- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-11-16
- Bylos Nr.
- e2A-694-370/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01136-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danguolė Martinavičienė, Antanas Rudzinskas, Konstantinas Gurinas
- Ieškovas
- R. G., J. G.
- Kategorijos
- 2.4.4.5.4Hipotekos pabaiga
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Danguolės Martinavičienės (teisėjų kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Antano Rudzinsko,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų R. G. ir J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1424-603/2017 pagal ieškovų R. G. ir J. G. ieškinį atsakovėms bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei (toliau – BUAB) „JUNESTA“ ir „Swedbank“, akcinei bendrovei (toliau – AB), dėl hipotekos pripažinimo pasibaigusia, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „ĮRENGIMAS“, notaras A. R.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovai prašė jiems priklausančio gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių adresu (duomenys neskelbtini) hipoteką pripažinti pasibaigusia ir ją išregistruoti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Paaiškino, kad 2007 m. spalio 19 d. UAB „ĮRENGIMAS“ ir UAB „JUNESTA“ sudarė preliminariąją namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 7, kuria šalys susitarė ateityje sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį: UAB „JUNESTA“ parduotų, o UAB „ĮRENGIMAS“ nupirktų 249,46 kv. m. bendro ploto namą su terasa, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 12,25 a. žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius adresu (duomenys neskelbtini). Šio turto kaina turėjo būti 1 140 000 Lt, ją UAB „ĮRENGIMAS“ turėjo sumokėti dalimis iki 2008 m. vasario 29 d. Sutartis numatė, kad atsiskaitymai tarp šalių gali būti vykdomi įskaitymais už atliktus santechnikos darbus tiesiogiai pardavėjai UAB „JUNESTA“ arba jos pasamdytam trečiajam asmeniui – UAB „Murena“. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „ĮRENGIMAS“ buvo atlikusi UAB „JUNESTA“ santechnikos darbus, už kuriuos nebuvo atsiskaityta, tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo aktais Nr. 1–6, taip pat mokėjimo pavedimu UAB „ĮRENGIMAS“ atsiskaitė su UAB „JUNESTA“. UAB „ĮRENGIMAS“ vienintelis akcininkas buvo ir šiuo metu yra ieškovas R. G.2008 m. rugsėjo 30 d. ieškovas R. G. ir UAB „ĮRENGIMAS“ pasirašė preliminariąją namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pirkėjo teisės pagal 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją sutartį su UAB „JUNESTA“ perleistos ieškovui R. G.. Ieškovas R. G. ir UAB „ĮRENGIMAS“ sutartyje susitarė, kad perleista teisė įsigyti namą ir žemės sklypą bus vertinama kaip dividendų išmokėjimas ieškovui. 2008 m. gruodžio 19 d. vienintelio akcininko sprendimu paskirstytas UAB „ĮRENGIMAS“ pelnas – 1 164 705,89 Lt dividendų suma, mokėtina ieškovui, buvo pripažinta jo atsiskaitymu su įmone už perleistą teisę įsigyti iš UAB „JUNESTA“ namą ir žemės sklypą. 2008 m. gruodžio 23 d. ieškovas R. G., UAB „ĮRENGIMAS“ ir UAB „JUNESTA“ pasirašė susitarimą, kad visas UAB „ĮRENGIMAS“ teises ir pareigas pagal 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją sutartį perima ieškovas R. G., taip pat susitarė, kad UAB „ĮRENGIMAS“ atliktos įmokos įskaitomos ieškovo vardu. UAB „JUNESTA“ išrašė PVM sąskaitą faktūrą Nr. JUN 8357 bei išdavė pažymą Nr. K-2, patvirtindama, kad ieškovas už namą ir žemės sklypą su UAB „JUNESTA“ yra atsiskaitęs. 2008 m. gruodžio 24 d. ieškovai ir UAB „JUNESTA“ sudarė nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį, kuria UAB „JUNESTA“ pardavė ieškovams namą ir žemės sklypą. Pirkimo–pardavimo sutartyje nustatyta, kad namui ir žemės sklypui nustatyta hipoteka „Swedbank“, AB naudai. Sutartyje taip pat pažymėta, kad „Swedbank“, AB neprieštarauja, kad UAB „JUNESTA“ parduotų namą ir žemės sklypą. UAB „JUNESTA“ įsipareigojo iki 2009 m. vasario 1 d. pervesti į „Swedbank“, AB sąskaitą ne mažesnę kaip 674 055 Lt sumą bei sumokėti visus mokesčius, susijusius su hipotekos išregistravimu, o „Swedbank“, AB, gavusi minėtus mokėjimus, įsipareigojo