Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Regina Pocienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi D. Š. atstovo advokato Mindaugo Palijansko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarimo, kuriuo D. Š. pripažinta kalta padariusi administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos ATPK 173(³) str. 1 d,. ir jai paskirta 200 Lt bauda,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausioji specialistė Raimonda Zujūtė-Manzurovė 2014 m. rugpjūčio 27 d. D. Š. atžvilgiu surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 010578 už tai, kad ji nevykdė valstybinės mokesčių inspekcijos pareigūno nurodymo. Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyr. specialistė R. Zujūtė-Manzurovė D. Š. 2014 m. liepos 29 d. surašė ir D. Š. pasirašytinai įteikė mokesčių administratoriaus nurodymą Nr. FRO698-231, kuriame nurodyta per 10 dienų nuo dokumento gavimo dienos mokestiniam tyrimui pateikti paaiškinimus apie nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 gruodžio 31 d. įsigytą turtą ir (ar) pajamų gavimo šaltinius, gautas ir perleistas lėšas, juos pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, bei gyventojo apytiksles vartojimo išlaidas. D. Š. mokesčių administratoriaus nurodymo neįvykdė ir nepranešė neįvykdymo priežasčių. Tuo ji trukdė mokesčių administratoriui tinkamai atlikti savo pareigas. Šiais savo veiksmais D. Š. pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 2 punktą.

Apeliaciniame skunde pažymima, kad nors Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 str. numato mokesčių administratoriaus teisę, gauti duomenis ir dokumentų nuorašus, tačiau mokesčių administratorius šia teise negali piktnaudžiauti, t.y. jis negali reikalauti iš mokesčių mokėtojo – fizinio asmens – pateikti duomenis ir informaciją, kurių asmuo neturi pareigos kaupti, saugoti ir jais nedisponuoja, nes jokie šiuo metu galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai nenumato fiziniam asmeniui pareigos kaupti bei saugoti tokią informaciją ar duomenis. Taip pat joks teisės aktas, nenumato pareigos fiziniam asmeniui rinkti bei kaupti čekius, vesti sudarytų sandorių, įsigytų prekių bei paslaugų apskaitą. Advokato M. Palijansko manymu, nors apylinkės teismo nutarime nurodyta, kad mokesčių administratorius iš D. Š. nereikalavo kaupti kokius nors duomenis, tačiau akivaizdu, jog toks reikalavimas išplaukia iš paties nurodymo pateikti informaciją, kiek asmuo ar jo šeima už kelerius praėjusius metus gali išleisti: augalų, gyvūnų įsigijimui ir priežiūrai, namų apyvokos įrangai, maistui, rūbams, avalynei, transportui, restoranams ir t.t. Todėl apylinkės teismo motyvas, jog nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad mokesčių administratorius reikalavo iš D. Š. pateikti mokesčių įstatymuose nenurodytą informaciją – nepagrįstas. Apeliaciniame skunde pažymima, kad Mokesčių administravimo įstatyme 36 str. 8 p. numatyta, jog mokesčių mokėtojas turi teisę nevykdyti neteisėtų mokesčių administratoriaus nurodymų, įskaitant teisę, atsisakyti pateikti informaciją, jei nurodymas pateikiamas dėl duomenų, kuriais mokesčių mokėtojas nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus neprivalo kaupti. Taigi asmuo negali būti baudžiamas už tai, kad jis pasinaudojo jam įstatymo garantuojamomis teisėmis.

