Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marijaus Kursevičiaus ir Ugniaus Trumpulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. R. (toliau – ir apeliantas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2026 m. kovo 13 d. nuosprendžio, kuriuo M. R. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį ir jam paskirta laisvės atėmimo bausmė šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto a) papunkčiu, ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta arešto bausme ir M. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyniems mėnesiams 15 dienų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi, į paskirtą bausmę įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. gruodžio 15 d. baudžiamąjį įsakymą, bei minėtame įsakyme įskaityti laikotarpiai.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatomis, į M. R. paskirtą bausmę taip pat įskaitytas jo laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2025 m. rugpjūčio 10 d., 14.20 val., iki 2025 m. rugpjūčio 11 d., 13.56 val., vieną kardomojo kalinimo dieną prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Vadovaujantis BK 67, 68 straipsniais, M. R. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones septyneriems metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, iš M. R. konfiskuota automobilio „BMW 530“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkanti pinigų suma – 8 160 Eur.

M. R. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, specialiosios teisės sustabdymas – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o, įsiteisėjus nuosprendžiui, naikintinos.

Iš M. R. antrinės teisinės pagalbos išlaidos nepriteistos.

n u s t a t ė: Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu M. R. pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį nuteistas dėl to, kad vairavo motorinę transporto priemonę, būdamas neblaivus, kai jam nustatytas daugiau kaip 1,51 promilių neblaivumas, t. y. jis, 2025 m. rugpjūčio 10 d., apie 14.23 val., (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „BMW 5ER REIHE“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,76 promilės etilo alkoholio koncentracija.

Apeliaciniu skundu nuteistasis M. R. prašo jį išteisinti, nurodydamas, kad nesutinka su nuosprendžiu, kadangi jis nevairavo automobilio, būdamas neblaivus. Jo net nebuvo automobilyje tuo metu, kai atvyko pareigūnai. Nuteistojo teigimu, byloje nėra jokių jo kaltę patvirtinančių įrodymų (vaizdo įrašo), išskyrus vienos moters, su kuria galimai kažkada turėjo konfliktą, parodymus. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, neigia padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir tvirtina nesant jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, išskyrus vienos liudytojos, su kuria galimai konfliktavo, parodymus.

Pirmiausiai pažymėtina, kad įrodymų vertinimo taisyklės yra įtvirtintos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, kurioje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Ši baudžiamojo proceso įstatymo norma nustato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatant, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Tiek apkaltinamajame, tiek išteisinamajame nuosprendyje negali būti nutylėjimų, įrodymų vertinimo spragų ir pan. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015). Teismų praktikoje esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-74-976/2017, 2K-211-628/2022).

Nors nuteistasis M. R. apeliaciniame skunde ir nurodo iš esmės nesant jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, tačiau, kaip matyti iš skundo turinio, be tokio deklaratyvaus teiginio iš esmės nepateikia argumentų, kuriais būtų ginčijamos konkrečios pirmosios instancijos teismo išvados. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto tvirtinimu, kad jo kaltė padarius inkriminuotą nusikaltimą yra neįrodyta.

Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas M. R. kaltu pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį ir konstatuodamas, kad 2025 m. rugpjūčio 10 d. jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio (įvykio vietoje nustatytas 2,76 prom. neblaivumas), vairavo automobilį, rėmėsi liudytojų E. P., R. B., G. J., Š. L., U. L. parodymais, BPC skambučio įrašu, kuriame fiksuoti nepertraukiami liudytojos E. P. pareigūnų naudotų kūno („Body“) kamerų vaizdo įrašais. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas tyrė, analizavo ir vertino visus byloje surinktus įrodymus, jų tarpusavio (ne)suderinamumą, (ne)nuoseklumą ir, aptaręs nuteistojo parodymus bei juos sugretinęs su kitais byloje esančiais duomenimis, pagrįstai atmetė nuteistojo M. R. teisiamajame posėdyje išsakytą poziciją (beje, kardinaliai besiskiriančią nuo duotos ikiteisminio tyrimo metu) esą jis vairavo blaivus, o alkoholį (alų) vartojo tik sustojęs, po ko tuščias alaus skardines pakišo po sėdyne.

