įrodymų, kad buvo kreiptasi dėl kooperatyvo nario pakeitimo, byloje nebuvimą. Atsakovas A. J. ir ieškovė pripažino, jog tokia sutartimi iki galo nebuvo įformintas pajaus perleidimas. Teismas nustatė, kad nebuvo kooperatyvo narių įgaliotinių susirinkimo bei vietos savivaldos organo sutikimo, todėl pajaus perleidimo sutartis po jos sudarymo nebuvo įvykdyta. Nustatytas faktas, kad pažymą galėjo pasiimti ir jos pagrindu nekilnojamojo turto registre įregistruoti nuosavybės teises į butą galėjo tik pats atsakovas A. J., patvirtina pajaus perleidimo sutarties neįforminimą. Ieškovė pripažino, kad pagal galiojusį teisinį reglamentavimą (Butų kodekso 28 str.) 1987 - 1994 m. laikotarpiu ji negalėjo įgyti nuosavybės teisių į gyvenamąją patalpą Vilniuje, tame tarpe ir įgyti pajų kitame kooperatyve (bendrijoje). Iki ieškinio pateikimo ieškovė niekada nebuvo išreiškusi valios būti ginčo buto savininke.
Žemesnės instancijos teismas
Pagal LR Vyriausybės 1993-04-23 nutarimu Nr. 280 patvirtintų Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdinių įstatų (keitusių Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 75 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų") 13.4 punktą, 153-osios gyvenamojo namo statybos bendrijos įstatų 12.4 ?unktą, pajų perleidimo sutarčiai buvo privaloma notarinė forma ir rašytinis sutuoktinio sutikimas. Teismas nustatė, kad ieškovės pateikta 1991 m. gruodžio 30 d. pajų perleidimo sutartis yra paprastos rašytinės formos, sudaryta be A. J. sutuoktinės E. J. sutikimo, todėl sprendė apie šios sutarties negaliojimą CK 1.80 straipsnio pagrindu. Tokią išvadą teismas pagrindė kasacinio teismo suformuota teismų praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų išplėstinės kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011).
Teismas išdėstė teisinius ir faktinius argumentus dėl senaties termino ieškovės pareikštam ieškiniui pradžios aiškinimo.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2012 m. spalio 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismo išvada, kad po pajaus išmokėjimo kooperatyvo nariu tapo atsakovas A. J., neteisinga. Bylos nagrinėjimo metu tiek ieškovė, tiek atsakovė E. J. patvirtino, kad pinigai buvo pasiskolinti su sąlyga, kad išmokėjus visą pajų buto savininke taps ieškovė. Tokiu būdu teismo nuostata, kad bendrijos išduota pažyma buvo dokumentas, patvirtinantis A. J. nuosavybės teisės į butą atsiradimą, neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
2. Teismas laikė, kad pažyma buvo tinkamas dokumentas, patvirtinantis A. J. nuosavybės teisės į butą atsiradimą, todėl pripažino, kad ieškovė neturėjo teisių į ginčo butą, kadangi visas sąlygas tapti buto savininku atitiko atsakovas A. J.. Apeliantė įžvelgia teismo sprendimo motyvų prieštaringumą, motyvuodama tuo, kad vėlesniuose sprendimo argumentuose teismas pasisako dėl įrodymų nepakankamumo; pažymi, kad trūksta pagrįstų įrodymų, jog A. J. gavo iš ieškovės paskolą; teigia, kad pajų perleidimo sutartis nėra patikimas įrodymas, nes, teismo nuomone, nepaneigtos atsakovų abejonės dėl sutarties autentiškumo; pasisako dėl sutarties formai keliamų reikalavimų; sprendžia dėl pajaus perleidimo sutarties įvykdymo įrodytinumo; argumentuoja įrodymų, kad buvo kreiptasi dėl nario pakeitimo, stygiumi. Tokiu būdu teismas patvirtina, jog esant