Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Liudvinavičienės, Lino Šiukštos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka mišriu būdu (dalyvaujant proceso dalyviams teismo posėdžių salėje ir vaizdo konferencijos būdu) išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendžio, kuriuo M. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 259 straipsnio 1 dalį, 261 straipsnį ir nuteistas:

– pagal BK 259 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams;

– pagal BK 261 straipsnį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir M. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi, konfiskuota iš M. G. 25 Eur (dvidešimt penki eurai).

Tuo pačiu Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu R. Ž., vadovaujantis BK 93 straipsnio 1 dalies 3 punktu, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta, nuosprendis jo atžvilgiu apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, įvertinusi byloje surinktus faktinius duomenis, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinį, formą bei motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. G. pripažino kaltu pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir 261 straipsnį. Pirmosios instancijos teismas dėl M. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, taip pat nepažeidė bausmių skyrimo taisyklių ir nuteistajam tiek už atskiras nusikalstamas veikas, tiek galutinę bausmę paskyrė teisingai. Tačiau pirmosios instancijos teismas į teisingai paskirtą bausmę, pažeisdamas BK 66 straipsnio reikalavimus, neįskaitė M. G. suėmimo (šiuo atveju – laikino sulaikymo) laiko, todėl, nors apeliaciniame skunde ši aplinkybė nepaminėta, teisėjų kolegija apeliacinį skundą iš dalies tenkina ir nuosprendį keičia dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 259 straipsnio 1 dalyje, 261 straipsnyje

5. Nuteistasis M. G. iš esmės neneigia neteisėtai disponavęs narkotinėmis medžiagomis bei dalį jų išplatinęs nepilnamečiui asmeniui, t. y. neginčija byloje nustatytų faktinių nusikalstamų veikų aplinkybių, nuteistasis tik mano, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino ir neatskleidė nusikaltimo dalyko. Pasak apelianto, byloje esančioje specialisto išvadoje kalbama apie sintetinius kanabinoidus, tačiau taip ir nenurodoma, kokiam Rekomendacijose apibrėžtam sintetinių kanabinoidų pogrupiui priskirtini kanabinoidai ADMB-4en-PINACA ir ADB-BUTINACA. Šios aplinkybės, nuteistojo vertinimu, galėjo nulemti netinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Su tokiais nuteistojo M. G. apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

6. Pagal Lietuvos baudžiamąją teisę baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra nusikaltimo sudėties buvimas asmens veikoje – asmenį pripažįstant kaltu turi būti nustatyti ir įrodyti visi nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Pagal BK 259 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas, neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. BK 259 straipsnio 1 dalies įrodinėtini požymiai yra veika – neteisėtas gaminimas, perdirbimas, įgijimas, laikymas, gabenimas ar siuntimas ir nusikaltimo dalykas – narkotinės ar psichotropinės medžiagos. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tiesiogine tyčia, kai kaltininkas bent bendrais bruožais suvokia, jog medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra narkotinės ar psichotropinės, taip pat jų kiekį. Tam, kad būtų galima inkriminuoti šį požymį, nebūtina įrodyti, jog kaltininkas tiksliai žinojo narkotinės ar psichotropinės medžiagos tikslų pavadinimą, kiekį, koncentraciją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2009, Nr. 2K-7-107/2013, Nr. 2K-60/2014).

7. BK 261 straipsnis reglamentuoja baudžiamąją atsakomybę asmeniui, kuris platino narkotines ar psichotropines medžiagas nepilnamečiams. Baudžiamoji atsakomybė pagal šį straipsnį kyla tuo atveju, kai teismas nustato, kad kaltininkas suvokė, jog asmuo, kuriam jis platino narkotines ar psichotropines medžiagas, yra nepilnametis. Taigi kvalifikuojant asmens padarytą veiką pagal BK 259 straipsnį ir BK 261 straipsnį, būtina nustatyti, kad medžiagos, kuriomis asmuo disponavo ar jas platino nepilnamečiams, buvo laikomos narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis ir asmuo neturėjo leidimo jomis disponuoti. BK 269 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos yra medžiagos, įtrauktos į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašus. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. sausio 6 d. įsakymo Nr. 5 1 punktu buvo patvirtintas Narkotinių ir psichotropinių medžiagų sąrašas (toliau – Sąrašas), kuriame įvardytos medžiagos laikytinos narkotinėmis ar psichotropinėmis medžiagomis. Šiuo įsakymu patvirtintame I-jame sąraše nurodytos narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslais, išskyrus atvejus, kai į I sąrašą įrašytos medžiagos yra registruotos vaistinio preparato sudėtyje, o psichotropinių medžiagų 123 punkte yra nurodyta sintetinių kanabinoidų darinių grupė.

