- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-03-06
- Bylos Nr.
- I-375-422/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01801-2018-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Janina Vitunskienė, Janina Vitusnkienė
- Pareiškėjas
- M. Ž.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų (toliau – ir teismas) teisėja Janina Vitunskienė,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų–atvirosios kolonijos, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 2–21), skundo papildyme (b. l. 29–30) ir teismo posėdyje nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 6 d. kalėjo Pravieniškių PN-AK 3-iame sektoriuje 4-5 ir 6-7 būriuose. Pastatas, kuriame buvo 6-7 būriai, buvo avarinės būklės, negyvenamas, galimai naudojamas ne pagal paskirtį, jo išorinės sienos buvo sutrūkinėjusios, iš stogo iškritusios plytos, langų ir durų sąramos nusėdusios, tai kėlė pavojų pareiškėjo sveikatai ir gyvybei. Šio pastato stogas buvo dengtas šiferiu, kuriame buvo uždrausta medžiaga – asbestas. Stogas nekeistas 54 metus, sutrūkinėjęs, paveiktas korozijos, šiferis suskilinėjęs, šerpėtas, byrantis, todėl jį buvo būtina padengti mastika, nudažyti, kad asbesto dalelės nesklistų į aplinką, tačiau tokių darbų nebuvo atlikta. Tvirtino, kad 6-7 būriuose kalėjo pažeidžiant reglamentuotą gyvenamojo ploto normą. Šį plotą atitinkamai mažino patalpose buvę baldai, nuteistųjų daiktai. Ginčo būriuose pareiškėjo kalėjimo metu buvo 178 nuteistieji, sanitariniame mazge buvo įrengtas 1 sėdimas unitazas, 4 tupimi unitazai ir 1 praustuvė. Dėl per didelio nuteistųjų skaičiaus jam nebuvo sudaryta galimybė tinkamai pasinaudoti sanitariniais įrenginiais (praustuvėmis, klozetais, unitazais ir pisuarais), tekdavo stovėti eilėse, todėl skaudėdavo tarpkojį, tuštinantis virš tupimų skylių tirpdavo kojos, tai sukeldavo kelių ir kojų skausmus. Miegamojo gultai nebuvo pritvirtinti prie grindų, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti. Gyvenamojoje patalpoje buvo blogas apšvietimas, todėl negalėjo rašyti, skaityti, įskausdavo akys. Joje veisėsi tarakonai ir blakės, dėl kurių įkandimų negalėjo tinkamai išsimiegoti. Nurodė, kad 6-7 būriuose nebuvo įrengta patalpa drabužiams ir avalynei džiovinti, todėl jie buvo džiovinami gyvenamojoje patalpoje arba koridoriuose ant džiovyklų, dėl to patalpose buvo didelė drėgmė, o koridoriuose pažeidžiami priešgaisriniai reikalavimai. Nebuvo įrengtas kambarys maisto produktams laikyti, todėl maistą laikė miegamajame, nebuvo įrengtas laisvalaikio kambarys, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis. Virtuvėlė buvo per maža, dėl patalpų perpildymo ji negalėjo patenkinti visų nuteistųjų poreikių, todėl kildavo konfliktai. Tvirtino, kad atsakovės atstovas nesudarė jam tinkamų sąlygų pasivaikščioti, sportuoti ir būti lauke, nes 4-7 būrių nuteistieji naudojosi vienu pasivaikščiojimo kiemu, kuris buvo per mažas tokiam nuteistųjų skaičiui. Pasivaikščiojimo kieme neįrengtos pavėsinės ar stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, nebuvo lietaus vandens nutekėjimui skirtų kanalizacijos šulinių, todėl pastoviai buvo patvinę. Pasivaikščiojimo kiemelis neatskirtas nuo sporto aikštyno, todėl kilo grėsmė būti sužalotam. Jis 70-100 m nutolęs nuo gamybinių cechų, kuriuose vyksta plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija, todėl oras buvo užterštas. Sporto aikštynų būklė buvo avarinė. Tvirtino, kad 6-7 būriuose buvo rūkoma tiek gyvenamosiose, tiek bendrojo naudojimo patalpose, šių būrių pastate nebuvo įrengta rūkymo patalpa. Ženklas, žymintis rūkymo vietą, buvo iškabintas ant pastato durų. Tik pareigūnų trumpų apsilankymų metu buvo nerūkoma, todėl per visą ginčo laikotarpį buvo priverstas patalpose kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Nurodė, kad pataisos įstaigoje nuteistieji, sergantys tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis iki jiems būdavo nustatyta diagnozė, lankydavosi bendroje valgykloje, dušinėse, bibliotekoje, ilgalaikių pasimatymų kambariuose, todėl jis nuolatos jautė baimę, stresą dėl pavojaus užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga. Dėl to daug kartų kreipėsi į psichologinę tarnybą, medikus. Kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinių išgyvenimų, papildomų nepatogumų, diskomfortą, sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo sveikata, savijauta, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, negali ramiai miegoti, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, dėl to sumažėjo bendravimo galimybės, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertino 20 000 Eur ir prašė priteisti iš atsakovės.