Skunde advokatas M. Palijanskas atkreipia dėmesį į tai, kad šiuo metu galiojantys Lietuvos Respublikos teisės aktai taip pat nenumato mokesčių administratoriaus teisės, reikalauti iš fizinio asmens pateikti tokio pobūdžio informaciją, kuri iš esmės laikytina informacija apie asmens privatų gyvenimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog privati informacija - tai tokia informacija, kuri savo turiniu yra neatsiejamai susijusi su privačiu asmens gyvenimu. Tai, vadovaujantis Konstitucinio teismo išaiškinimu, yra individo asmeninis gyvenimas: gyvenimo būdas, šeimyninė padėtis, gyvenamoji aplinka, santykiai su kitais žmonėmis, individo pažiūros, įsitikinimai, įpročiai, jo fizinė bei psichinė būklė, sveikata, garbė, orumas, teistumas ir kt (žr., pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. spalio 23 d. nutarimą, 2003 m. kovo 24 d. nutarimą). Advokato M. Palijansko manymu, informacija apie asmens pajamas ir išlaidas, turtą, o ypač išlaidų detalizavimas, kokiems poreikiams kokia pinigų suma buvo išleista per trejus ar penkerius praėjusius metus, neatsiejamai susijusi su privačiu asmens gyvenimu. Tokia informacija neabejotinai atskleidžia, koks yra asmens, ar jo šeimos gyvenimo būdas, aplinka, įpročiai, pomėgiai, sveikata ir t.t., todėl reikalaujama informacija neabejotinai laikytina asmens privačia informacija. Kiekvienas asmuo turi teisę į tokios informacijos slaptumą, nes tokią jo teisę garantuoja ir saugo Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Valstybės institucijos neturi teisės savavališkai ir nepagrįstai apriboti ar pažeisti žmogaus teisės į privatų gyvenimą. Informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą galima rinkti ir (ar) skelbti tik esant to žmogaus sutikimui, o kai tokio sutikimo nėra, privataus gyvenimo neliečiamumas gali būti apribotas ir suvaržytas tik įstatymu ir tik turint teismo leidimą. Šis reikalavimas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 str. 3 d., kurioje aiškiai pasakyta, kad informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą.

Advokatas M. Palijanskas pažymi, kad D. Š. žiniomis, mokesčių administratorius galimai disponuoja tam tikra informacija, t.y. registruotinu turtu, gaunamomis pajamomis, išrašais iš bankų sąskaitų, kuri neatsiejamai susijusi su ja kaip su privačiu asmeniu. Todėl tokie reikalavimai nepagrįstai apsunkina mokesčių mokėtojo padėtį.

Be to advokato M. Palijansko manymu, neteisėtas mokesčių administratoriaus nurodymas negali būti laikomas teisėtu vien dėl to, kad asmuo nepasinaudojo jo apskundimo teise. Skųsti nurodymą ar jo neskųsti - tai asmens pasirinkimo teisė, bet ne veiksnys, lemiantis nurodymo teisėtumą

Todėl, advokato M. Palijansko nuomone, tiek mokesčių administratoriaus nurodymas, tiek teismo sprendimas - skirti asmeniui baudą, už tai, kad jis nevykdė mokesčių administratoriaus neteisėto nurodymo, laikytinas neteisėtu ir nepagrįstu.

Administracinėn atsakomybėn patrauktos D. Š. atstovo advokato Mindaugo Palijansko apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 302¹¹ str. 1 d. įtvirtinta, kad apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą.

Lietuvos Respublikos ATPK 302¹⁰ str. 2 d. numatyta, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip.

Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo bylos Nr. ATP-1245-318/2014 medžiagos, D. Š. šaukimą, atvykti į administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimą, vykusį 2014 m. rugsėjo 30 d. 14.30 val. Vilniaus miesto apylinkės teisme, atsiėmė jos vyras (b. l. 19). Todėl apylinkės teismas padarė pagrįstą išvadą, kad D. Š. apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai. Nors D. Š. į teismo posėdį neatvyko, tačiau prašymo atidėti bylos nagrinėjimą nepateikė. Jos interesus teismo posėdžio metu tinkamai gynė atstovas advokatas M. Palijanskas. Be to D. Š. atstovo adv. M. Palijansko apeliacinis skundas yra išsamus ir aiškus. Advokatas skunde nenurodė jokių duomenų, kuriuos galėtų papildomai pateikti skundą nagrinėjant teismo posėdžio metu. Todėl, teismo manymu, rengti teismo posėdį ir apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nėra pagrindo.