8. Byloje esančiose Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje IBPS-V-869578-23 (t. 1, b. l. 66–72) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvadoje Nr. 11-1249(23) (t. 1, b. l. 82–85) užfiksuotais faktiniais duomenimis nustatyta, kad pas M. G. buvo rasta 33,3272 g skysčio, kurio sudėtyje yra 0,0466 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido MDMB-4en-PINACA ir 0,02 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA, t. y. M. G. neteisėtai disponavo 0,0666 g grynojo kiekio minėtų psichotropinių medžiagų. Šiose specialisto išvadose taip pat nustatyta, jog M. G. nepilnamečiui pardavė 10 ml talpos buteliuką su 12,5957 g skysčio, kuriame yra 0,0176 g psichotropinės medžiagos – sintetinio kanabinoido MDMB-4en-PINACA ir 0,0076 g psichotropinės medžiagos sintetinio kanabinoido ADB-BUTINACA. Šių aplinkybių viso bylos proceso metu, taip pat ir apeliaciniame skunde iš esmės neginčija ir pats nuteistasis M. G.. Kaip nustatė specialistai, medžiagos – MDMB-4en-PINACA ir ADB-BUTINACA, kuriomis neteisėtai disponavo nuteistasis M. G., yra priskiriamos sintetinių kanabinoidų grupei ir yra draudžiamos vartoti medicinos tikslais. Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ 161 punktą (veikų padarymo metu – 89 punktą, redakcija nuo 2022 m. lapkričio 24 d. iki 2023 m. gegužės 26 d.), nedideliu šių medžiagų kiekiu laikomas ne daugiau kaip 0,005 g, dideliu kiekiu – daugiau kaip 0,5 g, o labai dideliu kiekiu – daugiau kaip 2,5 g šių medžiagų.

9. Nepaisant to, kad Rekomendacijų 161 punkte sintetiniai kanabinoidai suskirstyti į septynis pogrupius, tačiau jokios įtakos baudžiamosios atsakomybės diferencijavimui neturi aplinkybė, kuriam pogrupiui sintetinis kanabinoidas priskiriamas. Be to, nors kaltinamajame akte ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nėra nurodyta, kokiam sintetinių kanabinoidų pogrupiui priskiriamos psichotropinės medžiagos MDMB-4en-PINACA ir ADB-BUTINACA, kuriomis neteisėtai disponavo nuteistasis M. G., tačiau Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialisto išvadoje IBPS-V-869578-23 detaliai nurodyta, kad MDMB-4en-PINACA (sinonimai – MDMB-PENINACA, MDMB-PINACA N1-pentil-4-en izomeras, metil (S)-3,3-dimetil-2-(1-(pent-4-en-1-il)-1H-indazolo-3-karboksamido)butanoatas) yra indazol-3-karboksamidodarinio, turinčio alkenil-(pent-4-en-1-il) radikalą, prijungtą prie indazolo žiedo azoto atomo, bei 2-pakeistos etano rūgšties radikalą, prijungtą prie amidinio azoto atomo, esteris, o ADB-BUTINACA – (N-(1-Amino-3,3-dimetil-1-oksobutan-2-il)-1-butil-1H-indazol-3-karboksamidas) yra indazol-3-karboksamido darinio, turinčio alkil-(butil-) radikalą, prijungtą prie indazolo žiedo azoto atomo bei 2-pakeistos etano rūgšties radikalą, prijungtą prie amidinio azoto atomo, amidas (t. 1, b. l. 66–72). Vadovaujantis 2000 m. sausio 6 d. Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. 5 patvirtintu Sąrašu, MDMB-4en-PINACA ir ADB-BUTINACA (sąrašas Nr. 1 ,,Narkotinės ir psichotropinės medžiagos, draudžiamos vartoti medicinos tikslais, išskyrus atvejus, kai į I sąrašą įrašytos medžiagos yra registruotos vaistinio preparato sudėtyje“) yra sintetinių kanabinoidų darinių grupės 1-jam pogrupiui priklausančios psichotropinės medžiagos.