pakankamai įrodymų apie tai, kad buvo sudaryta paskolos sutartis bei pajaus perleidimo sutartis, yra galimybė spręsti dėl ieškovės pripažinimo buto savininke. Apeliantės teigimu, ieškovės teismui pateiktų tai patvirtinančių įrodymų pakanka. Byloje yra paskolą patvirtinantys rašteliai, nėra patvirtintos abejonės dėl pajaus sutarties autentiškumo. Sutarties neįvykdymo patvirtinimą teismas grindžia tuo, kad nebuvo kooperatyvo narių įgaliotinių susirinkimo bei vietos savivaldos organo sutikimo, ir remiasi trečiojo asmens likviduojamos 153-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos atstovo J. P. paaiškinimais, kuris pajaus perleidimo dienai ir išduodant pažymą A. J. nebuvo kooperatyvo valdymo organo nariu ir šių aplinkybių nežinojo. Atstovas pripažino, kad nedisponuoja 1990-1995 metų kooperatyvo dokumentacija ir negali paaiškinti, kokie veiksmai buvo daromi po pajaus perleidimo sutarties. Aptariamą išvadą teismas padarė remdamasis šalies atstovo paaiškinimais, kurie nėra ir negali būti patvirtinti dokumentais ar liudytojų parodymais.
3. Ieškovės pateikti įrodymai atitiko įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodymų leistinumą, ir nebuvo paneigti. Banko ir bankrutuojančios studijos „Daba“ administratorės abejonės nebuvo niekuo pagrįstos ir motyvuotos. Teismas, byloje spręsdamas dėl įrodymų pagrįstumo, pripažįsta, kad esant pakankamiems įrodymams, kad buvo sudaryta pajaus perleidimo sutartis, bei tai, kad nuosavybė įforminta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, galima spręsti, kad buto nuosavybės teisė priklauso ieškovei. Byloje esančių įrodymų visuma, pagal teismų praktikoje pripažintą įrodymų vertinimo tikimybių principą, leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, nei netikėtina, įrodinėjamą faktą buvus. Teismo motyvų prieštaringumas lemia skundžiamo teismo sprendimo nepagrįstumą.
Atsiliepimas
Atsakovas valstybės įmonė Registrų centras su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo šiuos argumentus:
1. Teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, šalių teiktus argumentus ir priimdamas skundžiamą sprendimą pagrįstai vadovavosi ginčo buto statybos ir šio buto bei teisių į jį įregistravimo viešame registre metu galiojusiais teisės aktais, suformuota teismų praktika ir teisingai konstatavo, kad bendrijos išduota pažyma buvo dokumentas, įrodantis jame įrašyto asmens – atsakovo A. J., nuosavybės teisės į butą įgijimą, kad pažymos išdavimo metu A. J. turimas pajus nebuvo niekam, įskaitant ieškovę, perleistas. Pajaus perleidimo sutartį teismas pagrįstai įvertino kaip niekinį, reikalaujamos notarinės formos neatitinkantį, sandorį ir konstatavo jo negaliojimą.
2. Teismas tinkamai įvertino ieškovės ir atsakovo A. J. pripažinimą, kad pajaus perleidimas pagal sutartį nebuvo įformintas, nes neatlikti visi teisės aktais nustatyti veiksmai – ieškovė neįstojo į kooperatyvą, negavo atitinkamų organų pritarimo, nebuvo ginčo buto statybos vietovės gyventoja ir pagal tą patį teisinį reglamentavimą buvo įgijusi nuosavybės teises į gyvenamąsias patalpas kitoje vietovėje.
3. Nėra pagrindo kritiškai vertinti ir nesivadovauti bendrijos atstovo paaiškinimais, nes jie iš esmės sutampa su ieškovės ir atsakovo A. J. pozicija. Jokių įrodymų, paneigiančių atstovo nurodytas aplinkybes, ieškovė nepateikė.
