Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-2245/2026Bylos Nr. BIK-511/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-25579-2024-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1.3; 2.8.1.4(S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės, Aleno Piesliako ir Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), spręsdama nuteistojo I. T. (I. T.) gynėjo advokato Arvydo Budniko kasacinio skundo dėl Vilniaus apygardos teismo 2025 m. vasario 25 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. gegužės 14 d. nutarties priėmimo ir prašymo sustabdyti skundžiamų teismų sprendimų vykdymą klausimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl I. T. nuteisimo ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, o nuteistąjį išteisinti arba, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 54 straipsnio 3 dalimi, paskirti jam laisvės apribojimo bausmę. Taip pat kasatorius prašo sustabdyti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimų vykdymą, iki byla bus išnagrinėta kasacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde laikomasi pozicijos, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, todėl netinkamai išnagrinėjo bylą.Kasatoriaus įsitikinimu, nuteistajam I. T. pagal BK 260 straipsnio 3 dalį ir 2601 straipsnio 5 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė dešimčiai metų trims mėnesiams yra neproporcinga ir neteisinga. Kasaciniame skunde nurodoma, kad nusikalstama veika truko neilgai, o pats nuteistasis nėra pavojingas, charakterizuojamas išimtinai teigiamai, nebuvo nustatyta jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, nėra įrašytas į psichiatrijos ir priklausomybės ligų įskaitą, anksčiau nebuvo teistas, taip pat nėra duomenų, kad nusikalstama veika sukėlė žalą tretiesiems asmenims, o nuteistasis iš veikos nepasipelnė. Be to, pagal medicininius duomenis, nuteistajam būtų per sunku atlikti realią laisvės atėmimo bausmę.Kasatoriaus teigimu, abiejų instancijų teismai pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principą. Kaltinimas I. T. grindžiamas prielaidomis ir su nuteistuoju nesusijusiais duomenimis, nesant patikimų jo kaltės įrodymų, o pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino I. T. ir kito nuteistojo byloje susirašinėjimą „Signal“ programėlėje bei nepadarė kategoriškų išvadų dėl I. T. nusikalstamos veikos. Todėl, esant abejonėms dėl byloje surinktų duomenų ir įrodymų trūkumui, teismai turėjo vadovautis in dubio pro reo principu.Be to, žemesnės instancijos teismai pažeidė ir BPK 20 straipsnio nuostatas, nes rėmėsi duomenimis, kurie negalėjo būti laikomi įrodymais, t. y. nebaigtos nagrinėti baudžiamosios bylos duomenimis. Abiejų instancijų teismai rėmėsi aplinkybe, kad pas I. T. kratos metu buvo rastos narkotinės medžiagos, kaip papildomai įrodančia, jog jis susijęs su narkotinėmis medžiagomis ir jų gabenimu. Tačiau šių narkotinių medžiagų radimo aplinkybės nustatinėjamos kitoje dar nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, tik kurią išnagrinėjus ir priėmus galutinį teismo sprendimą, būtų galima remtis tokios bylos dokumentais kaip įrodymais.