Šiaulių apygardos teismo nutartis

| Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1; 3.3.1.14; 3.3.2.3

2026 m. birželio 2 d.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Lina Muchtarovienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 62³ straipsnio 1 dalies pagrindu ši byla, kuri yra teisminga Vilniaus apygardos teismui, buvo priskirta nagrinėti Šiaulių apygardos teismui ir teismas šioje byloje veikia Vilniaus apygardos teismo vardu.

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Pirmosios instancijos teismo skundžiamojoje nutartyje nurodomi argumentai, kad: „pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės dėl antstolio galimai neteisėtų veiksmų, yra reikšmingos sprendžiant pateikto skundo pagrįstumo klausimų, tačiau bylai reikšmingos aplinkybės dėl antstolio priimto patvarkymo teisėtumo gali būti nustatomos ir įvertinamos tik išnagrinėjus bylą iš esmės, t. y. įstatyme nustatyta tvarka ištyrus visus reikšmingus klausimui išspręsti įrodymus. Tai, kad tarp šalių kilo ginčas dėl antstolio priimtų patvarkymu, kuriais buvo areštuotos pareiškėjo turtinės teisės, savaime nepagrindžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo“, yra prieštaraujantys ne tik laikinųjų apsaugos priemonių esmei - kad per bylos iš esmės nagrinėjimą viena šalis nepadarytų žalos kitai arba nebūtų apsunkintas įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymas, bet ir vienas kitam, nes teismas pripažįsta, kad pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės dėl antstolio galimai neteisėtų veiksmų, yra reikšmingos sprendžiant pateikto skundo pagrįstumo klausimų, tačiau bylai reikšmingos aplinkybės dėl antstolio priimto patvarkymo teisėtumo gali būti nustatomos ir įvertinamos tik išnagrinėjus bylą iš esmės.

Tokį piniginių lėšų iš pensijų fondo išieškojimo neteisėtumą lemia tai, kad pareiškėjas su pensijų kaupimo bendrove nėra nutraukęs sutarties, pareiškėjas nėra sulaukęs pensinio amžiaus ir nėra kitų įstatymo pagrindų, dėl kurių pareiškėjas būtų įgijęs teisę į šių lėšų išmokėjimą. Vadinasi lėšas, esančias pensijų fonde, areštuoti antstolis gali, tačiau negali iš jų vykdyti išieškojimo, t. y. paskirstyti ir išmokėti.

Atsiliepimas į atskirąjį skundą įstatymo nustatyta tvarka nepateiktas.

Motyvuojamoji dalis

Teismas k o n s t a t u o ja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iki skundo dėl antstolio veiksmų išnagrinėjimo iš esmės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki skundo dėl antstolio veiksmų išnagrinėjimo iš esmės

CPK 510 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skundas dėl antstolio procesinių veiksmų ar atsisakymo atlikti procesinius veiksmus pateikiamas antstoliui per šio Kodekso 512 straipsnyje nustatytą terminą. Jeigu skundą teikiantis asmuo pageidauja, kad nagrinėjant skundą būtų taikomos laikinosios apsaugos priemonės, jis vieną skundo egzempliorių taip pat pateikia apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolio kontoros buveinė. Teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išsprendžia šio Kodekso nustatyta tvarka.

CPK 144 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta laikinoji apsaugos priemonė – išieškojimo vykdymo procese sustabdymas. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo klausimą yra aktualūs tokie principai kaip ekonomiškumas bei proporcingumas, visų ginčo šalių interesų pusiausvyros užtikrinimas, todėl bet kurios laikinosios apsaugos priemonės, taip pat ir išieškojimo vykdymo procese sustabdymo taikymas, galimas tik išimtiniais atvejais, kai įrodoma, kad nesustabdžius išieškojimo ieškovui galbūt palankaus sprendimo vykdymas bus iš esmės apsunkintas arba taps visiškai neįmanomas. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi griežtos pozicijos, kad išieškojimo vykdymo procese sustabdymo instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti labiau rezervuotai nei paprastai (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-279-241/2019; Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-230-516/2018). Šis institutas negali būti naudojamas nei kaip priemonė išvengti priverstinio vykdymo veiksmų pagal įsiteisėjusį vykdytiną dokumentą atlikimo prieš naują bylą inicijavusį asmenį tos bylos nagrinėjimo laikotarpiu, nei kaip priemonė išvengti tam tikrų papildomų išlaidų (kaštų) ar kylančių tam tikrų nepatogumų dėl vykdomo išieškojimo (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-462-464/2019).

CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyta procesinė galimybė teismui sustabdyti išieškojimą vykdymo procese tiesiogiai susijusi su įstatyme įtvirtintu teismo procesinio sprendimo privalomumo principu (CPK 18 straipsnis), todėl tokia laikinoji apsaugos priemonė taikoma išimtiniais atvejais. Išieškojimo vykdymo procese sustabdymo teisinio instituto specifika įpareigoja teismą šias laikinąsias apsaugos priemones taikyti tik neabejotinai įsitikinus, jog nepritaikius šių laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Priešingu atveju būtų paneigtas įsiteisėjusio teismo sprendimo (vykdomojo rašto) vykdymo privalomumo principas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad vykdymo veiksmai gali būti stabdomi, kai, prasidėjus vykdymo procesui, skolininkas ar kitas asmuo įstatymų nustatyta tvarka ginčija vykdomąjį dokumentą, kurio pagrindu atliekamas išieškojimas, trečiasis asmuo ginčija kitų asmenų sudarytą sandorį, kurio pagrindu priimto teismo ar arbitražo sprendimo vykdymo procesas jau prasidėjo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-678/2013; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-104-910/2022).

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, jog pareiškėjo skunde nurodomos aplinkybės dėl antstolio galimai neteisėtų veiksmų yra reikšmingos sprendžiant pateikto skundo pagrįstumo klausimų, tačiau bylai reikšmingos aplinkybės dėl antstolio priimto patvarkymo teisėtumo gali būti nustatomos ir įvertinamos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Apelianto argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo skunde dėstomos aplinkybės dėl galimai neteisėtų antstolio veiksmų yra tiesiogiai susijusios su ginčo esme ir gali būti visapusiškai įvertintos tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra atliekamas išsamus įrodymų tyrimas bei galutinis šalių materialinių reikalavimų vertinimas, o tik preliminariai vertinama, ar egzistuoja pakankamas pagrindas taikyti tokias priemones.

Teismas, spręsdamas dėl pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, visų pirma, turi nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui (pareiškėjui) palankus teismo sprendimas. Tam būtina prima facie (iš lot. preliminarus vertinimas) įvertinti ieškiniu (pareiškimu) pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Šio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar pareikšti reikalavimai galėtų būti pripažinti tikėtinai pagrįstais. Preliminarus ieškovo (pareiškėjo) pareikšto reikalavimo vertinimas nereiškia bylos nagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Jei preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad pareiškėjui palankus procesinis sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas.

Preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo. Taigi, pradinėje proceso stadijoje ieškinio (ne)pagrįstumas vertintinas tik tikėtinumo aspektu. Pagal teismų praktiką pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo pripažįstamos (ir) tada, kai dėl ginčo esmės yra priimtas ieškovui nepalankus teismo sprendimas, nepriklausomai nuo to, kad jis yra priimtas po teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir (ar) yra neįsiteisėjęs (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-222/2014; 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-312-407/2016 ir kt.). Šios aplinkybės atsiradimas iki klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimo apeliacine tvarka sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių arba jas panaikinti, jeigu tokias priemones taikė pirmosios instancijos teismas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-398-943/2016; 2017 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-267-370/2017, 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1062-178/2018).

Nagrinėjamu atveju iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, jog pareiškėjo S. K. skundas dėl antstolio E. S. veiksmų, kurio reikalavimų užtikrinimui pareiškėjas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jau yra išnagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. gegužės 13 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kuria skundas dėl antstolio veiksmų atmestas. Nors nutartis, kuria pareiškėjo skundas dėl antstolio veiksmų atmestas, nėra įsiteisėjusi ir dėl jos paduotas atskirasis skundas, tačiau atsižvelgiant į suformuotą Lietuvos apeliacinio teismas praktiką, spręstina, jog tai sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių, kadangi nėra pagrindo spręsti apie skundo preliminarų pagrįstumą, kuris yra viena iš būtinųjų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų.

Dėl procesinės bylos baigties

Apibendrinęs išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nusprendžia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai išsprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo – antstolio vykdymo veiksmų sustabdymo, todėl atskirasis skundas netenkintinas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.