Prašė netaikyti jo reikalavimui sutrumpintos senaties termino instituto. Teigė, kad patekęs į Pravieniškių PN-AK nebuvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, kitais nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais, todėl nežinojo savo teisių ir pareigų pažeidimus. Pažymėjo, jog pataisos įstaigoje trūko socialinės reabilitacijos pareigūnų, specialistų, todėl jie fiziškai negalėjo supažindinti visų nuteistųjų su teisėmis ir pareigomis. Tvirtino, kad įstaigos pareigūnai slėpė informaciją apie nuteistųjų teises ir pareigas, būrių koridoriuje informacija apie nuteistųjų teises ir pareigas nebuvo iškabinta, o bibliotekoje dėl nuteistųjų pertekliaus jos trūko, be to, bibliotekoje buvo tik vienas kompiuteris, kuriuo naudojosi apie 1000 nuteistųjų, kuris dažniausiai neveikdavo. Teigė, jog pareigūnai nesuinteresuoti supažindinti nuteistųjų su jų teisėmis ir pareigomis, toks supažindinimas dažniausiai vykdavo, kai būdavo taikoma nuobauda. Pareiškėjo nuomone, pažeidimas yra tęstinis, todėl ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija atsiliepime į skundą (b. l. 35–48) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad pareiškėjui kalint Pravieniškių PN-AK 7 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje vienam asmeniui tekusi gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista. Pažymėjo, jog ne visada visos miegamosios vietos buvo užimtos, todėl nuteistiesiems gyvenamojo ploto teko ir daugiau. Tvirtino, kad pagal galiojančių teisės aktų nuostatas, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas nėra išskaičiuojamas iš bendrojo gyvenamosios patalpos ploto. Pataisos namai nėra kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl nuteistieji gyvena bendrabučio tipo patalpose. Taigi, pareiškėjui gyvenant bendrabučio tipo patalpose, galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas, taip pat po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Tvirtino, jog nuteistieji pagal pataisos namų direktoriaus nustatytą darbotvarkę gali lankytis sporto aikštynuose ir salėse, nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Ginčo gyvenamoji patalpa vėdinama per langus ir ventiliacines angas, nuteistieji aprūpinti baldais pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, lovos nebuvo pritvirtintos prie grindų. Nuteistieji gyvenamąsias patalpas privalo tvarkytis patys, todėl, tinkamai atliekant šią pareigą, jose nebūtų atsiradę buitinių parazitų. Asmeninius rūbus nuteistieji gali skalbti kartą per savaitę maudymosi laiku. 3 sektoriaus būrių prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, todėl nuteistieji galėjo išsiskalbti savo drabužius patys. Būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu, kur nuteistieji galėjo džiauti savo asmeninius drabužius, taip pat nuteistiesiems buvo išduodamos stacionarios džiovyklos. 6-7 būrių sanitariniame mazge įrengti 5 klozetai, 1 unitazas ir 1 praustuvė, prausykloje – 8 praustuvės, 6 dušo sieteliai. Pareiškėjas su skundais dėl sanitarinių įrenginių trūkumo nesikreipė. 3 sektoriaus būriuose nebuvo įrengti poilsio kambariai, patalpos maisto produktams laikyti. 6-7 būrių virtuvėlė yra 17 kv. m, joje pastatyti šaldytuvai ir spintelės asmeniniam nuteistųjų maistui laikyti. 4-7 būrių pasivaikščiojimo kiemo plotas 2460 kv. m, buvo įrengtos dvi sporto aikštelės, iš kurių viena išardyta, kita – atskirta nuo gyvenamųjų būrių tvora, šios aikštelės danga lygi ir tvarkinga. Tvirtino, jog negali nurodyti, kokios būklės buvo pasivaikščiojimo kiemas ir išardyta sporto aikštelė ginčo laikotarpiu. Pataisos namuose gyvenamosiose ir kitose bendrojo naudojimo patalpose uždrausta rūkyti. Bendrabučių teritorijose įrengtos ir pažymėtos rūkymo vietos. Pareiškėjas su skundais dėl kitų nuteistųjų rūkymo nesikreipė. Buitiniai parazitai naikinami su trečiaisiais asmenimis sudarytų sutarčių pagrindu, informacija apie suteiktas paslaugas registruojama. Duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro specialistus ar Pataisos namų administraciją dėl higienos reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, neturi. Ginčo patalpų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau asbesto dulkių pavojus atsiranda asbestinius statinius, konstrukcijas ir gaminius laužant, ardant ar apdorojant, kai aplinkoje pasklinda labai smulkios, akimi nematomos skaidulos. Įstaigoje nebuvo vykdomi tokie darbai. Šiuo metu stogo danga pakeista į bituminę. Pataisos namų 3 sektoriuje nėra deginamos jokios atliekos, tai vyksta gamybinėje zonoje, kur veiklą vykdo VĮ „Mūsų amatai“, apie tai informacijos neturi. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų matyti, kad bauda už atliekų deginimą buvo skirta VĮ „Mūsų amatai“, tai šalina Pravieniškių PN-AK atsakomybę. Nurodė, jog pataisos namuose per pastaruosius metus atvira tuberkulioze nuteistieji nesirgo, buvo nustatyta pora atvejų susirgimo ne atvira tuberkuliozės forma. Jei nustatomas užsikrėtimo tuberkulioze atvejis, asmuo nedelsiant ištyrimui ir gydymui siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Teigė, jog pareiškėjas neįrodė neteisėtų Pravieniškių PN-AK pareigūnų veiksmų, jam padarytos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimo priteisimui. Pareiškėjas buvo pasirašytinai supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, t. y. su nuteistųjų teisėmis ir pareigomis. Prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK atstovas, apie teismo posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 77 str.).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą sieja su Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos veiksmais laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 6 d. jį kalinant Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje 6-7 būriuose kankinančiomis, nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis.