10. Kaip minėta, byloje neginčytinai nustatyta, jog medžiagos, kuriomis neteisėtai disponavo M. G., yra psichotropinės medžiagos, priskiriamos sintetinių kanabinoidų grupei, kurias draudžiama vartoti medicinos tikslais, o tikslus šių medžiagų pavadinimo bei kiekio nustatymas, net ir kaltinamajame akte bei skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodant konkretaus sintetinių kanabinoidų pogrupio, yra pakankamas pagrindas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį kilti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, teisingai nustatė M. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų dalyką bei nuteistojo M. G. veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 259 straipsnio 1 dalį ir BK 261 straipsnį.

Dėl bausmės

11. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis) svarbu nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui paskirti individualizuotas ir teisingas bausmes. Teisingumo ir teisinės valstybės principai reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima paskirti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Svarbu, kad teismo parinkta bausmės rūšis ir nustatytas jos dydis pasiektų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės paskirtį: sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

12. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, jog bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje įstatymas nurodo, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, jog skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje.

13. Kitokia nei sankcijoje nustatyta bausmė gali būti paskirta tik esant BK 62 straipsnyje ar 54 straipsnio 3 dalyje nustatytiems pagrindams. BK 54 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta tiesioginio teisingumo principo bausmių skyrimo procese taikymo galimybė: tais atvejais, kai straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Toks teisinis reguliavimas leidžia daryti išvadą, kad šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su konkrečioje byloje nustatytų aplinkybių visuma, rodančia, jog baudžiamajame įstatyme nurodytos bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-432/2014, Nr. 2K-186-942/2015). Tačiau bausmės švelninimas BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu gali būti pagrįstas tik aplinkybėmis, rodančiomis, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-512/2013, Nr. 2K-252/2014, Nr. 2K-447/2014, Nr. 2K-361/2014, Nr. 2K-P-89/2014 ir kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisingumo principo reikšmę skiriant bausmes, ne vienoje nutartyje yra pasisakęs, jog bausmė laikoma teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-420/2006).

14. Viena iš M. G. padarytų nusikalstamų veikų priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 261 straipsnis), už šios nusikalstamos veikos padarymą baudžiamasis įstatymas alternatyvių bausmių laisvės atėmimui nenumato. M. G. prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, ši aplinkybė pripažinta nuteistojo atsakomybę lengvinančia, M. G. atsakomybę sunkinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė. Iš bylos duomenų matyti, jog M. G., būdamas jauno amžiaus (gimęs (duomenys neskelbtini), teisiamas jau ne pirmą kartą – (duomenys neskelbtini) apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. baudžiamuoju įsakymu M. G. buvo pripažintas kaltu už nusikalstamos veikos, numatytos BK 259 straipsnio 1 dalyje, padarymą (t. 2, b. l. 93–97), taigi skundžiamame nuosprendyje nurodytas nusikalstamas veikas jis padarė nepraėjus nė metams po jo nuteisimo, turėdamas neišnykusį teistumą, taip pat jis baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 100–102). M. G. yra psichiatrinio gydymo įskaitoje – (duomenys neskelbtini), tačiau specialisto išvadoje (duomenys neskelbtini) nurodyta, jog M. G. netikslinga skirti teismo psichiatrijos ekspertizę (t. 2, b. l. 85). Priklausomybės ligų gydymo įskaitoje nuteistasis neįrašytas, šiuo metu yra dirbantis, darbdavio charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 136–141).

