- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2006-02-28
- Bylos Nr.
- 2A-43/2006
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alė Bukavinienė, Konstantinas Gurinas (pran.), Donatas Šernas
- Ieškovas
- M. B.
- Atsakovas
- I. B.
- Trečiasis asmuo
- K. I., LAB „Tauro bankas“, Ž. I. M., E. M.
- Advokatai
- Mindaugas Lošys, Romanas Jonas Bagdonas
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 16 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-773-51/05 pagal ieškovo M. B. ieškinį atsakovams 225-jai daugiabučių namų savininkų bendrijai „Juna“, I. B. dėl nuosavybės teisės į butą pripažinimo, sandorių pripažinimo negaliojančiais; tretieji asmenys – LAB „Tauro bankas“, Ž. I. M. , E. M. , antstolis V. Č., K. I. , notarė R. R., VĮ „Registrų centras“.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas M. B. kreipėsi į teismą su ieškiniu ir vėlesniu jo patikslinimu, kuriuo prašė:
pripažinti jam nuosavybės teisę į butą, esantį (duomenys neskelbtini);pripažinti įkeitimo sutartį Nr. 1328, sudarytą 1996 m. lapkričio 26 d. tarp I. B. ir AB „Tauro bankas“, kuria įkeistas butas, esantis (duomenys neskelbtini) , iš dalies negaliojančia;pripažinti šio buto 1998 m. lapkričio 26 d. turto perdavimo išieškotojui aktą, 2003 m. birželio 27 d. pardavimo iš varžytinių aktą ir 2003 m. liepos 1 d. priėmimo-perdavimo aktą negaliojančiais;panaikinti šio buto teisinę registraciją I. M. , E. M. vardu;panaikinti šio buto teisinę registraciją AB „Tauro“ bankas vardu;taikyti restituciją ir įpareigoti VĮ „Registrų centras“ įregistruoti nuosavybės teisę į šį butą ieškovo vardu (t. 1, b. l. 2-7, 15-20, t. 2, b. l. 23-27).
Šalies argumentai
Nurodė, kad jo dukra I. B. savo tuometinio sutuoktinio gautos iš AB „Tauro“ bankas paskolos užtikrinimui 1996 m. lapkričio 26 d. įkeitė šiam bankui butą, esantį (duomenys neskelbtini) . 1998 m. lapkričio 26 d. butas be varžytinių buvo perduotas kreditoriui AB „Tauro“ bankas“, kuris 2003 m. birželio 27 d., jau būdamas pripažintas bankrutuojančiu, iš varžytinių pardavė butą M. Pastarieji yra tik formalūs savininkai, o tikrasis buvo savininkas yra K. I. , kuris ir pasirašė varžytinių aktą, nors tam įgaliojimų neturėjo. Butas pastarosiose varžytinėse buvo parduotas už žymiai mažesnę negu rinkos kainą – 55 000 Lt. Ieškovas teigia, kad apie visas šias aplinkybes nieko nežinojo, apie jas sužinojo 2002 m., kai prasidėjo jo iškeldinimo iš ginčo buto procesas. Jis esąs tikrasis buto savininkas, jam 1984 m. buvo išduotas orderis minėtam butui užimti, jis visą laiką mokėjo pajų už butą, tik pajaus likutį sumokėjo I. B. jo duotais pinigais. Tuometinis gyvenamojo namo statybos kooperatyvas (šiuo metu – 225-oji DNSB „Juna“) išdavė neteisingą pažymą, kad I. B. sumokėjo visą pajų, o inventorizacijos biuras (šiuo metu – VĮ Registrų centras“) šios pažymos pagrindu butą I. B. vardu įregistravo neteisėtai, nes ji niekada nebuvo kooperatyvo nare ir negalėjo įgyti nuosavybės teisės į butą. Dėl minėtų priežasčių I. B. negalėjo ginčo buto įkeisti bankui, o bankas negalėjo su ja sudaryti įkeitimo sutarties.
