Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

nuteistasis S. P. pripažintas kaltu pagal BK 281 str. 6 d. už tai, kad 2007 m. lapkričio 7 d., apie 14 val., Liepų gatvėje, Aleksandrijos kaime, Skuodo rajone, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, pažeidė Kelių eismo taisyklių (KET) 68 punkto reikalavimą, nes neblaivus vairavo kelių transporto priemonę – automobilį BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 172 ir 174 punktų reikalavimus, nes viršijo leistiną 50 km/val. greitį ir gyvenvietėje važiavo ne mažesniu kaip 105 km/val. greičiu, pažeidė KET 53 punkto reikalavimą, nes sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams – pėstiesiems vaikams, ėjusiems iš Aleksandrijos pagrindinės mokyklos Liepų gatvės važiuojamosios dalies kairės ir dešinės pusės pakraščiais, nesuvaldė automobilio, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmonės, t. y. S. P. vairuojamas nesuvaldytas automobilis išslydęs į važiuojamosios dalies kairę pusę partrenkė ta pačia kryptimi link gyvenvietės centro važiuojamosios dalies kairiuoju pakraščiu ėjusius tris mažamečius pėsčiuosius: A. P. , g. 1997-07-09, M. K. , g. 1997-02-07, S. B. , g. 1997-06-02, dėl to M. K. ir S. B. nuo patirtų kūno sužalojimų mirė įvykio vietoje, o A. P. nuo patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo mirė 2007-11-07 19.40 val. VšĮ Klaipėdos apskrities ligoninės Skuodo filialo Chirurgijos skyriuje.

S. P. pripažintas kaltu pagal BK 144 str. dar ir už tai, kad, būdamas policininkas, dirbdamas Skuodo r. PK VP VTS PB patruliu, 2007 m. lapkričio 7 d., apie 14 val., Liepų g., Aleksandrijos k., Skuodo r., eismo įvykio metu automobiliu partrenkęs ir taip sukėlęs pavojų A. P. , g. 1997-07-09, M. K. , g. 1997-02-07, ir S. B. , g. 1997-06-02, gyvybei, turėdamas pagal Kelių eismo taisyklių 269 punkto ir Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio l dalies 3 punkto reikalavimus pareigą rūpintis nukentėjusiais asmenimis, jiems nepagelbėjo, neiškvietė greitosios pagalbos, kai grėsė pavojus jų gyvybei, ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, nors turėjo galimybę suteikti A. P. , M. K. ir S. B. pagalbą.

M. K. pripažintas kaltu pagal BK 144 str. ir nuteistas už tai, kad, būdamas policininkas, dirbdamas Skuodo r. PK VP VTS PB, patruliu, 2007 m. lapkričio 7 d., apie 14 val., Liepų g., Aleksandrijos k., Skuodo r., būdamas liudininku eismo įvykio, kurio metu S. P. automobiliu partrenkė ir taip sukėlė pavojų A. P. , g. 1997-07-09, M. K. , g. 1997-02-07, ir S. B. , g. 1997-06-02, gyvybei, turėdamas pagal Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio l dalies 3 punkto reikalavimą pareigą rūpintis nukentėjusiais asmenimis, jiems nepagelbėjo, neiškvietė greitosios pagalbos, kai grėsė pavojus jų gyvybei, ir iš eismo įvykio vietos nuvažiavo, nors turėjo galimybę suteikti A. P. , M. K. ir S. B. pagalbą.

Be to, S. P. atkreipia dėmesį, jog liudytojas M. V. parodė, kad nematė apeliantų vartojančių alkoholį. Tik mano, kad jie buvo apsvaigę, nes abu garsiau kalbėjo. S. P. pažymi, jog taip pat minimas liudytojas nurodė, jog iš jo alkoholio kvapas nesklido, jis nesvyravo, bet iš jo( S. P. ) manierų ir garsesnio kalbėjimo, nei įprasta asmeniui, galėjo pasakyti, kad S. P. yra apsvaigęs. S. P. akcentuoja, kad šis liudytojas jo nepažinojo, todėl tokiais šio liudytojo vertinimais negalima grįsti jo būklės autoįvykio metu.

S. P. taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytojas V. J. teisme nurodė, kad tai, jog prieš autoįvykį jis( S. P. ) ir M. K. išgėrę, jis nusprendė iš jų veidų – buvę paraudę žandai, kalbėjo garsiau nei paprasta, o po autoįvykio jo( S. P. ) akys ir žandai taip pat atrodė paraudę. V. J. iš kalbos suprato, kad S. P. yra išgėręs. Apeliantas pažymi, kad atsakydamas į klausimus šis liudytojas ne kartą nurodė, kad alkoholio kvapo važiuojant kartu su juo( S. P. ) viename automobilyje jis neužuodė. Be to, nuteistasis S. P. teigia, jog liudytojo S. D. parodymai nepatvirtina, kad autoįvykio metu jis galėjo būti apsvaigęs nuo alkoholio.

Nuteistasis S. P. nurodo, kad, be minėtų įrodymų, teismas jo apsvaigimą nuo alkoholio dar grindžia specialisto V. Armono išvada, kur cituojama, kad eismo įvykio metu jo kraujyje buvo daugiau nei 0,4 promilės alkoholio, tačiau, S. P. manymu, nebuvo įvertinama, kad šioje išvadoje buvo atsakoma į pateiktus specialistui klausimus, t. y. ar galėjo būti nuteistojo kraujyje daugiau nei 0,4 promilės alkoholio, jei jis būtų išgėręs įvairiu laiku įvairų kiekį – nuo 200 iki 500 gr. 40° degtinės. Apelianto įsitikinimu, ir ši specialisto išvada neduoda pagrindo teigti, kad jis buvo išgėręs alkoholinių gėrimų autoįvykio metu.

Nuteistasis S. P. , be to, mano, kad minimas eksperto V. Armono teismo posėdyje paaiškinimas, kad jo toksikologinis kraujo tyrimas buvo atliktas pagal pateiktus penkis situacinius klausimus, varijuojant su kūno mase, svoriu, ūgiu, tačiau pažymi, jog šis paaiškinimas pateiktas po specialisto išvadų Nr. T-A 33133/07(03), Nr. T-N 44/07(03), Nr. T-A 8471/07, Nr. T-N 984/07(01), kuriose buvo pateikti jo kraujo ir šlapimo tyrimo rezultatai ir juose nurodyta, kad nei šlapime, nei kraujyje alkoholio nerasta. Šie eksperto paaiškinimai, apelianto nuomone, iš tikro lietė anksčiau minėtą išvadą apie teorinę galimybę būti apsvaigusiam nuo alkoholio.

Nuteistasis S. P. teigia ir tai, kad nuosprendyje kaip įrodymas, jog jis gėrė degtinę, minimas apžiūros protokolas bei teisme peržiūrėta vaizdo medžiaga, iš kurios padaryta išvada, jog matyti, kaip M. K. išgeria 8 nepilnas taureles degtinės ir tiek pat paduoda S. P. . Tačiau apeliantas S. P. pažymi, kad apžiūros protokole, prie jo pridėtose fotolentelėse, pačioje vaizdajuostėje nėra užfiksuota, kad M. K. būtų padavęs pripiltą taurelę jam (S. P. ) ir jis šias būtų išgėręs. Nuteistasis atkreipia dėmesį ir į tai, kad protokole užfiksuota, jog M. K. išgeria 8 taureles (dvi iš jų po pusę) ir vieną taurelę išpila ant stalo, o fotolentelėse užfiksuota, kad M. K. išgeria 9 taureles ir vieną išpila ant stalo. S. P. įsitikinimu, stebint vaizdo įrašą, nėra galimybės nustatyti ar taurelės buvo pripilamos visiškai pilnos ar ne, tačiau neginčijamai nustatyta, kad buvo atneštas 500 g talpos butelis ir 50 g talpos taurelė, todėl pagal fotolentelėje ir videomedžiagoje užfiksuotus duomenis, jam negalėjo likti degtinės ir jis negėrė. Mano, jei galima būtų tikėti apžiūros protokolu, jam galėjo likti apie 50 gramų degtinės, tačiau ir jame nėra nuorodos, kad degtinę būtų gėręs.

Apelianto nuomone, tai, kad jis gėrė alkoholį prieš autoįvykį, neįrodo ir minimas apžiūros protokolas, kuriame nustatyta, kad jis pirko du butelius degtinės UAB „Lukoil Baltija“ degalinėje. Pažymi, kad šiuos butelius nuvežė į namus.

