- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-12-07
- Bylos Nr.
- I-6575-428/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01530-2018-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- J. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – Marijampolės PN), 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 2-8).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kreipiasi dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. vasario 8 d. Nurodė, jog buvo kalinamas Marijampolės pataisos namuose 18 būryje. Patalpose nebuvo užtikrintas gyvenamojo ploto norma, patalpos buvo perpildytos, patalpų plotą mažino ir jame esantys baldai. Nurodė, jog tekdavo laukti eilėje praustis, nes prausykloje buvo įrengta tik keturi šalto vandens kranai. Tualetas buvo itin mažas. Buvo tik du pisuarai ir trys tupimos vietos ir tekdavo laukti eilėje. Nebuvo užtikrintas privatumas, nebuvo įmanoma ramiai skaityti, rašyti, nes pastoviai jausdavosi stebimas. Dėl tokių veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjui pablogėjo sveikata, patyrė didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, sumažėjo pasitikėjimas savimi, negali ramiai miegoti.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Prašo teismo taikyti senaties terminą. Nurodė, kad pareiškėjas 18 būryje bausmę atliko laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2017 m. vasario 12 d. Tikslių duomenų, kuri 18 būrio patalpa buvo paskirta pareiškėjui, nėra išlikusių. Marijampolės pataisos namuose nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis diferencijuoto skirstymo schema taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes. Būriuose esančiose patalpose miegamų vietų skaičius įrengiamas taip, kad kiekvienam nuteistajam tektų 3,1 kv. m., o nuteistųjų skaičius priklauso nuo miegamų vietų įrengimo skaičiaus. Pareiškėjas bausmę atliko Marijampolės PN 18 būryje, atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nenurodė kurioje būtent patalpoje gyveno, todėl atsakovas pasisakys apie 2 gyvenamas patalpas. 18 būryje yra dvi gyvenamosios patalpos, kurios schemoje pažymėtos: (1-38) plotas 39.85 kv. m. ir (1-39) patalpa, plotas 39,45 kv. m. Viso būryje gali gyventi iki 24 nuteistųjų. Nurodė, jog 18 būryje nuteistųjų buvo: 2015 m. III ketvirtis - 33 nuteistieji; 2015 m. IV ketvirtis - 34 nuteistieji; 2015 m. I ketvirtis - 32 nuteistieji; 2015 m. II ketvirtis - 37 nuteistieji; 2016 m. III ketvirtis - 37 nuteistieji; 2016 m. IV ketvirtis - 33 nuteistieji; 2017 m. I ketvirtis - 30 nuteistųjų. Atkreiptinas dėmesys, kad 2018-07-31 pažymoje Nr. 14/07-4083 yra pateikti ne vidutiniai nuteistųjų skaičiai, o didžiausias buvęs skaičius, todėl svarbu pažymėti, kad atsižvelgiant į tai, jog nuteistieji dažnai išvyksta etapais, dėl paskirtų nuobaudų ar savo noru būna perkeliami vidutiniškai 15 parų į kamerų tipo patalpas, todėl dažnai pažymoje nurodytas maksimalus skaičius nepasiekia tikrovės, nes nuteistųjų būryje būna kur kas mažiau. Pažymėtina, kad pareiškėjas buvo baustas 7 paroms perkeliant į baudos izoliatorių laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2015 m. rugpjūčio 26 d. ir nuo 2017 m. vasario 8 d. iki 2017 m. vasario 13 d. Pareiškėjo teiginys, kad buvo pažeidžiamas privatumas rašant laiškus yra pareiškėjo subjektyvi nuomonė. Atsakovas įsitikinęs, kad patirtą neturtinę žalą privalu įrodyti, tam kad ją galima būtų atlyginti pinigine išraiška. Pateikta Marijampolės PN Psichologinės tarnybos pažyma, Sveikatos priežiūros tarnybos pažyma įrodo, kad pareiškėjas nepatyrė jokių išgyvenimu ir sutiko gyventi 18- ame būryje, sąlygos tenkino visiškai ir jokio diskomforto nejautė. Atsakovas įsitikinęs, kad pats faktas, jog trūko apie 1 kv. m. negalėjo sukelti tokių žymių, negrįžtamų psichologinių ir fizinių pasekmių, kurias privalu atlyginti pinigine išraiška. Periodiniai patikrinimai atliekami kas dvejus metus, kurių metu yra tikrinamos visos Marijampolės PN patalpos, gyvenamosios patalpos, bendro naudojimo patalpos, valgykla ir kt. Atkreiptinas dėmesys, kad operatyvieji patikrinimai atliekami gavus pačių nuteistųjų skundus, tačiau pats pareiškėjas kreipęsis nebuvo. Pažymėtina, kad pareiškėjas nėra kreipęsis nei į Marijampolės PN administraciją, nei kompetentingą instituciją dėl tariamai netinkamų gyvenimo sąlygų. Apibendrinus, atsakovo įsitikinimu, pareiškėjo teiginiai dėl patalpų neatitikties higienos normoms yra deklaratyvaus pobūdžio, niekuo neparemti. Pareiškėjas nurodo, kad 18 būrio prausykloje yra 4 šalto vandens kranai dėl per didelio skaičiaus būryje tenka ilgai laukti eilėje prie prausyklos. Gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose karštas vanduo nėra privalomas, o nuteistieji kartą per savaitę pasinaudoti dušu gali Marijampolės PN direktoriaus patvirtintu grafiku. 