nedelsiant kreiptis dėl hipotekos išregistravimo. UAB „JUNESTA“ su „Swedbank“, AB neatsiskaitė, 2013 m. lapkričio 8 d. jai iškelta bankroto byla, o 2014 m. liepos 4 d. pripažinta bankrutavusia. Ieškovų R. G. ir J. G. nuomone, UAB „JUNESTA“ ir ieškovų sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis pripažintina vartojimo sutartimi, taikant papildomą ieškovų, kaip vartotojų, teisių ir interesų apsaugą. Pažymėjo, jog tais atvejais, kai pirkėjas visiškai atsiskaitė už turtą su pardavėju ir pirkimo–pardavimo sutartyje yra nuostata, kad pirkėjui sumokėjus pardavėjui turto kainą, šis privalo atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, kad būtų panaikinta hipoteka, yra pagrindas pripažinti hipoteką pasibaigusia. Ieškovams sumokėjus visą ginčo turto kainą, nustatytą preliminariojoje ir pagrindinėje sutartyse, už hipoteka suvaržyto turto įsigijimą, hipotekos pasibaigimą jiems siejant su skolinių įsipareigojimų pardavėjui įvykdymu, laikoma, kad ieškovų prievolė pasibaigė ir jie įgijo teisę reikalauti, kad turto hipoteka būtų išregistruota. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi pozicijos, kad būtent hipotekos kreditorius, davęs sutikimą parduoti jam įkeistą nekilnojamąjį turtą, o ne pirkėjas, pirkdamas hipoteka suvaržytą turtą, prisiima pardavėjo prievolių neįvykdymo riziką.Atsiliepime į ieškinį trečiasis asmuo UAB „ĮRENGIMAS“ prašė ieškovų ieškinį patenkinti. Nurodė, kad 2008 m. gruodžio 23 d. UAB „ĮRENGIMAS“, UAB „JUNESTA“ ir ieškovas R. G. pasirašė trišalį susitarimą, pagal kurį ieškovas R. G. perėmė visas UAB „ĮRENGIMAS“ teises ir pareigas pagal 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją sutartį, o visi bendrovės atlikti mokėjimai įskaityti ieškovo vardu, tą pačią dieną UAB „JUNESTA“ išdavė ieškovui pažymą dėl visiško atsiskaitymo už turtą.Atsakovė BUAB „JUNESTA“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Ius Positivum“, atsiliepime prašė klausimą dėl hipotekos pripažinimo pasibaigusia teisėtumo ir pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra, vadovaujantis teisės aktais bei į bylą pateiktais įrodymais.Atsiliepime atsakovė „Swedbank“, AB prašė ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad „Swedbank“, AB ir UAB „JUNESTA“ 2006 m. lapkričio 21 d. pasirašė Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria UAB „JUNESTA“ buvo suteikti kreditai. UAB „JUNESTA“ prievolių tinkamas įvykdymas užtikrintas ir 2006 m. lapkričio 21 d. hipotekos lakštu, identifikavimo kodas (duomenys neskelbtini), su visais vėlesniais pakeitimais, ir 2007 m. rugsėjo 21 d. hipotekos lakštu, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), su visais vėlesniais pakeitimais, įkeistu turtu, taip pat ir ieškovams šiuo metu priklausančiais žemės sklypu ir vienbučiu gyvenamuoju namu, esančiais adresu (duomenys neskelbtini), UAB „JUNESTA“ ir UAB „ĮRENGIMAS“ 2007 m. spalio 19 d. pasirašė preliminariąją namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 7, kuria BUAB „JUNESTA“ įsipareigojo parduoti, o UAB „ĮRENGIMAS“ įsigyti „Swedbank“, AB įkeistą ginčo turtą. „Swedbank“, AB 2008 m. gruodžio 10 d. raštu sutiko, kad įkeistas ginčo turtas būtų parduotas su sąlyga, jeigu turto pirkėjas turto kainos dalį, ne mažesnę kaip 2 700 Lt už parduodamo vienbučio gyvenamojo namo bendro ploto kvadratinį metrą ne vėliau kaip per 45 dienas nuo pirkimo–pardavimo sutarties pasirašymo, perves tiesiogiai „Swedbank“, AB. Kadangi ieškovai neįvykdė „Swedbank“, AB nurodytos sąlygos, turto hipoteka galioja iki šiol. BUAB „JUNESTA“ iškelta bankroto byla, ji pripažinta bankrutavusia. Pažymėjo, jog ieškovų negalima laikyti vartotojais ta prasme, kad jų, kaip vartotojų, teisės turi būti ginamos prioritetiškai, taikant papildomą ieškovų teisių ir interesų apsaugą, nes iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad už turtą pagal 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 7 atsiskaitė ir visas teises ir pareigas pagal minėtą sutartį įgijo ne ieškovai, o UAB „ĮRENGIMAS“. Ieškovai teisę į turtą įgijo tik 2008 m. rugsėjo 30 d., ieškovų ir UAB „ĮRENGIMAS“ sudaryta preliminariąja sutartimi. Taigi, ieškovai yra saistomi 