S. P. akcentuoja, kad nors ikiteisminio tyrimo metu ir teismo posėdyje apklausti nuteistasis M. K. , liudytojai J. Z. , L. Z. , M. B. , S. K. , R. B. , A. V. , A. M. , G. K. , R. M. tvirtino, kad jis buvo blaivus ir alkoholinių gėrimų nevartojo ir nė vienas liudytojas neteigė, kad būtų matęs S. P. geriant alkoholinius gėrimus ar užuodęs sklindantį alkoholio kvapą, tačiau apibendrindamas byloje surinktus įrodymus dėl apsvaigimo nuo alkoholio, teismas nepaaiškinamai padarė jokiais įrodymais nepagrįstą išvadą, kad jis(S. P. ) autoavarijos dieną, nuo 11.56 iki 13.17 val. galėjo būti pavartojęs ne mažiau kaip 200–250 gramų degtinės, nes jis pasišalino iš autoįvykio vietos ir, teismo manymu, tik dėl to, kad buvo apsvaigęs nuo alkoholio.

S. P. pažymi, kad teismas nepatikėjo, jog šis autoįvykis sukėlė didelį emocinį šoką, nes pats patyrė galvos sumušimą bei pamatęs ir sužinojęs, kad autoįvykio metu žuvo trys vaikai, norėjo nusižudyti ir todėl pasišalino iš įvykio vietos. Šias aplinkybes patvirtino tiek nuteistasis M. K. , tiek liudytojai V. J. , A. M. , S. D. , R. M. . Nuteistojo S. P. įsitikinimu, šioje baudžiamojoje byloje negali būti taikyta analogija su administracine teisena, kurioje taikoma atsakomybe už vengimą atlikti patikrą ir tai prilyginama vidutiniam ar sunkiam girtumo laipsniui. Taip pat S. P. nemano, kad šią baudžiamąją atsakomybę kvalifikuojančią aplinkybę galima būtų įrodinėti nuosprendyje minimomis Transporto priemones vairuojančiu ar kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo taisyklėmis. Pažymi, kad tai, jog jis nebuvo apsvaigęs, patvirtino atliktas kraujo ir šlapimo tyrimas, kurio metu nebuvo aptikta net minimaliausio alkoholio kiekio.

Nuteistasis S. P. nurodo, jog nuosprendyje konstatuojama, kad jis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir šie pažeidimai turėjo tiesioginį priežastinį ryšį su kilusiomis šio autoįvykio pasekmėmis. Tokią išvadą teismas pagrindė įvykio vietos apžiūros protokolais, Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertų specialistų išvada ir prieštaringais liudytojų parodymais.

Taip pat apeliantas S. P. pažymi, kad eismo įvykio vietos plane užfiksuoti automobilio abiejų ratų stabdymo pėdsakai, tarp kurių nurodytas 1,55 m atstumas, tačiau minėtame protokole šie pėdsakai įvardyti kaip slydimo, ir daugiau nei stabdymo, nei slydimo pėdsakų įvykio vietoje užfiksuota nebuvo.

Kadangi užduotyje buvo nurodytos tokios aplinkybės, tai apelianto S. P. nuomone, ekspertams neliko nieko kito, kaip surasti byloje duomenis, kurie tokias aplinkybes patvirtintų ir autoįvykio mechanizmas buvo tiriamas tik tuo aspektu, kad automobilis išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą praradęs judėjimo stabilumą dėl viršyto saugaus greičio. Todėl buvo apskaičiuotas kritinis greitis, kuriam esant automobilis BMW praranda judėjimo stabilumą esant posūkiui, kaip nustatytas įvykio vietoje ir toliau įvedus duomenis į kompiuterinę programą bandyta surasti tokią išvadą pagrindžiančius pėdsakus. Pateiktoje schemoje prie šios išvados sumaketuota automobilio judėjimo trajektorija, kurioje automobilis prieš nuvažiuodamas nuo asfalto dangos jau pasisukęs prieš laikrodžio rodyklę ir dešiniuoju šonu slysta link dešinio kelkraščio. Tokioje padėtyje, apelianto S. P. įsitikinimu, prieš nuvažiuodamas nuo asfalto dangos automobilis turėjo palikti visų keturių ratų pėdsakus, tačiau įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti tik dviejų ratų pėdsakai, kurių tarpvežė atitinka automobilio BMW tarpvėžę, tai reiškia, kad automobilio ratai čiuožė tiesiai, ir patvirtina jo duotus parodymus apie tai, jog jis sąmoningai suko automobilio vairą į kairę ir stabdė automobilį ir tik nuvažiavus nuo asfalto dangos automobilis staigiai pasisuko ir atsitrenkė dešiniuoju šonu į stulpą, nes jis pats vairą staigiai suko siekdamas išvengti užvažiavimo ant vaikų.

Tai, kad pakartotinės apžiūros metu buvo užfiksuoti pėdsakai, neatitinkantys autoįvykio metu paliktų pėdsakų, apelianto manymu, aiškiai matoma palyginus šių apžiūrų metu sudarytus planus. Jeigu galima būtų tikėti, kad papildomos apžiūros metu užfiksuoti jo vairuojamo automobilio pėdsakai, tai jie turėtų atitikti pėdsakus, užfiksuotus autoįvykio vietos apžiūros metu ant asfalto dangos. S. P. manymu, turėtų būti šių pėdsakų tęsinys, tačiau įvykio vietoje užfiksuota dešiniojo rato slydimo pėdsako pabaiga yra 0,8 m neprivažiavus gulinčio elektros stulpo viršūnės, o papildomos apžiūros metu aptiktas dešinysis slydimo pėdsakas prasideda 7,8 m atstumu nuo minėto stulpo viršūnės. Įvykio vietoje ant asfalto dangos atstumas tarp aptiktų pėdsakų pabaigų yra 7 metrai, o papildomos apžiūros metu tarp aptiktų pėdsakų žolėje pradžios buvo tik 1,8 m atstumu.

Nuteistasis S. P. pažymi, kad specialisto išvados tiriamojoje dalyje modeliuojant automobilio BMW judėjimo trajektoriją kompiuterinei programai buvo įvesti duomenys apie automobilį BMW, kur nurodyta, kad priekinių sėdynių apkrova buvo 75 kilogramai. S. P. atkreipia dėmesį, jog vien jo svoris autoįvykio metu buvo apie 120 kg, o dar priekinėje sėdynėje sėdėjo M. K. , kurio svoris apie 90 kg. Vien dėl šių duomenų pakeitimo, S. P. nuomone, modeliavimo eiga turėtų pasikeisti, nes bendra automobilio masė skirtųsi apie 10 proc.. Dėl šių priežasčių, apelianto manymu, taip sumodeliavus autoįvykio eigą, automobilio padėtis jau sustojus labai žymiai skyrėsi nuo realios automobilio padėties, kurioje jis buvo užfiksuotas įvykio vietoje.

S. P. atkreipia dėmesį, jog specialisto išvados l punkte, kuriame aprašoma įvykio eiga, nurodyta, kad automobiliui BMW 524, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) priekiniais ratais įslydus į gatvės dešinę šalikelę, automobilis, judėdamas apie 79 km/h greičiu, dešiniuoju šonu trenkė į ta pačia kryptimi ėjusius tris mažamečius pėsčiuosius, nors byloje neginčijamai nustatyta, kad jo vairuojamas automobilis išslydo į kairę gatvės šalikelę ir ten buvo partrenkti vaikai. Kadangi ekspertams buvo pateikta tik pradinė baudžiamosios bylos medžiaga, surinkta iki 2007 m. lapkričio 19 d., ir užduotyje nurodytos jau paminėtos autoįvykio aplinkybės, tai, S. P. įsitikinimu, todėl ekspertai negalėjo tirti aplinkybių, kurios buvo nustatytos vėlesniu ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu.

Tokio įvyko mechanizmo, nuteistojo S. P. požiūriu, kuris pateiktas esančioje byloje specialisto išvadoje, nepatvirtina nėvienas byloje apklaustas liudytojas. S. P. manymu, autoįvykio aplinkybes šioje byloje daugiausiai galėjo nurodyti liudytojas V. J. , kuris autoįvykio metu važiavo iš paskos jo vairuojamo automobilio. Nors liudytojo parodymai šiek tiek skyrėsi, tačiau jis tiksliai nurodė, kad jo(S. P. ) automobilis pirma atsitrenkė į stulpą, o po to į vaikus.