Byloje esančiais liudytojos E. P. nustatyta, kad būtent ji užfiksavo automobilį (kaip vėliau nustatyta, vairuojamą apelianto M. R.) važiuojantį ne pagal Kelių eismo taisykles – automobilis vinguriavo kelyje, didino greitį, po ko staigiai stabdė, prie vieno greičio ribojimo kalnelio išvis nepristabdė, o vėliau sustojo neleistinoje vietoje prie perėjos, kliudydamas apsauginį kuoliuką (parkavimo stulpelį), iš vairuotojo vietos išlipęs ir į parduotuvę nuėjęs vyras svirduliavo ir atrodė neblaivus; nuo jo sklido alkoholio kvapas, jis elgėsi neadekvačiai (1 t. , b. l. 9, 12-15; 2 t., b. l. 4-5). Iš E. P. 2025 m. rugpjūčio 10 d. rašytinio paaiškinimo, taip pat ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje duotų parodymų matyti, kad jos nurodytos įvykio aplinkybės iš esmės buvo nuoseklios, detalios ir neprieštaringos. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad liudytoja E. P. su apeliantu nėra susijusi jokiais ryšiais, jo iki nagrinėjamo įvykio nepažinojo, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių abejoti liudytojos parodymų patikimumu ar daryti išvadą apie galimą apkalbėjimą. Apelianto teiginys apie galimai kažkada anksčiau įvykusį konfliktą yra deklaratyvus. Galima matyti, kad nuteistasis išsako tik prielaidą apie tariamą konfliktą tarp jo ir liudytojos, o ne pateikia konkrečius duomenis apie tokį įvykį, priešiškus santykius tarp jo ir liudytojos. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo nesiremti liudytojos E. P. parodymais, vertinti juos kaip nepatikimus, iš bylos medžiagos spręstina, kad liudytoja ir nuteistasis vienas kito nepažinojo, nenustatyta, kad E. P. turėjo bent kokį suinteresuotumą apkalbėti apeliantą.

Be kita ko, liudytojos E. P. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Teisme kaip liudytojos apklaustos policijos pareigūnės R. B. ir G. J. parodė, kad atvykusios į įvykio vietą automobilį rado sustojusį netinkamoje vietoje – atsirėmusį į apsauginį stulpelį, o M. R. – išeinantį iš parduotuvės ir akivaizdžiai neblaivų (neblaivumo nustatymo aktu fiksuotas 2,76 prom.) (1 t., b. l. 37-41) – jis elgėsi neadekvačiai, iš pradžių vengė tikrintis blaivumą, neigė vairavęs automobilį, pateikė versiją apie tariamą kitą vairuotoją, bet šio asmens negalėjo įvardinti ir pan. (2 t., b. l. 6-7). Apklausti liudytojai (policijos pareigūnai) U. L. (vyresnioji tyrėja) ir Š. L. (tyrėjas) teisiamojo posėdžio metu papildomai patvirtino, kad M. R. elgesys buvo agresyvus, kalba nerišli, nuo jo sklido alkoholio kvapas (2 t., b. l. 5, 7). Taigi visų minėtų liudytojų parodymai sutampa tarpusavyje, papildo vienas kitą, juos taip pat patvirtina byloje esantys pareigūnių naudotų kūno („Body“) kamerų vaizdo įrašai (2 t., b. l. 19-20).