Atsiliepimas
Atsakovas 225-oji DNSB „Juna“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovui 1984 m. buvo išduotas orderis ginčo butui. 1984 m. vasario 28 d. ieškovas buvo sumokėjęs pirminę įmoką už butą 5200 rublių, tačiau 1985 m. gruodžio 19 d. ji jam buvo grąžinta – tuo metu įvyko buto savininko pasikeitimas, I. B. tapo buto savininke. Tą pačią dieną I. B. įnešė 5200 rublių savo vardu ir vėliau darė įmokas už butą. 1990 m. liepos 19 d. ji sumokėjo 1000 rublių, o paskutinis įnašas darytas 1990 m. gruodžio 5 d., kai I. B. įnešė 4404 rublių ir galutinai išpirko butą. Tokiu būdu ji, o ne ieškovas buvo buto savininke. Be to, apie savininkų pasikeitimą ieškovui buvo žinoma nuo 1985 m., todėl jis yra praleidęs ieškinio senaties terminus. 1995 m. kovo 13 d. buvo sudaryta pastato eksploatavimo išlaidų ir paslaugų apmokėjimo sutartis su I. B. , pagal ją I. B. įstojo į bendriją ir įsipareigojo atsiskaityti už komunalines paslaugas. Tačiau ji elgiasi nesąžiningai, jau seniai nemoka mokesčių už butą nepaisant to, kad šios sumos iš jos ne kartą priteistos, ir iš buto neišsikelia.
Atsakovė I. B. atsiliepime ieškinį pripažino. Nurodė, kad ji pati už butą niekada nemokėjo, tik vieną kartą pagal ieškovo prašymą ji apmokėjo pajaus dalį. Ginčo butas įgytas ieškovo santuokos su J. B. metu. Be to, jos tėvui niekada nebuvo grąžinti pinigai (5200 rublių), kaip tai tvirtina DNSB „Juna“.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gegužės 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas, byloje esančių įrodymų pagrindu, konstatavo, kad ieškovo reikalavimas pripažinti jam nuosavybės teisę į ginčo butą yra nepagrįstas. Iš įrašų įmokų už kooperatinius butus apskaitos žurnalo matyti, kad įmokas mokėjo I. B. . Nepagrįstas ieškovo teiginys neva jis duodavęs pinigus I. B. , kad ši sumokėtų įmokas. Priešingai, I. B. net gavo pašalpą kooperatinio buto statybai. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas buvo išstojęs iš kooperatyvo narių ir jo vietoje į kooperatyvą buvo priimta I. B. . Pati atsakovė nurodė, kad jos tėvas 1992 m. privatizavo butą (duomenys neskelbtini) , jame gyveno iki šio buto pardavimo iš varžytinių 2002 m., t. y. ginčo bute jis negyveno. Todėl, jei ieškovas būtų laikęs save ginčo buto savininku, jis nebūtų turėjęs teisės privatizuoti kitą butą. Be to, ieškovas pateikė dvi mokesčių atsiskaitymo knygeles, iš kurių matyti, kad ieškovas tik iki 1986 m. sausio mėn. mokėtoju nurodydavo save, o po to mokėtoju buvo nurodoma I. B. . Registruojant ginčo butą I. B. vardu, ji nereiškė jokių prieštaravimų, kad butas priklauso ne jai. Nenustačius, kad ginčo butas priklausė ieškovui, teismas atmetė ir kitus jo keliamus susijusius su ginčo buto likimu reikalavimus. Be to, teismas konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ir nėra jokių svarbių priežasčių jo atnaujinimui. Ginčo buto savininkų pasikeitimas įvyko 1985 m. pabaigoje, o ieškovas po 1986 m. sausio mėn. savęs mokesčių mokėtoju nebenurodė. Vien ši aplinkybė yra pakankamas pagrindas manyti, kad jau tuomet ieškovas žinojo faktines aplinkybes ir jų neginčijo. Be to, ieškinio senaties termino pradžia siejama ne vien tik su sužinojimu apie teisės pažeidimą, bet ir su aplinkybe, kada asmuo turėjo apie tai sužinoti. Butas bankui buvo perduotas dar 1998 m., po to vyko eilė bylinėjimųsi. Atsakovė yra jo dukra. Todėl nėra jokio pagrindo manyti, kad ieškovas iki pat 2002 m. nežinojo ir negalėjo žinoti apie minimus teisių pažeidimus.