18 būryje 5 kietaisiais įrenginiais daugiausia naudojosi 37 nuteistieji. Tuo remiantis, jei ir trūko sanitarinių mazgų, tačiau nežymiai. Dar kartą atkreiptinas dėmesys, kad nuteistasis gyvena bendrabučio tipo patalpose, kur laisvai gali judėti nuo 6:30 iki 22:30 val. vakaro, tad gali naudotis kitais sanitariniais mazgais, ne tik tais, kurie yra įrengti bendrabučio tipo patalpose.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. gruodžio 30 d. iki 2017 m. vasario 8 d., atliekant laisvės atėmimo bausmę bendrabučio tipo patalpose, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.
Atsakovė pareiškėjo reikalavimui prašo taikyti ieškinio senatį.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalies 8 punktas expressis verbis įtvirtina sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis, kuris prasidėjo nuo 2009 m. gruodžio 30 d., skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2018 m. liepos 24 d. (b. l. 9). Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo kalinimo Marijampolės PN laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jam neužtikrinama teisė į vienam asmeniui privalomą minimalų patalpos plotą, tačiau, kaip minėta, į teismą kreipėsi 2018 m. liepos 24 d. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl už laikotarpį iki 2015 m. liepos 23 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.
Pareiškėjas prašymo dėl senaties termino atnaujinimo nepateikė bei nenurodė jokių priežasčių dėl ko yra praleistas senaties terminas.
CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).
Pareiškėjas skunde nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Teismas taipogi tokių aplinkybių nenustatė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dėl kalinimo sąlygų jausdamas jo nurodytus išgyvenimus, diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos ir į tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai, tarp jų ir CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, yra paskelbti teisės aktų nustatyta tvarka ir visiems prieinami, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino, todėl, atsakovui prašant, laikotarpiui iki 2015 m. liepos 23 d. taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo reikalavimo dalis už laikotarpį iki 2015 m. liepos 23 d. atmestina kaip nepagrįsta. Atitinkamai nevertintinos pareiškėjo nurodytos faktinės aplinkybės, sietinos su minėtu laikotarpiu ir byla nagrinėjama dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo laikotarpiu nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2017 m. vasario 8 d.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą A. ir kt. prieš Rusiją).
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos pažeidimo.
Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1 punkte nustatyta, kad minimalaus vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus), o 11¹.2. punkte nustatyta, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose plotas vienam asmeniui turi būti ne mažesnis nei 3,6 kv. m vienam žmogui.
Atsakovė į bylą pateikė duomenis (b. l. 21, 38), kad pareiškėjas nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2017 m. vasario 12 d. bausmę atliko 181 brigadoje (18 būryje). Viso būryje gali gyventi iki 24 nuteistųjų. Minėtame būryje yra dvi gyvenamosios patalpos, kurios schemoje pažymėtos (1-38) patalpa plotas 39,85 kv. m ir (1-39) patalpa, plotas 39,45 kv. m. Duomenų apie tai, kurioje pareiškėjas patalpoje gyveno nei pareiškėjas, nei atsakovė teismui nepateikė. Atsakovė nenurodė ir pagrindo kodėl negali pateikti tikslių duomenų už minėtą laikotarpį.