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nuteistasis tvirtino alkoholį vartojęs tik tada, kai sustojo prie parduotuvės, kur „staigiai“ išgėrė tris skardines alaus, po ko šias skardines neva padėjo į galą, po sėdyne (2 t., b. l. 154-156). Apelianto iniciatyva teisiamajame posėdyje apklausta liudytoja R. Š. taip pat teigė, kad po to, kai M. R. sustojo prie parduotuvės, labai greitai išgėrė tris dideles skardines alaus ir jas numetė į automobilio galą, galimai šalia sėdynių (1 t., b. l. 156-157). Vis dėlto, kaip matyti iš liudytojos E. P. parodymų, laiko tarpas nuo automobilio sustojimo ir M. R. išlipimo iš automobilio buvo labai trumpas parodymų, „ne minučių, o sekundžių reikalas“ (2 t., b. l. 4-5). Šiame kontekste yra reikšminga byloje nustatyta įvykių chronologija, atkreipiant dėmesį į trumpą laiko tarpą nuo to momento, kai liudytoja E. P. pastebėjo kelyje pavojingai judančią apelianto vairuojamą transporto priemonę, iki tol, kai netrukus ji jau skambino į Bendrąjį pagalbos centrą. Iš E. P. 2025 m. rugpjūčio 10 d. rašytinio paaiškinimo bei apklausos ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad ji nuteistąjį, vairuojantį automobilį, pastebėjo apie 13.50 val.; pamačiusi vyrą (M. R.), kuris prieš tai važiavo neadekvačiai, sustojęs sulenkė kuoliuką, ji stebėjo, kaip pastarasis išlipo iš automobilio, nuėjo į parduotuvę „Iki“. Atitinkamai ir ji pati nuėjo paskui nuteistąjį į parduotuvę pažiūrėti, kaip vyriškis elgiasi, o, pamačiusi, kad jis ir parduotuvėje svirduliuoja, iškart iškvietė policiją (1 t., b. l. 9, 12-15). Kitų objektų (BPC skambučio įrašo) apžiūros protokole užfiksuota, kad skambutis numeriu 112 atliktas 13.53 val.; paskambinusi pranešėja (E. P.) nurodė matanti neadekvačiai važiuojantį vairuotoją, stebėjo jį besistatantį automobilį, matė, kaip šis nulenkė kuoliuką, po ko išlipo iš automobilio ir „nulingavo“ į parduotuvę (2 t., b. l. 50-52). Tokie duomenys rodo, kad nuo to momento, kai automobilis sustojo ir iš jo išlipęs nuteistasis nuėjo į parduotuvę, praėjo itin trumpas laiko tarpas. Nors pats pokalbis truko 03.14 sek, tačiau akivaizdu, kad laiko tarpas nuo to, kai apeliantas sustojo ir išlipo iš automobilio, yra ženkliai trumpesnis. Antai, pokalbio turinys rodo, kad skambučio metu apeliantas pradžioje dar vairavo, po to sustojo, atsitrenkdamas į kuoliuką, sustojęs netrukus išlipo iš automobilio ir nuėjo į parduotuvę, visa kas apėmė nurodytą 03.14 min. laiko atkarpą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, per tokį laiką nėra įmanoma išgerti nuteistojo nurodytą alkoholio kiekį (iš viso 3 skardines alaus). Taigi šiuo atveju teismas įvertino ne tik formalią laiko trukmę, bet ir realią galimybę per tokį trumpą laiko tarpą suvartoti įvardintą alkoholio kiekį. Be to, įvykio vietos apžiūros metu automobilyje nebuvo rasta tuščių alkoholio skardinių, transporto priemonėje buvo tik į prekybos centro „Iki“ pirkinių maišelį sudėtos neatidarytos alaus skardinės (galima suprasti, būtent tos, kurias M. R. nusipirko nuėjęs į parduotuvę), vienoje iš kuprinių – neatidaryta alkoholio skardinė (1 t., b. l. 16-27). Skundžiamame nuosprendyje pagrįstai pastebėta ir tai, kad nesutampa M. R. bei liudytojos R. Š. (nuteistojo draugės) parodymai dėl skardinių padėjimo vietos – nuteistasis teigė jas pakišęs po sėdyne, o liudytoja aiškino, kad jos buvo numestos į automobilio galą. Pirmosios instancijos teismo 2025 m. spalio 1 d. posėdžio metu nuteistojo pateikta USB laikmena, kurioje yra pastarojo padaryti du vaizdo įrašai (viename jų (pavadinimas „(duomenys neskelbtini)“) rodomos giliai po priekine automobilio sėdyne esančios skardinės) (2 t., b. l. 21), nepatvirtina, kad šios skardinės ten buvo ir įvykio metu, kadangi vaizdo įrašo informacijos skiltyje esančiais duomenimis, minimas įrašas buvo sukurtas 2025 m. rugsėjo 30 d., t. y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo nusikalstamos veikos padarymo.