4. Teismas nagrinėjo senaties termino taikymo ieškovės ieškiniui klausimą, tačiau formaliai šio instituto netaikė ir ieškinio neatmetė dėl praleistos senaties. Ši aplinkybė nelaikytina turinčia įtakos iš esmės teisėto ir pagrįsto teismo sprendimo priėmimui.
Atsakovas Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiantis per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime bankas pakartoja faktinius ir teisinius argumentus, kuriais nesutiko su ieškovės ieškiniu. Atsiliepimo į skundą esminiai argumentai yra tokie:
1. Pareikštu ieškiniu ir nurodomomis aplinkybėmis ieškovė ir atsakovai sutuoktiniai E. ir A. J. siekia išvengti imperatyvių teisės normų taikymo ir pažeisti sąžiningo hipotekos kreditoriaus – banko - teises ir teisėtus interesus.
Motyvuojamoji dalis
2. Teismas visapusiškai ir objektyviai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog nebuvo teisės aktų reikalaujamų imperatyvių sąlygų ieškovei įgyti nuosavybės teises į ginčo butą.
3. Byloje yra nustatytos ir teismo tinkamai įvertinos visos sąlygos, įrodančios, kad ginčo buto pajininkai, o nuo 1994 m. kovo 8 d. ir savininkai buvo ir yra atsakovai E. ir A. J.. Teismo išvados negali būti paremtos prielaidomis. Tuo tarpu ieškovės ir atsakovų E. ir A. J. paaiškinimai pateikti vadovaujantis išimtinai jų išgalvotomis aplinkybėmis ir tik po aštuonerių mėnesių bylinėjimosi pateiktais jų pačių surašytais rašteliais – susitarimais, kuriais negali būti remiamasi. Teismas tinkamai juos įvertino ir nesiremdamas jais padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl ieškinio nepagrįstumo.
4. Teismas pagrįstai ir teisėtai apgynė sąžiningo banko, kaip hipotekos kreditoriaus, teises ir pagrįstai atsakovų E. ir A. J. su banku sudarytos kredito sutarties sąlygą dėl sutarties įvykdymo užtikrinimo ginčo buto įkeitimu ir hipotekos lakštą paliko galioti.
Trečiasis asmuo bankrutuojanti A. J. dizaino studija „Daba“ su ieškovės apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į skundą nurodomi argumentai yra analogiški atsakovo Nordea Bank Finland Plc (AB) atsiliepimo argumentams. Taip pat teigiama, kad ieškovė ne tik neturi materialinės teisė įgyti nuosavybės teisių į ginčo butą, bet ir yra praleidusi ieškinio senaties terminą tokiam ieškiniui pareikšti.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinių skundų teisinis ir faktinis pagrindas.
Teismas atmetė ieškovės pagrindinį reikalavimą pripažinti jai buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisę, konstatavęs, kad ginčo buto savininkas yra atsakovas A. J., o 1991 m. gruodžio 30 d. pajaus perleidimo sutartis faktiškai nebuvo vykdoma ir kaip niekinis sandoris negalioja. Ieškovė apeliaciniu skundu kvestionuoja teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, iš esmės motyvuodama įrodymus ir įrodinėjimo procesą reglamentuojančių procesinės teisės normų pažeidimu.
Nuosavybės teisę į ginčo butą ieškovė įrodinėjo tuo, kad ji dukters E. J. šeimai paskolino pinigų kooperatinio buto pirkimui su sąlyga, kad išmokėjus visą pajų buto savininke taps ieškovė. Tokioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė teikė į bylą 1987 m. vasario 12 d. ir 1991 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartis apie iš viso 19 000 rublių paskolos kooperatiniam butui įsigyti suteikimą atsakovams E. ir A. J. bei 1991 m. gruodžio 30 d. pajaus perleidimo sutartį apie A. J. pajaus 153-joje namų statybos bendrijoje perleidimą ieškovei už paskolintus 19 000 Lt (2 t., 33-35 b. l.). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2008 m. rugsėjo 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2008; ir kt.).
