Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I3-33-1161/2026

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2026-03-02
Bylos Nr.: I3-33-1161/2026
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-04215-2018-6
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė, Gediminas Užubalis
Atsakovas: Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos
Pareiškėjas: uždarosios akcinės bendrovės „TE taškas“
Trečiasis asmuo: viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“

Kategorijos

Administracinė byla Nr. I3-33-1161/2026Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04215-2018-6Procesinio sprendimo kategorijos: 14.6; 14.10; 55.1.3 (S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. kovo 2 d.Vilnius

Regiono administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

dalyvaujant atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei G.M.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „TE taškas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „TE taškas“ (toliau – ir Bendrovė, Įmonė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 275 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti pareiškėjos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma gamintoju / importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atlieku tvarkymo išlaidas. Kaip numatyta Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 7 straipsnio 1 dalyje, gamintojams ir importuotojams tenka pareiga inter alia (be kita ko) organizuoti ir / ar dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas.

Paaiškina, kad, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2013-2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai viešajai įstaigai (toliau – ir VšĮ) „Žaliasis taškas“ (toliau – ir Organizacija) buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai). Šie Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – ir MUATĮ) 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remdamasi jais pareiškėja atitinkamai 2014-2016 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Nurodo, kad gavo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) raštą Nr. (38-19)-VR-1.7- 1497, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR- 19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko įmonės patikrinimą ir persiuntė 2018 m. spalio d. patikrinimo aktą Nr. P-38 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Įmonė 2018 m. lapkričio 8 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyriui raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto (toliau – ir Pastabos). Jose Įmonė nurodė, kad Patikrinimo aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nepaisant pateiktų pastabų, Departamentas 2018 m. lapkričio 21 d. priėmė Sprendimą, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė mokėtiną 5 702 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) sumą.

Argumentuoja, kad Įmonė yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatyme (toliau – ir ATĮ) ir Įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atlieku tvarkymą. Daro išvadą, kad Įmonei tinkamai ir laiku vykdžiusiai pareigas neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia (be kita ko) pareiga sumokėti Mokestį. Dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Įmonei Organizacijos išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo Organizacijai išduoti dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei Įmonės, nei Organizacijos neteisėtų veiksmų ar kaltės. Konkrečiu atveju Sprendimu Įmonė įpareigojama antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog įmonei yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa). Tai, kad nėra įmonės kaltės dėl susidariusios situacijos pripažįsta ir Vilniaus RAAD.

Teigia, kad pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo Mokesčio, kadangi Įmonės pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi. Atsižvelgiant į tai, Įmonei patikslinus mokesčio deklaraciją už 2013 m. ir sumokėjus Mokestį, o vėliau teismams priėmus sprendimą dėl Vilniaus RAAD priimtų sprendimų, sąlygojusių mokestinės lengvatos praradimą, panaikinimo, Įmonė nebeturės teisinės galimybės patikslinti mokesčio deklaracijos už 2013 m. (po 2018 m.) ir susigrąžinti neteisėtai įpareigotus sumokėti mokesčius.

Pažymi, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepagrįsto ir neteisėto Vilniaus RAAD sprendimo pagrindu.

Argumentuoja, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas vadovaujantis negaliojančiu teisės aktu ir neatsižvelgus į pateiktas pastabas. Pažymi, kad mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarka buvo pakeista 2018 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. D1-624, kuris įsigaliojo nuo 2018 m. liepos 1 d. (4 punktas) ir kuriuo buvo panaikintas tvarkos III skyrius, įskaitant ir 17.2 punktą (2.6 punktas). Teigia, kad iš Sprendimo turinio apskritai nėra aišku, ar atsakovas priimdamas Sprendimą atsižvelgė, jei taip, tai į kurias, pareiškėjos pastabas, arba kodėl į jas neatsižvelgė – nepateikiami jokie argumentai, o tik abstrakčiai nurodoma, kad „įvertinęs Įmonės pateiktas rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius įrodymus”.

Pabrėžia, kad Įmonė, teikdama Mokesčio deklaracijas, disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą (pastarieji teikiant deklaraciją buvo galiojantys ir teisėti), o įstatyme nėra nustatyta galimybė mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, panaikinti (kas neva Sprendimu buvo padaryta), atitinkamai panaikinti ir mokesčio lengvatą, kuria Įmonė pasinaudojo.