Atsakovės atstovas prašė taikyti pareiškėjo reikalavimui sutrumpintą 3 metų ieškinio senatį.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011).
CK 1.125 str. 8 d. numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000 m. liepos 18 d. įstatymo Nr. VIII-1864 redakcija) 10 straipsniu, CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo siejamas su laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2016 m. vasario 6 d. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tokio pobūdžio bylose ne kartą yra nurodęs, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013, 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.).
Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pareiškėjo nurodytų galimų pažeidimų pobūdį bei jam sukeltas pasekmes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų laikymo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN-AK 6-7 būriuose pradžios.
Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, teismas sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galimai atliekamus pažeidimus, į teismą kreipėsi 2018 m. rugpjūčio 28 d. (b. l. 26), todėl praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. pareikšti.
CK1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).
Pareiškėjas skunde, gavęs atsakovo atsiliepimą į skundą, kuriame prašoma taikyti ieškinio senatį, bei teismo posėdyje neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino, tačiau skunde nurodė, jog, atvykęs į Pravieniškių PN-AK, nebuvo supažindintas su Vidaus tvarkos taisyklėmis, savo teisėmis ir pareigomis, nežinojo apie savo teises ir pareigas dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti dėl bibliotekoje dažnai neveikiančio kompiuterio bei didelio bibliotekos lankytojų srauto.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas siejamas ne su informacijos apie teisių pažeidimą gavimu, o su paties pareiškėjo patirtais subjektyviais išgyvenimais, nes asmuo neturtinę žalą patiria subjektyviai, todėl pareiškėjo argumentai dėl nežinojimo apie savo teises bei nesupažindinimo su nuteistųjų teisinę padėtį reglamentuojančiais teisės aktais, nesudaro pagrindo šioje byloje nukrypti nuo aukščiau nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos skaičiuojant ieškinio senaties terminą.
Pažymėtina, kad nors pareiškėjas tvirtino, kad nebuvo supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, tačiau byloje esantys duomenys paneigia šiuos pareiškėjo argumentus, nes pareiškėjas individualaus darbo su nuteistuoju knygelėje parašu yra patvirtinęs, jog 2014 m. sausio 15 d. supažindintas su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis (b. l. 60–61).
Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl informacijos apie nuteistųjų teises ir pareigas slėpimo, jos neteikimo, negalėjimo jos gauti yra bendro, deklaratyvaus pobūdžio, neindividualizuotos nurodant konkrečius atvejus, kokia ir kada informacija nuo pareiškėjo buvo nuslėpta, kada buvo apribota jo teisė gauti reikiamą informaciją ir pan. Akcentuotina, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui kilo sunkumų, susijusių su teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo įstaigose esančių asmenų teisinę padėtį, gavimu (pareiškėjo kreipimųsi į pataisos įstaigos administraciją dėl informacijos suteikimo, atsisakymų suteikti jo prašomą informaciją, pareiškėjo skundų dėl negalėjimo naudotis bibliotekos paslaugomis, nekokybiškų bibliotekos paslaugų ir pan.). Priešingai, byloje esanti Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus Resocializacijos skyriaus viršininko 2018 m. rugpjūčio 24 d. pažyma Nr. 63-2399 (b. l. 58–59) patvirtina, kad su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis bei kitais nuteistiesiems aktualiais teisės aktais pareiškėjas galėjo nekliudomai susipažinti būrio koridoriaus stende, kuriame informacija buvo nuolatos atnaujinama.
Įvertinęs aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, todėl nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui.
Esant šioms aplinkybėms, atsakovės atstovo prašymas tenkintinas, pareiškėjo reikalavimui taikytinas ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. šiuo pagrindu atmestinas(CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1 d., ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pritaikius trejų metų senaties terminą laikytina, jog sprendžiant skundo reikalavimo pagrįstumą bei teisėtumą, yra reikšmingos ir analizuotinos pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. vasario 6 d.