Šalies argumentai
Ieškovas M. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir klausimą išspręsti iš esmės. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jis praleido ieškinio senaties terminą. Teismas neteisingai traktavo jo nurodytą aplinkybę, kad apie tai, jog ginčo butas parduotas iš varžytinių, jis sužinojo tik 2002-03-27, kai jam buvo įteiktas iškeldinimo aktas. Pažymi, kad aktas buvo pasirašytas tik jam nurodžius, jog jis yra ginčo buto savininkas. Nuo šios dienos jis pradėjo išsamiai gilintis į ginčo buto teisinės registracijos, įkeitimo, pardavimo iš varžytinių klausimus. Visa buto registracijos, įkeitimo ir pardavimo istorija vyko jam nežinant. Pirmas oficialus dokumentas buvo minėtas iškeldinimo aktas. Nors jis jį pasirašė, tačiau tai nereiškia, kad jį pripažino ir neturi jokių pretenzijų. Be to, teismas neatsižvelgė į jo senyvą amžių, į tai, kad yra antros grupės invalidas, persirgęs sunkiomis ligomis. Pasirašant iškeldinimo aktą, įtakos turėjo tai, kad jis yra rusakalbis ir lietuviškas tekstas jam nebuvo gerai suprantamas. Teismui pateiktas įmokų už kooperatinius butus apskaitos žurnalas negali būti įrodomuoju dokumentu, nes jo lapai nenumeruoti, žurnalas nepatvirtintas jokiais kooperatyvo vadovų ar buhalterijos darbuotojų parašais ar antspaudais. Įrašai šiame žurnale galėjo būti padaryti bet kokiu laiku ir bet kokio asmens. Teismas neatsižvelgė į tai, kad atsakovas 225-oji DNSB „Juna“, kaip gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 143 teisių ir pareigų perėmėja, negalėjo pateikti jo išstojimo iš kooperatyvo narių ir jo dukters I. B. priėmimo į kooperatyvo narius bendrojo visuotinio narių susirinkimo ir Vilniaus m. vykdomojo komiteto sprendimo dokumentų, kurie pagal tuo metu galiojusį Butų kodeksą, buvo reikalingi. Nepagrįsta teismo išvada, kad būdamas ginčo buto savininku, jis nebūtų turėjęs teisės privatizuoti kito buto. Butų privatizavimo įstatyme numatyta, kad privatizavus gyvenamąją patalpą, asmuo negali privatizuoti kito valstybinio arba visuomeninio butų fondo gyvenamosios patalpos. Apeliantas pažymi, kad jis buvo tik registruotas tame bute ir prieš tai kito valdiško buto neprivatizavo. Be to, ta aplinkybė, kad jis privatizavo butą (duomenys neskelbtini) , neturi jokio ryšio su nagrinėjama byla. Neteisinga teismo išvada, kad dukters narystę kooperatyve įrodo įrašai mokesčių atsiskaitymo knygelėje, nurodant šeimos narių pavardes. Apeliantas teigia, kad mokesčių knygelė visus tuos metus buvo išrašoma tik jo pavarde ir suteiktu numeriu, o atvejai, kad mokėjimo metu buvo įrašomos šeimos narių pavardės, tik įrodo, kad dėl jo sunkios sveikatos būklės jis mokėti pavesdavo ir šeimos nariams.Teismas nepagrįstai nurodė, kad jam buvo grąžintas įnašas už butą. Apeliantas teigia, kad jam jokie pinigai grąžinti nebuvo. Pinigų grąžinimo ar priėmimo faktas fiksuojamas pakvitavimu ar kitokiu dokumentu, kuriame turi būti pinigus priimančio ir grąžinančio asmens parašai. Šiuo atveju tokių įrodymų byloje nėra. Nepagrįstai teismas nurodė, kad I. B. gavo iš darbovietės pašalpą kooperatinio buto statybai. I. B. niekuomet nebuvo teikusi prašymo darbovietei dėl pašalpos skyrimo.Įregistruoti nuosavybę vien tik pasirėmus bendrijos išduota pažyma, tuometinis inventorizacijos biuras neturėjo teisės. Būtini dokumentai nuosavybės teisių įregistravimui buvo I. B. priėmimo į narius sprendimas ir deputatų tarybos sprendimas. Šiuo atveju tokių dokumentų nebuvo.