S. P. pažymi, kad V. J. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojas 2007 m. lapkričio 8 d., 2007 m. lapkričio 16 d., 2007 m. lapkričio 29 d. parodė, kad jis važiavo iš paskos apie 100 km/h greičiu, pamatė abiejose kelio pusėse einančius vaikus. Posūkyje už mokyklos S. P. vairuojamą automobilį sumėtė ir šis priekiu trenkėsi į pakelėje kairėje buvusį elektros stulpą. Po smūgio automobilį susuko ir jis galiniu dešiniu sparnu partrenkė tris vaikus, kurie ėjo šalia vienas kito kaire kelkraščio puse nuo mokyklos centro link.

Liudytojų D. N. ir M. J. parodymai, apelianto S. P. nuomone, paneigia teismo išvadą, kad visi vaikai iš mokyklos ėjo gražiai, nepažeisdami Kelių eismo taisyklių reikalavimų, ir nuteistojo S. P. parodymai apie tai, kad buvęs dešinėje važiavimo krypties pusėje vaikas netikėtai įžengė į kelią, niekuo nepagrįsti.

S. P. pažymi, kad visų mažamečių vaikų parodymuose užfiksuota, kad jie matė, kaip buvo partrenkti vaikai, tačiau nematė, kada buvo nudaužtas elektros stulpas, todėl jų parodymais nėra paneigta aplinkybė, kad pirma jis(S. P. ) atsitrenkė į stulpą.

Nuteistojo S. P. nuomone, parodymai apie važiavimo greitį – ne daugiau kaip 90 km/ val. – nėra paneigti objektyviais bylos duomenimis. S. P. įsitikinimu, liudytojo V. J. parodymai jo parodymų dėl greičio nepaneigė, nes tikint V. J. parodymais, jog pastarasis važiavo apie 100 km/h greičiu ir jo(S. P. ) nepasivijo po to, kai apsisuko ir pradėjo važiuoti iš paskos maždaug po 10 sekundžių, tai galima tvirtinti, kad jis(S. P. ) turėjo važiuoti mažesniu nei 100 km/val. greičiu. Nuteistasis S. P. pažymi, kad M. K. tvirtino, jog jis (S. P. ) važiavo visą laiką ne didesniu nei 50–80 km/h greičiu. Todėl kitų liudytojų parodymai dėl greičio turėtų būti vertinami kritiškai, kadangi jie apie greičio dydį sprendė iš automobilio variklio keliamo garso ir iš smūgio į vaikus ir stulpą.

Apelianto manymu, kad vertinama, ar toks greitis šioje kelio situacijoje saugus, turėtų būti remiantis tuo, kokios buvo eismo ir kelio sąlygos. Pažymi, kad byloje nustatyta, jog autoįvykio metu buvo geros oro sąlygos, geras matomumas, dienos metas, nelijo. Kelio plotis buvo 6 metrai, vaikai, einantys kelkraščiais, pavojaus eismui nekėlė, nes kelias buvo pakankamai platus, todėl mano, kad toks greitis tokiomis kelio sąlygomis negalėtų būti pripažintas nesaugiu.

S. P. atkreipia dėmesį, kad jo vairuojamas automobilis išvažiavo į kairį kelkraštį ir ten atsitrenkus į stulpą buvo partrenkti vaikai ne dėl to, kad nesuvaldė automobilio dėl per didelio greičio, o dėl to, kad siekdamas išvengti užvažiavimo ant vaiko, kuris išėjo iš dešinės pusės, jau automobiliui esant per arti, įžengė į važiuojamąją kelio dalį ir tik tokiu būdu, t. y. apvažiuodamas jį, galėjo išvengti užvažiavimo ant jo. Nuteistasis akcentuoja, jog teismas nebandė išsiaiškinti, ar jis turėjo techninę galimybę kitokiu būdu išvengti užvažiavimo ant jo ir ar tai buvo tiesioginė autoįvykio priežastis. Dėl šių aplinkybių byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, jog tarp jo veiksmų ir kilusių pasekmių buvo tiesioginis priežastinis ryšys, ir todėl nepagrįstai priimtas apkaltinantis nuosprendis.

Nuteistasis S. P. mano, kad taip pat nepagrįstai jis pripažintas kaltu dėl to, kad paliko be pagalbos nukentėjusiuosius, kai gresia pavojus žmogaus gyvybei. Pažymi, kad iš teismo medicinos specialistų išvadų matoma, kad visiems nukentėjusiesiems autoįvykio metu buvo padaryti sunkūs kūno sužalojimai. M. K. ir S. B. mirė iškart po patirtų kūno sužalojimų, todėl S. P. yra įsitikinęs, kad jis neturėjo galimybės suteikti jiems pagalbos. Be to, pažymi, kad autoįvykio metu jam buvo sutrenkta galva ir liudytojui V. J. pasakius, kad autoįvykio metu žuvo trys vaikai, jį ištiko šokas ir tik atsimena, kad perklausęs, ar tikrai jie mirę, norėjo nusižudyti, todėl nesąmoningai pasišalino iš įvykio vietos.

Mano, kad teismas skirdamas bausmę netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. S. P. nuomone, nelogiškas pripažinimas jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad eismo saugumo taisyklių pažeidimą, sukėlusį nukentėjusiųjų mirtį, padarė prieš mažamečius. Apelianto nuomone, teismas, pripažindamas šią aplinkybę kaip jo atsakomybę sunkinančią, kartu pripažįsta, kad tokią veiką jis padarė tyčia, o tai būtų esminis pagrindas keisti inkriminuojamos veikos kvalifikaciją.

Nuteistasis pažymi, kad teismas neteisingai įvertino jo poziciją šioje baudžiamojoje byloje. Apeliantas S. P. nurodo, kad paskelbus, kuo jis kaltinamas teisme, ir paklausus, ar jis pripažįsta save kaltu, jis prisipažino kaltu visiškai, tačiau posėdžio protokole užfiksuota, kad neprisipažino, kadangi duodamas parodymus papasakojo visas autoįvykio aplinkybes ir iš to teismas nusprendė, kad jis kaltės nepripažįsta. Nuteistasis S. P. akcentuoja, kad neneigia, jog vairavo transporto priemonę ir kad su šia transporto priemone atsitrenkė į tris vaikus, tačiau nurodo, kad prašė teismą juo patikėti ir bandyti objektyviai, visapusiškai ištirti visas autoįvykio aplinkybes ir, be abejo, jei atlikus teismo autotechninę ekspertizę būtų nustatyta, kad jis turėjo techninę galimybę išvengti užvažiavimo ant pėsčiųjų, jis tai pripažintų. Nuteistojo manymu, tokią poziciją teismas įvertino kaip trukdymą nustatyti tiesą byloje ir tai buvo vienas iš motyvų paskiriant maksimalią laisvės atėmimo bausmę. Be to, S. P. atkreipia dėmesį, jog vienas iš motyvų paskirti jam maksimalią laisvės atėmimo bausmę buvo nurodyta tai, kad jis nusikaltimo padarymo metu buvo policijos pareigūnas.

Nuteistasis S. P. skunde akcentuoja, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis numato, kad naudojimasis šioje Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais. Remdamasis šia nuostata, apeliantas mano, kad nepagrįstai buvo paskirta maksimali laisvės atėmimo bausmė, motyvuojant jo užimomis pareigomis (tarnybos policijoje) nusikaltimo padarymo metu.

Mano, kad teismas visiškai patenkindamas nukentėjusiųjų pareikštus ieškinius dėl neturtinės žalos atlyginimo visai neatsižvelgė į įstatyme numatytas aplinkybes, kad žala padaryta ne tyčiniais jo veiksmais, kad tokio dydžio žalos niekada nesugebės atlyginti, kadangi nei nekilnojamojo turto, nei santaupų neturi, juo labiau, kad pagal teismo nuosprendį dar neturėtų dešimt metų galimybės dirbti.