Šiame kontekste, vertindamas M. R. parodymus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad apeliantas nebuvo nuoseklus, proceso metu keitė savo poziciją. Iš pradžių jis neigė vairavęs automobilį ir tikino, kad vairavo kitas asmuo; tą patį įvykio metu tvirtino ir jo iniciatyva pakviesta liudytoja R. Š. (liudytojos R. B. parodymai, 2 t., b. l. 6; pareigūnių naudotų kūno kamerų vaizdo įrašai, 2 t. b. l. 19-20). Vėliau ikiteisminio tyrimo metu kaip įtariamasis apklaustas M. R. visiškai pripažino kaltę, detaliai paaiškindamas alkoholio vartojimo bei vairavimo aplinkybes – jis namo kieme vienas vartojo alkoholį, išgėrė šešis butelius alaus, o išgėręs, apie 14.00 val., jam priklausančiu automobiliu „BMW 5ER REIHE“, važiavo į Naujosios Vilnios mikrorajoną paimti draugę, sutiko su alkotesterio rodmenimis (1 t., b. l. 56-57). Tuo tarpu nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme apklausiamas nuteistasis pateikė naują versiją, nurodydamas, kad neprisipažįsta, automobilį vairavo blaivus, alkoholį vartojo tik sustojęs; paaiškino, kad keičia parodymus, nes sužinojo, jog gaus gynėją, prieš tai buvo priverstas prisipažinti (1 t., b. l. 154-156). Toks bekintantis ir nenuoseklus apelianto parodymų turinys pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui jo (taip pat ir liudytojos R. Š. parodymus) vertinti kritiškai, laikant, kad tai yra pastarojo pasirinkta gynybos pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės (liudytoja R. Š., būdama nuteistajam artimas asmuo, davė šiam palankius parodymus, siekdama tokiu būdu padėti išvengti gresiančios teisinės atsakomybės).

Be kita ko, pabrėžtina, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog prieš įteikiant nuteistajam M. R. pranešimą apie įtarimą bei jį apklausiant kaip įtariamąjį jam visų pirma buvo išaiškintos BPK 21 straipsnio 4 dalyje numatytos teisės, tarp jų ir teisė duoti parodymus, tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką; taip pat ir teisė turėti ar nemokamai gauti teisinę pagalbą įstatymo nustatyta tvarka, tačiau M. R. pareiškė, kad jam gynėjas nereikalingas (1 t., b. l. 49-52). Žinodamas savo procesines teises, M. R. sutiko 2025 m. rugpjūčio 11 d. vykusios apklausos metu duoti parodymus, po apklausos pasirašė protokolą, patvirtindamas, kad parodymai surašyti teisingai, pastabų neturėjo (1 t., b. l. 56-57). Teisiamojo posėdžio metu išsakyti teiginiai dėl tariamo vertimo duoti save kaltinančius parodymus, aiškinant esą jam buvo nurodyta, jog jis mėnesį neatgaus automobilio, taip pat jam nebus skirtas gynėjas, laikytini nelogiškais ir jais nesivadovautina, juo labiau, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, leidžiančių daryti išvadą apie nuteistajam darytą poveikį ir, priešingai, yra anksčiau aptarti įrodymai, patvirtinantys, kad nuteistasis automobilį vairavo, būdamas neblaivus, kaip tą ikiteisminio tyrimo metu buvo pripažinęs ir pats apeliantas.

Dėl visų anksčiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino, kad nuteistasis M. R. savo veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

Atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde suformuluotą prašymą dėl išteisinamojo nuosprendžio priėmimo, apeliacinės instancijos teismas pasisako ir dėl nuosprendžiu išspręsto bausmės bei paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių klausimų.

