Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-241-866/2026

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2026-06-11
Bylos Nr.: e2A-241-866/2026
Teisminio proceso Nr.: 2-59-3-00008-2026-7
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija

Teisėjai: Asta Pikelienė, Tomas Venckus, Žilvinas Terebeiza
Ieškovas: Uždaroji akcinė bendrovė „Transrevis“
Atsakovas: Panevėžio rajono savivaldybės administracija
Išvadą teikia: Viešųjų pirkimų tarnyba

Kategorijos

3.3.1.19.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą

Civilinė byla Nr. e2A-241-866/2026 Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00008-2026-7 Procesinio sprendimo kategorija 3.3.1.19.1 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. birželio 11 d. Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transrevis“ ieškinį atsakovei Panevėžio rajono savivaldybės administracijai dėl neteisėtų viešojo pirkimo sąlygų panaikinimo, valstybės institucija, teikianti išvadą byloje – Viešųjų pirkimų tarnyba.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Transrevis“ (toliau – ieškovė, tiekėja) pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašė pripažinti neteisėtomis ir panaikinti atviro konkurso „Keleivių vežimo vietiniais reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais paslaugos“ (pirkimo CVP IS ID5953523) (toliau – Pirkimas) sąlygų 2 priedo „Techninė specifikacija“ 3-1 lentelės „Reikalavimai elektra varomiems autobusams nuo 22 vietų“ ir 4-1 lentelės „Reikalavimai elektra varomiems autobusams nuo 45 vietų“ 1.3 papunkčiu keliamą reikalavimą „gamybos metai – ne anksčiau 2026 m“. Taip pat prašė teismo ex officio (pagal pareigas) spręsti dėl atviro konkurso „Keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais paslaugos“ (pirkimo CVP IS ID5953523) procedūrų nutraukimo.

Ieškinyje nurodė, kad 2025 m. gruodžio 22 d. buvo paskelbtas Pirkimas, kurio tikslas – viešojo pirkimo būdu parinkti paslaugos teikėją (vežėją), kuris teiktų keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Panevėžio rajono savivaldybėje paslaugą elektra ir dyzeliniu kuru varomais autobusais ir paslaugos teikimui būtinų priemonių – elektrinių autobusų įkrovimo stotelių įrengimą (specialiųjų pirkimo sąlygų 1.2 papunktis).

Ieškovės vertinimu, ginčijamos Pirkimo sąlygos turi būti pripažintos neteisėtomis ir panaikintos, o Pirkimo procedūros nutrauktos. Dar iki Pirkimo paskelbimo vykdant rinkos konsultaciją paskelbtame (2025 m. spalio 14 d.) techninės specifikacijos projekte perkančioji organizacija nurodė, kad Pirkimu siekiamų įsigyti keleivių vežimo paslaugų pirkimui yra visiškai pakankama, kad paslaugas teikiantis tiekėjas jas teiktų su naujais (nenaudotais) autobusais, kurių pirmoji registracijos data yra ne anksčiau nei 2025 m.

Ieškovės nuomone, nustatytas Pirkime reikalavimas dėl autobusų gamybos metų yra pernelyg aukštas, neturintis jokio objektyvaus pagrindimo, diskriminacinis bei pažeidžiantis imperatyvias Viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) normas, įskaitant viešųjų pirkimų principus. Pagal VPĮ 37 straipsnio 3 dalį techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų. Perkančiajai organizacijai paliekama teisė nuspręsti, kokius reikalavimus nustatyti pirkimo dokumentuose, tačiau nustatant reikalavimus, neturi būti dirbtinai ribojama konkurencija. Šiuo atveju toks reikalavimas riboja konkurenciją, kadangi visi naujos kartos autobusai, ar jie būtų pagaminti 2026 m. ar 2025 m., yra kokybiški ir visiškai vienodai užtikrina keleivių vežimo paslaugų kokybę. Reikalavimas gamybos metams neturi jokio esminio aspekto, dėl kurių keleivių vežimo paslaugos galėtų būti suteiktos netinkamai. Būtent tam yra skirti kiti techninės specifikacijos reikalavimai autobusams – autobuso tipas, kuro rūšis, vietų skaičius, salono įrengimas ir t.t.