D. Š. nubausta už pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 173(³) str. 1 d., padarymą.

Lietuvos Respublikos ATPK 173(³) str. 1 d. numatyta, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovų ir kitų pareigūnų nurodymų mokesčių ir kitų įmokų į biudžetą apskaičiavimo bei mokėjimo klausimais nevykdymas, taip pat trukdymas įgyvendinti kitas jų teises, užtraukia baudą nuo penkiasdešimties iki dviejų tūkstančių litų.

Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. nustatyta, kad organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš Lietuvos Respublikos ATPK 257 str. taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip materialinės tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Apeliacinės instancijos teismas susipažinęs su administracinio teisės pažeidimo byla, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinti visi administracinio teisės pažeidimo byloje surinkti įrodymai ir pagrįstai konstatuota, jog D. Š. padarė jai inkriminuotą teisės pažeidimą.

Apeliaciniu skundu D. Š. atstovas adv. M. Palijanskas nesutiko su jo atstovaujamai D. Š. inkriminuojamu pažeidimu ir nurodė, kad Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, reikalaudama iš fizinio asmens pateikti informaciją apie 2009 m. sausio 1 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu įsigytą turtą ir (ar) pajamų gavimo šaltinius bei gautas ir perleistas lėšas, gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo išlaidas bei tai pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, piktnaudžiavo Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 jai suteikta teise. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. D. Š. kaltė dėl pažeidimo, numatyto Lietuvos Respublikos ATPK 173(3) str. 1 d., padarymo yra įrodyta byloje surinktais, teismo ištirtais ir skundžiamame nutarime aptartais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu Nr. 010578 (b. l. 1), Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymu (b. l. 5), Vilniaus apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovo Jono Osterio paaiškinimais (b. l. 20-21).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 40 str. 2 p. numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti jam įstatymų suteiktų teisių.

Mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę gauti iš asmenų, tarp jų iš kredito, mokėjimo ir elektroninių pinigų įstaigų, funkcijoms atlikti reikiamus duomenis ir dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis (kopijas) apie to arba kito asmens turtą, pajamas, išlaidas ir veiklą, naudotis savo ir kitų juridinių asmenų valdomų ar tvarkomų registrų, duomenų bazių informacija (Mokesčių administravimo įstatymo 33 str. 1 p.).

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 33 str. 13 p. numatyta, kad Mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, turi teisę nurodyti asmenims pateikti centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta forma ir tvarka paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

Įstatymo 41 str. numatyta, kad mokesčių mokėtojas privalo ne vėliau kaip per 10 dienų (jei mokesčių administratorius nenustato ilgesnio termino) nuo šio Įstatymo 33 straipsnio 13 punkte minimo mokesčių administratoriaus nurodymo įteikimo dienos pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijoje atliekamas mokestinis tyrimas. Siekiant šį tyrimą atlikti visapusiškai, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymu 33 str. 13 p. ir 41 str. nuostatomis, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos vyriausioji specialistė Raimonda Zujūtė-Manzurovė 2014 m. liepos 29 d. nurodymu Nr. (4.65)-FR0698-231 D. Š. nurodė pateikti paaiškinimus apie laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2012-12-31 įsigytą turtą ir (ar) pajamų gavimo šaltinius, gautas ir perleistas lėšas ir juos pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, bei gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo išlaidas.

