- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-24
- Bylos Nr.
- 1A-351-318-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-1-01477-2009-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Regina Pocienė (pirm.), Stasys Punys, Audronė Kartanienė
- Nuteistasis
- R. D.
- Advokatai
- Albertas Kručkauskas, Sigitas Gedvilas
- Kategorijos
Pranešėja Regina Pocienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-351/2011 m.
Teisėja Regina Gudienė Teisminio proceso Nr. 1-10-1-01477-2009-3
2011 m. kovo 24 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Pocienės,
teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 6 d. nuosprendžio, kuriuo R. D. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d. ir nuteistas 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda.
Iš UADB „Industrijos garantas“ L. R. naudai priteista 6332,56 Lt turtinės žalos ir 3425,80 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Iš R. D. L. R. naudai priteista 4547,20 Lt neturtinės žalos atlyginimo ir 2000 Lt patirtų teisinio atstovavimo byloje išlaidų atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
R. D. nuteistas už tai, kad vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata, t.y. 2009-07-23 apie 15.15 val. R. D., vairuodamas automobilį „Chrysler Town&Country”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas Ukmergės gatve nuo P.Žadeikos gatvės pusės link Gabijos gatvės trečia eismo juosta, ties Ukmergės g. 296 pastatu pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 9, 133 ir 134 punktų reikalavimus, t.y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų grėsmės eismo ir jo dalyvių saugumui, nepasirinko saugaus greičio, kad galėtų laiku sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties, viršijo leistiną maksimalų 60 km/h greitį ir važiavo apie 80 km/h greičiu, dėl ko į jo važiavimo krypties eismo juostą iš degalinės, esančios Ukmergės g. 319, Vilniuje, išvažiavus ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam automobiliui, nesugebėjo sustabdyti vairuojamo automobilio ar saugiai apvažiuoti atsiradusią kliūtį, stabdydamas vairuojamą transporto priemonę, automobilio nesuvaldė ir išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir joje susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu „Audi 80“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta automobilio „Audi 80“ vairuotojos L. R. sveikata.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde nuteistasis R. D. prašo Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. sausio 6 d. nuosprendį pakeisti: vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatomis, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Nuteistasis nurodo, kad jis nusikalto pirmą kartą, prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, gailisi, pripažino esmines bylos aplinkybes, davė apie jas išsamius parodymus. Teigia, jog tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme jis įsipareigojo atlyginti, tačiau būtent teismo nustatytą žalos dydį, nes dėl jo su nukentėjusiąja susitarti nepavyko. Pastaroji reikalavo 20000 Lt, o tai neatitinka realiai jai padarytos žalos. Todėl, apelianto manymu, apylinkės teismas nepagrįstai konstatavo, jog jis neįsipareigojo atlyginti žalos nukentėjusiajai.
Apeliantas teigia, jog jis neturėjo realios galimybės sumokėti nukentėjusiajai jos reikalaujamos sumos, nes vienintelis išlaiko šeimą, kurioje auga mažametis vaikas. Jo pajamas sudaro tik darbo atlyginimas, jokių kitų pajamų šaltinių, nekilnojamojo turto jis neturi. Tvirtina, jog iki nuosprendžio priėmimo jis siekė bent iš dalies atlyginti žalą, tačiau nukentėjusioji nenurodė nei banko sąskaitos numerio, nei adreso, kuriuo būtų galima perduoti pinigus. Nurodo, jog siekia atlyginti padarytą žalą kuo greičiau, dėl to jam žada padėti tėvas, kuris savo ketinimus patvirtino baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu.
R. D. teigia, jog apylinkės teismas šių aplinkybių tinkamai neįvertino ir neatsižvelgė į tai, kad nuosprendžiui įsiteisėjus jis bus atleistas iš darbo ir neteks galimybės atlyginti padarytą žalą bei išlaikyti savo šeimą.
Nukentėjusiosios L. R. atstovas advokatas Albertas Kručkauskas atsikirtimuose į nuteistojo R. D. apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, nes byloje nėra BK 40 straipsnyje nurodytų sąlygų, kuriomis remiantis R. D. būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.
Teismo posėdyje nuteistasis R. D. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Prokuroras prašė nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo R. D. apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl atmestinas.
Apeliantas nusikalstamų veiksmų kvalifikavimo neginčija. Kolegijai šis klausimas abejonių taip pat nekelia. Apylinkės teismas ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 str., 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino ir pagrįstai nuteistojo R. D. nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 281 str. 1 d., nes pastarasis, vairuodamas transporto priemonę, pažeidė kelių eismo saugumo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata.
Nuteistojo R. D. apeliacinio skundo argumentas, jog yra visos sąlygos taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nepagrįstas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 40 str. 1 d., asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Minėto straipsnio 2 dalis nustato, kad asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, esant šių sąlygų visumai: jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta ir yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga.
Šiuo konkrečiu atveju R. D. padarė neatsargų nusikaltimą, nusikalto pirmą kartą, pripažino savo kaltę ir galėjosi padaręs nusikalstamą veiką. Kita vertus, byloje surinktais įrodymais nustatyta, jog dėl nusikalstamų R. D. veiksmų nukentėjusioji L. R. patyrė neturtinę žalą, kurios nuteistasis neatlygino ir nesusitarė su nukentėjusiąja dėl jos atlyginimo.