Nurodė, jog 18 būryje nuteistųjų buvo: 2015 m. III ketvirtį - 33 nuteistieji; 2015 m. IV ketvirtį - 34 nuteistieji; 2015 m. I ketvirtį - 32 nuteistieji; 2015 m. II ketvirtį - 37 nuteistieji; 2016 m. III ketvirtį - 37 nuteistieji; 2016 m. IV ketvirtį - 33 nuteistieji; 2017 m. I ketvirtį - 30 nuteistųjų
Atsižvelgiant į tai, jog atsakovė nepateikė kurioje tiksliai gyvenamojoje patalpoje gyveno pareiškėjas, teismas, apskaičiuodamas vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, vertins visą 18 būrio gyvenamųjų patalpų plotą bei atsižvelgs į atskirais ketvirčiais buvusių nuteistųjų maksimalų skaičių.
Todėl atsižvelgus į atsakovės pateiktus duomenis apie 18 būrio gyvenamųjų patalpų plotus bei į nuteistųjų skaičių ginčo laikotarpiu konstatuotina, jog pareiškėjui visą ginčo laikotarpį teko nuo 2,14 iki 2,64 kv. m gyvenamojo ploto.
Akivaizdu, kad ginčo laikotarpiu (nuo 2015 m. liepos 23 d. iki 2017 m. vasario 8 d. (551 paras (išskaičiavus 14 parų laiką, kurį buvo uždarytas kamerų tipo patalpose)) nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti atsakovo pareiškėjo atžvilgiu padarytų paminėtų veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo prielaidų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (ABTĮ 56 str.). Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).
Tačiau, nustatęs gyvenamojo ploto normos pažeidimą, teismas atkreipia dėmesį ir į atsakovo nurodytas aplinkybes, jog vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra tik santykinis dydis, t.y. apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspindi faktinės padėties, nes nuteistųjų skaičiuos gyvenamosiose patalpose keičiasi (miegamasis ne visada būna užpildytas dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos, kai nuteistieji išvyksta etapais į kitus pataisos namus, Laisvės atėmimo vietų ligoninę, lankosi Sveikatos priežiūros tarnyboje ir pan.), todėl likusiems nuteistiesiems tenka santykinai daugiau gyvenamosios patalpos ploto. Be to, pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, todėl jis turėjo judėjimo laisvę.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl pataisos namų perpildymo buvo sunku pasinaudoti tualetu, prausykla, tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kiti kalinamų asmenų patirti (nurodyti) nepatogumai (negalėjimas judėti, tinkamai išsimiegoti, baldų, sanitarinių įrenginių trūkumas, gryno oro trūkumas ir pan.) vertinami kaip neatsiejamai susiję su nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir turi būti vertinami kaip šio pažeidimo dalis (žr., pvz., 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017, 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1060-624/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-233-438/2017). Atsižvelgiant į tai, jog teismas nustatė, jog visą ginčo laikotarpį pareiškėjui nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl ir šis pareiškėjo nurodytas pažeidimas laikomas nustatytu.
Pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį statusą, t.y. jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi neišvengiamas, todėl pareiškėjo argumentai dėl privatumo stokos atmestini.
Teismas, įvertinęs į byloje nustatytų aplinkybių ir surinktų įrodymų visumą, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Marijampolės PN ginčui aktualiu laikotarpiu iš viso 551 paras (bendrabučio tipo patalpose trūko nuo 0,46 iki 0,96 kv. m gyvenamojo ploto) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Todėl konstatuotina, kad atsakovė pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009). Byloje taip pat nustatyti ir kiti pažeidimai. Teismui nekyla abejonių, kad dėl atsakovo veiksmų (neveikimo) pareiškėjui buvo sudarytos netinkamos kalinimo sąlygos, todėl jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t.y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės). Nagrinėjant reikalavimą dėl žalos atlyginimo, svarbu nustatyti ne vien tik neteisėtus institucijos veiksmus, bet ir kaip jie įtakojo pareiškėjo teisių apimtį. Konkrečiu atveju pareiškėjas skunde neišdėstė kokią įtaką turėjo jo teisių ir pareigų apimčiai, bausmės atlikimo sąlygoms ir pan.
Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažįsta, kad tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Konvencijos 3 straipsniu. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei kitus pažeidimus ir jų trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.
Įvertinus nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais, vertintina, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms proporcinga priteistina iš atsakovo suma yra 3 000 Eur.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo J. B. (J. B.) skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti J. B. (J. B.) (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 3000 Eur (tris tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.