Pažymėtina, kad mokesčių administratoriaus nurodymas, tai dokumentas, turintis užtikrinti maksimalų įrodymų surinkimą bei visapusišką jų įvertinimą, tarnaujantis mokesčių administratoriaus baigiamojo akto priėmimui. Mokesčių administratoriaus nurodymas vertintinas kaip procedūrinis dokumentas, priimtas mokesčių administratoriui atliekant tiesiogines funkcijas, siekiant atlikti mokestinio tyrimo veiksmus, tačiau jis nėra galutinis ir pareiškėjui nesukelia materialiųjų teisinių pasekmių. Minimas nurodymas pats savaime nedaro įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms, juo tik pradedama mokestinio tyrimo procedūra (Administracinė byla Nr. AS438-236/2014).

Iš 2014 m. rugpjūčio 27 d. administracinio teisės pažeidimo protokole Nr. 010578 esančio D. Š. pasiaiškinimo matyti, kad ji padaryto pažeidimo neginčijo, nurodė, kad pažeidimas buvo padarytas dėl to, kad ji pakeitė advokatą, kuris nespėjo susipažinti su nauja medžiaga. Be to D. Š. atstovas adv. M. Palijanskas teismo posėdžio metu aiškino, kad dalį duomenų, nurodytų mokesčių administratoriaus nurodyme jo atstovaujamoji pateikti galėjo. Taip pat ji galėjo kreiptis dėl termino informacijai pateikti pratęsimo (b. l. 20).

Administracinėn atsakomybėn patrauktos D. Š. atstovo adv. M. Palijansko apeliacinio skundo argumentas, kad mokesčių administratorius D. Š. pateikdamas nurodymą, pažeidė jos teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą, taip pat nepagrįstas.

Pažymėtina, jog asmens teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą nėra absoliuti. Konstitucinis Teismas 2002 m. kovo 14 d. nutarime pažymėjo, jog pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jei yra laikomasi šių sąlygų: 1) tai daroma įstatymu; 2) ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; 3) ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; 4) laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.

Kaip jau minėta, mokesčių administratorius D. Š. mokestinį nurodymą pateikė vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo nuostatomis. D. Š. pateikti paaiškinimus mokesčių administratoriui privalėjo dėl jos sutuoktinio atžvilgiu atliekamo mokestinio tyrimo, siekiant nustatyti, ar asmens pajamos buvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ir, ar turimas turtas buvo įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas. Iš paaiškinimo apie gyventojo (šeimos) apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas matyti, jog nurodyme reikalaujama nurodyti tik išleistų pinigų sumą, tačiau neprašoma tiksliai įvardinti, būtent kokie daiktai, koks jų kiekis ir kokiomis aplinkybėmis buvo įgyti ar kokiomis paslaugomis per nurodytą laikotarpį naudojosi šeima. Be to paaiškinimo pildymo instrukcijoje numatyta, kad asmuo, teikdamas paaiškinimą, gali pasirinkti, ar išlaidų sumą detalizuoti pagal išlaidų rūšis, ar pateikti bendrą išlaidų sumą už metus (b. l. 12). Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju D. Š. teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą buvo ribojama laikantis visų Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 14 d. nutarime numatytų sąlygų. Todėl mokesčių administratorius D. Š. pateikdamas nurodymą, jos teisės į privataus gyvenimo neliečiamumą nepažeidė.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog D. Š. duomenų, nurodytų mokesčių administratoriaus nurodyme, nepateikė piktybiškai. Todėl apylinkės teismas tokius D. Š. veiksmus pagrįstai įvertino kaip trukdymą mokesčių administratoriui tinkamai atlikti savo pareigas.

Apylinkės teismo D. Š. paskirta Lietuvos Respublikos ATPK 173(3) str. 1 d. sankcijoje numatyta mažesnė už vidurkį bauda yra teisinga, atitinka pažeidėjos asmenybę, jos padarytos veikos pavojingumą, pasekmes ir nėra aiškiai per griežta. Todėl nenustačius jokių išskirtinių ir išimtinių aplinkybių, mažinti paskirtą baudą nėra įstatyminio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti dėl skunde išdėstytų motyvų, nėra įstatyminio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

D. Š. atstovo adv. Mindaugo Palijansko apeliacinio skundo netenkinti. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.