Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkė Dalia Višinskienė (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „DLG“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje dėl skolos priteisimo pagal ieškovo UAB „SIMATRA“ ieškinį atsakovui UAB „DLG“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Nagrinėjant bylą teisme ieškovas UAB „SIMATRA“ atsisakė 2386 Lt reikalavimo, kadangi atsakovas šią sumą ieškovui sumokėjo.

Vilniaus miesto 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 2386 Lt skolos priteisimo ir šią bylos dalį nutraukė, grąžino ieškovui 53,68 Lt žyminio mokesčio; priteisė ieškovui iš atsakovo 10000 Lt skolą, 188,33 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme 2009-04-30 iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 323 Lt žyminio mokesčio, 2265,18 Lt bylinėjimosi išlaidų. Teismas nustatė, kad 2008-11-10 tarp ieškovo ir atsakovo buvo sudaryta tarptautinio pervežimo sutartis, pagal kurią ieškovas įsipareigojo pervežti krovinį iš Turkijos (Bursos) į Lietuvą (Vilnių), o atsakovas įsipareigojo sumokėti 500 eurų per 30 dienų po sąskaitos originalo ir 2 CMR važtaraščių originalų pateikimo, krovinį į vietą nugabeno UAB „Krautoma“. Už suteiktas paslaugas ieškovas išrašė PVM sąskaitą - faktūrą SIM Nr. 09532 12386 Lt, pagal kurią atsakovas turėjo sumokėti iki 2009-01-03, pateikė CMR važtaraštį. Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad pervežimo paslauga buvo suteikta, dėl to, kad paslauga atlikta tinkamai, dėl paslaugos kainos, ginčas yra kilęs dėl to, ar atsakovas turi pareigą sumokėti ieškovui už suteiktą paslaugą, jei ieškovas nepateikė 2 CMR važtaraščio originalų, taip pat dėl to, ar byloje turi būti taikoma CMR konvencija, jei ieškovas buvo tik ekspeditorius. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, vadovaudamasis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos 5 str. 1 d., 41 str. pripažino, kad atsakovo atsikirtimai yra nepagrįsti ir formalūs, nes byloje nėra įrodymų, patvirtinančių, jog turėjo būti surašyta daugiau nei 3 CMR važtaraščio originalai, todėl atsakovas neturi teisės reikalauti pateikti 2 CMR važtaraščio originalus. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad ieškovo reikalavimas priteisti iš atsakovo 10000 Lt skolą yra pagrįstas. Teismas, vadovaudamasis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos 27 str., konstatavo, kad ieškovui iš atsakovo pagal CMR konvenciją gali būti priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos, todėl sumažino ieškovo prašomų priteisti palūkanų dydį iki 5 proc. nuo piniginės prievolės atsiradimo dienos iki 2009-04-30, taip pat priteisė 5 proc. dydžio procesines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas proporcingai tenkintų reikalavimų daliai.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai priteisė ieškovui UAB „SIMATRA“ iš atsakovo UAB „DLG“ 10000 Lt už suteiktas krovinio vežimo paslaugas bei palūkanas.