2007 m. spalio 19 d. preliminariosios sutarties, kurią pasirašė du verslininkai, sąlygų ir negali įgyti daugiau teisių nei jų turėjo UAB „ĮRENGIMAS“. Kadangi ši įmonė negali būti pripažinta vartotoju, todėl ir įmonės dalyviai ir direktorius, kuriuo yra vienas iš ieškovų, taip pat negali būti pripažinti vartotojais. Atsakovės nuomone, svarbu atsižvelgti į tai, kad turtas, kuris ieškovų nuosavybės teisės įgijimo metu buvo įkeistas, buvo įsigytas pažeidžiant „Swedbank“, AB 2008 m. gruodžio 10 d. sutikime nurodytas sąlygas. Ieškovai turėjo suprasti sutikime nurodytas turto įsigijimo bei hipotekos pabaigos sąlygas, todėl „Swedbank“, AB naudai įkeistą turtą įsigijo savo rizika, o ieškovai žinojo tiek apie ginčo turto įkeitimą, tiek apie hipotekos panaikinimo sąlygas, hipoteka turtui buvo tinkamai įregistruota ir išviešinta. Pažymėjo, jog ieškovas buvo ne tik UAB „ĮRENGIMAS“ generalinis direktorius, bet ir vienintelis akcininkas, todėl jis nuo pasirašymo dienos žinojo visas 2007 m. spalio 19 d. preliminariosios namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 7 sąlygas ir jam, kaip verslininkui, taikomi didesni atidumo bei rūpestingumo reikalavimai. Nagrinėjamu atveju neegzistuoja nė viena iš Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.197 straipsnyje nurodytų hipotekos pasibaigimo pagrindų, todėl „Swedbank“, AB neturi jokio pagrindo kreiptis į hipotekos įstaigą dėl hipotekos turtui išregistravimo ir jos išregistruoti iki to momento, kol bus įvykdyti 2008 m. gruodžio 10 d. „Swedbank“, AB sutikime nurodytos hipotekos pasibaigimo sąlygos, teismas taip pat neturi teisės pripažinti hipoteką baigta. Už turtą yra tinkamai atsiskaitę ne ieškovai, o UAB „ĮRENGIMAS“, ieškovai tėra UAB „ĮRENGIMAS“ teisių ir pareigų perėmėjai ir dėl to negalėjo įgyti ir neįgijo vartotojams taikomos padidintos teisių ir interesų apsaugos. „Swedbank“, AB nebuvo 2008 m. gruodžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, todėl minėta sutartis negali sukelti ir nesukelia „Swedbank“, AB jokių pareigų. Įstatymas nustato, kad daikto įkeitimas netrukdo perleisti daiktą, tačiau daikto hipoteka seka paskui daiktą. Tiek 2007 m. spalio 19 d., tiek 2008 m. gruodžio 24 d. sutartyje nurodyta, kad turtas įkeistas „Swedbank“, AB. Ieškovų įgyto turto įkeitimas yra galiojantis ir nenuginčytas įstatymo nustatyta tvarka. Ieškovai, perėmę savo kontroliuojamo asmens UAB „ĮRENGIMAS“ teises ir pareigas, su UAB „JUNESTA“ be hipotekos kreditoriaus žinios ir sutikimo pasirašė, o notaras patvirtino tokias 2008 m. gruodžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas, kurių 4.6 punkte UAB „JUNESTA“ įsipareigojo pervesti lėšas „Swedbank“, AB ir jomis padengti dalį kredito, nors pagal hipotekos kreditoriaus išduotą sutikimą, šias lėšas „Swedbank“, AB privalėjo pervesti ieškovai ir tik tuomet atsakovė privalėtų atsisakyti hipotekos. Ieškovai jokios pinigų sumos už įsigytą turtą nei UAB „JUNESTA“, nei „Swedbank“, AB nemokėjo. Ieškovų nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika neatitinka bylos faktinių aplinkybių, todėl negali būti taikoma.Trečiasis asmuo notaras A. R. nurodė, kad teismo posėdyje nedalyvaus ir prašė bylą nagrinėti teismo nuožiūra.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2017 m. sausio 18 d. sprendimu ieškovų R. G. ir J. G. ieškinį atmetė.Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2006 m. lapkričio 21 d. AB „Hansabankas“ ir UAB „JUNESTA“ sudarė kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), prievolės pagal sutartį užtikrintos sutartyje nurodyto turto įkeitimu, taip pat ir žemės sklypo, bei jame statomo pastato įkeitimu. UAB „JUNESTA“ prievolių tinkamas įvykdymas užtikrintas 2006 m. lapkričio 21 d. hipotekos lakštu ir 2007 m. rugsėjo 21 d. hipotekos lakštu, su visais vėlesniais pakeitimais, įkeistu turtu, įskaitant ir ieškovams šiuo metu priklausančiais žemės sklypu ir vienbučiu gyvenamuoju namu. 2007 m. spalio 19 d. tarp UAB „JUNESTA“ ir UAB „ĮRENGIMAS“ sudaryta preliminarioji namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis Nr. 7, kuria UAB „JUNESTA“ įsipareigojo ateityje, sutartyje numatytomis sąlygomis ir terminais, sudaryti notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, kuria pardavėjas parduotų 249,46 kv. m. bendro ploto namą su 10,55 kv. m. ploto terasa ir su 12,25 a. žemės sklypu, o UAB „ĮRENGIMAS“ įsipareigojo nupirkti turtą už 1 140 000 Lt. Sutartyje numatyta, kad turtas yra įkeistas AB „Hansabankas“ (dabar – „Swedbank“, AB). Tarpusavio įsiskolinimų įskaitymo aktais Nr. 1–6, pasirašytais laikotarpiu nuo 2007 m. spalio 22 d. iki 2008 m. vasario 6 d., UAB „ĮRENGIMAS“ įskaitė 970 000 Lt kaip įmokas pagal preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį už atliktus santechnikos darbus UAB „JUNESTA“ bei UAB „Murena“. 2007 m. spalio 24 d. mokėjimo nurodymu Nr. 459 UAB „ĮRENGIMAS“ sumokėjo UAB „JUNESTA“ 170 000 Lt. 2008 m. rugsėjo 30 d. preliminariąja namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „ĮRENGIMAS“ perleido pirkėjo teises pagal 2007 m. spalio 19 d. sutartį su UAB „JUNESTA“ į 249,46 kv. m. namą su 12,25 a žemės sklypu, esančius (duomenys neskelbtini) ieškovui R. G., bendra turto kaina – 1 140 000 Lt. 2008 m. gruodžio 10 d. AB bankas „Hansabankas“ (dabar – „Swedbank“, AB) raštu sutiko, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkančias šiame rašte nurodytas sąlygas, būtų parduotas nurodytas bankui įkeistas nekilnojamasis turtas, taip pat sutiko, kad minėtas turtas būtų pakartotinai įkeistas. 2008 m. gruodžio 19 d. UAB „ĮRENGIMAS“ vienintelio akcininko sprendimu nuspręsta perleistą teisę vertinti kaip dividendus 1 164 705,89 Lt sumai. 2008 m. gruodžio 23 d. susitarimu dėl 2007 m. spalio 19 d. preliminariosios namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 7 ieškovas R. G. perėmė visas teises ir pareigas pagal sutartį iš UAB „ĮRENGIMAS“ ir įsipareigojo vykdyti visus sutartyje numatytus įsipareigojimus, o UAB „JUNESTA“ ir UAB „ĮRENGIMAS“ pareiškė sutinkantys, kad ieškovas perimtų teises ir įsipareigojimus pagal sutartį, visi UAB „ĮRENGIMAS“ atlikti mokėjimai buvo įskaityti ieškovo vardu. 2008 m. gruodžio 23 d. UAB „JUNESTA“ išrašė PVM sąskaitą–faktūrą Nr. 8357 dėl turto perleidimo bei išdavė pažymą, kuria patvirtino, kad ieškovas R. G. už turtą sumokėjo 1 140 000 Lt bei visiškai atsiskaitė. 2008 m. gruodžio 24 d. pirkimo–pardavimo sutartimi UAB „JUNESTA“ pardavė, o ieškovas R. G. su sutuoktine J. G. įgijo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su vienbučiu gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Vilniaus apygardos teismo 2013 m. rugsėjo 13 d. nutartimi UAB „JUNESTA“ iškelta bankroto byla, o 2014 m. birželio 18 d. nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių ikisutartinius santykius, darė išvadą, kad ieškovai perėmė teises pagal preliminariąsias sutartis bei susitarimus, kurie negali būti nevertinami ar vertinami atsietai nuo pagrindinės pirkimo–pardavimo sutarties. Teismas darė išvadą, kad ieškovas R. G. iš UAB „ĮRENGIMAS“ negalėjo perimti daugiau teisių, nei jų turėjo verslininkas UAB „ĮRENGIMAS“. Be to, ieškovas R. G. buvo ir yra UAB „ĮRENGIMAS“ vienintelis akcininkas ir vadovas. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nėra teisinio pagrindo ieškovus pripažinti vartotojais ir taikyti jiems papildomą vartotojų teisių apsaugą.Teismas sutiko su „Swedbank“, AB argumentais, kad ieškovų cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, nes ieškovai negali būti laikomi vartotojais, ieškovai nėra sumokėję BUAB „JUNESTA“ piniginių lėšų ir nei ieškovai, nei UAB „JUNESTA“ ar UAB „ĮRENGIMAS“, nėra įvykdę „Swedbank“, AB 2008 m. gruodžio 10 d. rašte nurodytų hipotekos turtui pasibaigimo sąlygų. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo tenkinti ieškovų reikalavimą bei pripažinti hipoteką, kuria užtikrintas 2006 m. lapkričio 21 d. tarp AB bankas Hansabankas ir UAB „JUNESTA“ sudarytos kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) vykdymas, pasibaigusia.