Pagal nuosekliai formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas bausmę skiria pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, parinkdamas M. R. bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad buvo padarytas tyčinis nesunkus nusikaltimas (BK 11 straipsnis 3 dalis), jo baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nekonstatuota. Taip pat atsižvelgė ir į nuteistąjį M. R. charakterizuojančius duomenis, t. y. dirba pagal individualią, duomenų apie gydymąsi psichiatrijos, psichikos ligų įstaigose negauta, anksčiau teistas, paskutinius keturis kartus pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį (2022 m. rugpjūčio 4 d., 2023 lapkričio 22 d., 2024 m. lapkričio 18 d. ir 2025 m. gruodžio 15 d. baudžiamaisiais įsakymais), už šias ankstesnes nusikalstamas veikas visais atvejais jam buvo skirtos švelnesnės bausmės nei laisvės atėmimas (1 t., b. l. 93-102). Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuteistasis praeityje daug kartų baustas administracine tvarka, daugiausiai už greičio viršijimą, kelio ženklų nesilaikymą, automobilio vairavimą, kai atimta teisė vairuoti transporto priemones, informacijos apie paskirtų baudų sumokėjimą nėra (1 t., b. l. 88-92). Iš ĮKNR išrašo matyti, kad per pastaruosius 5 metus M. R. teistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 284 straipsnyje, 281¹ straipsnio 1 dalyje (keturis kartus minėtais baudžiamaisiais įsakymais), BK 243 straipsnyje, padarymą, jam buvo paskirtos arešto ir baudos bausmės; paskutiniu baudžiamuoju įsakymu paskirta arešto bausmė. Pažymėtina, kad nepaisant nagrinėjamoje byloje 2025 m. rugpjūčio 10 d. M. R. pradėto ikiteisminio tyrimo dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje (1 t., b. l. 5), pastarasis 2025 m. lapkričio 30 d., t. y. praėjus kiek daugiau nei 3 mėnesiams, vėl padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, taip pat 243 straipsnyje (dėl šių veikų pripažintas kaltu 2025 m. gruodžio 15 d. baudžiamuoju įsakymu). Be to, nuteistasis, nepraėjus pusmečiui nuo arešto bausmės, paskirtos 2024 m. lapkričio 18 d. baudžiamuoju įsakymu, atlikimo, vėl vairavo automobilį neblaivus (kaip jau minėta, nagrinėjamoje byloje jam buvo nustatytas 2,76 prom. girtumas). Taigi galima matyti, kad nei anksčiau išnagrinėtose baudžiamosiose bylose skirtos bausmės, nei administracinės nuobaudos jokio poveikio nuteistajam nepadarė, jis nekeičia savo elgesio ir toliau daro naujas (analogiškas) nusikalstamas veikas. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokie duomenys neigiamai apibūdina kaltininko, kuris sistemingai daro analogiškas nusikalstamas veikas, asmenybę, todėl BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti M. R. paskyrus laisvės atėmimo bausmę. Sutiktina ir su skundžiamu nuosprendžiu nustatyta laisvės atėmimo bausmės trukme, kuri pagrįstai skirta didesnė nei minimalus šios bausmės rūšies dydis.

Vadovaujantis BK 68 straipsnio 1 dalimi, teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, taip pat teise vairuoti kelių transporto priemones, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Pagal to paties straipsnio 2 dalį teismas už BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas gali uždrausti naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones nuo vienerių iki septynerių metų asmeniui, kuriam šio nusikaltimo padarymo metu BK tvarka jau buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dėl nusikalstamos veikos, kurią padarė būdamas neblaivus.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas sprendimą uždrausti naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones grindė aplinkybe, kad M. R. nusikalstamos veikos padarymo metu buvo uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones. Pažymėtina, kad sprendžiant dėl baudžiamojo poveikio priemonės ir jos termino kartu vertintini ir visi anksčiau aptarti nuteistąjį charakterizuojantys duomenys, ypač atkreipiant dėmesį į tai, kad pastarasis jau buvo teistas dėl vairavimo esant neblaiviam ir jam ne kartą buvo paskirta tokia pati baudžiamojo poveikio priemonė. Visos šios aplinkybės M. R. apibūdina kaip asmenybę, linkusią nesilaikyti KET. Nuteistasis sistemingai pažeidinėjo KET reikalavimus, o jo neteisėtų veiksmų pobūdis tik dažnėja – jis ketvirtą kartą padarė analogišką nusikalstamą veiką. Tad pirmosios instancijos teismas tinkamai individualizavo šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymą ir pagrįstai paskyrė maksimalų BK 68 straipsnio 2 dalyje numatytą terminą – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemonę 7 metams.

