Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-20 · Administracinė byla Nr. I-1835-243/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-20
Bylos Nr.
I-1835-243/2015
Teisminio proceso Nr.
3-63-3-01024-2015-0
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Vida Stonkuvienė
Pareiškėjas
D. I.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1835-243/2015Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01024-2015-0Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 3.21 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 20 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėja Vida Stonkuvienė, dalyvaujant posėdžių sekretorei Vaidai Damašienei, pareiškėjui D. I., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovui Arūnui Venckui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo D. I. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas D. I. skundu nurodė, jog iš Klaipėdos apskrities VPK areštinės į Klaipėdos apygardos teismą nagrinėjant baudžiamąsias bylas Nr. 1-64-360/2015 ir Nr. N1-57-360/2014 jis buvo konvojuojamas automobilyje su antrankiais ir neprisegtas saugos diržais, todėl patyrė grėsmę sveikatai ir gyvybei, garbės ir orumo pažeminimą, dvasinius išgyvenimus. Nurodo, jog teismo posėdžių salėje buvo laikomas su antrankiais ir už grotų, taip pažeidžiant nekaltumo prezumpciją. Prašo priteisti 3000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas teismo posėdžio metu patikslino skundą ir nurodė, jog teismo posėdžių salėje buvo laikomas už grotų ir su antrankiais vykdant teismo posėdžio pirmininko nurodymus, o ne konvojaus pareigūnų nurodymu. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas sumažino skundo reikalavimo dydį. Jis prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, 1000,00 Eur atlyginimą neturtinės žalos, kurią patyrė konvojuojant į teismo posėdžius su antrankiais automobiliu, kuriame neįrengti saugos diržai.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atsiliepimu pareiškėjo skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimą grindžia argumentais, jog nepažeidė pareiškėjo teisės būti konvojuojamam teisės aktų nustatyta tvarka ir laikėsi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintų Konvojavimo taisyklių (b.l. 7-8).

Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atstovas prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą atsiliepime išdėstytų argumentų pagrindu.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

nagrinėjamos bylos dalykas – neturtinės žalos atlyginimo priteisimas pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, CK 6.271 straipsnio pagrindu. Pareiškėjas turi teisę tikslinti, pakeisti skundo pagrindą, dalyką (ABTĮ 52 straipsnis). Jis sumažino prašymo reikalavimą, prašydamas priteisti 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Pagal Lietuvos Respublikos CK 6.263 straipsnio 1 dalį kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos, to paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, t. y. civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje numatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-04-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A444–619/2008; 2010-09-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013-12-02 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013, kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-03-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011; kt.).

Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė. Pažymėtina, kad neteisėtais veiksmais, dėl kurių atsiranda civilinė atsakomybė, gali būti ne tik tiesiogiai įstatyme ar sutartyje numatytų pareigų nevykdymas ar draudžiamųjų veiksmų atlikimas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog neteisėtumas, kaip viešosios atsakomybės kilimo sąlyga, galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-09-21 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-2247/2012; kt.). Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. Europos Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjo teigimu, patirtą neturtinę žalą jis sieja su konvojavimo taisyklių pažeidimu, t.y. jo konvojavimu į teismo posėdžius su antrankiais ir neprisegtą saugos diržais. Nors atsakovės atstovas nepateikė teismo reikalautų duomenų apie konkrečius pareiškėjo konvojavimo į teismo posėdžius laikotarpius, transporto priemonių, kuriomis buvo vykdomas konvojavimas, techninių pasų, kelionės lapų ir pan., tačiau atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindo apimtį, šiuo konkrečiu atveju, teismo vertinimu, yra galimybė išnagrinėti administracinę bylą be reikalautų duomenų ir nėra teisiškai svarbu, kokiomis transporto priemonėmis ir kada buvo vykdomas pareiškėjo konvojavimas. Transporto priemonėms, kuriomis atliekamas konvojavimas, yra taikomi Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-12-02 įsakymu Nr. 2B-479 patvirtintuose Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų kategorijų ir klasių pagal konstrukciją reikalavimuose, Valstybinės kelių transporto inspekcijos prie Susisiekimo ministerijos viršininko 2008-07-29 įsakymu Nr. 2B-290 patvirtintuose Techniniuose motorinių transporto priemonių ir jų priekabų reikalavimuose, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-07-29 įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintose Konvojavimo taisyklėse (toliau – Konvojavimo taisyklės) ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai.

