Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. P. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. liepos 22 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo A. P. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo atsakovei I. P., išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius teismui pateikė išvadą, kurioje nustatė, jog A. P. nurodė, kad norėtų gyventi su abiem tėvais, tačiau šiuo metu labiau su tėvu, nes pas jį geresnės sąlygos. Gyvenant su mama tris keturis kartus keitė gyvenamąją vietą, jam kyla sunkumų bendraujant latvių kalba. Išvados teikiančios institucijos nuomone, šioje stadijoje vaiko gyvenamosios vietos nustatymas labiausiai atitiktų vaiko interesus.

3. Teismo posėdžio metu atsakovė I. P. nurodė, kad su pateiktu prašymu nesutinka. Paaiškino, kad ieškovas vaiką nuteikinėja prieš mamą, taiko vaikui psichologinį smurtą. Nurodė, kad ji dirba (duomenys neskelbtini), turi išsinuomojusi butą (duomenys neskelbtini). 2020 m. liepos 17 d. bendravo su sūnumi ir sūnus verkė dėl patiriamo spaudimo. Kol vaikas buvo pas tėvą, surado butą ir vaikui mokyklą, kuri šalia namų ir skirta lietuviams, didelė dalis mokytojų yra lietuviai, vaikas jau užregistruotas. Nurodė, kad su savo mama sukonfliktavo, dalinosi transporto priemonę, mama nenorėjo, kad vaiką parsivežtų, todėl paskambinusi vaiko tėvui primelavo. Paaiškino, kad sutarė su ieškovu, kad vaikas bus dar dvi savaites pas jį, kad galėtų ramiai įsikurti, žadėjo, kad dėl to jokių procesų neinicijuos. Nurodė, kad vaikas iki šiol buvo deklaruotas (duomenys neskelbtini), bet jau deklaravo gyvenamojoje vietoje Latvijoje.

4. Išvadą teikiančios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas teismo posėdyje nurodė, kad šiuo atveju labai sudėtinga suformuoti išvadą ir pateikti aiškią nuomonę. Pagal vaiko piešinį daro išvadą, kad vaiko psichologinė būsena yra sudėtinga, tėvų konfliktai vaiką itin neigiamai veikia, tėvai net vaiko akivaizdoje susipyksta, pagal piešinį mama yra atskirai nuo kitų šeimos narių. Nurodo, kad vaikas nori vasarą likti su tėvu, bet kartu nori būti ir su mama, tačiau mama paskutiniu metu neužtikrino vaiko poreikio į stabilumą ir dėl to jis norėtų, kad pirmiausiai mama įsikurtų ir susitvarkytų. Nurodo, kad priekaištų dėl vaikų ugdymo iš esmės tarnyba turėtų abiem tėvams, mama nesirūpino ir nepadėjo vaikui mokantis nuotoliniu būdu, pas tėtį vaikai gyvena be dienos režimo, nesaugiai maudosi, žaidžia siaubo žaidimus. Taip pat paaiškino, kad iš esmės siekiant tinkamai įvertinti vaiko poreikius reikėtų atlikti psichologinį įvertinimą. Paaiškino, kad neturi galimybės patikrinti gyvenimo sąlygų Latvijoje, tačiau iš pokalbių grėsmių vaikui gyvenant su mama nenustatė, taip pat nurodė, kad, pasak vaiko, močiutė tėčiui yra pasakiusi daug netiesos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.

9. Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, pagrįstumo ir teisėtumo.

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomą būsimo teismo sprendimo įvykdymą. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, todėl, nagrinėdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, teismas tik sprendžia dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinius vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.3 straipsnio 1 dalis).

11. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK 145 straipsnio 1 dalyje bei CK 3.65 straipsnio 2 dalyje numatytų laikinųjų apsaugos priemonių sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas gali taikyti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios konkrečiu atveju yra būtinos siekiant apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus. Laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymas yra viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių, kuri skirta apsaugoti nepilnamečio vaiko interesus civilinės bylos nagrinėjimo metu. Pažymėtina, kad kiekvienu atveju sprendžiant klausimą, susijusį su nepilnamečiais vaikais, taip pat ir sprendžiant dėl laikinos vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, yra privaloma vadovautis prioritetiniu nepilnamečių vaikų teisių ir interesų gynimo principu. Pagal CK 3.65 straipsnio 2 dalies 8 punktą teismas šeimos bylose, atsižvelgdamas į vaikų interesus, gali taikyti CK laikinąsias apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas, iš jų – kitas, teismo manymu, reikalingas priemones.

12. Nagrinėjamoje byloje apeliantas kreipėsi į teismą su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo. CPK 147 straipsnio 3 dalis numato, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, laikinosios apsaugos priemonės iki ieškinio padavimo gali būti taikomos, nustačius tokias sąlygas: 1) tikėtinai pagrindžiamas būsimo ieškinio reikalavimas; 2) egzistuoja grėsmė, kad būsimas teismo sprendimas bus neįvykdytas arba turi būti nustatomas poreikis sureguliuoti ginčo situaciją iki teismo sprendimo priėmimo, siekiant apsaugoti vienos iš šalių ir (ar) jų nepilnamečių vaikų interesus; 3) ieškovas, teikdamas prašymą, neturėjo galimybės kartu pateikti ieškinio.

13. Svarbu pažymėti, kad Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2019 m. lapkričio 19 d. sprendimu nutraukta A. P. ir I. P. santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini) Akmenės rajono savivaldybės civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), abiejų sutuoktinių bendru sutikimu. Nepilnametės dukters D. P., gimusios (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta su jos tėvu – A. P., nepilnamečio sūnaus A. P., gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamoji vieta nustatyta su jo motina – I. P.. A. P. sutiko, kad sūnus A. P. nuolat gyventų Latvijos Respublikoje. Minėtas teismo sprendimas įsiteisėjo 2019 m. gruodžio 19 d. ir nuo tada bylos šalių nepilnamečiai vaikai buvo atskirti ir dukra liko gyventi su tėvu, o sūnus išvyko gyventi su mama į Latvijos Respubliką.

14. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovas, būdamas A. P., gimusio (duomenys neskelbtini), tėvu, turi teisę kreiptis į teismą dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo su juo, todėl jo ieškinys galėtų būti patenkintas.

15. Atsižvelgiant į tai, kad A. P. gyvenamoji vieta šiuo metu yra nustatyta su jo motina I. P., pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės galėtų būti taikomos tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad motinos elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams, arba ji pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis.