Apeliantės teigimu, teismas padarė neteisingą išvadą, kad kooperatyvo nariu po pajaus išmokėjimo tapo atsakovas A. J.. Su tokiu teiginiu sutikti nėra pagrindo. Viena vertus, tokios, kaip nurodo apeliantė, išvados teismas nekonstatavo. Kita vertus, narystės gyvenamųjų namų statybos kooperatyve pradžia siejama su pradinio (stojamojo) įnašo sumokėjimu, o ne su visišku pajaus išmokėjimu; kooperatyvo narys, visiškai išmokėjęs pajų, įgyja nuosavybės teisę į butą ir nustoja būti kooperatyvo nariu (1990 m. spalio 16 d. LR įstatymas „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų").
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo nariu buvo atsakovas A. J., jis išmokėjo visą pajų už ginčo butą, jam 1994 m. kovo 8 d. buvo išduota pažyma Nr. 17 apie viso pajaus išmokėjimą, kurios pagrindu nuosavybės teises į ginčo butą jis įregistravo 1994 m. balandžio 11 d. tuometiniame nekilnojamojo turto ir nuosavybės teisių į jį registrą tvarkiusiame Valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure. Remdamasis tokiomis faktinėmis aplinkybėmis bei vadovaudamasis 1990 m. spalio 16 d. LR įstatymo „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų" 1 straipsniu bei jame įtvirtintos teisės normos aiškinimo ir taikymo praktika, pagal kuriuos bendrijos išduota pažyma yra dokumentas, kuris įrodo, kad kooperatyvo narys išmokėjo visą pajų ir įgijo nuosavybės teisę į gyvenamąją patalpą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-43/2006), teismas sprendė, kad ginčo buto savininkas yra A. J.. Tokiu atveju, nėra jokio pagrindo sutikti su apeliante, kad teismo išvada dėl bendrijos pažymos apie visišką pajaus išmokėjimą vertinimo A. J. nuosavybės teisę į ginčo butą patvirtinančiu dokumentu neatitinka faktinių bylos aplinkybių.
Ieškovės nurodytos aplinkybės, kad nuosavybės teisės atsiradimo (įforminimo, įregistravimo) metu atsakovas A. J. buvo praradęs nuosavybės teisę į pajų, nes 1991 m. gruodžio 30 d. pajaus perleidimo sutartimi pajų buvo perleidęs ieškovei už jos suteiktas tikslines paskolas, teismas nepripažino įrodyta. Teismas ištyrė ir įvertino šios aplinkybės pagrindimui ieškovės pateiktus įrodymus – paskolos sutartis ir pajaus perleidimo sutartį, ir konstatavo, kad paskolos sutartys nei įrodo, nei paneigia nuosavybės teisės į ginčo butą įgijimo aplinkybių, o pajaus perleidimo sutartis nebuvo įvykdyta ir neatitinka tokio sandorio formai keliamų imperatyvių reikalavimų, todėl ją pripažino niekine ir negaliojančia CK 1.80 straipsnio pagrindu. Tokio šių įrodymų vertinimo ir jo pagrindu padarytų išvadų apeliantė neginčija.