Teigia, kad tiek Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punkto, tiek ir Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatos yra procedūrinės ir taikomos konkrečiu atveju RAAD atliekant atitinkamus veiksmus (mokestinį patikrinimą), tiek ir už einamuosius metus apskaičiuojant mokėtinas mokesčio sumas, todėl nepagrįstai ir neteisėtai Patikrinimo akto išvadose konstatuojamas pastarųjų normų pažeidimas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas nedalyvavo.

Šalies argumentai

Atsakovas Departamentas su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jį atmesti.

Nurodo, kad 2018 m. rugsėjo 12 d. raštu Nr. (7.6)-AD5-4039 pareiškėją informavo apie planinį mokestinį patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo už 2013 m. – 2015 m. mokestinius laikotarpius. Atlikdamas pareiškėjos mokestinį patikrinimą, Departamentas vadovavosi oficialiais duomenimis, esančiais valstybės registruose, informacinėse sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais Vilniaus RAAD (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 26 straipsnio 2 dalis ir 36⁶ straipsnio 3 dalis) ir minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio l dalies 2 punktas).

Paaiškina, kad patikrinimo metu analizavo duomenis: Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 27 d. raštu Nr. (38-19)-VR-l.7-1586 pateiktą informaciją apie sprendimą panaikinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą; Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos mokesčio mokėtojo Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) teiktų deklaracijų, forma FR0524 bei ataskaitų apie organizacijos išduotus dokumentus (Patvirtinimus) ir gautus dokumentus. Pagal pareiškėjos patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, 2013 m. - 2015 m. į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta MUATĮ 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėja, elektroniniu būdu pildydama ir teikdama VMI deklaracijas, pateikė VšĮ „Žaliasis taškas“ išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo.

Nurodo, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjui išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2013 m. – patvirtinimo Nr. 1314VI0931-4687-0245, metalinės pakuotės kiekis 1,376 t.; 2014 m. – patvirtinimo Nr. 1414VI0001-4687-0245, metalinės pakuotės kiekis 1,323 t.; 2015 m. – patvirtinimo Nr. 1514VI0001-4687-0245, metalinės pakuotės kiekis 0,182 t. Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR-l.7-1497 informavo pareiškėją apie prievolę apskaičiuoti ir iki 2018 m. balandžio 20 d. sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013 m. – 2015 m. mokestinius laikotarpius, nes Patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą netekę galios (Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 17.2 punktas).

Pažymi, kad pareiškėja pagal Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos duomenis iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios, t. y. iki 2018 m. rugsėjo 13 d., Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. rašte Nr. (38-19)-VR-l.7-1497 nurodyto raginimo neįvykdė – mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų (forma FR0524) už 2013-2015 m. nepatikslino, nepaskaičiavo ir nesumokėjo mokėtino mokesčio, remiantis faktiniu užduoties įvykdymu.

Paaiškina, kad Departamento atlikto patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikintus pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu nustatyta, kad pareiškėjos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo – perdirbimo faktiškai įvykdytos užduoties lygis: 2013 m. – įvykdė 20 proc., 2014 m. – 20 proc., 2015 m. – 49 proc. metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduoties, kai patvirtintas užduoties įvykdymas – 54 proc. Todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma – 5 702 Eur.

Nurodo, kad po atlikto mokestinio patikrinimo 2018 m. spalio 9 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas ir įteiktas pareiškėjai. Pareiškėja 2018 m. lapkričio 8 d. raštu prašė netvirtinti patikrinimo akto, kadangi Įmonei skiriama sankcija nesant jos kaltės, nei MUATĮ, nei ATĮ nereguliuoja išduotų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinimo negaliojančiais, Vilniaus RAAD sprendimas, kurio pagrindu buvo panaikinti VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išrašyti patvirtinimai apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, yra ginčijamas teisme. Argumentuoja, jog kadangi pareiškėja nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų įrodančių metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs tvirtinant patikrinimo rezultatus, todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsniu, Sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas.

Pažymi, kad mokestinė prievolė – pareiga sumokėti mokestį kyla tik mokesčių mokėtojui, t. y. pareiškėjai. Mokestinės prievolės dydis negali apspręsti teisinio santykio pobūdžio. Teigia, kad Sprendimu pareiškėjai neskirta sankcija, nėra taikytas padidintas mokesčio tarifas ar paskaičiuoti delspinigiai, nurodyta sumokėti mokestinę prievolę už 2013-2015 m. laikotarpius.