Be to, S. P. nuomone, teismas buvo šališkas ir neobjektyvus dėl itin didelio dėmesio, parodyto Lietuvos žiniasklaidos ir pačių aukščiausių Lietuvos Respublikos pareigūnų pareiškimų ir dėmesio. Apeliantas pažymi, kad nors BPK 264 str. numato pareigą teismui pašalinti iš posėdžių salės liudytojus ir imtis priemonių, kad teismo apklausti liudytojai nesusižinotų su neapklaustais liudytojais, tačiau kiekviename posėdyje apklaustų liudytojų parodymai buvo publikuojami respublikinėse žiniasklaidos priemonėse ir dar su komentarais ir jų turinio vertinimu, tai, S. P. nuomone, kliudė vėliau apklausiamiems liudytojams duoti parodymus, kurie neatitinka spaudoje toleruojamų bylos aplinkybių.

Apeliantas M. K. atkreipia dėmesį, kad anksčiau nėra baustas administracine tvarka, neteistas. Pažymi, kad daugiau kaip 9 metus išdirbo „vidaus tarnyboje“, iš kurios išėjo savo noru, suprasdamas, kad toliau dirbti policininku neturi moralinės teisės. Pažymi, jog Skuodo rajono PK pateiktoje tarnybinė charakteristikoje apibūdinamas tik teigiamai. Apeliantas pažymi, jei jo veiksmuose yra nusikaltimo, numatyto LR BK 144 str. sudėtis, svarstant klausimą dėl paskirtos bausmės dydžio, turėtų būti atsižvelgta į anksčiau nurodytas aplinkybes ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė turėtų būti pakeista į kitą bausmės rūšį arba jos vykdymas, taikant LR BK 75 str., atidėtas.

Nuteistieji S. P. ir M. K. bei jų gynėjai prašo apeliacinius skundus tenkinti.

Prokuroras, nukentėjusieji bei jų atstovai prašo šiuos skundus atmesti.

Dėl S. P. nuteisimo pagal BK 281 str. 6 d.

Lietuvos Respublikos baudžiamojo įstatymo 281 str. 6 d. numato baudžiamąją atsokomybę asmens, kuris vairuodamas kelių transporto priemones pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus. Kad asmuo yra pasvaigęs nuo alkoholio, laikoma, kai jo kraujyje yra 0, 4 promilės ir daugiau alkoholio (BK 281 str. 8 d.).

Asmens apsvaigimas nuo alkoholio paparastai yra nustatinėjamas atliekant jo kraujo ar šlapimo tyrimus, tačiau gali būti nustatinėjamas ir kitomis priemonėmis, kuriomis apibūdinami asmens girtumo požymiai, kadangi BPK nenustato kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų, ir tai yra visų ištirtų įrodymų visuma.

Esminis šiuo atveju nusikalstamo vairavimo požymis yra tas, kad vairuojantysis transporto priemonę yra neblaivus. Asmens, padariusio teisės pažeidimą, girtumo ir apsvaigimo nuo alkoholio nustatymo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintos „Transporto priemones vairuojančių ar kitų asmenų neblaivumo ar apsvaigimo nustatymo taisyklės“ (Taisyklės), „Medicininės apžiūros neblaivumui ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo metodika“(Metodika). Minėtų taisyklių 10 p. nurodo, kad vairuotojas po eismo įvykio siekiant nustatyti asmens neblaivumo būklę turi būti pristatytas į atitinkamą įstaigą, ar paimti mėginiai blaivumui nustatyti ne vėliau kaip 1 val. po eismo įvykio.

Kaip nustatyta iš 2007 m. lapkričio 8 d. biologinės terpės siuntimo, minėtą dieną 8 val. 35 min. bei 8 val. 36 min. buvo atlikti nuteistojo S. P. paimto kraujo bei šlapimo tyrimai ir nei jo kraujyje, nei šlapime etilo alkoholio nerasta. Tačiau kolegija pažymi, kad šie tyrimai buvo atliekami po įvykio praėjus net 18 valandų, kadangi S. P. iškart po padaryto nusikaltimo pasislėpė ir šis laiko tarpas akivaizdžiai buvo per didelis siekiant objektyviai įvertinti asmens girtumą ar negirtumą.

Nors formaliai S. P. kraujyje bei šlapime nebuvo rasta etilo alkoholio, tačiau, kolegijos nuomone, faktiniai bylos duomenys ledžia daryti pagrįstą išvadą, jog S. P. 2007 m. lapkričio 7 d., apie 14 val., Skuodo rajono Aleksandrijos kaimo Liepų gatvėje sukelto autoįvykio metu buvo neblaivus, t. y. apsvaigęs nuo alkoholio, ir kraujyje tikrai buvo daugiau kaip 0, 4 promilių alkoholio.

Ikiteisminio tyrimo metu netrukus po įvykio, t. y. 2007-11-08, kaip liudytoja apklausta UAB „Gintagnė“ barmenė R. K. parodė, kad 2007-11-07, apie 12 val., į barą atėjo nuteistieji S. P. ir M. K. . Apeliantas S. P. užsakė du kepsnius, sulčių ir 0,5 litro talpos degtinės „Gera“. Taip pat parodė, kad matė, jog abu valgė, gėrė degtinę iš vienos taurelės. Išgėrė visą atneštą degtinės butelį(t. 2, b. l. 179–180).

Nors R. K. 2007-11-12 apklausiama kaip liudytoja parodė kitas įvykio aplinkybes, t. y. jog ji nėra jau tikra, ar S. P. įvykio dieną vartojo alkoholį, tačiau kolegija pažymi, jog akivaizdu, kad R. K. apklausiama Skuodo rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo pakeitė savo duotus parodymus dėl 2007-11-08 apklausoje nurodytų minėtų aplinkybių. Kolegijos įsitikinimu, nelogiška, kad asmuo apie tas pačias įvykio aplinkybes apklausiamas vos po keturių dienų, nebeatsimintų to, ką neabejodama ir tiksliai nurodė pirmojoje 2007 m. lapkričio 8 d. apklausoje

Tai, kad įvykio dieną tiek M. K. , tiek ir S. P. vartojo alkoholį, liudytoja R. K. patvirtino 2008-02-01 teisiamojo posėdžio metu, parodydama, kad matėsi, jog abu nuteistieji yra išgėrę. Be to, nurodė, jog matė, kaip M. K. ir S. P. abu pilstė degtinę į taurelę. Taip pat ši liudytoja patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai yra tikslesni nei duoti teisiamojo posėdžio metu, kadangi iškart po įvykio geriau atsiminė įvykio aplinkybes(t. 8, b. l. 99–100).

Liudytojas M. V. apklausiamas 2007-11-21 ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad 2007-11-07 atvykęs į kavinę „Gintagnė“, apie 13 val., ir sutikęs nuteistuosius suprato, kad jie abu yra išgėrę, nes per daug energingai šnekėjo ir tarpusavyje bendravo(t. 3, b. l. 31–32). Tas pačias aplinkybes M. V. patvirtino ir 2008-02-01 apklausiamas teisiamojo posėdžio metu(t. 7, b. l. 100).

Liudytojas V. J. ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas 2007-11-07, 2007- 11-08 bei 2007-11-16. Papildomai apklausiamas 2007-11-16 šis liudytojas parodė, kad duodamas pirminius parodymus 2007-11-07 ir 08, netiksliai nurodė visas įvykio aplinkybes, kadangi S. P. ir M. K. po įvykio prašė, jog šis nesakytų visų aplinkybių. Tačiau 2007-11- 16 V. J. parodė, kad įvykio dieną, apie 13. 30 val., jam skambino abu nuteistieji. Atsiliepus į skambutį, suprato, kad S. P. ir M. K. yra išgėrę, nes garsiai kalbėjo, vienas kitą pertraukdami, prašė, kad jis atvežtų degtinės. Nuvažiavęs į parduotuvę, esančią Skuodo rajono Aleksandrijos kaimo Skuodo gatvėje, ir nupirko du 0, 7 litro talpos degtinės „Lithuania Auksinė“. Atvažiavęs į sutartą vietą sutiko M. K. ir S. P. . Iš jų veidų, paraudusių žandų, garsesnės nei įprasta kalbos suprato, kad abu yra išgėrę. Nupirktą degtinę padėjo ant S. P. automobilio galinės sėdynės(t. 3, b. l. 63–65). Panašias 2007-11-07 įvykių aplinkybes V. J. parodė ir teisiamojo posėdžio metu(t. 7, b. l. 104). Apylinkės teisme liudytojas darkart patvirtino, kad iš pakylėto balso, kalbos, paraudusių žandų, akių abu nuteistieji atrodė išgėrę, M. K. šiek tiek daugiau nei S. P. .