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatyta terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarka, sąlygų ir principų įgyvendinimas. Taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės).
Pareiškėjas skunde neturtinę žalą kildino iš gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Taisyklių 11¹.1 punktas nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose.
Atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 36, 49, 55) pareiškėjas laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 28 d. iki 2016 m. vasario 5 d. buvo paskirtas atlikti laisvės atėmimo bausmę į 7 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios gyvenamasis plotas –17 kv. m, joje įrengtos 4 miegamosios vietos, todėl vienam nuteistajam šioje gyvenamojoje patalpoje teko – 4,25 kv. m gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas skunde nenurodė tikslaus ginčo patalpoje gyvenusių nuteistųjų skaičiaus, tačiau tvirtino, kad gyvenamojoje patalpoje buvo įrengti 4 dviaukščiai geležiniai gultai (b. l. 6). Šį teiginį pareiškėjas įrodinėjo atsakovės atstovo 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618 (b. l. 22), kurioje nurodyta, kad 7 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje buvo 8 miegamosios vietos.
Byloje liudytoju apklaustas nuteistasis V. T. patvirtino, kad ginčo laikotarpiu 7 būrio 2 miegamajame buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, kurios pastoviai buvo užimtos.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes dėl nuteistųjų skaičiaus ginčo patalpoje grindė 2018 m. rugsėjo 11 d. pažyma Nr. 63-2612 (b. l. 55).
Pažymėtina, kad šioje pažymoje pateikti duomenys apie 2016 m. balandžio 28 d. buvusių įrengtų miegamųjų vietų skaičių 7 būrio 2 miegamajame, nors pareiškėjas šioje gyvenamojoje patalpoje kalėjo iki 2016 m. vasario 5 d.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui atsakovės atstovas pateikė pažymą apie nuteistųjų skaičių 3-iame sektoriuje 2012 -2016 m. kovo 1 d. (b. l. 56), iš kurios matyti, kad nuteistųjų skaičius šiame sektoriuje ginčo laikotarpiu mažėjo, tačiau, teismo nuomone, iš šio pažymos negalima nustatyti, ar mažėjant nuteistųjų skaičiui visame 3 lokaliniame sektoriuje, buvo mažinamas gyvenamųjų vietų skaičius 7 būryje, šio būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kada ir kaip jis buvo sumažintas.
Teismo nuomone, atsakovės atstovas, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio byloje, turėdamas įrodinėjimo pareigą, neargumentavo pareiškėjo pozicijos dėl įrengtų miegamųjų vietų skaičiaus ginčo patalpoje, jo mažinimo, nepateikė teismui objektyviais įrodymais pagrįstų duomenų apie gyvenamųjų vietų skaičių 7 būrio 2 miegamajame ginčui aktualiu laikotarpiu, galimai vykusias (nevykusias) gyvenamųjų patalpų pertvarkas laikotarpiu nuo 2013 m. liepos 26 d. iki 2016 m. balandžio 28 d., todėl atsižvelgdamas į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-322-858/2015), teismas sprendžia, jog Pravieniškių PN-AK nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, kad jo kalėjimo ginčo patalpoje metu, joje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos.
Atitinkamai atlikus aritmetinius skaičiavimus nustatyta, jog pareiškėjui kalint 7 būrio 2 miegamajame jam teko 2,125 kv. m gyvenamojo ploto, taigi buvo pažeista reglamentuota vienam nuteistajam tenkanti gyvenamojo ploto norma, todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad bendrabučio tipo patalpose, kuriose jis gyveno ginčui aktualiu laikotarpiu, nebuvo įrengta batų ir drabužių džiovykla, laisvalaikio kambarys, kambarys valymo inventoriui ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti, kambarys maisto produktams laikyti, įrengta virtuvėlė buvo per maža, todėl džiovinami drabužiai ir visi laisvalaikiui skirti įrenginiai, baldai ir maisto produktai buvo laikomi gyvenamosiose patalpose, tai dar labiau mažino jam tenkantį gyvenamąjį plotą.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 5.8. punkte nurodyta, kad kiekvienam būriui turi būti įrengiamas laisvalaikio kambarys, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlis (5.6 p), batų ir drabužių džiovykla (5.9. p), kambarys maisto produktams laikyti (5.10 p). Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktą, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams.
Atsakovės atstovas pateikė teismui pažymą (b. l. 65–68), kurioje nurodyta, jog 3 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje yra sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, būrio kiemuose įrengtos džiovyklos. Kad 3 sektoriuje įrengta drabužių džiovykla, patvirtina į bylą pateikta fotonuotrauka (b. l. 165). Minėtoje pažymoje taip pat nurodyta, kad 3 sektoriuje įrengtas sandėlis, kuriame laikomos valymo priemonės.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo nuomone, esant reglamentuotam reikalavimui įrengti drabužių ir avalynės džiovyklą bei valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlį kiekviename būryje arba pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 p. – dviem būriams, ši pažyma ir nuotrauka neįrodo, kad batų ir drabužių džiovykla, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų valymo ir paruošimo sandėlis buvo įrengti būtent ginčo būriams (6-7 būriuose). Šioje pažymoje nurodyta, kad 3 sektoriuje nebuvo įrengti laisvalaikio kambariai, patalpos maisto produktams laikyti Esant minėtoms faktinėms bylos aplinkybėms bei atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovė ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6, 5.8, 5.9 ir 5.10 punktuose nustatytų reikalavimų įrengti laisvalaikio kambarį, drabužių ir avalynės džiovyklą, patalpas maisto produktams laikyti, valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlį ginčo būriuose, todėl Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6 punkto, 5.8 punkto - 5.10 punktų pažeidimai laikomi nustatytais.