Paaiškina, kad Organizacijos išrašyti patvirtinimai apie sutvarkytas metalinės pakuotės atliekas pareiškėjai buvo pripažinti negaliojančiais remiantis Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas), patvirtinto Aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. Dl-359, 55 punktu (53 punkto redakcija, galiojusi Vilniaus RAAD sprendimo priėmimo metu), todėl patvirtinimai yra negaliojantys nuo atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais fakto nustatymo.

Nurodo, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai / importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą MUATĮ nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

Teismo posėdyje atsakovo atstovė prašė skundą atmesti atsiliepime į skundą išdėstytų motyvų ir argumentų pagrindu. Teismo prašė Departamento 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 275 patvirtintą 5 702 Eur apskaičiuotą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažinti iki 5 615 Eur sumos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjos skundą prašo tenkinti ir panaikinti Sprendimą.

Nurodo, kad yra organizacija, turinti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir ATĮ bei Įstatymo nustatyta tvarka kolektyviai organizuojanti gamintojų ir importuotojų pakuočių atliekų tvarkymą. Organizacija yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą aplinkos apsaugos srityje, organizuojant tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius. Organizacija vadovaudamasi ATĮ 34²² straipsniu įgyvendina gamintojams ir importuotojams (Organizacijos dalyviams arba sutartiniais pagrindais pavedusiems organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį ATĮ nustatytų pareigų, bet netapusiems Organizacijos dalyviais) nustatytą pareigą organizuoti tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius.

Paaiškina, kad su gamintojais ir importuotojais sudaro sutartis „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“, kuriomis pastarieji paveda vykdyti jiems ATĮ nustatytas pareigas. Atitinkama sutartis buvo sudaryta ir su pareiškėja. Teigia, kad įgyvendindama prisiimtas pareigas privalo pasitelkti Aplinkos apsaugos agentūros į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą įtrauktus atliekų tvarkytojus (toliau – ir Tvarkytojai). Pasibaigus kalendoriniams metams Tvarkytojai Organizacijai išrašo pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (toliau – ir įrodantys dokumentai), kuriuos Organizacija paskirsto gamintojams ir importuotojams išrašydama Patvirtinimus.

Pažymi, kad pareiškėja yra tinkamai įvykdžiusi apmokėti pakuočių atliekų surinkimo, vežimo, paruošimo naudoti ir naudojimo išlaidas bei kitas teisės aktų numatytas pareigas sutarties su Organizacija pagrindu, t. y. pagal į rinką išleidžiamų pakuočių kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia (be kita ko) pareiga sumokėti mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau ginčijamu sprendimu pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti įrodantys dokumentai, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės. Teigia, kad būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Daro išvadą, kad Vilniaus RAAD sprendimu ir ginčijamu sprendimu pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiuo pagrindu ginčijamas sprendimas yra neteisėtas.

Teigia, kad pareiškėjai tinkamai įvykdžius savo pareigas, mokestinė lengvata jai buvo pritaikyta pagrįstai ir remiantis teisės aktų reikalavimais, todėl ji negali būti panaikinta remiantis Vilniaus RAAD sprendimu ir ginčijamu Sprendimu.

Argumentuoja, kad Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas vadovaujantis netesėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Paaiškina, kad Vilniaus RAAD sprendimas, pagal jame nurodomą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės aktų rūšies ir hierarchijos reikalavimų. Daro išvadą, kad Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą / panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl jame numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o atlikdamas Organizacijos patikrinimą tikslu panaikinti Patvirtinimus – t. y. dokumentus, reikšmingus sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims – Gamintojams ir importuotojams – Vilniaus RAAD peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas.

Teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktu, negaliojusiu ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl pažeidžia lex tero non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Paaiškina, kad Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius.

Nurodo, kad Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus.

Argumentuoja, kad Vilniaus RAAD sprendimas yra neteisėtas, kadangi jį priimant nebuvo užtikrintas visų suinteresuotų asmenų įtraukimas į administracinę procedūrą (patikrinimą) ir dėl to grubiai pažeidžiantis pareiškėjos teisę būti išklausyta prieš priimant su jos interesais susijusį sprendimą. Teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimas, į kuro priėmimo procedūrą neįtraukta pareiškėja ir kiti Gamintojai ir importuotojai, kuriems Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra pripažįstami išduotais neteisėtai, negali būti laikomas priimtu laikantis įstatymų ir teismų praktikos suformuluotų procedūrinių reikalavimų, todėl ir pagal procedūras, turinčias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą, yra grubiai pažeidžiantis į patikrinimą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisę būti išklausytiems prieš priimant su jų interesais susijusį sprendimą.

