Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-2294/2026 Bylos Nr. BIK-523/2026 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42808-2023-2 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1.3; 2.8.1.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimos Ažubalytės, Aleno Piesliako ir Alvydo Pikelio (kolegijos pirmininko), rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo D. G. gynėjo advokato Vytauto Sirvydžio kasacinio skundo dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. kovo 24 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniu skundu nuteistojo D. G. gynėjas advokatas V. Sirvydis prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžių dalis dėl D. G. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 7 straipsnio 12 punktą, 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį bei 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 4 dalį ir šią bylos dalį nutraukti arba taikyti BK 36 straipsnio, 76 straipsnio 1 dalies nuostatas ir D. G. atleisti nuo bausmės dėl ligos ir dėl asmens pavojingumo praradimo.Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, įsigaliojus naujai BK 25 straipsnio 4 dalies redakcijai, kurios taikymui būtina nustatyti grupės narių išankstinį susitarimą, palikdamas pirmosios instancijos teismo pritaikytą 2013 m. liepos 2 d. BK 25 straipsnio 3 dalies redakciją, pažeidė BK 3 straipsnio 2 dalies nuostatas. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje nurodė (beje, pasisakydamas tik dėl kitų nuteistųjų), kad naujoji BK 25 straipsnio 4 dalies redakcija laikytina asmenų teisinę padėtį lengvinančia, tinkamai teisiškai to neinterpretavo ir rėmėsi kasacine nutartimi baudžiamojoje byloje, kurios faktinės aplinkybės esmingai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos aplinkybių. Kasatorius teigia, kad tarp D. G. ir T. G. buvo susitarimas iš Jungtinės Karalystės gabenti kanapes, kurios nėra uždraustos civilinėje apyvartoje, taip pat buvo susitarta apipurkšti jas kvapo stiprikliu ir taip imituoti, kad jos yra narkotinės. Tačiau vėliau šį susitarimą T. G. be D. G. žinios pakeitė – su A. A. susitarė įgyti ir gabenti civilinėje apyvartoje uždraustas kanapes. Teismai privalėjo vertinti T. G. ir A. A. parodymus, patvirtinančius, kad apie tokį judviejų veikimą D. G. nežinojo ir jame nedalyvavo. Esant bendrininkų ekscesui, D. G., nesitarusiam su T. G. ir A. A. gabenti narkotines kanapes, atsakomybė dėl inkriminuotų nusikalstamų veikų negalima. Bendrininkavimo ribos negali būti nustatomos remiantis vien tik objektyviai padarytos veikos rezultatu, nenustačius, kad tokį rezultatą apėmė ir D. G. tyčia. Teismai nepaneigė, kad D. G. Jungtinėje Karalystėje augino ir disponavo ne narkotinėmis, o pluoštinėmis (CBD) kanapėmis. Pasak kasatoriaus, teismai nevertino specialiųjų žinių rezultato pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, netinkamai aiškino BK 36 ir 76 straipsnių nuostatas ir nepagrįstai jų netaikė. Kasatorius pažymi, kad specialistai nepateikė kategoriškos išvados ir neatmetė, kad D. G. serga sunkia nepagydoma liga. Nesant galimybės kategoriškai patvirtinti D. G. nustatytų ligų pagal pateiktus duomenis, buvo tikslinga atlikti jo sveikatos būklės patikrinimą ir vertinimą, tačiau apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, o kartu ir D. G. teisę į tinkamą apeliaciją, tokio tyrimo neatliko ir, priklausomai nuo jo rezultatų, nesprendė dėl pakartotinės kompleksinės teismo medicinos ekspertizės skyrimo. Kasatorius teigia, kad D. G. susirgimas sunkia nepagydoma liga teismų turėjo būti aiškinamas, atsižvelgiant į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos 3 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintas nuostatas, ir sprendžiama dėl galimybės D. G. atlikti paskirtą bausmę. Nuteistajam po nusikalstamos veikos padarymo diagnozuota dilatacinė kardiomiopatija patenka į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ir sveikatos apsaugos ministrų 2013 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. 