16. Apeliantas nurodo, kad esminės aplinkybės, kurių pagrindu turėtų būti tenkinamas jo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra šios: 1. Nepilnametis vaikas A. P., dėl kurio gyvenamosios vietos iškilo ginčas tarp šalių, šiuo metu (nuo 2020 m. birželio 19 d.) gyvena pas tėvą, t. y. ieškovą A. P.; 2. A. P. yra 12 m. amžiaus ir yra pakankamai brandus, jog išreikštų aiškią ir objektyvią savo nuomonę apie gyvenimo sąlygas, išreikštų savo emocinę būseną, išsakytų savo norus. Jis tiek savo tėvui, tiek išvadą teikiančios institucijos atstovui pasakė, kad Latvijoje su mama jam gyventi blogai ir jis nori gyventi Lietuvoje su tėvu; 3. Išvadą teikiantis institucija, tiek išvadoje, tiek paaiškinimuose, išdėstė nedviprasmišką nuomonę, jog vaikui šiuo metu geriau gyventi pas tėvą; 4. Laikotarpis nuo šalių santuokos nutraukimo ir momento, kuomet sūnus atskirtas nuo tėvo ir sesers, yra nedidelis, jo emociniai socialiniai ryšiai su tėvu, seserimi ir aplinka tėvo gyvenamojoje vietoje, nėra išnykę ir tebėra stiprūs, čia jis jaučiasi geriau; 5. Sūnus A. iki šiol nemoka latvių kalbos, dėl ko būdamas Latvijoje pas mamą, šiai esant darbe, neturi galimybės pilnavertiškai bendrauti su kitais asmenimis, todėl priverstas laiką leisti vienas, sėdėdamas namuose prie kompiuterio, kas, akivaizdžiai daro neigiamą įtaką, jo raidai; 6. Atsakovė teisme pati pripažino, jog jos motina „prikalbėjo apie ją nesąmonių“ ir jos santykiai su motina, pas kurią ji su sūnumi pastaruoju metu gyveno, yra pašliję. Ta aplinkybė patvirtina ieškovo teiginį, jog atsakovės motina jam skambino ir prašė negrąžinti sūnaus jos dukrai, nes pastaroji nesugeba pasirūpinti vaiku; 7. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, iš kurių būtų galima daryti išvadas, jog sūnaus gyvenimo sąlygos Latvijoje yra geros. Paaiškino, jog nesenai išsinuomojo butą naujoje vietoje, pateikė teismui fotonuotraukas iš kurių matyti, kad butas dar neparuoštas gyvenimui, nėra būtiniausių baldų, daiktų. Apskritai nėra aišku, ar tai tas butas, ar tikrai atsakovė jame gyvena, kokiomis iš tiesų sąlygomis sūnus turės gyventi; 8. Atsakovė teismui paaiškino, kad labai daug dirba ir mažai būna namuose. Dirba ir savaitgaliais, todėl vaikas, jai esant darbe, būdavo su jos mama, kol jos nesusipyko ir ji neišsikraustė gyventi kitur. Akivaizdu, jog dabar sūnui grįžus gyventi pas atsakovę, jis ištisas dienas turėtų būti vienas, išnuomotame bute, nepriprastoje jam aplinkoje, be pažįstamų, draugų ar giminaičių; 9. Atsakovė teismui pripažino, jog, sūnui pas tėvą yra gerai, jis čia yra saugus, aprūpintas bei laimingas, tačiau ji tiesiog nori, kad sūnus gyventų pas ją; 10. Atsakovė teismui nepateikė įrodymų, jog tikrai užregistravo sūnų A. į lietuvių mokyklą (duomenys neskelbtini) bei įrodymų, kad iki šiol tinkamai rūpinosi vaiko ugdymu; 11. Atsakovė teisme nesugebėjo paaiškinti, kodėl pasirinko gyventi Latvijoje, žinodama, kad vaikams Lietuvoje gyventi geriau. Iš jos paaiškinimų galima daryti išvadą, jog ji šiuo metu neturi jokio sugyventinio, ji nebendrauja su savo giminėmis, yra priversta daug ir sunkiai dirbti, tam, kad iš naujo susikurti normalias gyvenimo sąlygas, nuomotis butą. Ji supranta, kad abu jos vaikai norėtų, kad ji gyventų Lietuvoje ir ji turi tokias galimybes, tačiau elgiasi priešingai.

17. Atsakovė atsiliepimo į ieškovo atskirąjį skundą nepateikė, tačiau prašymą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teismo posėdžio metu ji nurodė, kad dėl konflikto su savo mama iš jos išsikraustė, (duomenys neskelbtini) turi darbą, yra išnuomojusi butą netoli lietuvių mokyklos, į kurią užrašytas sūnus. Byloje pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nors atsakovė nepateikė teismui įrodančių dokumentų, tačiau teismas darė išvadą, kad vaikas su mama turi tinkamas gyvenimo sąlygas, kurios nepažeidžia vaiko interesų.

18. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos šalys, nutraukdamos santuoką bendru susitarimu, susitarė, jog A. P. gyvens su mama Latvijoje, todėl aplinkybė, jog šiuo metu vaikas nuo 2020 m. birželio 19 d. gyvena pas tėvą, t. y. ieškovą A. P., nesudaro pagrindo ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Ieškovas taip pat nurodo, kad laikotarpis nuo šalių santuokos nutraukimo ir momento, kuomet sūnus atskirtas nuo tėvo ir sesers, yra nedidelis, jo emociniai socialiniai ryšiai su tėvu, seserimi ir aplinka tėvo gyvenamojoje vietoje, nėra išnykę ir tebėra stiprūs, čia jis jaučiasi geriau, tačiau pažymėtina, kad pačios šalys susitarė dėl vaikų gyvenamosios vietos, o vaiko pripratimas prie kitos aplinkos, natūralu, užtrunka ir ne visada yra lengvas. Atkreiptinas dėmesys, kad tik būdamas su mama Latvijoje vaikas galės išmokti latvių kalbą. Faktas, kad šiuo metu vaikas dar nemoka šios kalbos taip pat nesudaro pagrindo laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, kadangi tik nuolat gyvendamas su mama Latvijoje gali gerai išmokti latvių kalbą. Taip pat pažymėtina, kad atsakovė byloje nurodė, jog ji yra išnuomojusi butą netoli lietuvių mokyklos, į kurią užrašytas sūnus, nors dokumentų šiam teiginiu pagrįstai atsakovė ir nepateikė, teismas priešingų duomenų byloje taip pat neturi. Išvadą teikiančios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas nurodė, kad neturi galimybė patikrinti gyvenimo sąlygų Latvijoje, tačiau iš pokalbių grėsmių vaikui gyvenant su mama nenustatė. Esant tokiems duomenims šioje bylos procesinėje stadijoje pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad į bylą nepateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad vaiku jo mama nesirūpintų, jis būtų neprižiūrėtas ir nors vaikui ugdymo sąlygos nebuvo visiškai užtikrintos, tačiau ši padėtis pagal pateiktus paaiškinimus nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. pasikeistų vaiką užrašius į (duomenys neskelbtini) lietuvių mokyklą. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog atsakovė susipyko su savo motina, šioje bylos stadijoje nėra reikšminga, kadangi pats vaikas nurodė, kad močiutė yra pasakiusi daug netiesos. Išvadą teikiančios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas nurodė, kad siekiant tinkamai įvertinti vaiko poreikius reikėtų atlikti psichologinį įvertinimą, taigi, vaikas šiuo metu negali pats tinkamai nuspręsti, su kuriuo iš tėvų nori gyventi, kadangi vaiko psichologinė būsena yra sudėtinga, tėvų konfliktai vaiką itin neigiamai veikia. Taip pat pastebėtina, kad išvadą teikiančios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovas nurodė, kad priekaištų dėl vaikų ugdymo iš esmės tarnyba turėtų abiems tėvams, nes mama nesirūpino ir nepadėjo vaikui mokantis nuotoliniu būdu, pas tėtį vaikai gyvena be dienos režimo, nesaugiai maudosi, žaidžia siaubo žaidimus. Taigi, tik bylą nagrinėjant iš esmės galėtų būti tinkamai įvertintos visos aplinkybės. Šiuo metu, nenustačius vaikui grėsmių gyventi su mama, nėra pagrindo taikyti ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių ir taip pakeisti bylos šalių bendru sutarimu priimto sutarimo, kad berniukas gyvens su mama Latvijoje.

19. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į vaiko nuomonę dėl gyvenamosios vietos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylos duomenys, tame tarpe ir išvadą teikiančios Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovo pozicija byloje, sudaro pagrindą sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovo teiginių apie vaiko nenorą grįžti pas mamą negalima vertinti kaip pagrindą skubos tvarka keisti nustatytą vaiko gyvenamąją vietą ir bendravimo tvarką, nes dėl bylos šalių tarpusavio santykių vaiko tikroji valia ir reali situacija gali būti nustatyta tik iš esmės nagrinėjant bylą ir pasitelkus į pagalbą psichologus, o esamos situacijos keitimas neišsiaiškinus visų aplinkybių gali padaryti esminę žalą vaiko interesams.

20. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

21. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

22. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra priimta tinkamai įvertinus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygas, todėl atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jos panaikinti ar pakeisti, todėl ieškovo atskirasis skundas atmetamas, o Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. liepos 22 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2020 m. liepos 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti dalyvaujantiems byloje asmenims.