Nuteistasis S. P. įvykio dieną buvo policijos pareigūnas. Jis, suprasdamas, kas įvyko, aiškiai žinojo, jog iškart po įvykio bus pristatytas asmenybei bei girtumui nustatyti, todėl nedelsiant V. J. liepė jį išvežti iš įvykio vietos. Kartu S. P. taip pat suprato ir kaip bus traktuojamas jo pasišalinimas iš įvykio vietos, būtent, kad jis bus įtariamas, jog autoįvykį sukėlė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Nors S. P. turėjo visas galimybes bei žinojo, kaip būtina elgtis šioje konkrečioje situacijoje, į medikus nesikreipė, kad būtų ištirtas jo kraujas bei šlapimas ir taip pašalintos menkiausios abejonės dėl jo būklės avarijos metu. Tačiau, kaip matyti iš faktinių bylos aplinkybių, S. P. padedamas jo draugų A. M. , S. D. , G. K. ir R. M. sąmoningai išvyko į Klaipėdą ir apsistojo viešbutyje, nes žinojo, kad bus ieškomas savo gyvenamojoje vietoje, pas draugus ir artimuosius. Toks apelianto elgesys vienareikšmiai įrodo jo sąmoningą patikrinimo vengimą siekiant išlaukti laiką, šiuo atveju net 18 valandų, po kurio kraujyje nelieka alkoholio pėdsakų, ir tai aiškiai rodo, kad pasišalinimas iš įvykio vietos buvo siekiant išvengti patikros dėl apsvaigimo nuo alkoholio.

Tai, kad byloje nėra ekspertizės akto, patvirtinančio S. P. neblaivumą, nėra pagrindas atmesti kitus įrodymus, kuriais S. P. apsvaigimas nuo alkoholio yra grindžiamas.

Kad įvykio dieną buvo vartojamas alkoholis, teisėjų kolegijos nuomone, įrodo ir tai, jog S. P. 2007 m. lapkričio 7 d. 10. 24–11. 25 val.UAB „Lukoil Baltija“ degalinėje, esančioje Skuodo m., Vilniaus g. 50, pirko degtinę „Finliandia Cramberry“(t. 2, b. l. 169–178). Tos pačios dienos popietę, t. y. apie 12 val., S. P. ir M. K. atvyko į barą „Gintagnė“, kuriame užsisakė maisto bei alkoholio, 0, 5 litro degtinės „Gera“. Šioje kavinėje nuteistieji išbuvo apie valandą, maždaug iki 13 val. Visą tą laiką tiek S. P. , tiek M. K. , sėdėdami prie stalo, vienas kitam paeiliui į vieną ir tą pačią 50 g talpos taurelę pylė užsisakytosios degtinės. Tiek iš filmuotos medžiagos, tiek iš byloje esančių nuotraukų yra aiškiai matyti, kaip M. K. išgeria degtinę, paskui pripildo stikliuką ir pastato anapus stalo, kur sėdėjo S. P. . Teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad M. K. žinodamas, kad tądien S. P. kartu su juo negeria užsisakytos degtinės, kaskart išgėręs taurelę, pripildytų ją naujai ir statytų S. P. . Atkreiptina, kad M. K. tai darė penkis kartus su pilna ir du kartus su puspilne taurele, iš viso septynis kartus. Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, jei M. K. vienas būtų išgėręs visą 0, 5 litro talpos degtinės butelį, barmenė vienareikšmiškai M. K. būtų apibūdinusi kaip girtą žmogų ir S. P. apsvaigimo nebūtų minėjusi. Juolab, kad, kaip pati R. K. ir minėjo, su nuteistaisias yra tekę būti vienoje aplinkoje ir tai darkart patvirtina, kad ši liudytoja gerai pažinojo abu nuteistuosius, t. y. galėjo atpažinti, kada jie apsvaigę, o kada blaivūs. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent todėl, kad S. P. ir M. K. užsakytąją degtinę gėrė kartu, vizualiai aiškus apsvaigimas galėjo ir nesimatyti ir tik pažįstant žmogų buvo galima atpažinti jo apsvaigimą. Pažymėtina, jog šiuo atveju nėra svarbu, ar S. P. gėrė po pilną taurelę, ar tik dalį jos, svarbu šiuo atveju, kad išgerto kiekio pakako, kad jo kraujyje esančio alkoholio kiekis viršytų 0, 4 promilės. Tai, kad S. P. vengė patikros dėl blaivumo net 18 val., darkart įrodo, jog ir pats suprato, jog patikrinus jo kraujyje alkoholio kiekis viršys leistiną, t. y. bus daugiau nei 0, 4 promilės.

Atsižvelgiant, kad nuteistojo M. K. , liudytojų A. V. , M. B. , kurie yra nuteistojo S. P. kolegos, D. R. , A. M. , S. D. , G. K. ir R. M. – S. P. draugų – duoti parodymai dėl S. P. blaivumo vertintini kaip subjektyvūs, siekiant padėti S. P. , palengvinti jo teisinę padėtį, be to, juos paneigia byloje surinkti faktiniai bylos duomenys. Tačiau kolegija pažymi, kad ir apelianto draugas A. M. apklausiamas teisiamojo posėdžio parodė, kad įtarimas, jog S. P. buvo išgėręs įvykio dieną, vis dėto jam kilo (t. 7, b. l. 140).

Kaip minėta, remiantis BK 281 straipsnio 8 dalį laikoma, kad asmuo yra apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo kraujyje yra 0,4 promilės ir daugiau alkoholio.

Įstatyme nėra įsakmiai nurodyta, kokiais duomenimis šiuo atveju turi būti įrodinėjamas asmens apsvaigimas nuo alkoholio. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog kraujas nebuvo tirtas dėl S. P. paties kaltės, nes nuteistasis pasišalino iš įvykio vietos ir į policiją atvyko tik praėjus 18 valandų po eismo įvykio. Tad, įvertinus nustatytus faktinius bylos duomenis, nuteistojo S. P. teiginius, kad šio eismo įvykio metu jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, teisėjų kolegijos įsitikinimu, paneigia byloje esantys įrodymai, kuriuos pirmosios instancijos teismas įvertino nepažeisdamas BPK reikalavimų. S. P. teiginiai, kad tokių įrodymų nėra, atmestini, šie įrodymai yra išdėstyti apylinkės teismo nuosprendyje. Todėl vertinant visus minėtus faktinius bylos duomenis laikytina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvada, jog S. P. 2007-11-07 įvykio metu buvo neblaivus.

Nuteistojo S. P. nuomone, pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad jis pažeidė saugaus eismo reikalavimus, t. y. viršijo 50 km/val. greitį ir gyvenvietėje važiavo ne mažesniu kaip 105 km/val. greičiu, ir šie pažeidimai buvo susiję tiesioginiu priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais.

Kelių eismo taisyklių(toliau KET) 172 p. numato, kad pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties.

BK 281 straipsnio 6 dalyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą BK specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žmogaus žūtį) bei priežastinį ryšį tarp eismo saugumo taisyklių pažeidimo ir žmogaus žūties. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus ir ar šie kiekvieno eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, būtinąja autoįvykio priežastimi yra tada, kai analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų. Be to, būtina nustatyti, ar kilę padariniai yra dėsningi, ar atsitiktiniai.

Byloje nustatyta, kad apeliantas pažeidė Kelių eismo saugumo taisyklių (KET) 68 punkto reikalavimą, nes neblaivus vairavo kelių transporto priemonę – automobilį BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė KET 172 ir 174 punktų reikalavimus, nes viršijo leistiną 50 km/val. greitį ir gyvenvietėje važiavo ne mažesniu kaip 105 km/val. greičiu, pažeidė KET 53 punkto reikalavimą, nes sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams – pėstiesiems vaikams, ėjusiems iš Aleksandrijos pagrindinės mokyklos Liepų gatvės važiuojamosios dalies kairės ir dešinės pusės pakraščiais, nesuvaldė automobilio, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo žmonės.

Aplinkybę, jog S. P. pažeidė KET 172 ir 174 puktų reikalavimus, nes viršijo leistiną 50 km/val. greitį ir gyvenvietėje važiavo ne mažesniu nei 105 km/val. greičiu, patvirtina surinkti faktiniai bylos duomenys.