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovai prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovų R. G. ir J. G. ieškinį patenkinti: ieškovams R. G. ir J. G. priklausančio gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių adresu (duomenys neskelbtini) hipoteką pripažinti pasibaigusia ir ją išregistruoti; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:Byloje nebuvo ginčijamas faktas, kad pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta fizinių asmenų – ieškovų ir verslininko – UAB „JUNESTA“, taip pat nebuvo ginčijama ieškovų nurodyta aplinkybė, jog pirkimo–pardavimo sutartį jie sudarė savo asmeniniams poreikiams. Taigi, pirkimo–pardavimo sutartis atitiko visus sutarties kvalifikavimui vartojimo sutartimi keliamus reikalavimus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pirkimo–pardavimo sutartį pripažinti vartojimo sutartimi. Šalims iki 2008 m. spalio 19 d. nesudarius pagrindinės pirkimo – pardavimo sutarties, šalių pareiga ją sudaryti pasibaigė. Tai reiškia, kad po 2008 m. spalio 19 d. preliminarioji sutartis UAB „JUNESTA“ neberibojo ir ši bendrovė buvo visiškai laisva ginčo turtą parduoti tretiesiems asmenims. Sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, teisine prasme preliminarioji sutartis neturi jokios įtakos, juo labiau, neturi įtakos pirkimo pardavimo sutarties kvalifikavimui vartojimo sutartimi.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs nuoseklią praktiką, kad tokiais atvejais, kai pirkėjas visiškai atsiskaitė už turtą su pardavėju ir pirkimo pardavimo sutartyje yra nuostata, jog pirkėjui sumokėjus pardavėjui turto kainą, šis privalo atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi, kad būtų panaikinta turto hipoteka, yra pagrindas hipoteką pripažinti pasibaigusia pagal CK 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Hipoteka šiuo atveju pripažįstama pasibaigusia nepaisant to, jog turto pardavėjas, gavęs pinigus iš pirkėjo, jų nepanaudoja atsiskaitymui su hipotekos kreditoriumi (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2013; 2013 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-579/2013; 2015 m. balandžio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-187-611/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-606-421/2015). Nagrinėjamos ir cituotų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų ratio decidendi sutampa, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti minėtose kasacinio teismo nutartyse pateiktais išaiškinimais. Šioje byloje, kaip ir minėtose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtose bylose, pirkėjai (ieškovai), iš pardavėjo (UAB „JUNESTA“) įsigijo hipoteka suvaržytą turtą (namą ir žemės sklypą). Kadangi už šį turtą su jo pardavėju (UAB „JUNESTA“) buvo visiškai atsiskaityta, turto pirkimo pardavimo sutartyje buvo numatyta ne pirkėjų (ieškovų), o pardavėjo (UAB „JUNESTA“) pareiga atsiskaityti su hipotekos kreditoriumi („Swedbank“, AB). Taigi, nagrinėjamoje byloje faktinė situacija buvo iš esmės analogiška anksčiau cituotose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse nagrinėtų bylų faktinėms aplinkybėms.„Swedbank“, AB prieš namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymą išduodama bendro pobūdžio sutikimą parduoti šį turtą, tačiau nepareikalaudama pateikti jai planuojamos sudaryti sutarties egzemplioriaus ir visiškai nekontroliuodama šios sutarties sąlygų atitikimo pažymos sąlygoms, elgėsi neatsakingai, todėl prisiėmė riziką, kad namo ir žemės sklypo hipoteka gali būti pripažinta pasibaigusia, pirkėjams už šį turtą atsiskaičius tiesiogiai su UAB „JUNESTA“.Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė „Swedbank“, AB prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie atsikirtimai:Už turtą pagal 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 7 atsiskaitė ir visas teises ir pareigas pagal minėtą sutartį įgijo ne apeliantai, o UAB „ĮRENGIMAS“. Apeliantai teisę įsigyti turtą įgijo tik apeliantų ir UAB „ĮRENGIMAS“ 2008 m. rugsėjo 30 d. preliminariąja namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi, kurią į bylą pateikė apeliantai. Apeliantai yra saistomi 2007 m. spalio 19 d. preliminariosios namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 7, kurią pasirašė du verslininkai, juridiniai asmenys, sąlygų, ir negali įgyti daugiau teisių, nei jų turėjo UAB „ĮRENGIMAS“. Kadangi UAB „ĮRENGIMAS“ negali būti pripažinta vartotoju, todėl ir UAB „ĮRENGIMAS“ dalyviai ir direktorius, kuris yra vienas iš apeliantų, taip pat negali būti pripažinti vartotojais ir įgyti daugiau teisių ir interesų apsaugos nei turėjo verslininkas UAB „ĮRENGIMAS“.2008 m. rugsėjo 30 d. preliminariąja sutartimi UAB „ĮRENGIMAS“ perleido pirkėjo teises apeliantui R. G., o 2008 m. gruodžio 23 d. susitarimu apeliantas R. G. perėmė visas UAB „ĮRENGIMAS“ teises pagal 2007 m. spalio 19 d. preliminariąja sutartį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad apeliantai aptartais sandoriais patvirtino savo įsipareigojimų pagal 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 7 vykdymą, todėl įstatyme nustatyti terminai sudaryti ginčo nekilnojamojo daikto pirkimo pardavimo sutartį nebuvo praleisti.Šioje byloje buvo nustatytos reikšmingos aplinkybės, kurios yra kitokios nei apeliantų cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymo ir aiškinimo praktikoje: Apeliantai negali būti laikomi vartotojais, kurių teisės ir interesai ginami prioritetiškai vien dėl to, kad 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 7 su BUAB „JUNESTA“ pasirašė ne jie, o UAB „ĮRENGIMAS“.Apeliantai atsakovei UAB „JUNESTA“ niekada nėra sumokėję jokios pinigų sumos už turtą.Nei apeliantų, nei UAB „ĮRENGIMAS“ lėšos niekada nebuvo panaudotos turto statybai.Nei apeliantai, nei UAB „ĮRENGIMAS“, nei UAB „JUNESTA“ nėra įvykdę „Swedbank“, AB 2008 m. gruodžio 10 d. rašte Nr. SR-29380 nurodytų hipotekos turtui pasibaigimo sąlygų.Turtas, kuris apeliantų nuosavybės teisės įgijimo metu buvo įkeistas „Swedbank“, AB, buvo įsigytas pažeidžiant „Swedbank“, AB 2008 m. gruodžio 10 d. sutikime Nr. SR-29380 nurodytas sąlygas. Apeliantai iš UAB „ĮRENGIMAS“, kurio akcininkais buvo (apeliantas R. G. taip pat buvo ir UAB „ĮRENGIMAS“ generaliniu direktoriumi), perėmę verslininko teises ir pareigas, privalėjo suprasti ir suprato „Swedbank“, AB 2008 m. gruodžio 10 d. sutikime Nr. SR-29380 nurodytas turto įgijimo ir hipotekos turtui pasibaigimo sąlygas, todėl „Swedbank“, AB įkeistą turtą įsigijo savo rizika.Atsiliepime į apeliacinį skundą BUAB „JUNESTA“, atstovaujama bankroto administratorės, prašo skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai nustatė visas su ginču susijusias faktines aplinkybes (nutarties 13 punktas), apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį ginčo dėl teismo nustatytų ar kitų faktinių aplinkybių nekyla, ginčijamas tik pirmosios instancijos teismo atliktas teisinis vertinimas.Apeliantai apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad jų sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis nėra vartojimo sutartis.Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ar paslaugas perka savo asmeniniams (ne verslo ar profesiniams) poreikiams; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais). Teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena sutarties šalių – vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012. Teismų praktika. 2012, 38, p. 66–92).Teisėjų kolegija sutinka su apeliantais, kad nėra ginčo dėl to, jog jie turtą įsigijo ne komerciniais tikslais. Kita vertus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad ieškovai turtą įsigijo ieškovui perėmus teises iš UAB „ĮRENGIMAS“, todėl negalėjo perimti daugiau teisių nei jų turėjo verslininkas UAB „ĮRENGIMAS“. Be to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas buvo ir yra UAB „ĮRENGIMAS“ vienintelis akcininkas ir vadovas. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų nuomone, kad sudarant pirkimo–pardavimo sutartį, teisine prasme preliminarioji sutartis neturėjo jokios įtakos, nes buvo suėjęs įstatyme nustatytas vienerių metų terminas, per kurį šalys privalo sudaryti pagrindinę sutartį. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo atveju vertinant šalių ikisutartinius santykius yra svarbu atsižvelgti ne tik į 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją sutartį ir pirkimo–pardavimo sutartį, bet į visus šalių ikisutartinius santykius ir jų pasekmes. UAB „JUNESTA“ ir UAB „ĮRENGIMAS“ 2007 m. spalio 19 d. sudarė preliminariąją sutartį, kurioje yra aiški nuostatą apie turtui įregistruotą hipoteką, 2008 m. rugsėjo 30 d. preliminariąja sutartimi UAB „ĮRENGIMAS“ perleido pirkėjo teises ieškovui R. G., o 2008 m. gruodžio 23 d. sudarytu susitarimu ieškovas R. G. perėmė visas UAB „ĮRENGIMAS“ teises pagal 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją sutartį. Taigi, 2007 m. spalio 19 d. sudaryta preliminarioji sutartis buvo nuosekliai keičiama, UAB „JUNESTA“ ir UAB „ĮRENGIMAS“ nekėlė klausimo, kad prievolė sudaryti pagrindinę sutartį pasibaigė, o priešingai, 2008 m. gruodžio 23 d. susitarimu dėl 2007 m. spalio 19 d. preliminariosios namo ir žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 7 pareiškė sutinkantys, kad ieškovas perimtų teises ir įsipareigojimus pagal 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją sutartį, visi UAB „ĮRENGIMAS“ atlikti mokėjimai buvo įskaityti ieškovo vardu (2008 m. gruodžio 23 d. susitarimo 1–3 punktai). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad įstatyme nustatyti terminai pagrindinei sutarčiai sudaryti nepraleisti, šalys tai patvirtino vėlesniais sudarytais susitarimais. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantų pozicija šiuo klausimu nepagrįsta ir tuo požiūriu, kad jie savarankiškai jokių piniginių lėšų už įsigytą turtą UAB „JUNESTA“ nesumokėjo (to neįrodinėjo), t. y. nebuvo faktinių tiesioginių atsiskaitymo santykių, UAB „JUNESTA“ pažyma notarui apie atsiskaitymą buvo UAB „JUNESTA“ UAB „ĮRENGIMAS“ atsiskaitymo (per įskaitymą) santykiai pagal 2007 m. spalio 19 d. preliminariąją sutartį, o tarp UAB „JUNESTA“ ir apeliantų savarankiški teisiniai santykiai nesusiformavo, sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis buvo pasekmė UAB „JUNESTA“ ir UAB „ĮRENGIMAS“ (vėliau ir apelianto) ikisutartinių santykių. Ieškovų įgytas turtas iš esmės yra vertintinas kaip UAB „ĮRENGIMAS“ dividendai akcininkui ieškovui R. G., nes 2008 m. gruodžio 19 d. UAB „ĮRENGIMAS“ vienintelio akcininko sprendimu nuspręsta jam perleistą teisę vertinti kaip dividendus 1 164 705,89 Lt sumai (nutarties 13 punktas). Dėl nurodytų priežasčių nagrinėjamos ir apeliantų nurodytų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bylų (nutarties 16.2 punktas) ratio decidendi nesutampa, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo jomis vadovautis.Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliantais, kad „Swedbank“, AB elgėsi neatsakingai, todėl prisiėmė riziką, kad namo ir žemės sklypo hipoteka gali būti pripažinta pasibaigusia, pirkėjams už šį turtą atsiskaičius tiesiogiai su UAB „JUNESTA“. Hipoteka – tai daiktinė teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, kuria užtikrinamas esamos ar būsimos turtinės prievolės įvykdymas, kai įkeistas turtas neperduodamas kreditoriui (CK 4.170 straipsnio 1 dalis). CK 4.197 straipsnio, reglamentuojančio hipotekos pabaigos pagrindus, 2 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad hipoteka pasibaigia, kai yra tinkamai įvykdytas skolinis įsipareigojimas arba hipoteka užtikrinta prievolė pasibaigia kitais hipotekos sandoryje ar įstatymuose nustatytais pagrindais. Ginčo pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo metu aktualios CK redakcijos 4.197 straipsnio 2 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad įkeisto daikto savininkas gali reikalauti, kad hipoteka būtų baigta, jeigu yra įvykdytas skolinis įsipareigojimas. Taigi tiek šiuo metu, tiek ieškovų ir UAB „JUNESTA“ sutarties sudarymo metu vienas iš nustatytų hipotekos pasibaigimo pagrindų – turtinės prievolės – skolinio įsipareigojimo – įvykdymas (CK 6.123 straipsnio 1 dalis).Tam, kad galėtų būti panaikinta daikto hipoteka jo perleidimo tretiesiems asmenims atveju, būtinas hipotekos kreditoriaus sutikimas, kuris paprastai suteikiamas su sąlyga, jog už hipoteka įkeistą turtą gauti pinigai sumokami hipotekos kreditoriui užtikrintai prievolei įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-384-611/2017). AB banko „Hansabankas“ 2008 m. gruodžio 10 d. rašte dėl įkeisto turto pardavimo ir pakartotinio įkeitimo nurodyta, kad:AB bankas „Hansabankas“ sutinka, kad pagal pirkimo–pardavimo sutartis, atitinkančias banko sąlygas, būtų parduotas bankui