Konstatavus gyvenamojo ploto normos pažeidimą, spręstina, kad papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų, inventoriaus, maisto produktų, džiovinamų drabužių užimamas plotas santykinai mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl pataisos namų perpildymo buvo sunku pasinaudoti tualetu, prausykla, trūko vietos virtuvėlėje, pasivaikščiojimo kieme, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, pavalgyti ir tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017, 2017 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-479-662/2017, 2013 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-51/2013, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016, 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3395-438/2016, 2013 m. gegužės 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013).
Pareiškėjas skunde reiškė pretenzijas dėl pastato, kuriame buvo 6-7 būriai, būklės, nurodydamas, kad šis pastatas buvo netinkamas gyventi, avarinės būklės, jo stogas nebuvo keistas 54 metus, padengtas šiferiu (asbestu), paveiktas korozijos, šiferis šerpėtas, suskilinėjęs, byrantis. Pastato išorinės sienos suskilinėjusios, langų ir durų sąramos nusėdusios, vietomis po asbestiniu stogu iškritusios plytos. Pareiškėjo tvirtinimu, tokia pastato būklė kėlė grėsmę jo sveikatai ir saugumui, dėl to pastoviai gyveno streso būsenoje ir reguliariai kreipdavosi į psichinės sveikatos specialistus.
Atsakovės atstovas pateikė teismui bendrabučio, kuriame buvo 6-7 būriai, Statinio techninį (techninį energetinį) pasą Nr. 213 (b. l. 110–116), kuriame nurodyta, jog statinio naudojimo paskirtis – bendrabutis, tai paneigia pareiškėjo tvirtinimą dėl šio statinio nepritaikymo gyventi žmonėms.
Minėtame energetiniame pase nurodyta, kad statinio stogo danga yra šiferis. Ši aplinkybė nurodyta ir atsakovės atstovo į bylą pateiktoje 2018 m. rugsėjo 14 d. pažymoje Nr. 88-563 (b. l. 65–68).
Į bylą pateikti statinio techninės priežiūros žurnalo 2014-2016 metų įrašai (b. l. 100–109), iš kurių matyti, jog ginčo pastato būklė minėtu laikotarpiu buvo prasta. Nurodyta, kad stogo danga susidėvėjusi, laikančios konstrukcijos įlinkusios, dalis langų yra seni, nesandarūs, latakai leidžia vandenį, pastato mūras yrantis, susidėvėjusi vidaus apdaila, sutrūkusi nuogrinda ir pan. Nurodyta, jog būtina pakeisti stogo dangą, ir pažeistas stogo konstrukcijas, sutvarkyti lietaus nuvedimo sistemą, pažeistą mūrą, būtinas visų langų sąramų keitimas naujomis, būtina pakeisti langus naujais, suremontuoti nuogrindą, atlikti patalpų remontą. Byloje esantis 2015 m. vasario 9 d. Pravieniškių PN-AK Lankymosi 3 sektoriaus objektuose aktas Nr. 63-560 patvirtina, kad 6-7 būrių laiptinėms, koridoriams ir gyvenamosios patalpoms reikalingas remontas. Pažymėta, kad trūkumus šalinti netikslinga dėl būsimos renovacijos (I b. l. 23–24). Duomenų, kad vertinamuoju laiku atsakovės atstovas šalino Statinio techninės priežiūros žurnale nurodytus defektus, byloje nėra. Atsakovės atstovas tvirtino, kad duomenų apie atliktus remontus ginčo patalpose pateikti negali, nes jie nekaupiami, šiuo metu šios patalpos pertvarkytos į kamerų tipo patalpas.
Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes bei jas patvirtinančius įrodymus, pareiškėjo pretenzijos dėl labai prastos pastato, kuriame buvo 7 būrys, techninės būklės, asbesto jo gyvenamojoje aplinkoje buvimo pripažintinos pagrįstomis.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą taip pat siejo su blogu gyvenamųjų patalpų apšvietimu. Tvirtino, jog dėl to negalėjo skaityti ir rašyti, jam skaudėjo akis.
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojusi iki 2015 m. lapkričio 1 d., toliau - ir Higienos norma HN 76:2010) bei Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015).
Pagal Higienos normos HN 76:2010 22 p., mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. (Higienos normos HN 76:2010 23 p.). Higienos normos HN 134:2015 14 punktas numato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx.