Specialisto išvadoje Nr. 11-3367(07) nurodyta, kad automobilio BMW 524, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojui S. P. Liepų gatve link gyvenvietės centro prieš kairį posūkį važiuojant apie 105 km/h greičiu, t. y. greičiu, viršijančiu kritinį automobilio judėjimo greitį (92 km/h), ratų šoniniam slydimui šiame posūkyje automobilis posūkyje neteko stabilaus judesio, dėl to pravažiavęs jį automobilis gatvės važiuojamosios dalies dešiniojo krašto atžvilgiu pasisuko prieš laikrodžio rodyklę apie 30° kampu ir apie 98,5 km/h greičiu pradėjo judėti link gatvės dešiniojo krašto eismo įvykio vietoje užfiksuota pėdsakų trajektorija, daugiau dešiniu šonu į priekį. Automobiliui BMW 524, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) priekiniais ratais įslydus į gatvės dešinę šalikelę, automobilis, judėdamas apie 79 km/h greičiu, dešiniuoju šonu trenkėsi į ta pačia kryptimi ėjusius tris mažamečius pėsčiuosius ir nubloškė juos į padėtis, kuriose jie buvo aptikti iškart po nutrenkimo. Automobilis įslydęs į šalikelę, būdamas galine dalimi pasisukęs link gatvės važiuojamosios dalies, priekinio dešiniojo sparno šonu trenkėsi į atramą, ją nulaužė ir judėdamas dešiniuoju šonu į priekį, dešinės pusės ratams įsirausus į šalikelės velėną, sustojo padėtyje, kurioje jis buvo užfiksuotas po eismo įvykio. Pėstieji, automobilio BMW 524, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) dešiniuoju šonu buvo partrenkti ties Liepų g. važiuojamosios dalies kairiuoju pakraščiu, žiūrint link gyvenvietės centro. Prieš eismo įvykį automobilio BMW 524, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) darbinėje stabdžių ir vairavimo sistemoje, ratuose, ratų pakaboje gedimų, galėjusių sąlygoti savaiminį automobilio krypties pasikeitimą ir šio eismo įvykio kilimą, nebuvo. Šio eismo įvykio pagrindine sąlyga buvo tai, kad vairuotojas S. P. , važiuodamas Liepų g. posūkyje į kairę per dideliu greičiu, nesuvaldė automobilio BMW 524, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kuris išslydo į važiuojamosios dalies kairę pusę, kur tuo metu ėjo pėstieji. Prieš eismo įvykį susidariusioje kelio eismo situacijoje automobilio BMW 524, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojas S. P. privalėjo važiuoti greičiu, neviršijančiu maksimalaus leistino šiame kelio ruože, kad galėtų saugiai valdyti automobilį ir kontroliuoti jo judėjimą kelio posūkyje, o artėdamas prie ta pačia kryptimi ėjusių mažamečių pėsčiųjų turėjo pasirinkti tokį greitį ir tarpą iš šono, kad užtikrintų saugų eismą (2 t., b.l. 48–56).

Ekspertas Virginijus Pačebutas apklaustas apeliacinės instancijos teisme, patvirtino duotą išvadą bei papildomai paaiškino, kad pakartotinėje įvykio vietos apžiūroje lapkričio 12 d. buvo akcentuota, jog duomenys bus siejami su pirminės apžiūros vieta. Pirminės apžiūros metu įvykiai buvo susieti su keliuku, esančiu kairėje pusėje nuo kelio, kuriame įvyko avarija. Kadangi keliukas su dideliais apvalinimais, kreivas ir darant tą tyrimą buvo pakviestas asmuo, kuris sudarė pirminę apžiūrą, kad paaiškintų ir nurodytų konkrečią vietą, kaip atskaitos tašką. Tai labiausiai buvo akcentuojama, nes apžiūros metu kairėje pakelėje buvo išlikę BMW slydimo pėdsakai, o važiuojamojoje dalyje jų nesimatė. Tam, kad nebūtų didelių paklaidų sudarant vieną vientisą schemą, buvo bandoma atsekti tą padėtį, nuo kurios pirminę apžiūrą atlikęs pareigūnas ir fiksavo įvykio pėdsakus ir taip buvo atsekta įvykio vieta. Įvykio vietoje buvo ir kitų pėdsakų, kurie akivaizdžiai matėsi, jog nesusiję su įvykiu, t. y. nuvežant automobilį, buvo palikta ir avalynės pėdsakų, buvusių važiuojamojoje dalyje. Tačiau automobilio slydimo pėdsakai, išlikę pakelės grunte, velėnoje buvo matomi ir tik aiškūs pėdsakai buvo pamatuoti ir pažymėti schemoje. Savo pobūdžiu jie buvo palikti slystančio šonu automobilio. Pėdsakų susiformavimo būdas, forma rodė, kad palikta nenormaliai judančio automobilio. Pėdsakai susidarę nenormalaus automobilio judėjimo metu vedė link stulpo ir už stulpo tie pėdsakai buvo chaotiški ir persipynę, todėl juos buvo sudėtingiau atskirti, todėl jie nebuvo užfiksuoti. Fiksuojami buvo tik tų pėdsakų fragmentai, kurie matėsi akivaizdžiai. Pėdsakų ties kelio kraštu dėl buvusio didesnio judėjimo po įvykio ir dalyje kelio, kuriuos būtų galima užfiksuoti, nebuvo. Skaičiavimo paklaida, atsiradusi tarp pirminės ir pakartotinės apžiūros gautų duomenų, gali egzistuoti dėl to, kad skyrėsi pėdsakų fiksavimo atskaitos taškas. Pirminės apžiūros metu pareigūnas atlikęs ją, matmenis susiejo su šalutiniu keliuku, todėl pakartotinės apžiūros metu buvo bandoma atsekti vietą, nuo kurios buvo atliekami matavimai pirminės apžiūros metu, į papildomą apžiūrą pasikvietus pareigūną, atlikusį 2007-11-07 apžiūrą. 7 metrų paklaida galima, nes buvo fiksuojami tik fragmentai pėdsakų, o antrosios apžiūros metu tik tai, ką buvo galima aiškiai matyti po 5 dienų, t. y. nebuvo fiksuojamos tos pėdsakų vietos, kurio buvo sugadintos žymių, nesusijusių su įvykiu.

Taip pat ekspertas paaiškino, kad atliekant tyrimą su programa, užfiksuoti pėdsakai buvo sujungiami į vieną menamą liniją, kuriam ratui gali priklausyti, kad modeliuojant būtų galima nustatyti, kaip kinta automobilio padėtis kelyje. Modeliavimo metu buvo siekiama nustatyti tokį automobilio judėjimą, kad jo ratais virtualiai palikti pėdsakai būtų kiek galima artimesni tiems pėdsakams, kurie buvo aptikti tiek važiuojamoje dalyje pirminės apžiūros, tiek papildomos apžiūros metu aptikti pakelėje. Pėdsakai, esantys važiuojamoje dalyje, fiksuoti modeliavimo plane, buvo sujungti su esančiais pakelėje, kad būtų galima įsivaizduoti, koks galėtų būti automobilio judėjimas. Iš fiksuotų pėdsakų buvo galima atsekti automobilio šoninio slydimo, smūgio į stulpą jau pasisukus visiškai šonu, jėgas, kurios darytų žymią įtaką automobilio sukimuisi judant iki stulpo.Užkliuvimo už bortelio, kitų stulpų nebuvo nustatyta.