Byloje nustatyta, kad pagal tarp ieškovo UAB „SIMATRA“ ir atsakovo UAB „DLG“ sudarytą 2008-11-10 sutartį tarptautiniam krovinio pervežimui (toliau Sutartis) ieškovas įsipareigojo pervežti krovinį iš Turkijos į Lietuvą, pristatyti krovinį 2008-12-04 -2008-12-05 UAB „PREMUITA“ Kirtimų g. 69, Vilniuje, taip pat pristatyti CMR originalą per 10 dienų su originaliu gavėjo antspaudu po krovinio iškrovimo (4, 5, 6 p.). Šios Sutarties 13 p. „Apmokėjimo forma ir sąlygos“ nurodyta, kad suma yra 3500 eurų per 30 dienų po sąskaitos originalo ir 2 CMR originalų pateikimo. Pervežimą vykdė UAB „Krautoma“, 2008-11-24 Transporto užsakyme Nr. 206/08B kitose sąlygose nurodyta vairuotojui turėti pakankamai CMR komplektų (b. l. 24). Iš CMR važtaraščio Nr. 0427 matyti, kad krovinys buvo pristatytas į UAB „PREMUITA“ (b. l. 8). Byloje nebuvo ginčijamas krovinio pristatymas, pagal bylos duomenis krovinys buvo pristatytas laiku ir be jokių pažeidimų. Ieškovas 2008-12-04 išrašė atsakovui PVM sąskaitą – faktūrą SIM Nr. 09532 dėl 12386 Lt sumokėjimo, buvo nurodyta sumokėti iki 2009-01-03 (per 30 dienų) (b. l. 7). Kadangi atsakovas neatsiskaitė su ieškovu už suteiktas paslaugas pagal Sutartį, ieškovas 2009-04-27 kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Atsakovas su ieškovo pareikštu reikalavimu dėl 12386 Lt skolos priteisimo nesutiko, kadangi ieškovas nepateikė 2 CMR važtaraščio originalų, kaip buvo nurodyta Sutartyje (b. l. 29-30). 2009-11-13 teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad buvo pateiktas 1 CMR važtaraščio originalas (b. l. 48-49). Ieškovas neginčijo šios aplinkybės. Byloje esantys įrodymai taip pat tvirtina, kad 2009-05-06 atsakovas pervedė ieškovui dalį skolos, t. y. 2386 Lt, ieškovas nuo šios ieškinio reikalavimo dalies atsisakė. Atsakovas teismo posėdyje pripažino 10000 Lt skolą (b. l. 37), tačiau nurodė, jog sumokės ją ieškovui tik kai ieškovas pateiks CMR važtaraščio originalus.

Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovui iš atsakovo 10000 Lt skolą, 188,33 Lt palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2009-04-30 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, priėmė ieškovo atsisakymą nuo ieškinio dalies dėl 2386 Lt skolos ir šią bylos dalį nutraukė. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad ieškovas nepateikė CMR važtaraščio originalų, todėl pagal Sutartį atsakovui nepradėjo eiti terminas prievolei (sumokėti už suteiktas paslaugas) įvykdyti, byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl Sutarties 13 p. pripažinimo iš dalies negaliojančiu ar jo išaiškinimo. Įvertinus tarp šalių sudarytos Sutarties sąlygas, byloje surinktus įrodymus, susijusius su šios Sutarties vykdymu, vadovaujantis CMR konvencijos nuostatomis, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai konstatavo, kad atsakovas privalėjo apmokėti ieškovui už jo atliktas tarptautinio krovinio pervežimo paslaugas per 30 dienų po PVM sąskaitos - faktūros gavimo. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų matyti, kad buvo išaiškintas Sutarties 13 p., šios Sutarties sąlygos vykdymas.

Krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį (CK 6.808 str. 1 d.). Kai krovinio vežimas turi tarptautinių elementų (vežama iš vienos valstybės į kitą), taikytinos materialinės teisės klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į tai, kad tarptautinių sutarčių normos turi prioritetą nacionalinės teisės atžvilgiu jų konkurencijos atveju (CK 1.13 str.). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CMR konvencija turi būti taikoma visais atvejais, kai sutartis atitinka jos 1 str. įtvirtintus požymius: vežama kelių transporto priemone, vežama sausumos keliais, vežama už užmokestį, krovinio išsiuntimo ir gavimo vietos yra skirtingose valstybėse, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006-02-13 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-104/2006; 2006-09-27 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-457/2006; ir kt.). Taikant CMR konvenciją turi būti įvertinta tai, kad ši tarptautinė sutartis turi griežto (specialaus) reguliavimo efektą, t. y. klausimai, kurie patenka į jos reglamentavimo sritį, laikomi sureguliuotais išsamiai ir jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo negalimi – pagal CMR konvencijos 41 str. 1 d. visi susitarimai (išskyrus 40 str. leistus vežėjų susitarimus), kuriais tiesiogiai ar netiesiogiai nukrypstama nuo šios Konvencijos normų, laikomi negaliojančiais. Nacionalinė teisė tarptautinio pervežimo santykiuose taikoma subsidiariai – tik tiems su tarptautiniu krovinių pervežimu susijusiems santykiams, kurių CMR konvencija tiesiogiai nereglamentuoja. Jei vežimo sutarčiai yra taikytina CMR konvencija, tai ji taikoma ne tik ieškiniams, reiškiamiems vežėjui, bet ir vežimo sutarties kitos šalies – vežėjo ieškiniams, iš jų ir jo reikalavimams dėl atlyginimo už pervežimą, nes sutarties šalims vienodai taikytinos CMR konvencijos nuostatos (tie patys ieškinio senaties terminai, ta pati ieškinio pareiškimo tvarka, nuostatos dėl baudų ir delspinigių ir kt.). Taigi šioje nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikomos CMR konvencijos nuostatos, nes buvo vykdomas tarptautinis pervežimas. Pagal bylos įrodymus ieškovas tinkamai įvykdė šį pervežimą pagal CMR konvencijos nuostatas bei Sutarties sąlygas, t. y. jis atvyko į atsakovo nurodytą pasikrovimo vietą nustatytu laiku, krovinys buvo pakrautas, išrašytas CMR važtaraštis, ieškovas krovinį atvežė nustatytu laiku atsakovo nurodytam gavėjui. Tai, kad krovinį vežė ne pats ieškovas, nedaro pagrindo netaikyti CMR konvencijos nuostatų, nes už krovinio atvežimą buvo atsakingas ieškovas, t. y. ieškovas įsipareigojo būti vežėjas, Sutartyje aiškiai nurodyta, kad sutartis yra tarptautiniam krovinio pervežimui bei šalys vadovaujasi ne tik Sutarties sąlygomis, bet ir CMR konvencija (Sutarties 19 p.). Byloje pateikti atsakovo atsisakymo apmokėti už ieškovo suteiktas paslaugas pagal Sutartį argumentai nėra pagrįsti, jie prieštarauja Sutarties esmei.

Kaip jau buvo minėta, krovinio vežimo sutartis – tai krovinio siuntėjo ir krovinio vežėjo susitarimas, kuriuo vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti gavėjui, o siuntėjas įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį. Taigi tarp šalių sudarytos Sutarties esmė yra ne CMR važtaraščių pateikimas, o krovinio pervežimas ir apmokėjimas už šio krovinio pervežimą. CMR konvencijos 4 str. nurodyta, kad krovinio vežimo sutartį patvirtinantis dokumentas yra važtaraštis, kuris yra prima facie įrodymas, kad tarptautinio pervežimo sutartis buvo sudaryta ir kad krovinys perėjo vežėjo dispozicijon iki tol, kol bus įrodyta priešingai (9 str. 1 d.), jeigu jis yra pasirašytas siuntėjo ir vežėjo. Krovinio pristatymu į paskirties vietą (CMR konvencijos 13 str. 1 p.) laikytina krovinio pristatymas į CMR važtaraštyje nurodytą vietą arba pakeistą siuntėjo reikalavimu paskirties vietą (CMR konvencijos 12 str. 1 p.). Pažymėtina, kad vežėjo atsakomybė už krovinį laikytina pasibaigusia, jei važtaraštyje nurodytas gavėjas arba siuntėjo reikalavimu nurodytas gavėjas priims krovinį ir pasirašys važtaraštyje, liekančiame vežėjui. Iš ieškovo pateikto CMR važtaraščio nuorašo matyti, kad gavėjas yra pasirašęs važtaraštyje apie tai, kad krovinį gavo, o tai reiškia, kad ieškovas įvykdė esminį Sutarties įsipareigojimą ir dėl to įgijo teisę gauti sutartą užmokestį. Šalių sutartas užmokestis ieškovui turėjo būti sumokėtas už atliktą pervežimą pagal ieškovo atsakovui pateiktą PVM sąskaitą - faktūrą. Dėl to atsakovo argumentai, kad jis turi apmokėti tik po 2 CMR važtaraščio originalų pateikimo, yra nepagrįsti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovui turi būti pateikti 2 CMR važtaraščio originalai, nors 2009-11-13 teismo posėdžio metu atsakovo atstovas nurodė, kad buvo pateiktas 1 CMR originalas (b. l. 48-49). Pagal bylos duomenis ieškovas negali pateikti dar vieno originalo, nes pagal CMR konvencijos 5 str. 1 d. buvo išrašyti 3 egzemplioriai, kuriuos pasirašė siuntėjas ir vežėjas. Krovinio pervežimas yra įvykdytas, važtaraščio egzemplioriai yra perduoti siuntėjui, gavėjui, vežėjui. Kadangi ieškovas negali pateikti dar vieno originalo, tai remiantis atsakovo argumentais ieškovas niekada negalėtų gauti atlygio už atliktą pervežimą. Tai, kad ieškovas atsakovui nepateikė dar vieno CMR važtaraščio originalo, nepripažintina, kad dėl to ieškovui neturi būti apmokėta už atliktą krovinio pervežimą.