Nors R. D. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant teisme tvirtino, jog įsipareigoja atlyginti nukentėjusiajai padarytą žalą, tačiau faktiniai bylos duomenys tvirtina, jog jis nukentėjusiosios neatsiprašė ir nesiėmė jokių priemonių, kad padengtų bent menką šios žalos dalį, nors nuo eismo įvykio praėjo daugiau kaip pusantrų metų. Taigi R. D. įsipareigojimas atlyginti žalą yra akivaizdžiai deklaratyvaus pobūdžio, todėl pagrįsta apylinkės teismo išvada, jog byloje nėra Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. nustatytos atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą būtinos sąlygos – bent dalinio žalos atlyginimo ar įsipareigojimą ją atlyginti. Nesant Lietuvos Respublikos BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų visumos, apylinkės teismas neturėjo teisinio pagrindo svarstyti klausimą dėl R. D. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumo. Tokio pagrindo nėra ir šiuo metu.
Nuteistojo argumentas, kad jis siekė nukentėjusiajai atlyginti žalą, tačiau neturėjo tokios galimybės, nepagrįstas. Visų pirma, tiek nukentėjusioji, tiek ir pats nuteistasis patvirtino, jog jam buvo pasiūlyta bendrauti su nukentėjusiosios advokatu. Be to nuteistasis pats betarpiškai ar per jį ginantį advokatą bet kuriuo metu galėjo susipažinti su bylos medžiaga ir sužinoti nukentėjusiosios duomenis. Taigi R. D. turėjo visas galimybes įvykdyti BK 40 str. 2 d. įtvirtintą sąlygą, t.y. atlyginti bent dalį žalos betarpiškai pačiai nukentėjusiajai arba tai padaryti per ją atstovaujantį advokatą.
Nors nuteistasis aiškina, kad nukentėjusioji reikalavo aiškiai per didelės sumos, tačiau ši aplinkybė, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nesudarė kliūčių R. D. atlyginti bent dalį padarytos žalos, sumokant nukentėjusiajai jo finansines galimybes atitinkančią pinigų sumą. Be to net ir pirmosios instancijos teismui nuosprendžiu nustačius L. R. padarytos neturtinės žalos dydį, kurio nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija, pastarasis iki apeliacinės instancijos teismo posėdžio nesiėmė priemonių sumokėti nors dalį teismo priteistos sumos. Visos šios aplinkybės tik dar kartą patvirtina, jog R. D. įsipareigojimas atlyginti žalą yra deklaratyvaus pobūdžio, be to neleidžia daryti išvados, jog jis ateityje visiškai ją atlygins.
Apeliaciniame skunde R. D. teigia, jog dėl teistumo jis praras darbą, tačiau ši aplinkybė nėra pagrindas taikyti jo atžvilgiu BK 40 straipsnio nuostatas ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės.
Be to teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant Lietuvos Respublikos BK 40 str. nuostatų taikymo klausimą yra būtinas ir tinkamo laiduotojo parinkimas. Pagal teismų praktiką laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (kasacinė byla Nr. 2K-P-82/2010). Šiuo konkrečiu atveju asmenys, pateikę prašymus perduoti kaltininką jų atsakomybei, t.y. nuteistojo žmona L. D. ir tėvas V. D., aptartų sąlygų neįvykdė. Be to faktiniai bylos duomenys tvirtina, jog L. D. nedirba ir yra materialiai nuo nuteistojo priklausoma. V. D. gyvena atskirai. Nors jis bendrauja su sūnumi, tačiau pastarasis yra savarankiškas ir tėvas jam didesnių įtakos svertų neturi. Todėl kolegija mano, kad nei L. D., nei V. D. šioje konkrečioje situacijoje negali būti tinkamais laiduotojais.
Apylinkės teismas, skirdamas R. D. bausmę, Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, jo padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
R. D. padarė neatsargų nusikaltimą, prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi, praeityje nebuvo teistas, dirba, charakterizuojamas teigiamai, vienintelis išlaiko šeimą, kurioje auga nepilnametis vaikas. Esant šioms aplinkybėms, apylinkės teismas paskyrė R. D. baudą, žymiai mažesnę už BK 47 str. 3 d. 5 p. nustatytą šios bausmės, skiriamos už neatsargų nusikaltimą, vidurkį. Kolegijos manymu, paskirtoji bausmė, vertinant nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tikrai nėra per griežta.
Esant šioms aplinkybėms, keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl nuteistojo R. D. apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų, nėra įstatyminio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusiosios L. R. atstovas advokatas A.Kručkauskas nedalyvavo, tačiau surašė atsikirtimus, išdėstydamas pastarosios poziciją dėl nuteistojo R. D. paduoto apeliacinio skundo. Todėl iš nuteistojo turi būti išieškotos nukentėjusiosios turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti. Tačiau L. R. atstovo prašymas priteisti nukentėjusiajai 1600 Lt turėtų išlaidų tenkintinas iš dalies. Atsižvelgiant į tai, kad R. D. uždarbis artimas vidutinei mėnesinei algai, žmona bedarbė, augina mažametį sūnų, nuosprendžiu jam paskirta turtinio pobūdžio bausmė, nukentėjusiajai priteistinos išlaidos advokato paslaugoms ruošiant atsikirtimus į apeliacinį skundą apmokėti mažintinos iki 600 Lt (BPK 106 str. 2 d.).
Rezoliucinė dalis
nutarė:
nuteistojo R. D. apeliacinį skundą atmesti.
Iš R. D. L. R. naudai papildomai priteisti 600 Lt advokato paslaugų apmokėjimo išlaidoms padengti.