Pažymi, kad MUATĮ 9 straipsnio 1 dalis nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos.

Pastebi, kad Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto redakcija įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti Mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas teismo posėdyje nedalyvavo.

Atsiliepimas

Atsakovas Departamentas 2025 m spalio 29 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutarties administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 85 punktą ir už 2013 m. perskaičiavus mokėtiną mokestį, pareiškėjai už 2013-2015 metus išlieka pareiga sumokėti 5 615 Eur. Pažymėjo, kad su pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais nesutinka, išskyrus dėl mokesčio apskaičiavimo už 2013 metus, ir mano, kad jie yra nepagrįsti. Teismo prašė Departamento 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 275 patvirtintą 5 702 Eur apskaičiuotą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažinti iki 5 615 Eur sumos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VšĮ „Žaliasis taškas“ 2025 m spalio 28 d. teismui pateikė nuomonę, kurioje nurodė išvadą, kad atsakovas turi patikslinti Sprendimą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutartį teisminiame procese Nr. 3-61-3-00858-2018-5.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 275 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 2018 m. spalio 9 d. patikrinimo aktas Nr. P-38 ir mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 metų mokestinį laikotarpį 5 702 Eur suma, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta ir tarp šalių nėra ginčo, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius, kuris laikomas gamintoju / importuotoju, todėl privalo tvarkyti (organizuoti tvarkymą) jos išleistos į vidaus rinką gaminiais pripildytos pakuotės atliekas. Vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, pareiškėja 2013–2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas” pavedė vykdyti Įmonei nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Nustatyta, kad VšĮ „Žaliasis taškas“, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2013-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus – Patvirtinimus apie metalinės pakuotės sutvarkymą: Nr. 1314VI0931-4687-0245 už 2013 m., Nr. 1414VI0001-4687-0245 už 2014 m. ir Nr. 1514VI0001-4687-0245 už 2015 m. Šie VšĮ „Žaliasis taškas“ išduoti Patvirtinimai, remiantis MUATĮ 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remiantis jais pareiškėja atitinkamai 2014-2016 m. pateikė mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis deklaracijas už 2013-2015 m. ir taip realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Vilniaus RAAD 2017 m. lapkričio 21 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriame, be kita ko, nurodyta, jog buvo atliekamas neplaninis teminis patikrinimas dėl Organizacijos išrašytų Patvirtinimų teisėtumo. Patikrinimo metu nustatyta, kad atlikus Tvarkytojo patikrinimą, vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalimi (tuo metu galiojusi 2013 m. gegužės 9 d. įstatymo Nr. XII-289 redakcija), Departamento 2015 m. gegužės 12 d. sprendimu buvo patvirtintas 2015 m. kovo 9 d. patikrinimo aktas, Departamento 2015 m. rugsėjo 16 d. sprendimu buvo patvirtintas 2015 m. liepos 13 d. patikrinimo aktas ir Departamento 2016 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu buvo patvirtintas 2016 m. liepos 14 d. patikrinimo aktas bei panaikinti Tvarkytojo už 2013–2015 metus Organizacijos išrašyti metalinės bei PET pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, nurodant jų datas, numerius ir atliekų kiekius, kurių pagrindu Organizacija už 2013–2015 metus gamintojams ir (ar) importuotojams išrašė nagrinėjamam ginčui aktualius Patvirtinimus apie metalinių ir plastikinių (PET) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Vilniaus RAAD, įvertinęs 2017 m. lapkričio 21 d. Patikrinimo akte išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, Organizacijos pateiktas pastabas, bei vadovaudamasis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo 54, 55 punktais, Tvarkos aprašo 14 punktu, MAĮ 132 straipsniu, ATĮ 34²⁵ straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 7 punktais bei 3 dalimi, 2018 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“. Vilniaus RAAD sprendimu patvirtintas 2017 m. lapkričio 21 d. Patikrinimo aktas, kuriuo panaikinti Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašyti Patvirtinimai. Vilniaus RAAD sprendimu, be kita ko, nustatyta, kad panaikinti 2013–2015 m. UAB „Metrail“ metalinės ir plastikine PET pakuotės atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, išrašyti Organizacijai: 2015 m. birželio 4 d. dokumentas Nr.1514VI0004-4994-4687, išrašytas už 190 t.;2015 m. gegužės 4 d. dokumentas Nr. 1514V10003-4994-4687, išrašytas už 0,730 t.; 2015 m. gegužės 4 d. dokumentas Nr. 1514VI0002-4994-4687, išrašytas už 356 t.; 2015 m. balandžio 17 d. dokumentas Nr. 1514VI0001-4994-4687, išrašytas už 750 t.; 2014 m. birželio 9 d. dokumentas Nr. 1414VI0001-4994-4687 už 711,320 t.; 2014 m. birželio 12 d. dokumentas Nr. 1414VI0002-4994-4687 už 288,680 t.; 2014 m. liepos 2 d. dokumentas Nr. 1414VI0003-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. liepos 9 d. dokumentas Nr. 1414VI0004-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. rugpjūčio 22 d. dokumentas Nr. 1414VI0005-4994-4687 už 500 t.; 2014 m. rugsėjo 15 d. dokumentas Nr. 1414VI0006-4994-4687 už 250 t.; 2014 m. spalio 1 d. dokumentas Nr. 1414VI0007-4994-4687 už 250 t.; 2014 m. lapkričio 24 d. dokumentas Nr. 1414VI0008-4994-4687 už 134 t.; 2014 m. gruodžio 16 d. dokumentas Nr. 1414VI0009-4994-4687 už 50 t.; 2013 m. rugpjūčio 22 d. dokumentas Nr. 1314VI0002-4994-4687 už 800 t.; 2013 m. rugsėjo 4 d. dokumentas Nr. 1314VI0003-4994-4687 už 400 t.; 2013 m. rugsėjo 10 d. dokumentas Nr. 1314VI0004-4994-4687 už 800 t.; 2013 m. spalio 5 d. dokumentas Nr. 1314VI0006-4994-4687 už 750 t.; 2013 m. spalio 17 d. dokumentas Nr. 1314VI0007-4994-4687 už 350 t.; 2013 m. spalio 22 d. dokumentas Nr. 1314VI0009-4994-4687 už 185 t.; 2013 m. spalio 28 d. dokumentas Nr. 1314VI0010-4994-4687 už 215 t.; 2013 m. lapkričio 15 d. dokumentas Nr. 1314VI0011-4994-4687 už 58 t.; 2013 m. gruodžio 4 d. dokumentas Nr. 1314VI0015-4994-4687 už 150 t.; 2013 m. gruodžio 31 d. dokumentas Nr. 1314VI0021-4994-4687 už 35,321 t.; 2013 m. spalio 4 d. dokumentas Nr. 1317VI0001-4994-4687 už 452 t.