Atsiliepimas
Atsakovė I. B. atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą patenkinti. Nurodo, kad 225-oji DNSB „Juna“ pateikė teismui suklastotą žurnalą, kuris negali būti priimtas kaip įrodymas. Nėra pagrindo tvirtinti, kad butas (duomenys neskelbtini) , privatizuotas neteisėtai. Mokesčius už suteiktas komunalines paslaugas ginčo bute mokėjo beveik visi šeimos nariai, o iškeldinimo iš minėto buto faktiškai nebuvo. Be to, pažymėjo, kad ji niekada nebuvo 225-oios DNSB „Juna“ nare. Už butą mokėjo ieškovas M. B. .
Atsakovas 225-oji DNSB atsiliepime prašo ieškovo M. B. apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad teismas teisingai nustatė, kad ieškovas yra praleidęs ieškinio senaties terminą ir nėra jokių svarbių priežasčių jį atnaujinti. Taip pat teigia, kad tai, jog M. B. turėjo teisę į pajų, automatiškai nedaro jo ginčo buto savininku. Šiuo atveju svarbu nustatyti, kas įnešė įmokas už ginčo butą. Teismas teisingai nustatė, kad įmokas sumokėjo atsakovė I. B. , kuri ir yra tikra ginčo buto savininkė. Tai, kad M. B. tariamai nežinojo, kad butas įregistruotas I. B. vardu, neatitinka minimalių protingumo ir sąžiningumo reikalavimų. Taip pat atmestini ieškovo teiginiai dėl įmokų už kooperatinius butus apskaitos žurnalo įrodomosios vertės. Ieškovas neįrodė, kad žurnalas galėjo būti suklastotas. Kiti ieškovo argumentai, susiję su reikalavimais pateikti Vilniaus m. vykdomojo komiteto sprendimą bei kitus dokumentus, yra nepagrįsti, nes bendrija byloje pateikė visus dokumentus, kuriuos turėjo. Be to, nuo įvykių dienos praėjo daugiau kaip 20 metų, todėl ieškovo reikalavimai, susiję su dokumentų pateikimu, prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisėtų lūkesčių principui.