15. Kaip matyti iš bylos duomenų, nuteistojo M. G. gynėja pirmosios instancijos teisme prašė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti M. G. švelnesnę, nei įstatyme numatyta, bausmę, to nuteistasis prašo ir savo apeliaciniame skunde. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas aukščiau nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, taip pat atsižvelgęs į nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį (BK 261 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už narkotinių ir psichotropinių medžiagų platinimą labiausiai nuo kvaišalų pažeidžiamai, lengvai pasiduodančiai negatyviai pašalinei įtakai socialinei grupei – nepilnamečiams, todėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų platinimą nepilnamečiam asmeniui yra pavojingesnė veika nei tų pačių medžiagų platinimas suaugusiems asmenims??), į tai, kad M. G. nuskalstamas veikas padarė tyčia, be to, būdamas jau anksčiau teistas už panašaus pobūdžio nusikaltimą, padarė išvadą, kad bausmės paskirtis ir tikslai vis tik bus pasiekti M. G. už abi jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrus laisvės atėmimo bausmes. Pirmosios instancijos teismas už nusikalstamą veiką, numatytą BK 261 straipsnyje, M. G. paskyrė minimalaus dydžio straipsnio sankcijoje nustatytą laisvės atėmimo bausmę, o už nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje, taip pat paskyrė laisvės atėmimo bausmę, mažesnę, nei sankcijoje nustatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su nuteistojo M. G. apeliacinio skundo ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas laikėsi visų bausmės rūšies nuteistajam tiek už labai sunkaus nusikaltimo, tiek ir už nesunkaus nusikaltimo padarymą parinkimo ir bausmių dydžio nustatymo taisyklių. Kaip jau minėta, pagal BK 54 straipsnio 3 dalį kitokia, nei numatyta straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje, bausmė paprastai gali būti paskiriama, kai yra išimtinių aplinkybių ir jei nėra pagrindo paskirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę pagal BK 62 straipsnį, o įstatymo numatytos bausmės paskyrimas būtų aiškiai neproporcingas (neadekvatus) konkrečiam baudžiamojo įstatymo pažeidimui, kaltininko asmenybei bei kitoms bylos aplinkybėms. BK 62 straipsnio nuostatų taikymas yra susijęs su konkrečiomis šiame straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis, kurių šioje baudžiamojoje byloje nenustatyta. Sprendžiant BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo galimybę, būtina įvertinti visas bylos aplinkybes, didžiausią dėmesį skiriant aplinkybėms, apibūdinančioms kaltininko asmenybės ir padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą. Šioje baudžiamojoje byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą išnagrinėjus pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, nenustatyta kokių nors išimtinių aplinkybių, susijusių su M. G. padaryta nusikalstama veika ar nuteistojo asmenybe, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog sankcijos ribose numatytos laisvės atėmimo bausmės paskyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui, o švelnesnės bausmės, nei BK 261 straipsnyje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė, paskyrimas reikštų teisingumą. Nuteistojo apeliaciniame skunde akcentuojamas jo jaunas amžius, teigiamų išvadų dėl savo elgesio padarymas, tai, jog po nusikalstamų veikų padarymo jis visiškai atsiribojo nuo narkotinių medžiagų, įvertino, kaip lengvabūdiškas elgesys įtakoja visos šeimos moralinį autoritetą, nėra kažkuo išskirtinės aplinkybės. Priešingai, bylos duomenimis nustatyta, kad M. G. tiek pats vartojo psichotropines medžiagas, tiek pardavė šias medžiagas nepilnamečiui asmeniui, be to, už neteisėtą disponavimą psichotropinėmis medžiagomis nuteistasis teisiamas jau ne pirmą kartą, kas šioje situacijoje parodo didesnį nuteistojo asmenybės pavojingumą, jokių teigiamų išvadų iš ankstesnių neteisėtų veiksmų nedarymą, nenorą keistis ir laikytis visuomenėje priimtinų elgesio ir moralės normų.