Departamentas 2018 m. vasario 23 d. raštu informavo įmones pagal sąrašą (tarp jų ir pareiškėją), jog 2018 m. vasario 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo panaikino Organizacijos pareiškėjai išrašytus Patvirtinimus; Organizacijos pareiškėjai išrašyti Patvirtinimai nuo Sprendimo priėmimo dienos yra laikomi netekusiais galios; įmonės įpareigotos apsiskaičiuoti ir susimokėti mokestį.

Departamentas 2018 m. atliko pareiškėjos planinį mokestinį mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijose (FR0524) už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius pateiktų duomenų teisingumo nustatymą, Vilniaus RAAD pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus pripažinus negaliojančiais.

Patikrinimo metu 2018 m. spalio 9 d. surašytas patikrinimo aktas Nr. P-38, kuriame padarytos išvados, kad Bendrovė iki Vilniaus RAAD nustatyto termino neapskaičiavo ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto nuostatomis, apskaičiuotas nesumokėtas mokėtinas mokestis, kuris sudaro: už 2013 metų mokestinį laikotarpį – (9 485 Lt) 2 747 Eur; už 2014 metų mokestinį laikotarpį – (9 064 Lt) 2 625 Eur; už 2015 metų mokestinį laikotarpį – 330 Eur; iš viso už 2013-2015 metų mokestinius laikotarpius – 5 702 Eur.

