Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-2376/2026Bylos Nr. BIK-548/2026Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20326-2025-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1.3; 2.8.1.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininko), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo R. Š. kasacinio skundo dėl Tauragės apylinkės teismo 2026 m. sausio 27 d. nuosprendžio ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. birželio 4 d. nutarties priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniu skundu nuteistasis R. Š. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Taip pat kasaciniu skundu nuteistasis prašo sustabdyti teismų procesinių sprendimų vykdymą iki byla bus išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Kasatorius skunde nurodo, kad žemesnės instancijos teismai padarė esminį materialiosios teisės taikymo pažeidimą, atsisakydami pripažinti inkriminuojamų veiksmų tęstinį pobūdį. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad veikos tęstinumas yra tik subjektyvi apelianto nuomonė, prieštarauja kasacinės instancijos teismo praktikai. Byloje pateikti duomenys, kad visi 15 epizodų, iš kurių 5 nagrinėjami Vilniaus miesto apylinkės teisme, o kiti – Kauno apylinkės teisme, įvyko trumpu, vieno mėnesio laikotarpiu, naudojant identišką veiksmų mechanizmą – dulkių siurblių nuomą skirtinguose miestuose, pateikiant tą pačią asmens tapatybės kortelę. Žemesnės instancijos teismai taip pažeidė non bis in idem principą, o tai yra pagrindas stabdyti apeliacinės instancijos teismo nutarties vykdymą. Kasatorius nurodo, kad byloje buvo teikti 4 prašymai dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų tęstinio pobūdžio, tačiau šie prašymai, jų neišnagrinėjus, buvo formaliai prijungti prie bylos medžiagos, taip pažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 300, 324 straipsnių nuostatas ir jo teisę į bausmių apėmimą. Žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino objektyvųjį nusikaltimo, įtvirtinto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalyje, požymį – apgaulę. Kasacinės instancijos teismo praktikoje konstatuota, kad apgaulė turi būti esminė, o asmuo turi suklastoti duomenis arba pateikti svetimą tapatybę, kad suvaržytų savininko teises. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad, išsinuomodamas daiktą, kasatorius pateikė tikrą, galiojančią savo asmens tapatybės kortelę ir atskleidė savo tikrąją tapatybę. Šis faktas objektyviai paneigia išankstinę tyčią apgauti. Teismai nepagrįstai baudžiamąją atsakomybę sutapatino su civilinių sutartinių įsipareigojimų nevykdymu, o tai prieštarauja ultima ratio principui. Be to, šį prieštaravimą patvirtina ir tai, kad kitose Kauno apylinkės teisme ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėjamose baudžiamosios bylose, kuriose jis yra kaltinamas nusikalstamų veikų, tokiomis pačiomis aplinkybėmis, padarymu, veikos yra kvalifikuojami pagal BK 183 straipsnio 1, 4 dalį (turto pasisavinimas). Žemesnės instancijos teismas selektyviai vertindami įrodymus dėl turto vertės pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Turto vertė ir padaryta žala buvo nustatyta išskirtinai tik pagal nukentėjusiojo pateiktus naujo dulkių siurblių įsigijimo dokumentus. Teismai nevertino to, kad siurblys iki nuomos momento buvo intensyviai naudotas nuomos rinkoje ir buvo dėvėtas. Pagal kasacinės instancijos teismo suformuotą praktiką, žala privalo būti nustatoma pagal faktinę dėvėto daikto rinkos vertę veikos padarymo momentu, atskaičiuojant nusidėvėjimą. Teismai taip pat neatsižvelgė į tai, jog kasatorius nukentėjusiajam paliko užstatą, kuris tiesiogiai mažina nukentėjusiojo patirtus nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas bendrindamas bausmes, tačiau šios materialiosios teisės klaidos neištaisė, motyvuodamas tuo, kad tai pablogintų nuteistojo teisinę padėtį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti bausmės vykdymą. Teismas, spręsdamas dėl paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, neįvertino naujos, esminės aplinkybės, kad 2026 m. kovo 10 d. kasatoriui gimė dukra, kad jis yra vienintelis šeimos išlaikytojas.