Be to šis ekspertas paaiškino, jog modeliuojant situaciją buvo įvestas tik vieno keleivio svoris – 75 kg, kad buvo dar vienas keleivis, kurio svoris didesnis, ir paties vairuotojo svoris didesnis, pačiame modeliavimo procese turėjo įtakos. Tačiau gauti greičio rezultatai labiau nei 105 km/h nesiskirs, kadangi bet kokiu atveju sumodeliuota judėjimo trajektorija tik artima pačiai faktinei situacijai ir tie pokyčiai neperžengia paklaidų ribų. Kai automobilis praranda judėjimo stabilumą kelio vingyje, visais atvejais pagal tyrimo metodiką yra aiškinamasi, koks yra greitis, nuo kurio važiuojant prarandamas stabilumas. Kelyje aptikti pėdsakai artėja pirmas prie antro, pabaigos link, po to už kelio ribų jie palikti nenormaliai judančio automobilio, t. y. palikti šonu slystančio automobilio. Pėdsakai, esantys pakelėje, ir pėdsakai, kaip jie bebūtų buvę ar yra įvardyti pirminės apžiūros metu, atsirado slystant automobiliui praradus judėjimo stabilumą. Šis faktas buvo žinomas iš pėdsakų, nes pėdsakai rodė, kad automobilis jau buvo praradęs judėjimo stabilumą. Taip pat buvo skaičiuojamas kritinis greitis, kad būtų galima sužinoti, kokiu greičiu pravažiuojant gali išsivystyti šoninis slydimas. Kadangi modeliuojant tiksliai pataikyti į užfiksuotus pėdsakus negalima, todėl gauti duomenys yra tikėtinas toks automobilio judėjimo mechanizmas. Taip darant modeliavimo programa pavyksta pasiekti artimiausiai panašias aplinkybes tam judėjimui, apie kurį galima įsivaizduoti iš tų pėdsakų, kurie užfiksuoti. Modeliuojant paaiškėjo, kad automobilis judėjo 105 km/h greičiu iki įvykio, o stabilumą ant buvusios šlapios kelio dangos prarado viršijus 92 km/h greitį. Šiuo atveju lemiamą įtaką automobilio judėjimo stabilumui turėjo ne manevravimo veiksmai, bet per didelis greitis važiuojant per kelio vingį, todėl automobilis neišsilaikė kelyje, pradėjo slysti šonu ir priekine dalimi pasisuko įstrižai į kairę. Automobilis slysta, kai jis per greitai važiuoja posūkyje. Jau slystant vairuotojas galėjo vairą sukti, tačiau slydimas įvyko dėl to, kad per gretai važiuota. Slydimas prasidėjo dėl to, kad važiuojant posūkiu kelyje automobiliui reikėjo keisti padėtį vis kairiau. Tam ratų jėga, reikalinga sukibimui su keliu, turi būti neviršyta. Automobilio stabdymas prasidėjo, kai automobilis jau buvo nevaldomas ir slydo šonu, nes automobilio judėjimo stabilumas buvo prarastas dėl per didelio greičio kelio vingyje, o visi kiti dalykai galėjoturėti įtakos, bet nebuvo lemiami.

Liudytojo V. J. parodymais nustatyta, kad važiuodamas 100 km/ val. greičiu stengėsi pasivyti S. P. vairuojamą automobilį, tačiau nepavijo. Kai pamatė keliu einančius vaikus, pristabdė, o S. P. vairuojamas automobilis vis važiavo tokiu pat greičiu ir ties posūkiu S. P. mašiną sumėtė ir automobilio galas pradėjo slysti į dešinę. Kaip automobilis trenkėsi į vaikus, nematė, tačiau pastebėjo oru skriejantį vaiką, po to pasipylė kibirkštys, griuvo stulpas(t. 3, b. l. 63–65). Pažymėtina, kad 2007-11-29 apklausiamas Skuodo rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo, V. J. parodė, jog, kai krito stulpas, vaikų nebebuvo matyti, vaikus matė prieš tai pro šakas, kad ėjo trys vaikai, ir tai buvo prieš krentant stulpui. Be to, šioje apklausoje liudytojas V. J. taip pat parodė, kad S. P. pravažiuojant pro vaikus, vaikai traukėsi į pakraštį. Matė, kad S. P. pro vaikus pravažiavo dideliu greičiu. Jo greitis buvo virš 100 km/ val.(t. 3, b. l. 91–95).

Netikėti įvykio metu iš paskos važiavusio bei po įvykio su nuteistaisiais bendravusio liudytojo V. J. parodymais teisėjų kolegija neturi pagrindo. Be to, byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad V. J. dėl nuteistųjų yra šališkas ar siekia jiems pakenkti, todėl nurodo įvykio aplinkybes, sunkinančias apeliantų teisinę padėtį. Pažymėtina, kad, kaip jau minėta, V. J. papildomai apklausiamas 2008-11-12 nurodė, jog tiek S. P. , tiek ir M. K. jo prašė nepasakoti įvykio aplinkybių ir tik kitų žmonių bei savo sąžinės paskatintas, V. J. ryžosi išsamiai parodyti realią įvykių eigą(t.3, 63–65). Toks nuteistųjų elgesys po įvykio neginčytinai įrodo siekimą paveikti tiesioginį įvykių liudytoją tam, kad sušvelnintų savo padėtį.

Liudytojas A. M. 2007-11-22 apklausiamas Skuodo rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo parodė, kad įvykio vakarą pats S. P. jam sakė, jog įvykio metu važiavo 120–130 km/ val. greičiu(t. 4, b. l. 136–139). Šią aplinkybę liudytojas A. M. patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu parodydamas, kad S. P. minėjo, jog važiavo 130 km/val. greičiu(t. 7, b. l. 140). Tai, kad nuteistasis S. P. važiavo 120–130 km/ val. greičiu, jis sakė ir liudytojui S. D. , tai pastarasis parodė apklausiamas tiek ikiteisminio tyrimo(t. 4, b. l. 142), tiek bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu(t. 7, b. l. 140).

Be šių liudytojų parodymų, kurių tikrumu abejoti nėra jokio pagrindo, tai, kad S. P. važiavo nesaugiu greičiu, įrodo ir liudytojų A. Š. , J. Š. parodymai.

J. Š. , Aleksandrijos pagrindinės mokyklos vairuotojas, apklausiamas įvykio dieną, parodė, jog dar važiuojant Liepų gatve pamatė, kad iš toli žvyrkeliu link jo iš priekio atvažiuoja du automobiliai. Jis išsigandęs, kad automobiliai nesitrenktų į jo vairuojamo autobusą, nes automobiliai artėjo nemažindami greičio, autobusą pasuko link dešiniojo kelkraščio. Abu automobiliai pravažiavo apie 150 km/val. greičiu(t. 3, b. l. 106–107). Tas pačias įvykio aplinkybes liudytojas nurodė ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme(t. 7, b. l. 138).

Liudytojas A. Š. , įvykio dieną taip pat važiavęs J. Š. vairuojamame autobuse, nurodė panašias įvykių aplinkybes, kaip ir J. Š. .

Iš nepilnamečių liudytojų D. D. , P. B. , S. O. parodymų matyti, kad S. P. iki avarijos automobilį vairavo labai neatsargiai, dideliu ir neleistinu, 100–200 km/val., greičiu. Vaikai ėję šalikele traukėsi į pakraštį bijodami, jog atvažiuojantys automobliai jų nekliudytų(t. 3, b. l. 99, 102, 104).

Tai, kad įvykio vietoje nebuvo kelio ženklo, ribojančio greitį, įvykio vietos kelio atkarpoje, kolegijos nuomone, nebuvo ir aplinkybė, leidžianti vairuotojui elgtis neatsakingai, t. y. pasirinkti tokį greitį, kuriuo važiuojant nebūtų užtikrintas stabilus bei saugus automobilio važiavimas. Nors ženklų „Gyvenamoji zona“ ar „Gyvenvietės pradžia“ įvykio vietos kelio atkarpoje ir nebuvo, tačiau, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, kelias, einantis per Aleksandrijos kaimą, turi gyvenvietės statusą, kurį lemia žmonių tankiai apgyvendinta teritorija, taip pat ir asfalto danga, kuri gyvenvietėje prasideda pasibaigus žvyro keliui. Pažymėtina, jog įvykio vietos kelio atkarpoje buvo informacinis kelio ženklas „VAIKAI“, ir tai vairuotojui buvo dar viena aplinkybė, įpareigojanti būti itin atidžiam ir preciziškam pasirenkant važiavimo greitį. Teisėjų kolegija taip pat sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. P. turėjo nemažą vairuotojo stažą, ilgą laiką dirbo policijoje ir jo darbas buvo susijęs su eismo priežiūra, todėl žinojo autoavarijų priežastis bei tai, kad eismo įvykio vieta yra gyvenvietėje, jis galėjo numatyti, kad kelyje bet kada gali atsirasti kliūtis ir kad nesilaikant Kelių eismo taisyklių reikalavimų gali įvykti autoavarija.