Pareiškėja 2018 m. lapkričio 8 d. rašytinėse pastabose Departamentui nurodė, kad yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi ATĮ ir Įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Nesutikdama su Patikrinimo akto išvadomis, Bendrovė taip pat nurodė, kad dėl to, jog Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai apie pakuočių atliekų sutvarkymą, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų Tvarkytojo išduoti dokumentai Organizacijai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei UAB „TE taškas“, nei Organizacijos – įmonės sutarties kontrahento – neteisėtų veiksmų ar kaltės. Departamento siekis, kad UAB „TE taškas“ antrą kartą sumokėtų daug kartų didesnę sumą, nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, reiškia, kad UAB „TE taškas“ yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė), nesant jos kaltės. Nurodė, kad Patikrinimo aktas priimtas nepagrįsto ir neteisėto patikrinimo pagrindu, negali būti teisėtas ir pagrįstas per se (iš esmės). Bendrovė nurodė ir kitus nesutikimo su Patikrinimo aktu argumentus.

Departamentas 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimu Nr. 275 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, įvertinęs Pastabas, vadovaudamasis MAĮ 132 straipsniu, patvirtino Patikrinimo aktą.

Pareiškėja, nesutikdama su Sprendimu, kreipėsi į teismą.

Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis nustatyta, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ 2018 m. kovo 13 d. apskundė Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. Sprendimą teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu (toliau – ir VAAT sprendimas) administracinėje byloje Nr. eI3-37-764/2023 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00858-2018-5) atmetė VšĮ „Žaliasis taškas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 panaikinimo.

VAAT sprendimas buvo apskųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Vilniaus RAAD (teisių ir pareigų perėmėjas – Aplinkos apsaugos departamentas prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti uždarosios akcinės bendrovės „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų 2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687 pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. VR-19.3-2 paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į 2025 m. liepos 2 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m spalio 29 d. teismui pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą už 2013-2015 metus – Sprendimu patvirtintą 5 702 Eur nesumokėtą mokėtiną mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumažino iki 5 615 Eur.

Teismas, vertindamas ginčijamo Sprendimo teisėtumą, pirmiausia pasisako dėl atsakovo kompetencijos pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d. VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti panaikintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu ir lex retro non agit principo (įstatymas atgal negalioja) taikymo.

Aptariamu aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 34²⁵ straipsnio 1 dalimi. 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nuo 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą“. Pastebėtina, kad Įstatymo 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Teismas pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikė išaiškinimus dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios ATĮ bei Įstatymo vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, Įstatymo, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais (patvirtinančiais) dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant ATĮ, Įstatymo bei MUATĮ nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais, inter alia (be kita ko), reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, o tai lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl, nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendusi, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Aptariamoje norminėje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta ATĮ bei Įstatyme. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin glaudžiai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 išdėstytų argumentų kontekste Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 papunkčiu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, kad jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai, Aplinkos ministerijai, inter alia (be kita ko), įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus, buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas. Jo 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintu Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimu iš esmės numatyta analogiška tvarka, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

Nagrinėjamos administracinės bylos medžiaga patvirtina, kad Vilniaus RAAD sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti Patvirtinimai pareiškėjai buvo išrašyti 2013–2015 m. Minėta, kad 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 34²⁵ straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, ir atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktus išaiškinimus dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teismas daro išvadą, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. iki įsigaliojant Aprašo pakeitimams, VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju, atsakovui priimant ginčijamą Sprendimą, principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

Pareiškėja skunde taip pat teigia, kad Vilniaus RAAD sprendimas priimtas pareiškėjos neįtraukus į procedūras. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, kad Organizacijos patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į šioje administracinėje byloje ginčijamo Sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo, pareiškėja teikė Pastabas dėl Patikrinimo akto. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo Sprendimo turinio suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi, pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą administracinį Sprendimą.

Pasisakant dėl ginčijamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, teismas pažymi, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. MUATĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pagal MUATĮ 9 straipsnio 1 dalį Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

Pagal MAĮ 66 straipsnio 1 dalį, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis).