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, daro išvadą, jog šiuo atveju pirmosios instancijos teismas tiek už atskiras nusikalstamas veikas skirdamas bausmes M. G., tiek ir paskirdamas galutinę bausmę, laikėsi visų bausmės rūšies parinkimo bei bausmės dydžio nustatymo taisyklių, atsižvelgė į visas M. G. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei, tinkamai jas įvertinęs, nuteistajam paskyrė teisingą bausmę, atitinkančią nuteistojo M. G. padarytų veikų bei nuteistojo asmenybės pavojingumą. M. G. už labai sunkaus nusikaltimo padarymą paskirta minimali baudžiamojo įstatymo nustatyta laisvės atėmimo bausmė, apsprendusi ir galutinės bausmės dydį, todėl dar labiau švelninti M. G. paskirtą bausmę nėra teisinio pagrindo.

18. Bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu nuteistojo M. G. gynėja pareiškė prašymą taikyti nuteistojo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti M. G. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nusikalstama veika, numatyta BK 261 straipsnyje, už kurią paskirta bausmė apsprendė ir galutinės M. G. paskirtos bausmės dydį, priskiriama labai sunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 75 straipsnis bausmės vykdymo atidėjimo už labai sunkių nusikaltimų padarymą nenumato. Šiame kontekste pažymėtina, jog nėra pagrindo tenkinti ir nuteistojo M. G. apeliaciniame skunde išreikšto prašymo pavesti probacijos tarnybai parengti jo socialinio tyrimo išvadą. BPK 36¹ straipsnyje nustatyta, kad socialinio tyrimo išvada yra specialisto parengtas dokumentas, kuriame apibūdinama kaltinamojo ar nuteistojo socialinė aplinka, kriminogeniniai veiksniai, taip pat pateikiama kita informacija, padedanti teismui individualizuoti probacijos sąlygas. Probacijos įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nurodytas socialinio tyrimo išvados turinys, taip pat nurodyta, kad rizikos vertinimo rezultatai gali būti naudojami sprendžiant dėl probacijos skyrimo tikslingumo (10 straipsnio 2 dalis). BPK 339 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta teismui pareiga įvertinti socialinio tyrimo išvadoje pateiktą informaciją, sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo. Kaip jau minėta, bausmės vykdymo atidėjimo instituto taikymas asmeniui, nuteistam už labai sunkaus nusikaltimo padarymą, negalimas. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti nuteistojo M. G. prašymo dėl jo socialinio tyrimo išvados parengimo, kadangi socialinio tyrimo išvada skirta iš esmės padėti teismui nuspręsti dėl bausmės vykdymo atidėjimo sąlygų, o ne dėl bausmės parinkimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-286-976/2018, Nr. 2K-66-976/2019).

19. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo M. G. kaltės bei paskyrė nuteistajam teisingą bausmę, tačiau netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, o būtent BK 66 straipsnį, kurio 1 dalyje imperatyviai nustatyta, jog teismas, skirdamas bausmę asmeniui, kuriam buvo taikytas kardomasis kalinimas (suėmimas), privalo jį įskaityti į paskirtą bausmę. Iš bylos duomenų matyti, jog M. G., vadovaujantis BPK 140 straipsniu, buvo sulaikytas nuo 2023 m. vasario 23 d. 17.10 val. iki 2023 m. vasario 24 d. 16.05 val. (t. 2, b. l. 43–45, 47–48) Esant tokioms nustatytoms bylos aplinkybėms, skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas) ir, vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, į skundžiamu Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmės laiką įskaitytinas M. G. sulaikymo laikas nuo 2023 m. vasario 23 d. 17.10 val. iki 2023 m. vasario 24 d. 16.05 val., t. y. viena para.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 dalimi, BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a papunkčiu, į paskirtos laisvės atėmimo bausmės laiką įskaityti M. G. laikino sulaikymo laiką nuo 2023 m. vasario 23 d. iki 2023 m. vasario 24 d., t. y. vieną parą.

Kitą Kauno apygardos teismo 2024 m. gegužės 23 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.