Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Kasacinio skundo Nr. DOK-2403/2026Bylos Nr. BIK-555/2026Teisminio proceso Nr. 1-04-2-00033-2017-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.8.1.3; 2.8.1.4 (S)

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Antanaičio (kolegijos pirmininko), Artūro Ridiko ir Tomo Šeškausko, rašytinio proceso tvarka spręsdama nuteistojo S. K. (S. K.) gynėjos advokatės Dianos Navickienės kasacinio skundo dėl Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2026 m. balandžio 2 d. nuosprendžio priėmimo klausimą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasaciniu skundu nuteistojo S. K. gynėja advokatė D. Navickienė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl jos ginamojo nuteisimo ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, arba panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuteistas jos ginamasis ir baudžiamąją bylą jam nutraukti. Kasatorė skunde nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenustatyta, kokiais veiksmais jos ginamasis padėjo padaryti J. K. inkriminuojamą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnyje įtvirtintą nusikalstamą veiką. Nuosprendyje iš esmės konstatuojama tik tai, kad jos ginamojo valdomos bendrovės gavo pinigines lėšas pagal jų išrašytas PVM sąskaitas faktūras ir jis žinojo apie vykdomus atsiskaitymus. Tačiau vien šios aplinkybės savaime neatskleidžia nei objektyviosios bendrininkavimo pusės, nei priežastinio ryšio tarp jos ginamojo veiksmų ir pagrindinės veikos padarinių, nei padėjėjo tyčios turinio. Jos ginamojo baudžiamoji atsakomybė pagal BK 24 straipsnio 6 dalį yra išvestinė iš pagrindinės veikos, kvalifikuotos pagal BK 184 straipsnį. Todėl padėjėjo baudžiamoji atsakomybė negali būti konstatuota plačiau negu nustatyta pagrindinio vykdytojo veika. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo realų apskaitos paslaugų teikimą UAB „Betono laboratorija“ ir UAB „Tingis“, tačiau neatskleidė, kodėl esant tokioms aplinkybėms, atsiskaitymai kvalifikuojami kaip neatlygintinas turto iššvaistymas, o ne civilinis ginčas dėl atsiskaitymų apimties. Nenustačius pagrindinės veikos neatlygintinumo požymio, nėra teisinio pagrindo konstatuoti ir jos ginamojo atsakomybę už padėjimą padaryti tokią veiką. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad dalyje epizodų sutartyse ir PVM sąskaitose faktūrose nurodytos aplinkybės atitiko tikrovę, o apskaitos paslaugos faktiškai buvo teikiamos. Nepaisant šių išvadų, apeliacinės instancijos teismas neatskleidė, kokiais jos ginamojo veiksmais buvo realizuota BK 182 straipsnyje numatyta apgaulė ir kokiu būdu būtent ji nulėmė nukentėjusiojo sprendimą disponuoti turtu. Vien atsiskaitymų vykdymas bankiniais pavedimais pagal buhalterinėje apskaitoje registruotus dokumentus savaime neatskleidžia sukčiavimo sudėties požymių. Kasatorė skunde nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 216 straipsnio nuostatas, nes nenustatė nusikalstamai veikai būtino specialaus tikslo – nuslėpti ar įteisinti turto kilmę. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kokiomis konkrečiomis aplinkybėmis grindžiama išvada, kad jos ginamasis žinojo apie tariamai nusikalstamą piniginių lėšų kilmę ir atlikdamas jam inkriminuojamas finansines operacijas siekė šią kilmę nuslėpti ar įteisinti. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo bendro pobūdžio išvadomis, tačiau neindividualizavo nė vieno, BK 216 straipsnyje įtvirtinto specialiojo subjektyviojo požymio, ir nepaaiškino, kokie konkretūs jos ginamojo veiksmai patvirtina tokio tikslo egzistavimą. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 222 straipsnio (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakciją) nuostatas, nes nepateikė argumentų, kuriais vadovaujantis nustatė BK 222 straipsnyje (2004 m. liepos 5 d. įstatymo Nr. IX-2314 redakciją) įtvirtintos nusikalstamos veikos padarinius. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad net ir tyčinis apskaitos dokumentų paslėpimas savaime nesudaro BK 222 straipsnio sudėties, o, priklausomai nuo nustatytų aplinkybių, gali būti kvalifikuojamas pagal BK 223 straipsnį. Todėl apskaitos dokumentų neperdavimas ar paslėpimas, vien ši aplinkybė savaime dar nelemia BK 222 straipsnio taikymo. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais buvo nurodytas vidinis kaltinimo prieštaravimas BK 216 straipsnio epizoduose. Apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys, kad kaltinime nurodytos bendros inkriminuojamų piniginių lėšų sumos nesutampa su pačiame kaltinime individualizuotų finansinių operacijų suma. Taip pažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalį. Apeliacinės instancijos teismas taip pat neįvertino apeliacinio skundo argumentų dėl įsiteisėjusios Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 17 d. nutarties, kuria konstatuota, kad jos ginamasis perdavė visus turėtus UAB „Dream city“ apskaitos dokumentus, o likusių negalėjo perduoti dėl objektyvių priežasčių. Taip pat nebuvo atsakyta į jos ginamojo apeliacinio skundo argumentus dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, atribojančios BK 222 ir BK 223 straipsnių taikymą.