MAĮ 13 straipsnio 8 punkte ir 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Vadovaujantis ATĮ 32 straipsnio 1 dalimi, Įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Remiantis aktualios ginčui Įstatymo redakcijos 7 straipsnio 1 dalies 2 punktu, gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose. Pagal Įstatymo 7 straipsnio 5 dalį gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusios su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkant patiems arba perduodant jas teisę tvarkyti turinčiam atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavedant pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai, tapus tokios organizacijos dalyviu arba veikiant sutartiniais pagrindais). Įstatymo 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Aptartose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

Pagal ATĮ 34³¹ straipsnio 3 dalį sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

MUATĮ nuostatos aiškiai ir nedviprasmiškai patvirtina, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Tai yra, tuo atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga įrodyti (pagrįsti) aplinkybę, jog yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka mokesčio mokėtojui, siekiančiam pasinaudoti apmokestinimo išimtimi (lengvata). Būtent mokesčių mokėtojas, siekdamas pasinaudoti MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatose įtvirtinta apmokestinimo išimtimi, turi pateikti duomenis (įrodymus), sudarančius pagrindą taikyti apmokestinimo išimtį (mokestinę lengvatą), t. y. duomenis, patvirtinančius gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį (žr., pvz., LVAT 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-189-789/2025; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025; kt.). Taigi, nagrinėjamu atveju būtent pareiškėja turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, pateikdama duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis mokesčio suma apskaičiuota už 2013-2015 m. laikotarpį, t. y. pagal Patvirtinimus apie metalinės pakuotės sutvarkymą: už 2013 m. Nr. 1314VI0931-4687-0245 metalinės pakuotės kiekis – 1,376 t., už 2014 m. Nr. 1414VI0001-4687-0245 metalinės pakuotės kiekis – 1,323 t.; už 2015 m. Nr. 1514VI0001-4687-0245 metalinės pakuotės kiekis – 0,182 t. Departamentas, įvertinęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, 2025 m. spalio 23 d. Išvadoje perskaičiavo ginčijamu Sprendimu apskaičiuotą pareiškėjai už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis 2013 m. mokesčio sumą ir paliko galioti sutvarkytų atliekų kiekį už 2013 m. – 0,044 t., priskirdama 3,1592 proc. sutvarkytų pakuočių atliekų kiekio nuo 2013 m. pareiškėjai išduotų patvirtinimų. Tokiu būdu panaikintas pakuočių atliekų kiekis už 2013 m. lieka 1,333 t.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, šioje administracinėje byloje neliko ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išduoti – 2013 m. Patvirtinimas dėl 1,333 t. metalinių pakuočių kiekio, 2014 m. Patvirtinimas dėl 1,323 t. metalinių pakuočių kiekio ir 2015 m. Patvirtinimas dėl 0,182 t. metalinių pakuočių kiekio yra pripažinti negaliojančiais (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalis).

Teismas atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju svarbu įvertinti, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Šiuo atveju byloje nėra įrodymų, kad Užduotis už 2013–2015 m. buvo pilnai įvykdyta. Teismui nagrinėjant bylą, pareiškėja taip pat tokių įrodymų nepateikė, todėl daroma išvada, kad ji neturėjo teisės pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas Sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl pareiškėjos skundo argumentų, kad šiuo atveju nebuvo jos kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, teismas papildomai pastebi, kad mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, pagal nacionalinę mokesčių teisę gali sudaryti pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių. Tačiau aplinkybė, kad mokesčių mokėtojas nėra kaltas dėl mokesčių įstatymų pažeidimo, pagal nacionalinę mokesčių teisę nėra ir negali būti vertinama kaip sudaranti pagrindą atleisti mokesčių mokėtoją nuo mokesčio už aplinkos teršimą (jo dalies) mokėjimo ir (ar) taikyti apmokestinimo išimtį (mokesčio lengvata), kai mokesčių mokėtojas neatitinka visų įstatymų leidėjo nustatytų materialiųjų apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-816-624/2024; 2024 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-534-815/2024; 2024 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-605-662/2024; 2024 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-691-624/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-519-602/2024; 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025; kt.).

Pažymėtina ir tai, kad kolektyvus atliekų tvarkymas neatleidžia pakuočių gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose nustatytų pareigų. Jokiais nacionaliniais mokesčių įstatymais nenumatyta, jog už prievolę sumokėti aplinkos teršimo mokestį yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, aplinkybė, kad jie (VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Teismas vertina, kad pareiškėjos skundo argumentai, kad jai Sprendimu taikoma sankcija, yra tik jos subjektyvi nuomonė, nes skundžiamame Sprendime buvo apskaičiuotas aplinkos teršimo mokestis už į rinką išleistą jos deklaruotą pakuotės kiekį, skirtas pareiškėjai (gamintojai /importuotojai), nepagrindusiai teisės pasinaudoti šio mokesčio lengvata, o ne, kaip nurodo pareiškėja, skirta sankcija. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, kad mokesčio mokėtojo pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra siejama tik su objektyvia aplinkybe, jog gamintojas ir (ar) importuotojas patiekė į rinką atitinkamą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Mokestis už aplinkos teršimą, apskaičiuotas pagal apmokestinamųjų pakuočių atliekų, faktiškai išleistų į rinką, kiekį, nėra sankcija. Atvejai, kai yra paneigiama mokesčio mokėtojo teisę pasinaudoti apmokestinimo išimtimi, nes nėra tenkinamos mokesčio įstatymo nuostatose nustatytos apmokestinimo išimties (mokestinės lengvatos) taikymo sąlygos, taip pat nėra pripažįstami sankcija (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2016 m. gegužės 17 d. nutarimą byloje Société Oxygene Plus prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 76959/11), 40–51 punktus; taip pat LVAT 2025 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-100-502/2025).