Tretieji asmenys Ž. I. M. ir E. M. atsiliepime prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad ieškovas, pateikdamas ieškinį, iš esmės kartoja senus faktus ir nurodo tas pačias aplinkybes, kurios šio ir kitų teismų ne kartą buvo nagrinėjamos ir vertinamos, bei buvo priimami atitinkami sprendimai, nepalankūs ieškovui ir kitiems su tuo susijusiems asmenims. Todėl galima daryti prielaidą, kad ieškinio pateikimo tikslas yra užvilkinti ieškovo iškeldinimą iš ginčo buto. Be to, ieškovas nenurodė svarbių priežasčių dėl ko jis praleido ieškininės senaties terminą. Iš bylos matyti, kad įvairūs buto disponavimo veiksmai atliekami jau daugiau kaip 10 metų ir ieškovas apie tai žinojo. Teismas pagrįstai nurodė, kad ieškovas šiame bute nuo 1991 m. net negyveno, nes buvo privatizavęs butą kitoje vietoje, kur jis ir gyveno iki 2002 m, kai vyko jo šeimos iškeldinimas iš ginčo buto. Be to, ieškovas visą tą laikotarpį nevykdė jokių buto naudojimo ir eksploatavimo prievolių prieš trečiuosius asmenis, t. y. nemokėjo eksploatavimo mokesčių ir pan.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Kaip matyti iš patikslinto ieškinio M. B. pagrindiniu savo reikalavimu laiko reikalavimą dėl nuosavybės teisės į ginčo butą pripažinimo. Tokia ieškovo pozicija yra logiška, nes visi kiti jo pareikšti reikalavimai yra išvestiniai iš aukščiau paminėto ir jų patenkinimas priklauso nuo to, ar bus patenkintas ieškovo reikalavimas dėl nuosavybės teisių į butą (duomenys neskelbtini) , pripažinimo.
Šį reikalavimą ieškovas grindžia tuo, kad remiantis tuometinio Vilniaus m. Tarybos vykdomojo komiteto sprendimu jam 1984 m. rugpjūčio 2 d. buvo išduotas orderis į ginčo butą (t. 1, b.l. 30). Tačiau paminėtas dokumentas nuosavybės teisių į butą nesuteikė, o tik suteikė teisę juo naudotis. Tuo tarpu 1990 m. spalio 16 d. priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų nuosavybės teisės į kooperatinį butą įgijimą susiejo ne su buto suteikimu, bet su visišku pajaus už butą išmokėjimo faktu. Taip šio įstatymo 1 str. buvo nurodyta, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys tiktai visiškai išmokėjęs pajų už butą tampa buto savininku ir nustoja būti kooperatyvo nariu.
Todėl nagrinėjamam ginčui svarbu yra ne tai, kad ginčo butas 1984 metais buvo suteiktas ieškovui M. B. , o tai, kad kaip matyti iš bylos duomenų, vietoje pastarojo į kooperatyvo narius buvo priimta atsakovė I. B. , kuri ir išmokėjo pajų už ginčo butą. Šią aplinkybę patvirtina kaip į bylą pateiktame kooperatyvo vidaus įmokų už kooperatinius butus, esančius (duomenys neskelbtini), apskaitos žurnale esantis įrašas apie tai, kad nuo 1985 m. gruodžio 19 d. ieškovo įmokėti pajiniai įnašai buvo grąžinti pastarajam, o tokia pat suma buvo priimta iš I. B. , kaip naujo kooperatyvo nario, taip ir žymos apie tai, kad toliau įmokas už kooperatinį butą mokėjo pati atsakovė. Vertinti paminėtą įrodymą kaip nepatikimą, kaip tai bando daryti apeliantas, kolegija neturi jokio pagrindo. Apeliaciniame skunde nėra nurodyti patikimi argumentai, dėl kurių pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis šiuo įrodymu sprendžiant šalių ginčą. Priešingai, apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavęs 225-jo DNSB ,,Juna“ pirmininkas J. Ū. patvirtino nurodyto žurnalo autentiškumą bei jame padarytų įrašų teisingumą. Be to, tai, kad ieškovas buvo nutraukęs teisinius santykius su gyvenamųjų namų statybos kooperatyvu ir atsisakė teisės naudotis ginčo butu patvirtinama ir tai, kad 1988 m. rugpjūčio 4 d. ieškovui, kaip buto esančio (duomenys neskelbtini) pagrindiniam nuomininkui kartu su jo šeimos nariais – žmona J. B. bei sūnumi A.B. buvo leista apsikeisti nurodytą butą i butą esantį (duomenys neskelbtini) (t. 2, b.l. 176, 177). 1989 m. gruodžio 5 d. su ieškovu buvo sudaryta nurodyto buto (duomenys neskelbtini) esančio valstybinio ir visuomeninio butų fondo name, nuomos sutartis (t. 2 b.l. 139).