Ieškovė pažymėjo, kad įgyvendinant 2022–2030 metų plėtros programos valdytojos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerijos susisiekimo plėtros programos pažangos priemonės Nr. 10-001-06-01-01 „Skatinti alternatyviųjų degalų naudojimą transporto sektoriuje“ veiklą „Miesto ir priemiestinio viešojo transporto priemonių parko atnaujinimas, skatinant naudoti visai netaršias transporto priemones“ (Projekto numeris 08-016-K-0016), kuriai numatyta kvietimo finansavimo suma sudarė net 68 284 930,76 Eur, juridiniai asmenys buvo kviečiami rengti atitinkamus projektus ir siekti gauti atitinkamas dotacijas.

Ieškovės UAB „Transrevis“ autobusų parko atnaujinimui Šiaulių ir Panevėžio rajonų savivaldybėse buvo skirtas finansavimas. Įgyvendindama šį projektą, ieškovė įsigijo 2025 metais pagamintas keleivių vežimo transporto priemones – autobusus, kurie atitinka viešojo transporto priemonių pritaikymo neįgaliesiems ir riboto judumo asmenims reikalavimus. Kitaip tariant, ieškovė įsigijo naujas, netaršias priemones, kai tokių projektų įgyvendinimas net buvo skatinamas ir finansuojamas, tik jų pagaminimo data – 2025 m., o ne kaip, paskelbusi Pirkimą, nustatė perkančioji organizacija, – 2026 m. Ieškovė tiek pretenzijoje, tiek ieškinyje neteigė ir neteigia, kad Pirkimo sąlygos turėtų būti pritaikytos jai ir, žinoma, ieškovė supranta, jog ji nebūtinai, net ir investavusi į šiuolaikiškų, netaršių autobusų įsigijimą, būtinai laimės Pirkimą. Tačiau šiuo atveju ieškovė kelia reikalavimą dėl atitinkamo techninės specifikacijos reikalavimo panaikinimo ne savaime dėl to, kad ji investavo, o todėl, jog reikalavimas yra absoliučiai nepagrįstas, neproporcingas Pirkimo objektui ir yra diskriminacinis tiekėjų atžvilgiu. Keleivių vežimo paslaugos su 2025 m. pagamintais naujais, visiškai nenaudotais autobusais akivaizdžiai gali būti suteikiamos ne prastesnės, o visiškai tokios pačios, kokybės. To perkančioji organizacija niekaip nepaneigė savo atsakyme į pretenziją, o tiesiog bando savo neteisėtus veiksmus nukreipti į „visų tiekėjų vienodas galimybes užsisakyti 2026 m. pagamintus autobusus“ bei jos kaip tiekėjos moralizavimą apie tai, kaip ji turėtų savo versle įsivertinti rizikas ir nepirkti autobusų iš anksto.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Žemesnės instancijos teismas

Panevėžio apygardos teismas 2026 m. kovo 26 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Teismas nusprendė:

Pripažinti neteisėtomis ir panaikinti atviro konkurso „Keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais paslaugos“ sąlygų 2 priedo „Techninė specifikacija“ 3- 1 lentelės „Reikalavimai elektra varomiems autobusams nuo 22 vietų“ ir 4-1 lentelės „Reikalavimai elektra varomiems autobusams nuo 45 vietų“ 1.3 papunkčio keliamą reikalavimą „gamybos metai – ne anksčiau 2026“.

Nutraukti atvirą konkursą „Keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais paslaugos“ pirkimą.