įkeistas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys adresu (duomenys neskelbtini) bei sutinka, jog turtas būtų pakartotinai įkeistas Lietuvoje veikiančioms kredito įstaigoms už šių kredito įstaigų suteikiamas paskolas, kurių paskirtis – įsigyti turtą.Banko sutikimas galioja tik tuo atveju, jei turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodoma, kad turto kainos dalį, t. y. ne mažesnę kaip 2 700 Lt už kiekvieną parduodamo vienbučio gyvenamojo namo bendro ploto kvadratinį metrą, turto pirkėjas privalo ne vėliau kaip per 45 dienas nuo minėtos sutarties pasirašymo tiesiogiai pervesti bankui į sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Hansabankas“, banko kodas 73000, mokėjimo paskirtį nurodant – kredito dalies pagal 2006 m. lapkričio 21 d. kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) grąžinimui (kredito gavėjas – UAB „JUNESTA“, juridinio asmens kodas – 121925217). Kiekvieno turto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti sudaroma tik tuo atveju, jeigu yra nustatoma anksčiau nurodyta turto kainos mokėjimo tvarka.Teisėjų kolegijos vertinimu, kadangi parduodamam turtui buvo nustatyta hipoteka, sudarant nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorį notarine tvarka, reikėjo išsiaiškinti hipotekos kreditoriaus poziciją. Banko 2008 m. gruodžio 10 d. sutikime yra išdėstytos sąlygos, keliamos pirkimo–pardavimo sandoriui. Iš jo turinio matyti, kad bankas sutiko su įkeisto turto pardavimu tik tuo atveju, jei pirkėjo lėšos iš pirkimo–pardavimo sandorio bus tiesiogiai nukreiptos kreditui padengti pagal kredito sutartį. Be to, sutikime aiškiai nurodyta, į kokias banko sąskaitas pinigai turi būti pervedami (nutarties 31 punktas). Taip pat akivaizdu, kad sutikimo išdavimo dieną už ginčo turtą bankui nebuvo grąžinta jokia kredito dalis. Tai patvirtina ir banko pozicija šioje byloje, kad bankui už šį turtą nebuvo grąžinta kredito dalis.Teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad šios nutarties 31 punkte išvardytos hipotekos kreditorės „Swedbank“, AB sąlygos turtui parduoti nebuvo perkeltos į pirkimo–pardavimo sutartį (pirkimo–pardavimo sutarties 2.3, 4.6 punktai), nors šios sąlygos dėl atsiskaitymo už parduodamą turtą tvarkos aiškiai sukūrė pirkėjams (ieškovams) papildomas pareigas. Teisėjų kolegijos vertinimu, hipotekos kreditorė nebuvo pirkimo–pardavimo sutarties šalimi, jos 2008 m. gruodžio 10 d. sutikime nurodytos sąlygos yra aiškios ir sutarties šalims bei notarui, tvirtinusiam sandorį, turėjo būti žinomos, o dėl (ne)tinkamo banko sutikime nustatytų sąlygų (ne)perkėlimo į pirkimo–pardavimo sutartį ir jos notarinio patvirtinimo bei atsiradusių teisinių pasekmių, gali būti keliamas notaro atsakomybės klausimas, nes būtent šis valstybės įgaliotas asmuo turi imtis priemonių patikrinti tvirtinamo sandorio atitiktį įstatymams, nes notarui valstybė yra suteikusi svarbius įgaliojimus jam vykdant viešąją funkciją – apsaugoti teisėtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose (Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 2 straipsnio 1 dalis).Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje nėra pagrindo pripažinti, jog ją nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Teismo išvados yra tinkamai motyvuotos, atitinka faktinius bylos duomenis bei padarytos nepažeidžiant įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo apeliantai, savaime nereiškia, kad buvo netinkamai taikytos materialinės ir / ar proceso teisės normos. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio ir / ar faktinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame padaryta pagrįsta ir teisėta išvada, jog ieškovų reikalavimas hipoteką pripažinti pasibaigusia ir ją išregistruoti yra nepagrįstas (CPK 185 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Apeliacinio skundo netenkinus, Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės naikintinos (CPK 150 straipsnio 2 dalis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 4 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.
Nutarties kopiją išsiųsti Vilniaus miesto 2-jam notarų biurui laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimui vykdyti.