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą tvirtino, kad 7 būrio 2 gyvenamoji patalpa Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos specialistų nebuvo tikrinta. Pozicijos dėl pareiškėjo argumentų dėl netinkamos gyvenamosios patalpos apšvietos atsakovės atstovas neišdėstė, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ginčo patalpų dirbtinės apšvietos atitiktį aukščiau nurodytų higienos normų įtvirtintiems reikalavimams, todėl, teismo nuomone, iš esmės galimas atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų šiuo aspektu konstatavimas, tačiau, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką tokio pobūdžio bylose, pareiga pateikti detalų kalinimo sąlygų apibūdinimą tenka pareiškėjui. Kiekvienu individualiu atveju įvertinamas pareiškėjo tvirtinimo dėl netinkamų higienos sąlygų nuoseklumas, patikimumas ir pagrįstumas.
Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kada ir kuo pasireiškė netinkamas gyvenamosios patalpos apšvietimas, į bylą nepateikta jokių duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl to pataisos namų pareigūnams, administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms, todėl abstrakčių, bendro pobūdžio, niekuo nepagrįstų aplinkybių pagrindu šiuo aspektu negali būti konstatuoti neteisėti Pravieniškių PN-AK veiksmai.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas ir dėl buitinių parazitų (tarakonų, blakių) gyvenamosiose bei bendrojo naudojimo patalpose, tvirtino, kad dėl jų sukandimo negalėdavo išsimiegoti.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 60 punktą, laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją), kurį atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla. Analogiški reikalavimai įtvirtinti Higienos normos HN 134:2015 20 punkte.
Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK buvo sudarę kenkėjų kontrolės paslaugų sutartis su UAB „Dezinfa“, pagal kurios nuostatas kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus (b. l. 69–72). Iš teismui pateiktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo išrašų, darbų atlikimo aktų (b. l. 73–80) matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu ginčo būrio patalpų kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyje nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Pažymėtina, kad minėtų darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai. Įvertinus nustatytas aplinkybes, teismo nuomone, nepaneigta pareiškėjo nurodyta aplinkybė dėl buitinių parazitų tam tikrais periodais buvimo gyvenamosiose patalpose.
Tačiau nagrinėjamame kontekste būtina pažymėti, kad, pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, pareiga tvarkyti bei valyti gyvenamąsias patalpas nustatyta jose gyvenantiems asmenims, todėl švarios ir tvarkingos aplinkos, tinkamų gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklausė ir nuo pačių nuteistųjų (tarp jų ir pareiškėjo) valinių veiksmų.
Pareiškėjas reiškė pretenzijas dėl prie grindų nepritvirtintų lovų, nurodydamas, kad vartantis, lova judėdavo, todėl negalėjo tinkamai išsimiegoti.
Lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimai nustatyti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse, kuriose reikalavimo pritvirtinti lovas prie grindų nėra nustatyta. Toks reikalavimas neįtvirtintas ir nuteistųjų buitinį aprūpinimą reglamentuojančiame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše, patvirtintame Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139.
Atsižvelgiant į tai, kad lovos pritvirtinimas prie grindų nėra reglamentuotas, pareiškėjo pretenzijos dėl nepritvirtintų lovų atmestinos kaip nepagrįstos. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kad dėl nepritvirtintų, judančių lovų keliamų nepatogumų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą, o šis į jo prašymus (skundus) nereagavo.
Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą siejo su netinkamai įrengtu pasivaikščiojimo kiemeliu, tvirtindamas, kad jame nebuvo pavėsinės ar stogelio, lietaus vandens nutekėjimui skirtų kanalizacijos šulinių. Kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštelės, tai kėlė grėsmę būti traumuotam sporto inventoriumi. Pasivaikščiojimo kiemelis arti gamybinių patalpų, kuriose buvo deginamos gamybinės atliekos, todėl oras buvo užterštas. Reiškė pretenzijas dėl sporto aikštynų būklės, teigdamas, kad ji buvo avarinė.
Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą ir 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme, todėl pareiškėjo pretenzijos dėl lietaus vandens kanalizacijos šulinių bei stogelių nebuvimo yra nepagrįstos.
Higienos normos HN 76:2010 18.3. punkte buvo nurodyta, jog sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti, sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei.
Atsakovės atstovas tvirtino, kad viena sporto aikštelė buvo išardyta, kita – atitverta nuo pasivaikščiojimo kiemelio, tačiau iš šios formuluotės neaišku, ar išardytoji sporto aikštelė buvo atitverta nuo pasivaikščiojimo kiemelio, ar ne, todėl pareiškėjo argumentai dėl pasivaikščiojimo aikštelės neatitvėrimo lieka nepaneigti.
Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad byloje vertinamu laikotarpiu buvo nustatyti Aplinkos oro apsaugos įstatymo pažeidimai 4-7 būrių pasivaikščiojimo kieme (oro taršos faktas buvo nustatytas 2015 m. sausio mėn. (b. l. 169–170), taip pat nėra duomenų apie pareiškėjo reikštas pretenzijas dėl nešvaraus oro pasivaikščiojimo kieme, todėl jo argumentai dėl užteršto oro pasivaikščiojimo kieme atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad prie įėjimo į bendrabutį durų buvo pažymėta vieta rūkymui, tačiau pagal galiojantį teisinį reglamentavimą rūkymo vietos nebuvo įrengtos. Teigė, kad nuolatos buvo rūkoma bendro naudojimo ir gyvenamosiose patalpose, dėl to pareiškėjas buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte yra įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Pagal Higienos normos HN 76:2010 14 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Analogiškos nuostatos įtvirtintos Higienos normos HN 134:2015 7 punkte.
Aukščiau nurodytos Tabako kontrolės įstatymo ir Higienos normų nuostatos suponuoja išvadą, kad pataisos įstaiga turi imtis priemonių, kad nerūkantiems nuteistiesiems būtų užtikrinta saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, t.y. nerūkantys asmenys nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.
Atsakovės atstovas neginčijo pareiškėjo nurodytos aplinkybės, jog jis yra nerūkantis, todėl ši aplinkybė laikoma nustatyta.
Atsiliepime į skundą Pravieniškių PN-AK nurodė, jog pataisos namuose rūkyti nuteistųjų patalpose yra draudžiama, tam bendrabučių teritorijose įrengtos rūkymo vietos, kurios pažymėtos informaciniais lipdukais „Rūkymo vieta“.
Reikalavimai rūkymo vietų įrengimui nustatyti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 122:2006 „Rūkymo patalpų (vietų) įmonėse, įstaigose ir organizacijose įrengimo ir eksploatavimo reikalavimai“ 6-17 punktuose.
Nors atsakovės atstovas teigė bei pareiškėjas patvirtino, kad rūkymui skirta vieta buvo pažymėta, tačiau duomenų apie jos įrangos atitiktį aukščiau nurodytos Higienos normos HN 122:2006 6-17 punktų reikalavimams į bylą nėra pateikta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl netinkamo rūkymo vietos įrengimo byloje yra nepaneigti.
Tačiau, nagrinėjamu aspektu būtina pažymėti, kad, formuodamas teismų praktiką, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo bylose yra pasisakęs, kad tuo atveju, kai pareiškėjas į administraciją su prašymu ar skundu dėl rūkymo patalpose raštu nesikreipė, nėra jokio pagrindo spręsti, jog laisvės atėmimo vietos administracija nesiėmė reikiamų veiksmų, kad būtų užtikrintas draudimas rūkyti gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose, dėl to, laikydama pareiškėją kartu su šiose patalpose rūkančiais nuteistaisiais, būtų pažeidusi teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-1251/2013).
Į bylą nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į Pravieniškių PN-AK pareigūnus, administraciją dėl kitų nuteistųjų rūkymo gyvenamosiose ar bendro naudojimo patalpose, o šie nesiėmė veiksmų galimiems pažeidimams pašalinti. Atsižvelgęs į tai, atsakovės atsakomybė šiame kontekste negalima.
Jam padarytą žalą pareiškėjas siejo su atsakovės atstovo veiksmais, laikant jį kartu su nuteistaisiais, sergančiais tuberkulioze, kitomis užkrečiamomis ligomis, iki jiems būdavo nustatyta diagnozė. Teigė, jog dėl to jis nuolatos jautė pavojų, buvo streso būsenos, bijodamas užsikrėsti kokia nors pavojinga ūmine liga.
Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo 2018 m. rugpjūčio 6 d. pažymoje Nr. 81 (3)-81 (3)-367 (b. l. 52–53) nurodyta, kad Pravieniškių PN-AK per pastaruosius metus atvira tuberkulioze nuteistieji nesirgo. Buvo nustatyta pora neatviros tuberkuliozės atvejų. Nustačius tokius atvejus, asmenys nedelsiant ištyrimui ir gydymui siunčiami į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Visos patalpos, kuriose gyveno toks nuteistasis, yra valomos ir dezinfekuojamos, kontaktavę su juo asmenys papildomai stebimi, jiems atliekami tyrimai plaučių tuberkuliozei nustatyti.