Todėl ieškovo teigimas, kad 1989 m. (o taip pat ir vėliau), t.y. tuomet, kai jam kaip pagrindiniam nuomininkui buvo leista apsigyventi 3-jų kambarių 66,14 kv.m. bute, esančiame (duomenys neskelbtini) , jis dar buvo ir GNSK Nr. 143 nariu bei kartu su dviem šeimos nariais naudojosi ir 3-jų kambarių 64 kv.m. ploto butu, (duomenys neskelbtini), prieštarauja tuo metu galiojusiems Butų kodeksui bei gyvenamųjų patalpų suteikimo tvarkai, pagal kuriuos ieškovui kaip turinčiam kooperatiniame bute gyvenamojo ploto kiekvienam šeimos nariui daugiau negu tuo metu nustatyta norma, butas priklausantis valstybiniam ir visuomeniniam butų fondui negalėjo būti išnuomotas.
Visa tai patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą apie ieškovo reikalavimo nepagrįstumą.
Bylos nagrinėjimo metu M.ir I. B neatkleidė, kokiu būdu ieškovas M. B. tapo buto, esančio (duomenys neskelbtini) , o vėliau jį apsikeitus, buto esančio (duomenys neskelbtini) pagrindiniu nuomininku. Tačiau pati atsakovė I. B. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad butas (duomenys neskelbtini) buvo gautas jį apsikeitus į jai suteiktą kooperatinį butą (duomenys neskelbtini) (t. 2 b.l. 198, 206). Todėl tai, kad buto (duomenys neskelbtini) pagrindiniu nuomininku buvo pripažintas ieškovas, tik patvirtina kooperatyvo įmokų apskaitos žurnale padarytą atžymą apie kooperatyvo narių pasikeitimą, kurio pagrindu kooperatyvo nariu su teise naudotis butu (duomenys neskelbtini) tapo atsakovė I. B. . Tokią išvadą patvirtina ir atsakovės I. B. paaiškinimai apie tai, kad ji bute (duomenys neskelbtini) įregistruota nebuvo, nes ten niekada negyveno, o gyveno ir buvo įregistruota ginčo bute (duomenys neskelbtini) tuo tarpu ieškovas gyveno bute (duomenys neskelbtini) kurį vėliau iškeitė į butą (duomenys neskelbtini) (t. 2 b.l. 206).
Tokius atsakovės paaiškinimus patvirtina ir pastarosios bei ieškovo veiksmai. Kaip matyti iš byloje pateiktų bendrų atsiskaitymo knygelių, ieškovas už ginčo buto komunalines paslaugas mokėjo tik iki 1986 m. sausio mėn. Po to mokėjimai buvo atliekami atsakovės I. B. vardu. Taip pat nuo nurodyto laiko pajiniai įnašai už ginčo butą buvo mokami atsakovės vardu. Tai be kita ko patvirtina ir atsakovės darbovietės suteikta pašalpa kooperatinio buto statybai bei jos vardu atliktas mokėjimo pavedimas (t. 1 b.l. 126, 127). Ši pašalpa buvo suteikta 1990 m., t.y. po to kai atsakovei suteiktas kooperatinis butas (duomenys neskelbtini) buvo apsikeistas į butą (duomenys neskelbtini) , dėl ko sieti pašalpos suteikimą su mokėjimu už kitą, nei ginčo butą, negalima.
Esat pasakytam GNSK Nr. 143 pagrįstai išdavė atsakovei pažymą apie kooperatinio pajaus išmokėjimą, kurio pagrindu nuosavybės teisė į ginčo butą buvo įregistruota atsakovės I. B. vardu (t. 1 b.l. 31).
Nei reiškiant ieškinį ir jo patikslinimą, nei bylos nagrinėjimo metu, nei savo apeliaciniame skunde ieškovas niekada neteigė, kad tarp jo bei jo dukros atsakovės I. B. buvo kilusi konfliktinė situacija ir pastaroji veikė priešingai ieškovo interesams. To niekada neteigė ir atsakovė I. B. . Priešingai, ieškovo ir atsakovės I. B. byloje užimtos teisinės pozicijos dėl nagrinėjamo ginčo iš esmės sutampa. Todėl esant tarp šalių (ieškovo ir atsakovės I. B. ) įprastiems giminystės santykiams laikytina, kad ieškovas turėjo žinoti apie atsakovės teisinius veiksmus ginčo buto atžvilgiu, tačiau iki šis butas buvo parduotas iš varžytynių bei buvo inicijuotas ieškovo šeimos narių iškeldinimas iš ginčo buto, jis jokių pretenzijų dėl to, kad butas nuosavybės teise priklauso atsakovei nereiškė.
Tuo tarpu apie tai, kad ginčo butas jam nepriklauso patvirtina ir pastarojo pasirašytas 2002 m. kovo 27 d. aktas dėl iškeldinimo, kuriame M. B. jokių pastabų dėl buto priklausomybės pareiškęs nebuvo (t. 1, b.l. 28, 29).
Pastebėtina ir tai, kad ieškovas turi teisinį išsilavinimą. 1992 m. jis savo vardu privatizavo butą esantį (duomenys neskelbtini) .Visa tai patvirtina, kad ieškovui buvo žinoma apie vykstantį gyvenamojo fondo privatizavimo procesą, tačiau nežiūrint į tai M. B. jokių pretenzijų dėl nuosavybės teisių į ginčo butą nereiškė.
Be to, visos paminėtos byloje nustatytos aplinkybės akivaizdžiai parodo, kad ieškovui apie jo teisių į ginčo butą netekimo turėjo būti žinoma, jeigu ne 1986 m., tai vėliausiai 1992 m. Tuo tarpu ieškinys byloje pareikštas tik 2004 m. gruodžio 10 d., t.y. praėjus daugiau negu 12 metų po to, kai jam turėjo tapti žinoma apie jo teisių į butą praradimą. Ši aplinkybė sudarė pirmosios instancijos teismui pagrindą padaryti pagrįstą išvadą apie tai, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą šiam reikalavimui pareikšti (CK 1.131 str. 1 d.).
Apeliantas nurodo, kad atsisakydamas atnaujinti ieškinio senaties terminą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į jo sunkią sveikatos būklę.
Tačiau iš byloje pateiktos epikrizės Nr. 2215 matyti, kad ieškovo sveikata iš esmės pablogėjo 2004 m. (t. 1 b.l. 38, 39). Be to, ieškovo sveikatos būklė nesukliudė jam 1992 m. įgyvendinti savo teisę į buto, esančio (duomenys neskelbtini) privatizavimą (t. 2, b.l. 141, 178- 179) Todėl sutikti su ieškovo teiginiu, kad jis dėl sveikatos negalėjo ieškinio senaties termino laike kreiptis į teismą dėl, jo nuomone, pažeistų teisių į ginčo butą gynimo, negalima.
Tokiu būdu darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą dėl nuosavybės teisių į ginčo butą pripažinimo kaip neįrodytą bei paduotą pasibaigus ieškinio senaties terminui (CPK 178 str., Lietuvos Respublikos 1990 m. spalio 16 d. įstatymas dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų, CK 1.131 str. 1 d.).
Atmetus šį ieškovo reikalavimą pagrįstai buvo atmesti ir kiti jo reikalavimai, kaip reikalavimas išvestinai iš reikalavimo dėl nuosavybės teisės į ginčo butą pripažinimo.
Dėl pasakyto naikinti skundžiamą sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gegužės 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo M. B. 87 Lt (aštuoniasdešimt septynis litus) su procesinių dokumentų įteikimu susijusių išlaidų valstybei.