Atsakovas byloje neteikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad Sutarties sąlyga dėl 2 CMR važtaraščio originalų pateikimo buvo esminė Sutarties sąlyga, kurią ieškovas pažeidęs prarado teisę į užmokestį už atliktą vežimą, kad atsakovui buvo būtina gauti 2 originalus. Pagal CMR konvencijos 5 str. 1 d. važtaraštis rašomas 3 egzemplioriais, kuriuos pasirašo siuntėjas ir vežėjas, pirmasis važtaraščio egzempliorius perduodamas siuntėjui, antrasis - lydi krovinį, o trečiasis - lieka pas vežėją. To paties straipsnio 2 d. numato, kad kai skirtas vežti krovinys pakraunamas į keletą transporto priemonių arba jis yra nevienarūšis ar išskirstytas keliomis partijomis, siuntėjas arba vežėjas turi teisę pareikalauti surašyti važtaraštį kiekvienai pakrautai transporto priemonei, kiekvienai krovinio rūšiai arba kiekvienai krovinio partijai. Atsakovas byloje neteikė įrodymų, kad buvo CMR konvencijos 5 str. 2 d. numatytos aplinkybės, dėl kurių turėjo būti daugiau nei 3 originalai. Pagal CMR konvencijos 5 str. 1 d. negalima išduoti daugiau nei 3 CMR važtaraščio egzempliorius, tačiau CMR konvencija nenumato jokių sankcijų, jeigu būtų jų išduota daugiau. Įvertinus atsakovo argumentus pirmosios instancijos teisme, kad 2 originalai yra reikalingi tam, jog nekiltų problemų su mokesčių administravimu, darytina išvada, kad atsakovui nebuvo reikalingi 2 CMR važtaraščio originalai, nes tam gali būti naudojamos tinkamai patvirtintos kopijos, kurios gali būti išduodamos neribotu kiekiu. Tai, kad atsakovui nebuvo reikalingi 2 CMR važtaraščio originalai, tvirtina ir atsakovo veiksmai, gavus ieškovo 2008-12-04 PVM sąskaitą – faktūrą SIM Nr. 09532. Atsakovas, gavęs PVM sąskaitą – faktūrą, ieškovui nenurodė, kad nemokės už paslaugas dėl to, jog nepateikti 2 CMR važtaraščio originalai, negrąžino mokėjimo dokumento, o 2009-05-06 sumokėjo 2386 Lt. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad siekia geranoriškai atsiskaityti, ieškovo atstovams žodžiu buvo pasiūlytas skolos grafikas (b. l. 29-30). Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Sutarties 11 p. ieškovas įsipareigojo atsakovui per 10 dienų pristatyti CMR važtaraščio originalą, ne 2 CMR važtaraščio originalus. Sutarties 13 p. nėra aiškiai nurodyta, kada 2 CMR važtaraščio originalai turėjo būti pateikti, t. y. ar kartu su sąskaita, ar atskirai. Dėl aukščiau nurodytų argumentų konstatuotina, kad atsakovas nepagrįstai nurodo, kad ieškovo 2008-12-04 PVM sąskaitos – faktūros SIM Nr. 09532 jis neprivalėjo apmokėti per 30 dienų nuo jos gavimo dienos, o turi apmokėti tik tada, kai bus pateikti 2 CMR važtaraščio originalai.