Pagal Konvojavimo taisyklių 3 punktą konvojavimas – ginkluotas konvojuojamųjų lydėjimas pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis ir pristatymas į paskirties punktus užtikrinant apsaugą. Pagal tą pačią teisės normą specialiosios transporto priemonės - specialusis automobilis, specialusis autobusas, specialusis vagonas, kuriuose konvojuojamiesiems konvojuoti pagal nustatytus higienos ir saugumo reikalavimus yra techniškai įrengtos kameros. Iš pareiškėjo paaiškinimų teismo posėdžio metu matyti, jog savo teisių pažeidimą jis sieja iš esmės ne su pačiu jo konvojavimu nuo areštinės iki teismo su antrankiais, bet su tuo, jog jis buvo konvojuojamas su antrankiais ir neprisegtas saugos diržais automobilyje. Ginčo dėl aplinkybės, jog konvojuojami asmenys yra su antrankiais, byloje nėra. Pažymėtina, jog Konvojavimo taisyklių, galiojusių nuo 2008-05-01 iki 2015-01-08, t.y. Klaipėdos apygardos teismo baudžiamųjų bylų Nr. 1-64-360/2015 ir Nr. N1-57-360/2014 nagrinėjimo metu, 113 punkte imperatyviai nurodyta, jog konvojuojamiesiems, konvojuojamiems transporto priemonėmis, kuriose nėra techniškai įrengtų kamerų, uždedami antrankiai rankas laikant už nugaros. Pagal Konvojavimo taisyklių 157 - 158 punktus konvojuojamajam tarnybiniu lengvuoju automobiliu, mikroautobusu ar kita specialiai tam neįrengta tarnybine transporto priemone uždedami antrankiai, rankas laikant už nugaros, prisegami saugos diržai (jei įrengti). Antrankiai turi būti užrakinti tol, kol konvojuojamasis bus nuvežtas į įstaigą ar kitą paskirties punktą. Pagal Konvojavimo taisyklių 194 punktą konvojuojamiesiems į teismo posėdžių salę uždedami antrankiai rankas laikant už nugaros. Naujos redakcijos, įsigaliojusios nuo 2015-01-08, Konvojavimo taisyklėse nuostatų, reglamentuojančių konvojuojamųjų laikymą su antrankiais, detalizavimo nebeliko, tačiau 221 punkte įtvirtinta bendra nuostata, kad konvojuotojai prievartą (psichinę ir fizinę), specialiąsias priemones (antrankius, tramdomuosius marškinius ar surišimo priemones, lazdas, asmens apsaugai skirtas dujas, tarnybinius šunis ir kitas įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas priemones), šaunamąjį ginklą konvojavimo metu naudoja jų tarnybą ar tarnybinę veiklą reglamentuojančių įstatymų ir šių taisyklių nustatytais pagrindais. Iš aptartų teisės normų matyti, jog Klaipėdos apskrities VPK pareigūnai, vykdę pareiškėjo konvojavimą į teismo posėdžius, nepažeidė norminių teisės aktų reikalavimų ir nėra teisinio pagrindo konstatuoti jų neteisėtus veiksmus. Pažymėtina, jog ir pats pareiškėjas reikalavimus reiškia ne dėl paties jo konvojavimo su antrankiais, bet tai, jog būdamas su antrankiais ji nebuvo prisegtas saugos diržu automobilyje. Pareiškėjui argumentuojant, jog transporto priemonėse, kuriomis jis buvo konvojuojamas, nebuvo įrengti saugos diržai, pažymėtina, jog pagal Tarybos direktyvos Nr. (77/541/EEB) dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių motorinių transporto priemonių saugos diržus ir keleivio apsaugos sistemas, suderinimo 15 priedą, saugos diržų įrengimas N2 tipo transporto priemonių kėbule, kuriomis vykdomas konvojavimas, neprivalomas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015-07-01 nutartis administracinėje byloje Nr. A-114-261/2015). Saugos diržų įrengimas neprivalomas ir pagal Konvojavimo taisykles. Pažymėtina ir tai, jog konvojuojamieji transporto priemonėmis, kuriose įrengti saugos diržai, privalo juos užsisegti pagal Kelių eismo taisyklių reikalavimus, o to nedarantys, patys turi suvokti savo veiksmų galimus padarinius, t.y. riziką savo sveikatai ar gyvybei. Be to, pareiškėjas nenurodė konvojavimo metu nenumatytų, ypatingų atvejų, galėjusių sutrikdyti jo sveikatą ar sukelti neigiamas pasekmes jo sveikatai. Pažymėtina, jog abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas daryti išvadą, kad būtent tas asmuo patyrė itin didelę neturtinę žalą, kuri patiriama individualiai (žr. 2015-09-28 nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-520/2015).

Konvojavimo taisyklių 106 ir 107 punktuose nustatyta, kad konvojuojamųjų priėmimas į specialųjį ar kitokį transportą pradedamas nuo pretenzijų išklausymo ir kiekvieno asmenybės patikrinimo pagal duomenis, esančius konvojuojamųjų asmens bylų pažymose. Jei konvojuojamasis pareiškia pretenzijas Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų administracijai, konvojuojamojo priėmimas tęsiamas po to, kai atsakingi pareigūnai įrašo konvojuojamojo asmens bylos pažymoje apie pretenzijos patenkinimą arba jos motyvuotą atmetimą. Tai reiškia, jog konvojavimo metu patyręs nepatogumų konvojuojamas asmuo turi galimybę pateikti nusiskundimą konvojaus viršininkui, kuris, pagal Konvojavimo taisyklių 137 punktą apie tai daro įrašus konvojaus kelionės žurnale. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas tokias pretenzijas reiškė ir nėra duomenų, kad tokia teisė pareiškėjui buvo ribojama. Pareiškėjo nurodomos aplinkybės, kad į pretenzijas konvojus nereaguoja nėra pakankamos, kad galima būtų pripažinti pareiškėjo teisių ribojimą, nes nėra paneigta pareiškėjo teisė konvojaus veiksmus apskųsti vadovybei.

Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog Klaipėdos apskrities VPK pareigūnai nagrinėjamu atveju neatliko teisei priešingų (neteisėtų) veiksmų, pareiškėjo teisių pažeidimų, kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio nenustatyta. Nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo), civilinė atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato, atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu. Darydamas šią išvadą teismas taip pat pabrėžia, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo asmuo, turintis specifinį teisinį statusą (įtariamasis, kaltinamasis), todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas bei būtinas, siekiant apsaugoti kitų (nusikaltimų nepadariusių) asmenų laisves bei teisėtus interesus. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje taip pat yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu. Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi siekiant paskirtos kardomosios priemonės tikslų, o laisvės atėmimas (suėmimas) visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą byloje Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), pareiškimo Nr. 74025/01; 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 2749/66; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Dickson prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 44362/04).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ABTĮ 85-89 straipsniais,

nusprendė:

atmesti pareiškėjo D. I. skundą dėl 1000,00 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Klaipėdos apskrities vyriausiojo policijos komisariato.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėja Vida Stonkuvienė