Savaip interpretuodama teismo sprendimo faktinius ir teisinius argumentus, apeliantė teigia, jog teismo motyvai yra prieštaringi, nes teismas sprendime pasisako dėl įrodymų nepakankamumo, kuris, pasak apeliantės, pagal įrodymų civiliniame procese vertinimo tikėtinumo principą turėtų lemti ieškovės ieškinio patenkinimą. Sutikti su tokiais apeliantės argumentais nėra jokio pagrindo. Savo argumentams pagrįsti, apeliantė nurodo, kad teismas pažymėjo apie patikimų įrodymų, jog A. J. gavo iš ieškovės paskolą, stygių. Ieškovė teigė, jog E. J. paskolino 32 000 Lt rublių, tačiau rašytiniais įrodymais pagrindė tik 19 000 rublių paskolos suteikimą, todėl teismas nurodė apie pagrįstų įrodymų dėl likusios pinigų sumos paskolinimo nebuvimą. Tokio fakto konstatavimas neturi jokios teisinės reikšmės vertinant nuosavybės teisių į ginčo butą įgijimo aplinkybes, nes teismas teisingai pripažino paskolos raštelių įrodomosios reikšmės šioms aplinkybėms įrodyti nebuvimą. Spręsdamas dėl pajaus perleidimo sutarties, kaip ieškovės nuosavybės teisių į ginčo butą įrodymo, teismas nustatė, kad ši sutartis nebuvo įvykdyta, nes nebuvo kreiptasi dėl kooperatyvo nario pakeitimo, pagal tuo metu galiojusius teisės aktų reikalavimus ieškovė neįstojo į kooperatyvo narius ir 1987 - 1994 m. laikotarpiu pagal Butų kodekso 28 straipsnį negalėjo būti gyvenamojo namo statybos kooperatyvo Vilniuje nariu. Šios aplinkybės nustatytos ne tik trečiojo asmens likviduojamos 153-osios gyvenamųjų namų statybos bendrijos atstovo paaiškinimais, rėmimąsi kuriais kritikuoja apeliantė, tačiau ir ieškovės bei atsakovo A. J. pripažinimu. Spręsdamas dėl šio sandorio neteisėtumo, teismas nustatė, kad atsakovo A. J. ranka 1991 m. gruodžio 30 d. surašyta pajaus perleidimo sutartis nebuvo notariškai patvirtinta, be sutuokinės sutikimo, todėl pripažino jos neatitikimą LR Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280 patvirtintų Gyvenamojo namo statybos bendrijos pavyzdinių įstatų (keitusių Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983 m. vasario 28 d. nutarimą Nr. 75 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų") 13.4 punkte ir gyvenamojo namo statybos bendrijos įstatų 12.4 ?unkte nustatytiems imperatyviems notarinės formoms reikalavimams ir ex officio konstatavo jos negaliojimą CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu. Tokią išvadą teismas pagrindė ir kasacinio teismo praktika. Apeliantė neginčija šių teismo išvadų pagrįstumo. Taigi, teismui pripažinus pajaus perleidimo sutarties neįvykdymo ir jo negaliojimo ab initio (CK 1.95 str. 1 d.) faktus, toks sandoris nesukuria jokių teisinių pasekmių ir negali būti įrodymu, patvirtinančių ieškovės narystę kooperatyve bei jos nuosavybės teisę į ginčo butą. Tokiu atveju, apeliantės argumentai, kad byloje pakanka įrodymų spręsti dėl ieškovės pripažinimo buto savininke, yra visiškai nepagrįsti.
Į esminius skundo argumentus atsakyta, kiti neturi reikšmės teisiniam ginčo išsprendimui, todėl neanalizuotini.
Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias kilusio ginčo išsprendimui, surinktus įrodymus ištyrė ir įvertino, laikydamasis CPK 176-185 straipsniuose numatytų taisyklių, tinkamai pritaikė procesinės teisės normas ir nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas ir, atmesdamas ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovas turi teisę į apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 str. 1 d.). Bankas prašo priteisti iš apeliantės 3 146 Lt teisinės pagalbos apeliaciniame teisme išlaidų (2 t., 119-123 b. l.). Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Maksimalūs išlaidų dydžiai reglamentuoti Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 8.11 punkte nustatytas užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą dydis. Vadovaujantis tokiu teisiniu reglamentavimu bankui priteistinų išlaidų dydis mažintinas iki 1 500 Lt.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės B. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovo Nordea Bank Finland Plc (AB), Lietuvoje veikiančio per Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrių, į. k. 112025592, naudai 1 500 (vieną tūkstantį penkis šimtus) Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti.