- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-25
- Bylos Nr.
- 2A-1868-340/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-00953-2014-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tatjana Žukauskienė
- Ieškovas
- UADB „Industrijos garantas“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, Vilniaus miesto savivaldybėms administracijai ir UAB „Grinda“
- Kategorijos
- 2.5.10.5.2.8Statinių savininko (valdytojo) atsakomybė
- 3.1.3.3Tinkama ir netinkama proceso šalis
Vilniaus apygardos teismo teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UADB „Industrijos garantas“ ir atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo UADB „Industrijos garantas“ ieškinį atsakovams Vilniaus miesto savivaldybėms administracijai ir UAB „Grinda“ dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams Vilniaus miesto savivaldybės administracijai ir UAB „Grinda“, prašydamas priteisti iš tinkamo atsakovo 1390 Lt dydžio žalos atlyginimą, įstatymo numatytas procesines palūkanas. Nurodė, kad 2011 m. vasario 8 d. Geležinio Vilko g., Vilniuje, V. S., vairuodamas transporto priemonę Mercedes Benz S500, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais skiriamaisiais kelio ženklais. Įvykio metu automobilis buvo apdraustas savanoriškuoju draudimu, todėl apgadinto automobilio savininkui ieškovas išmokėjo 1390 Lt draudimo išmoką. Ieškovo nuomone, dėl draudimo išmokos išmokėjimo patirtus nuostolius turi atlyginti Geležinio Vilko gatvės valdytojas. Dėl to, kuris atsakovas yra tinkamas šioje byloje, teismų praktika skiriasi: kai buvo teikiamas ieškinys teismui, ieškovas manė, kad tinkamu atsakovu yra UAB „Grinda“, todėl reiškė ieškinį jam, o Vilniaus miesto savivaldybės administraciją įtraukė trečiuoju asmeniu; vėliau Vilniaus apygardos teismas byloje tarp tų pačių šalių nurodė, jog tinkamu atsakovu yra Vilniaus miesto savivaldybė ir jau tapo neaišku, kas yra tinkamu atsakovu. Vilniaus miesto savivaldybė pareiškė kasacinį skundą, tačiau jis dar nėra išnagrinėtas, todėl ieškovas prašė teismo žalą priteisti iš tinkamo atsakovo. Jei žala bus priteista iš UAB „Grinda“, turėtų būti priteistos 6 procentų dydžio procesinės palūkanos, jei iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos – 5 procentų dydžio procesinės palūkanos. Pažymėjo, jog teikdamas ieškinį Vilniaus apygardos administraciniam teismui, pastarasis paštu buvo išsiųstas 2014 m. vasario 10 d. , t. y. nepraleidus trijų metų ieškinio senaties termino, kurį reikėtų skaičiuoti nuo tada, kuomet atsakovai atsisakė atlyginti ieškovo patirtus nuostolius, tačiau net skaičiuojant senaties terminą nuo eismo įvykio dienos – trijų metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nes ieškinys buvo išsiųstas pirmadienį, trijų metų terminas baigėsi šeštadienį.
Atsakovas UAB „Grinda“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti dėl praleisto ieškinio senaties termino ir netinkamo atsakovo byloje. Atsakovas nurodė, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje administracinėje byloje nurodė, jog 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutartis tarp Vilniaus miesto savivaldybės ir UAB „Grinda“ nepaneigia Vilniaus miesto savivaldybės atsakomybės už automobilį vairavusio asmens patirtą žalą jam įvažiavus į kelyje buvusią, jokiais ženklais nepažymėtą duobę. Todėl byloje tinkamu atsakovu turėtų būti Vilniaus miesto savivaldybė. Be to, atsakovas taip pat pažymėjo, jog žala atsirado dėl didelio vairuotojo neatsargumo, todėl ši aplinkybė atleidžia kelio valdytoją nuo atsakomybės.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su ieškiniu nesutiko. Nurodė, jog byloje tinkamu atsakovu turėtų būti UAB „Grinda“ - savo srities profesionalas, galintis daryti fizinį ūkinį poveikį gatvei, kuriam buvo perduotas ginčo gatvės valdymas ir susitarta dėl nuolatinės jos priežiūros. Be to, jeigu automobilį vairavęs asmuo būtų apdairus ir pasirinktų protingą, saugų greitį, žalos galima būtų išvengti. Be to, ieškinys turėtų būti atmestas dėl praleisto 3 metų ieškinio senaties termino nuo eismo įvykio dienos.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė; priteisė iš ieškovo UADB „Industrijos garantas“ 19,50 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai. Teismas nurodė, kad padarytos žalos dydį įrodo byloje pateikti rašytiniai įrodymai dėl draudimo išmokos paskaičiavimo ir išmokėjimo, taip pat automobilio ratų nuotraukos (b. 1, 20-22). Nagrinėjamu atveju eismo įvykis įvyko 2011 m. vasario 8 d., draudimo išmoką ieškovas išmokėjo 2011 m. kovo 17 d. ir nuo tos dienos jam atsirado teisė reikšti subrogacinius reikalavimus už eismo įvykį kaltiems asmenims. Ieškinys teismui paštu išsiųstas 2014 m. vasario 10 d., todėl ieškovas ieškinio senaties termino ieškinio reikalavimui pareikšti nepraleido. Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas arba valdytojas. Pagal Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 4 straipsnio 3 dalį vietinės reikšmės viešieji keliai ir gatvės nuosavybės teise priklauso savivaldybėms, todėl reiškiant reikalavimus dėl Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybės objektų, byloje atsakovu turi būti pati Vilniaus miesto savivaldybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-239/2014). Atitinkamai Vilniaus miesto savivaldybės administracija negali būti tinkamu atsakovu, todėl teismas ieškinį jos atžvilgiu atmetė. Byloje pateikta 2011 m. sausio 25 d. darbų atlikimo sutartis Nr. A72-50(3.1.36-UK) (b. l. 53-55) tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“, pagal kurią uždaroji akcinė bendrovė „Grinda“ įsipareigojo pagal užsakovo (Vilniaus miesto savivaldybės administracijos) nurodymus atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, Vakarinės, Šiaurinės ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą (sutarties 1 punktas). Aiškindamas Sutarties nuostatas tiek lingvistiniu, tiek sisteminiu metodu, teismas padarė išvadą, jog pagal sutarties nuostatas UAB „Grinda“ gatvių ir kiemų dangos remonto bei priežiūros darbus atlieka ne savo nuožiūra ir iniciatyva, tačiau pagal užsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos nurodymus. Pažymėjo, jog tokį ginčo sutarties aiškinimą yra pateikęs administracinių teismų praktiką formuojantis Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atsakovo minėtoje 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-1480/2014. Nustatė, jog byloje taip pat nėra įrodymų apie tai, kad UAB „Grinda“ buvo gavusi užsakymą dėl darbų atlikimo ginčo kelio ruože, kuriame įvyko autoįvykis (Geležinio Vilko gatvėje, Vilniuje) (CPK 178, 185 straipsniai), todėl UAB „Grinda“ nėra tinkamas atsakovas šioje byloje. Teismas ieškinį abiejų atsakovų atžvilgiu atmetė, nes jis pareikštas netinkamam atsakovui.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus argumentai
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė priimti papildomus įrodymus – Sutarties priedą „Darbų atlikimo ir paslaugų teikimo įkainiai“ ir 2011-12-29 Darbų atlikimo sutartį Nr. A72-2191 (3.1/36-UK) su priedais; pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą ir jo motyvuojamoje dalyje pašalinti motyvus, jog nėra jokio pagrindo laikyti UAB „Grinda“ gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, valdytoju, todėl UAB „Grinda“ nėra tinkamas atsakovas šioje byloje (T. 1, b. l. 151-156). Apeliaciniame skunde nurodė, jog šioje byloje tinkamu atsakovu turėjo būti pripažintas atsakovas UAB „Grinda“. Teismas klaidingai nustatė, kad pagal CK 6.266 str. 2 d. prasmę gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, savininkas (valdytojas) yra Vilniaus miesto savivaldybė. Šiuo metu teismuose nagrinėjamose analogiškose bylose laikomasi pozicijos, kad už tokio pobūdžio žalos atlyginimą turi atsakyti ne gatvių savininkas, o jų valdytojas. Tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ sudaryta sutartimi buvo perkami Vilniaus miesto gatvių ir kiemų dangos remonto darbai ir priežiūros paslaugos. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas minėtą sutartį, vadovavosi tik pažodiniu sutarties aiškinimu, taip pažeisdamas esminius sutarčių aiškinimo principus, neatsižvelgdamas į šalių elgesį po sutarties sudarymo ir šalių susiformavusią tarpusavio praktiką dėl gatvių priežiūros. Teismas vadovavosi vien Lietuvos vyriausiojo administracijos teismo nutartimi, tačiau savarankiškai nevertino į bylą pateiktų įrodymų.
Atsiliepimas
Ieškovas UADB „Industrijos garantas“ pateikė atsiliepimą į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą, kuriuo prašė skundo netenkinti (T. 1, b. l. 195-196). Nurodė, kad prašomus priimti dokumentus apeliantas galėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nenurodė jokios priežasties, kodėl taip nebuvo padaryta. Be to, minėti dokumentai nepagrindžia, jog 2011-02-08 eismo įvykio metu UAB „Grinda“ buvo perduotas gatvių valdymas, nes pateikta sutartis buvo sudaryta po vienuolikos mėnesių nuo eismo įvykio dienos. Naujai pateikti įrodymai galimai praplečia UAB „Grinda“ atsakomybės ribas ir ieškovas, būdamas susipažinęs su tokiais įrodymais pirmosios instancijos teisme, galimai būtų turėjęs kitokią poziciją atsakovų atžvilgiu.
Atsakovas UAB „Grinda“ atsiliepimu į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos skundą, prašė jį atmesti ir palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą nepakeistą (T. 1, b. l. 199-203). Pažymėjo, kad tarp atsakovų sudaryta sutartis nėra tokios apimties, kad UAB „Grinda“ galėtų būti laikomas sutarties dalyko (gatvių ir kelių) valdytoju, savarankiškai atsakingu už šių statinių sukeltą žalą tretiesiems asmenims, tuo labiau, kad tokių atsakomybės ribų tarp šių sudarytoje sutartyje numatyta ir nebuvo. UAB „Grinda“ nuomone, nagrinėjamoje byloje aktuali yra būtent naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje detaliai buvo išaiškinta 2011-01-25 rangos darbų atlikimo sutartis. Naujai pateikti įrodymai neturėtų būti priimti, nes apeliantas visiškai nepaaiškino, kodėl anksčiau minėta sutartis nebuvo pateikta nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir apskritai nenurodė, kokią įrodomąją reikšmę ši sutartis galėtų turėti, nes eismo įvykio metu ji net nebuvo sudaryta ir negaliojo.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovas UADB „Industrijos garantas“ prašė pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą – priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ieškovo naudai 1 390 Lt žalos atlyginimo; 5 proc. dydžio metines palūkanas ir kitas bylinėjimosi išlaidas (T. 1, b. l. 180-182) Apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:
Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad pagal CK 6.266 straipsnį atsakomybė už kelių trūkumus gali kilti ne tik objekto savininkui, bet ir valdytojui. Vienas iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos uždavinių yra įstatymų nustatyta tvarka organizuoti Savivaldybės biudžeto pajamų ir išlaidų bei kitų piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoti ir kontroliuoti Savivaldybės turto valdymą ir naudojimą. Be to, sutartį su UAB „Grinda“ sudarė būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracija, atstovaujama Komunalinio ūkio departamento direktoriaus. Būtent Vilniaus miesto savivaldybės administracija turėjo pareigą užtikrinti, kad kelio danga būtų tinkama saugiam eismui ir šios savo pareigos neatliko, todėl turėtų būti traukiama atsakomybėn pagal CK 6.266 str.; Apeliantas sutinka su pirmosios instancijos teismo išsakytais motyvais dėl UAB „Grinda“ kaip netinkamo atsakovo byloje. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime iš esmės pripažino žalos padarymo faktą bei žalos dydį, ištyrė ir įvertino įrodymus, todėl apeliacinės instancijos teismui pripažinus, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra tinkamas atsakovas byloje, pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas.
Atsiliepimas
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija pateikė atsiliepimą į UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir tenkinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą (T. 2, b. l. 1-4). Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime nurodė, jog gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, savininkė yra Vilniaus miesto savivaldybė, todėl Vilniaus miesto savivaldybės administracija yra netinkamas atsakovas šioje byloje. Vilniaus miesto savivaldybės administracija negali būti tapatinama su Vilniaus miesto savivaldybe. Sutartį su UAB „Grinda“ Vilniaus miesto savivaldybės administracija sudarė vykdydama jai priklausančias funkcijas.
Atsakovas UAB „Grinda“ pateikė atsiliepimą į UADB „Industrijos garantas“ apeliacinį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (T. 2, b. l. 7-9). Nurodė, jog sutinka su skundu dalyje dėl atsakovo UAB „Grinda“. Atsiliepime iš esmės pakartojo atsiliepime į atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą nurodytas aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.
Dėl atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktų naujų įrodymų priėmimo.
Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu prašė priimti papildomus naujus įrodymus – 2011 m. sausio 25 d. sutarties priedą „Darbų atlikimo ir paslaugų teikimo įkainiai“ ir 2011 m. gruodžio 29 d. Darbų atlikimo sutartį Nr. A72-2191 (3.1/36-UK) su priedais. Atsižvelgdamas į tai, kad draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad atsakovas, pateikdamas naujus įrodymus, piktnaudžiautų procesinėmis teisėmis. Teismo nuomone, naujų įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, todėl siekdamas teisingai išspręsti ginčą, teismas atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos pateiktus naujus įrodymus priima (CPK 314 str.).
Apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, kas yra tinkamas subjektas atsakyti dėl žalos, padarytos dėl statinio (kelio) trūkumo, ir kam tektų pareiga tokią žalą atlyginti.
Pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį, žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumo, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad atsakomybės už statinį subjektas yra ne tik statinio savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; kt.).
Byloje nustatyta, kad 2011 m. vasario 8 d. Geležinio Vilko g., Vilniuje, V. S., vairuodamas transporto priemonę Mercedes Benz S500, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į kelio važiuojamojoje dalyje susidariusią duobę, kuri nebuvo pažymėta jokiais skiriamaisiais kelio ženklais. Įvykio metu automobilis buvo apdraustas savanoriškuoju draudimu, todėl apgadinto automobilio savininkui ieškovas UADB „Industrijos garantas“ išmokėjo 1390 Lt draudimo išmoką. Ieškovas, naudodamasis regreso teise, kreipėsi į teismą dėl draudimo išmokos priteisimo, nes, jo nuomone, dėl draudimo išmokos išmokėjimo patirtus nuostolius turi atlyginti Geležinio Vilko gatvės valdytojas. Bylos duomenys patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracija ir UAB „Grinda“ 2011 m. sausio 25 d. sudarė Darbų atlikimo sutartį A72-50 (3.1.36-UK), pagal kurią UAB „Grinda“ įsipareigojo atlikti Vilniaus miesto Rytinės, Pietinės, Vakarinės, Šiaurinės ir Centrinės dalių gatvių ir kiemų dangos remontą bei priežiūrą, be kita ko, atlikti gatvių ir kiemų asfaltbetonio dangos pažaidų taisymą, gatvių defektavimą (sutarties priedo – Darbų atlikimo ir paslaugų teikimo įkainių – 12 punktas) bei savo sąskaita atlyginti nuostolius, kurie atsirado dėl netinkamo darbų atlikimo (sutarties 4.3.2 punktas) (T. 1, b. l. 53-55). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas iš esmės analogiškas ankstesnės Vilniaus miesto savivaldybės bei UAB „Grinda“ sudarytos Darbų atlikimo sutarties nuostatas, pabrėžė, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos perkami Vilniaus miesto gatvių ir kiemų dangos remonto darbai ir priežiūros paslaugos yra priskirtini gatvių ir kiemo dangų priežiūrai, kuri teisės aktuose yra apibūdinama kaip nuolatiniai kelio darbai, siekiant užtikrinti saugų eismą ir numatytą kelio bei statinių tarnavimo laiką (Kelių įstatymo 2 straipsnio 8 dalis). Atsižvelgdamas į tai, kasacinis teismas pripažino UAB „Grinda“ gatvės, kurioje įvyko eismo įvykis, valdytoju CK 6.266 straipsnio prasme, kuriam prievolinės teisės (Darbų atlikimo sutarties) pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ir tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2013). Vadinasi, šioje byloje nustatytos aplinkybės, kad atsakovas UAB „Grinda“ Darbų atlikimo sutartimi įsipareigojo atlikti ne tik gatvių remonto, bet ir nuolatinės priežiūros (defektavimo) darbus, yra pagrindas spręsti, kad UAB „Grinda“ buvo Geležinio Vilko g. valdytojas, kuriam pagal CK 6.266 straipsnį ir tenka pareiga atlyginti dėl kelio trūkumų padarytą žalą. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, kad Sutartyje išvardytų gatvių valdytoju save yra pripažinęs ir pats atsakovas UAB „Grinda“ (CK 6.193 str. 5 d.), kuris kitose civilinėse bylose prisiėmė atsakomybę už panašiomis aplinkybėmis atsiradusią žalą (žr., pvz., Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-10596-430/2015, 2015 m. vasario 12 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-11608-864/2015, kt.).
Kaip matyti skundžiamo sprendimo motyvų, priešingą, nei pirmiau nurodyta, pirmosios instancijos teismo išvadą dėl gatvės valdytojo CK 6.266 straipsnio prasme iš esmės nulėmė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 13 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A502-1480/2014, pateiktas tarp Vilniaus miesto savivaldybės administracijos ir UAB „Grinda“ sudarytos Darbų atlikimo sutarties aiškinimas.
Teismų praktikoje pabrėžiama, kad precedentų konkurencijos atveju, parenkant konkrečioje byloje taikytiną precedentą, be kita ko, turi būti atsižvelgiama į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis, priimta Nr. 3K-3-571/2007; 2014 m. gruodžio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2014). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad gausioje bendrosios kompetencijos teismų praktikoje yra laikomasi priešingos, nei minėtoje administracinėje byloje, pozicijos (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1860-450/2015; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1725-577/2015; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1598-656/2015; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-1034-565/2015, ir kt.;). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog ši teismų praktika yra vėlesnė, jau susiformavusi, todėl, teismo vertinimu, ja yra privaloma vadovautis tiek apeliacinės, tiek pirmosios instancijos teismui.
Pagal nustatytą teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir/ar pagrįstumą, padarytas faktų vertinimo bei teisės aiškinimo (taikymo) klaidas dažniausiai ištaiso negrąžindamas bylos pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, išskyrus atvejus, jei neatskleista bylos esmė, o remiantis byloje pateiktais įrodymais jos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo iš esmės nenagrinėjo, sprendė tik atsakovo byloje tinkamumo klausimą. Apelianto pareikštą ieškinį išspręsti iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės, kadangi dėl tirtinų aplinkybių ir įrodymų apimčių bei pobūdžio byla būtų nagrinėjama visa apimtimi naujais aspektais. Tokia padėtis prieštarautų apeliacinės instancijos teismo paskirčiai, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų teisei į apeliaciją po to, kai bylą iš esmės išnagrinėja pirmosios instancijos teismas, todėl skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.