Pažymėtina, kad pagal BK 72 straipsnio 1–2 dalis turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Nusikaltimo padarymo įrankiais ir priemonėmis pripažįstami daiktai (turtas), kuriais sudaromos sąlygos, būtinos nusikaltimui padaryti ar lengvinančios jo padarymą. Sprendžiant dėl turto konfiskavimo taikymo baudžiamosiose bylose, kuriose asmenys kaltinami pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį, teismų praktikoje yra pažymėta, kad BK 72 straipsnio 1–2 dalių prasme konfiskuotinu turtu laikomas automobilis, kuris yra tyčinio automobilio vairavimo esant neblaiviam nusikalstamos veikos padarymo priemonė. Taigi, remiantis BK 72 straipsniu, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas byloje, teismas privalo skirti įstatyme nurodytą turto – automobilio konfiskavimą. Išimtis iš šios taisyklės gali būti tik tokie išskirtiniai atvejai, kai turto konfiskavimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34-699/2018, 2K-51-699/2018, 2K-392-699/2017, 2K-80-511/2018).

Nagrinėjamoje byloje aktualu tai, kad atvejai, kai konfiskuojamas ne BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytas turtas, o teismas išieško iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą, yra nustatyti BK 72 straipsnio 5 dalyje, t. y. kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga. Byloje nustatyta, kad automobilis „BMW“ nuosavybės teise priklauso trečiajam asmeniui, t. y. AB „A. B.“ (1 t., b. l. 32), automobilio valdytojas yra M. R.. Byloje nėra duomenų, kad bendrovė būtų žinojusi, jog minėta transporto priemonė bus panaudota nusikalstamai veikai daryti. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, taikydamas BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, padarė pagrįstą išvadą išieškoti automobilio vertę atitinkančią pinigų sumą – 8 160 Eur. Išieškotina suma nustatyta remiantis baudžiamojoje byloje esančia VšĮ „Emprekis“ pažyma apie vidutinę transporto priemonės kainą Lietuvoje (1 t., b. l. 36), kitokių automobilio vertę patvirtinančių duomenų nėra.

Apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus 2026 m. gegužės 21 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini), kuria prašoma iš M. R. priteisti valstybės naudai 158,34 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidas, kurias sudaro advokato Mykolo Girdiušo darbo užmokestis.

Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka; kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnio nuostatos taip pat galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje.

Šioje apeliacine tvarka išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje antrinė teisinė pagalba nuteistajam buvo teikiama vadovaujantis imperatyviu teisiniu reglamentavimu – BPK 322 straipsnio 1 dalimi, t. y. bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Kadangi M. R. nebuvo pasirinkęs gynėjo, Vilniaus apygardos teismas kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, kuri parinko advokatą Mykolą Girdiušą, jis ir buvo paskirtas nuteistojo gynėju. Taigi įstatymui numatant privalomą gynėjo dalyvavimą, gynėjas buvo paskirtas teismo iniciatyva, t. y. M. R. neturint teisės rinktis, ar jam gintis pačiam, ar su gynėjo pagalba. Dėl nurodytų aplinkybių valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas iš nuteistojo yra netikslingas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. R. apeliacinį skundą atmesti. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos paskaičiuotų antrinės teisinės pagalbos išlaidų iš M. R. nepriteisti. Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.