Nepripažintini pagrįstais apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė palūkanas nuo piniginės prievolės atsiradimo dienos (2009-01-08) iki 2009-04-30 ir procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Kaip jau buvo minėta, jei vežimo sutarčiai yra taikytina CMR konvencija, tai ji taikoma ne tik ieškiniams, reiškiamiems vežėjui, bet ir vežimo sutarties kitos šalies – vežėjo ieškiniams, iš jų ir jo reikalavimams dėl atlyginimo už pervežimą, nes sutarties šalims vienodai taikytinos CMR konvencijos nuostatos (tie patys ieškinio senaties terminai, ta pati ieškinio pareiškimo tvarka, nuostatos dėl baudų ir delspinigių ir kt.). Taigi, jeigu vienai pusei yra taikoma 5 proc. dydžio palūkanų norma (CMR konvencijos 27 str. 1 d.), tai ir kitai sutarties pusei turi būti taikoma ta pati palūkanų norma, sprendžiant klausimą dėl neatsiskaitymo už pervežimą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė 5 proc. dydžio palūkanas nuo piniginės prievolės atsiradimo dienos (2009-01-08) iki 2009-04-30. CMR konvencijos 27 str. nereglamentuoja procesinių palūkanų, skaičiuotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, todėl sprendžiant klausimą dėl procesinių palūkanų taikytina nacionalinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-05-11 nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-213/2009). Skolininkas, pažeidęs piniginę prievolę, tol, kol neatlygina kreditoriui jo patirtų nuostolių, naudojasi kreditoriaus piniginėmis lėšomis, todėl privalo už termino įvykdyti prievolę praleidimą mokėti sutarčių ar įstatymo nustatytas palūkanas, kurios laikomos minimaliais kreditoriaus nuostoliais (CK 6.261, 6.210 str.). Prie kompensacinę funkciją atliekančių palūkanų taip pat priskirtinos palūkanos, skaičiuojamos nuo bylos iškėlimo momento iki visiško teismo sprendimo įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d.). Procesinių palūkanų, išieškotinų nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo, dydžiai nurodyti CK 6.210 str., kuriame numatyta skolininko, neįvykdžiusio piniginės prievolės, pareiga mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, o kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys - tai už termino praleidimą mokamos šešių 6 proc. dydžio metinės palūkanos. Pirmosios instancijos teismas priteisė 5 proc. dydžio metines palūkanas, netaikė Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymo nuostatų, ieškovas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas, o apeliacinio skundo reikalavimai netenkintini.

Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, todėl iš jo ieškovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos. Ieškovas pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą ir advokatės atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1210 Lt. Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas, todėl vadovaujantis CPK 98 str., Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintomis Rekomendacijomis dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio iš atsakovo ieškovui priteistina 1210 Lt advokatės atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidų (bylinėjimosi išlaidų).

Pagal Vilniaus apygardos teismo pažymą apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje apeliacinės instancijos teismas turėjo 8,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Netenkinus atsakovo apeliacinio skundo, nurodytos išlaidos priteistinos iš atsakovo UAB „DLG“ į valstybės biudžetą (CPK 88 str. 1 d. 3 p., 92, 96 str.).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui UAB „SIMATRA“ iš atsakovo UAB „DLG“ 1210 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei (išieškotojas – Valstybinė mokesčių inspekcija (juridinio asmens kodas 188659752), biudžeto pajamų surenkamoji sąsk. LT 247300010112394300, įmokos kodas 5660) iš atsakovo UAB „DLG“ 8,30 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.