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad byloje ištirtų įrodymų visuma nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie įrodytų (pagrįstų), jog visos metalinių pakuočių atliekos už 2013–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2013–2015 m. įvykdė metalinės pakuotės atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Taigi, teismas, vadovaudamasi aktualių teisės aktų nuostatomis, prieina prie išvados, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja neįgijo teisės į MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies nuostatose įtvirtintą apmokestinimo išimtį (mokestinę lengvatą) ir turėjo pareigą mokėti mokestį už aplinkos teršimą. Administracinėje byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių aplinkybę, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja atitiko įstatymo nuostatose nustatytas sąlygas ginčo laikotarpiu naudotis minėta apmokestinimo išimtimi (mokestine lengvata), t. y. kad pareiškėja įvykdė nustatytą atliekų tvarkymo užduotį. Atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėja galėjo turėti teisėtus lūkesčius tikėtis, jog ginčo laikotarpiu ji turėjo teisę naudotis apmokestinimo išimtimi (mokestine lengvata). Be to, pareiškėja iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios nepateikė VMI patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis už 2013–2015 m.

VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 punktas); administracinio sprendimo motyvai (6 punktas).

Iš aptarto teisinio reglamentavimo matyti, kad VAĮ 10 straipsnio 5 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai, todėl, kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc (šiam tikslui; šiuo atveju) įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Toks vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą (žr., LVAT 2011 m. birželio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011, Administracinė jurisprudencija Nr. 21, 2011). Motyvavimo pareigos turinys Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (žr., LVAT 2014 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas tinkamai taikė ginčo santykiui taikytinas teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Skundžiamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintus individualiam administraciniam aktui keliamus motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimus (aptartos esminės faktinės aplinkybės, Spendimas pagrįstas aktualiu teisiniu reglamentavimu), todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo.

Nagrinėjamu atveju Departamentas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. liepos 2 d. priimtą nutartį, perskaičiavo mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumą už 2013–2015 metų mokestinius laikotarpius, kuri po perskaičiavimo yra 5 615 Eur. Pareiškėja dėl perskaičiuotos mokesčio už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis sumos dydžio prieštaravimo nepateikė. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinių pakuočių atliekomis už 2013–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad Sprendimas, kuriuo pareiškėjai už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtinta 5 702 Eur mokesčio suma, keistinas, sumažinant mokestį iki 5 615 Eur. Kita pareiškėjos skundo dalis atmestina kaip nepagrįsta (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 punktai).

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisakys. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja 2026 m. sausio 29 d. teismui pateikė dokumentą pavadinimu „Dėl skundo atsisakymo“, kuriame nenurodytos nei aplinkybės, kuriomis remiantis teikiamas dokumentas, nei dokumento reikalavimas (dalykas). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 straipsnio 2 dalis suteikia teisę pareiškėjui atsisakyti skundo bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Šiuo atveju iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį pareiškėja prašymo, kuriame būtų suformuluota aiški pareiškėjos valia dėl skundo atsisakymo, teismui nepateikė, todėl teismas pareiškėjos 2026 m. sausio 29 d. teismui pateikto dokumento pavadinimu „Dėl skundo atsisakymo“ nevertina.

Pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Pareiškėja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 1 dalies reikalavimus atitinkančio prašymo nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidų klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „TE taškas“ skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 21 d. sprendimo Nr. 275 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, sumažinant už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013–2015 metus patvirtintą 5 702 Eur mokesčio sumą iki 5 615 Eur.

Kitoje dalyje pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „TE taškas“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjai Indrė Pukanasytė-BiekšėGediminas UžubalisIndrė Žvaigždinienė