Nuteistųjų profilaktinių tyrimų organizavimo tvarką, periodiškumą reglamentuoja Asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, sveikatos profilaktinio tikrinimo dėl pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamų ligų tvarkos aprašas, patvirtintas Teisingumo ir Sveikatos apsaugos ministrų 2002 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 343/191 (toliau – ir Aprašas), pagal kurio 3 punktą, profilaktinių tyrimų atlikimą organizuoja laisvės atėmimo vietų įstaigų sveikatos priežiūros tarnybų vadovai, o Laisvės atėmimo vietų ligoninėje – gydomųjų skyrių vadovai. Asmenys, įtariami sergantys pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, hospitalizuojami ir (ar) izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2002 m. birželio 13 d. įsakymo Nr. 278 „Dėl Pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, dėl kurių ligoniai, asmenys, įtariami, kad serga pavojingomis ar ypač pavojingomis užkrečiamosiomis ligomis, asmenys, turėję sąlytį, ar šių ligų sukėlėjų nešiotojai turi būti hospitalizuojami, izoliuojami, tiriami ir (ar) gydomi privalomai, sąrašo patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 62-2527, Nr. 75-3245) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (Aprašo 5 p.). Laisvės atėmimo vietų įstaigose dirbantys gydytojai vykdo asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietų įstaigose, ugdymą pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų prevencijos klausimais (Aprašo 6 p.). Šis Aprašas reglamentuoja ir profilaktinių tyrimų atlikimo periodiškumą, pagal kurį dėl tuberkuliozės tikrinami naujai į kalinimo įstaigą atvykę nuteistieji, 1 kartą per metus (jei nebuvo atlikta dėl kitų priežasčių) pagal epidemiologines ir klinikines indikacijas bei priimant į darbą.
Atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą pareiškėjas grindžia aplinkybėmis, jog tuberkulioze ir kitomis užkrečiamomis ligomis susirgę nuteistieji kartu su pareiškėju naudojosi bendrojo naudojimo patalpomis, tvirtindamas, jog tai kėlė jam grėsmę užsikrėsti sunkiomis ligomis, tačiau jis nekelia pretenzijų dėl aukščiau nurodytų Aprašo nuostatų netinkamo vykdymo, t. y. dėl patikrinimų nustatytu terminu neatlikimo, periodiškumo nesilaikymo, infekuotų asmenų neizoliavimo ir pan., todėl, nekonstatavus konkrečių Aprašo normų pažeidimų, atsakovės atstovo atsakomybė negalima. Be to, pažymėtina, kad galima tokia situacija, jog tinkamai vykdydamas Aprašo nuostatas, dėl tam tikrų priežasčių (susirgusio asmens elgesio, nežymių ligos požymių, nesant informacijos apie galimai sergančius asmenis ir pan.) atsakovės atstovas pagrįstai tam tikrą laikotarpį galėjo nežinoti, jog pataisos namuose kalintys asmenys serga tuberkulioze ar kitomis užkrečiamomis ligomis.
Įvertinus aukščiau išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, konstatuotina, jog pareiškėjas buvo laikomas Pravieniškių PN-AK pažeidžiant nustatytą teisinį reguliavimą tuo aspektu, kad 162 dienas buvo kalinamas higienos reikalavimų neatitinkančiose, techniškai netvarkingose bendrabučio tipo patalpose, pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą.
Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, papildomais nepatogumais, diskomfortu, emocine depresija, sumažėjusiu pasitikėjimu savimi, sutrikusiu visaverčiu gyvenimu ir socialiniais įgūdžiais ir pan.
Byloje esančiuose dokumentuose apie pareiškėjo fizinę ir psichinę sveikatą (b. l. 51, 54) duomenų, kad pareiškėjas byloje vertinamu laikotarpiu kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl netinkamų kalinimo sąlygų sukeltų sveikatos problemų, nėra, todėl spręstina, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų byloje vertinamu laikotarpiu poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Tačiau teismui nekyla abejonių, kad dėl byloje nustatytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008-11-28 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009), tačiau nustatant padarytos žalos dydį, privalu atsižvelgti į bylos aplinkybes.
Teismas, vertindamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą, atsižvelgia į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius - kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku jis turėjo galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla, tai iš dalies kompensavo gyvenamosios vietos ploto trūkumą.
Tačiau, teismo nuomone, nors pareiškėjui ir buvo suteikta reglamentuota judėjimo laisvė, bet pažeidžiant vienam nuteistajam nustatytą gyvenamojo ploto normą pareiškėjas kalėjo gana ilgai (162 dienas), šis pažeidimas buvo pastovus, pareiškėjui tekusi gyvenamojo ploto norma pažeista gana žymiai (pareiškėjui teko 2,125 kv. m, be to, atsižvelgtina į tai, kad šį plotą atitinkamai mažino gyvenamosiose patalpose buvę baldai, džiovinami daiktai, kiti įrenginiai), taip pat byloje nustatyti ir kiti higienos normų reikalavimų pažeidimai (techniškai netvarkingas statinys ir gyvenamosios patalpos, nepakankama buitinių parazitų kontrolė, neužtikrinta saugi sveikatai aplinka (asbesto buvimas, neatitvertas sporto kiemelis ir pan.). Spręstina, jog nustatytų aplinkybių kumuliatyvus veikimas suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos Pravieniškių PN-AK ginčo laikotarpiu sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsniu.
Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, nesant duomenų kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjui būtų atsiradę kokie nors negrįžtami sveikatos sutrikimai, nenustačius, jog atsakovo atstovas būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą, atsižvelgiant Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 1200 Eur, kuri priteistina iš atsakovės pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 1200 Eur (tūkstantį du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Sprendimas per vieną trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.