Net ir tuo atveju, jei nukreipiančiojo kelio ženklo „Gyvenamoji zona“ ar „Gyvenvietės pradžia“ ir nebuvo, S. P. važiuodamas kelyje su asfaltuota ar betonuota danga negalėjo viršyti 90 km/val.( KET 175.2. p.), t. y. bet kokiu atveju turėjo važiuoti mažesniu greičiu nei 90 km/ val. Taip pat apeliantas pasirinkdamas važiavimo greitį privalėjo įvertinti, jog kelio danga buvo slidi, taipatvirtino ir nuteistasis M. K. pirmosios instancijos teisme(t. 7, b. l. 80), dėl to sumažėjo automobilio stabilumas, ratų sukibimas su keliu, o mašina slysta greičiau, bei tai, kad įvykio vietoje yra pakankamai staigus kelio vingis. Todėl akivaizdu, kad S. P. pasirinktas greitis buvo aiškiai per didelis, kad būtų galima užtikrinti stabilų ir saugų automobilio važiavimą. Vertinant S. P. apeliaciniame skunde akcentuojamą aplinkybę, jog įvykio metu kelias buvo sausas, ir tik jau po įvykio pradėjo lyti, darytina išvada, kad jei, kaip teigia apeliantas, važiavo neviršydamas 90 km/val. greičio, automobilis neturėjo slysti posūkyje ir važiuoti išlaikydamas stabilumą, nes, kaip konstatavo specialistai, šiuo posūkiu važiuojant kritinis greitis buvo tik 92 km/ val. Tad šie faktai darkart įrodo, kad S. P. važiavo ne mažesniu, kaip nustatyta ekspertų, 105 km/val. greičiu, ir neginčytinai pažeidė ne tik saugaus greičio reikalavimą, bet viršijo šiame kelio ruože leistiną greitį.

A. S. P. apeliaciniame skunde nurodo, jog jo vairuojamas automobilis išvažiavo į kairį kelkraštį ir ten atsitrenkus į stulpą buvo partrenkti vaikai ne dėl to, kad nesuvaldė automobilio dėl per didelio greičio, o dėl to, kad siekdamas išvengti užvažiavimo ant vaiko, kuris išėjo iš dešinės pusės, jau esant automobiliui per arti, įžengė į važiuojamąją kelio dalį ir tik tokiu būdu, t. y. apvažiuodamas jį, galėjo išvengti užvažiavimo ant jo. Pažymėtina, jog šią įvykių versiją S. P. pateikė tik teisiamojo posėdžio metu, parodydamas, jog ikiteisminio tyrimo metu apie tai nekalbėjo, nes nebuvo susipažinęs su liudytojų parodymais.

S. P. teisiamojo posėdžio metu iškeltą versiją, jog vaikai netvarkingai ėjo keliu, dėl to vienas iš einančiųjų staiga išėjo į važiuojamąją kelio dalį, todėl privalėjo staigiai sukti vairą, teisėjų kolegijos nuomone, paneigia liudytojos S. B. parodymai, duoti teisiamojo posėdžio metu, ji parodė, jog mokiniai ėjo tvarkingai, nesukėlė jokių įtarimų, kad jie eina negerai(t. 7, b. l. 139). Pažymėtina, jog tai, kad S. P. važiavo nesaugiai, patvirtina ir liudytojo S. D. parodymai, jog dukra grįžusi iš mokyklos pasakojo, kad einant namo kartu su kitais vaikais, jie išgirdo greitai atvažiuojančio automobilio garsą, o kai atsisukuo pažiūrėti, pamatė, jog automobilis, kaip vėliau paaiškėjo, vairuojamas S. P. , važiuoja apie 200 km/ val. greičiu tiesiai į juos. S. O. patraukė D. N. kairiau, kad pravažiuojanti mašina jų nekliudytų (t. 4, b. l. 100–101, 109–111). Teisiamojo posėdžio metu apklaustas šis liudytojas taip pat parodė, jog po įvykio pas jį atėjęs M. K. sakė pats liepęs S. P. važiuoti lėčiau, nes kelias buvo pilnas vaikų(t. 7, b. l. 102). Vertinant šiuos faktinius bylos duomenimis, darytina išvada, kad S. P. pateikta aplinkybė yra pasirinkta gynybinė pozicija siekiant sumažinti savo kaltės laipsnį. Be to, aptartą įvykių versiją S. P. iš esmės paneigė ir pats apklausiamas pirmosios instancijos teisme, kuriame parodė, jog vaikai, eidami keliu, jam važiuoti netrukdė(t.7, b. l. 88).

Kaip konstatuota, įvykio metu S. P. savo automobilį BMW 524, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo apsvaigęs nuo alkoholio, be to, važiavo viršydamas leistiną 50 km/val. greitį ir gyvenvietėje važiavo ne mažesniu kaip 105 km/val. greičiu, ir taip sukėlė pavojų kitiems eismo dalyviams. Šiais savo veiksmais S. P. pažeidė KET 172 ir 174 bei KET 53 punktų reikalavimus. Todėl apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad jei apeliantas S. P. nebūtų padaręs minėtų KET pažeidimų, autoįvykis nebūtų kilęs. Taigi minėti KET pažeidimai buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Be to, S. P. viršydamas saugų greitį nepajėgė laiku sustabdyti automobilio ne dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, o dėl sąmoningai padarytų nurodytų KET pažeidimų. Jeigu nuteistasis nebūtų vairavęs automobilio neblaivus, nebūtų viršijęs saugaus greičio, jis būtų spėjęs sustabdyti automobilį ir išvengti susidūrimo su kelkraščiu ėjusiais vaikais. Esant šioms aplinkybėms, kilę padariniai buvo dėsningas nuteistojo S. P. padarytų KET pažeidimų rezultatas ir buvo susiję priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, todėl jo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 6 dalį.

Nuteistojo S. P. manymu, papildomos apžiūros metu nebuvo galimybių atskirti pėdsakų, kurie autoįvykio vietoje buvo palikti jo automobilio BMW ir atsiradusių nutempiant jo mašiną kita transporto priemone, todėl pėdsakai buvo fiksuojami pasirinktinai ir po to priderinami prie išvadų.

Taip pat apeliantas pastebi, jog eismo įvykio vietos plane užfiksuoti automobilio abiejų ratų stabdymo pėdsakai, tarp kurių nurodytas 1, 55 m atstumas, tačiau minėtame protokole šie pėdsakai įvardyti kaip slydimo, ir daugiau tiek stabdymo, tiek slydimo pėdsakų įvykio vietoje užfiksuota nebuvo.

Apelianto S. P. manymu, tai, kad įvykio vietos apžiūros metu buvo užfiksuoti tik dviejų ratų pėdsakai, kurių tarpvėžė atitinka automobilio BMW tarpvėžę, įrodo, kad automobilio ratai čiuožė tiesiai, ir patvirtina jo duotus parodymus apie tai, kad jis sąmoningai suko automobilio vairą į kairę ir stabdė automobilį ir tik nuvažiavus nuo asfalto dangos automobilis staigiai pasisuko ir atsitrenkė dešiniuoju šonu į stulpą, nes jis pats vairą staigiai suko siekdamas išvengti užvažiavimo ant vaikų.

Kadangi, kaip paaiškino ekspertas, pirminės apžiūros metu buvo fiksuojami tik pėdsakų fragmentai, papildomos – tik aiškiai matomos – pėdsakų dalys, todėl paklaida tarp užfiksuotų pėdsakų ilgio yra galima. Kolegijos nuomone, toks eksperto paaiškinimas pašalina abejones, jog atliekant tyrimą buvo naudojami netikslūs duomenys. Akivaizdu, kad jei papildomos apžiūros metu buvo fiksuojama tik nesugadintoji pėdsako dalis, jos ilgis, lyginant su viso pėdsako užfiksuoto iškart po įvykio ilgiu, buvo mažesnis, ir tai paaiškina susidariusį skirtumą.

Be to, S. P. įsitikinimu, specialisto išvada nėra tiksli ir todėl, kad modeliuojant jo automobilio judėjimo trajektoriją, buvo įvesti netikslūs transporto priemonės apkrovos duomenys.

Duodamas paaiškinimus apeliacinės instancijos teisme, ekspertas V. Pačebutas nurodė, kad automobilio apkrovos duomenys modeliavimo procese įtakos turi, tačiau ne gautam greičio rezultatui, kadangi bet kokiu atveju sumodeliuota judėjimo trajektorija tik artima faktinei situacijai, ir tie pokyčiai galimi, tačiau jie nėra didesni, nei nustatomos paklaidos. Tad ir šiuo atveju, kolegijos manymu, specialisto išvados tikrumu bei pagrįstumu abejoti nėra pagrindo ir S. P. skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.