1R-308/V-1247 1 priede patvirtintą Sunkių ir nepagydomų ligų sąrašą. Šio medicininio kriterijaus (kuris, nors ir nekategoriškai, bet nustatytas) pakaktų išspręsti BK 76 straipsnio 1 dalies (ne)taikymo klausimą. Be to, D. G. konstatuota daug gretutinių ligų, kurios itin paūmėjo po suėmimo. Tai turėjo būti vertinama ir pagal BK 36 straipsnio nuostatas, nes tokio sveikatos lygmens asmuo laikytinas praradusiu pavojingumą, netgi jei kada nors ir buvo pagrindas laikyti jį pavojingu. 2024 m. rugsėjo 5 d. D. G. buvo nustatytas 35 procentų dalyvumo lygis ir 65 procentų netekto dalyvumo lygis, o vėliau, apeliacinio proceso metu, nustatytas 25 procentų dalyvumo lygis. Taigi teisminio bylos nagrinėjimo metu liga D. G. smarkiai progresavo ir būtina tęsti sudėtingą gydymą. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad teismai, netaikydami BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatų D. G. ir pasiųsdami jį atlikti realią ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, esmingai klydo. Kasacinį skundą atsisakytina priimti. Pagal BPK 369 straipsnio 1 dalį ir 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu, t. y. ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių BPK pažeidimų. Kasaciniame skunde turi būti nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindai ir teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (BPK 368 straipsnio 2 dalis). Nuteistojo D. G. gynėjas V. Sirvydis su kasaciniu skundu į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą kreipiasi antrą kartą. Nuteistojo D. G. gynėjo V. Sirvydžio kasacinį skundą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija 2026 m. gegužės 27 d. nutartimi atsisakė priimti, kaip neatitinkantį BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų. Susipažinus su naujai paduotu kasaciniu skundu, matyti, kad jame išdėstyti argumentai nėra visiškai identiški pirmiau paduoto kasacinio skundo argumentams, tačiau šių skundų turinio esmė yra tapati. Naujai pateiktame kasaciniame skunde, kaip ir anksčiau paduotame, nurodyti argumentai nėra siejami su BPK nustatytais kasacijos pagrindais, o ginčijamos abiejų instancijų teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės, kuriomis remiantis padarytos išvados dėl D. G. kaltumo disponavus labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir jų kontrabandos, veikiant organizuotoje grupėje bei išspręstas BK 76 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo klausimas. Teisėjų atrankos kolegijos vertinimu, teisinių argumentų, kurie pagrįstų nagrinėjant bylą galimai padarytas teisės taikymo klaidas, nepateikta ir antrą kartą paduotame kasaciniame skunde. Vien tai, kad apeliacinės instancijos teismas padarė kitokias išvadas nei siekia kasatorius, savaime nepatvirtina, jog byla buvo išnagrinėta netinkamai ir nesuteikia pagrindo spręsti apie kasacijos pagrindų buvimą. Pažymėtina, kad nesutikimas su apeliacinės instancijos teismo atliktu pirmosios instancijos teismo nustatytų bylos aplinkybių vertinimu, taip pat su duomenų, susijusių su D. G. sveikatos būkle, ištyrimu ir vertinimu bei šiuo klausimu padarytomis išvadomis, kuris pateikiamas kaip bylos apeliacinį nagrinėjimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimas ir nuteistojo teisės į tinkamą apeliaciją suvaržymas, nelaikytina tinkamu teisiniu argumentavimu, pagrindžiančiu BPK 369 straipsnyje įtvirtintų apskundimo ir bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindų buvimą. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų atrankos kolegija sprendžia, kad paduotas kasacinis skundas neatitinka BPK 368 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų ir 369 straipsnyje įtvirtintų pagrindų, todėl atsisakytina jį priimti (BPK 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktai).Teisėjų atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 372 straipsnio 4 dalies 3, 4 punktais, 5 dalimi,