Žemesnės instancijos teismas

Priteisti iš atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės administracijos ieškovei UAB „Transrevis“ 3 486 žyminio mokesčio ir 7 297,50 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

Teismas, atsižvelgdamas į šalių argumentus, sutiko su ieškovės pozicija, kad tam jog būtų teikiama tinkama keleivių vežimo paslauga sutarties galiojimo metu, transporto priemonės pagaminimo metai nėra esminis faktorius šios paslaugos teikimui. Tinkamam paslaugos teikimui atsakovė nustatė reikalavimus techninėje specifikacijoje, tai yra nustatė, jog keleivių vežimo paslauga turės būti teikiama naujomis (nenaudotomis) transporto priemonės, nustatė reikalavimus kuro rūšiai, keleivių vietų skaičiui, salono įrengimui ir t.t. Taip pat perkančioji organizacija nustatė, kad tinkamam paslaugos teikimui tiekėjas privalės turėti nustatytą rezervinių autobusų skaičių, kuris užtikrins nenutrūkstamą paslaugos teikimą (specialiųjų sąlygų 2 priedo techninės specifikacijos 23 punktas). Perkančioji organizacija taip pat numatė techninės specifikacijose sąlygose, kad tiekėjas turės sudaryti galimybę perkančiosios organizacijos atsakingam asmeniui arba sudarytai komisijai ir (arba) ekspertų grupei apžiūrėti ir įvertinti transporto priemones (techninę, estetinę būklę bei jų atitikimą techninėje specifikacijoje keliamiems reikalavimams), kurios bus naudojamos iki bus pradėtos teikti paslaugos (24 punktas). Taigi, šiuo atveju perkančioji organizacija nustatė eilę reikalavimų transporto priemonėms tinkamam paslaugos teikimui, kartu numatė galimybę perkančiosios organizacijos atstovams apžiūrėti transporto priemones iki paslaugos teikimo pradžios.

Teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, kad būtent gamybos metai yra lemiantis kriterijus, turintis įtakos elektra varomų autobusų patikimumui ar lemtų elektra varomų autobusų baterijos ilgaamžiškumą. Byloje nėra pateikta įrodymų, išskyrus atsakovės argumentus, kad pagaminimo data garantuotų baterijų ilgaamžiškumą. Teismas pažymėjo, kad tiekėjo turimoms transporto priemonėms atliekama techninė apžiūra, kurios metu įvertinama transporto priemonės būklė, kartu įvertinant ir baterijos atitikimą nustatytiems reikalavimams. Keleivių vežimo paslaugos atitikimą nustatytoms pirkimo sąlygoms ir jos kokybę užtikrina techninės priežiūros sistema, konkretūs techniniai parametrai, o ne transporto priemonės pagaminimo metų apribojimas.

Teismas konstatavo, kad perkančiosios organizacijos nustatytas reikalavimas transporto priemonės gamybos metams, yra perteklinis reikalavimas, pažeidžiantis proporcingumo principą, nes keleivių vežimo paslaugos kokybę užtikrina techninės priežiūros sistema, pačios atsakovės numatyti reikalavimai paslaugos kokybei, kurią pažeidus, tiekėjui gali būti taikomos sankcijos už sutarties pažeidimą.

Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovės argumentus, kad nustatytas reikalavimas transporto priemonės gamybos metams, neriboja tiekėjų konkurencijos ir suteikia galimybę tiekėjams kreiptis į gamintoją ir užsakyti būtent 2026 metų gamybos autobusus. Teismas pažymėjo, kad Pirkimo sąlygose nėra numatyta, jog tiekėjas gali teikti siūlymą dalyvauti pirkime ir tik po to kreiptis į gamintojo dėl transporto priemonių pagaminimo. Tokie argumentai prieštarautų viešojo pirkimo tikslui – įsigyti keleivių vežimo paslaugą, kadangi perkančioji organizacija, skelbdama viešąjį pirkimą siekia įgyti keleivių vežimo paslaugą kuo greičiau, o ne laukti kada tiekėjas, pateikęs užsakymą gamintojui, gaus naujai pagamintus autobusus tam, kad atitiktų nustatytą reikalavimą. Taip pat nėra jokių duomenų apie tai, kada nauji autobusai būtų pagaminti. Gali susiklostyti ir tokia situacija, kad nauji autobusai būtų pagaminti jau 2027 metais, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovės argumentais apie tiekėjo galimybę kreiptis į autobusų gamintoją bei užsakyti 2026 metais pagamintus autobusus.

Teismas padarė išvadą, kad ginčijamos Pirkimo sąlygos yra neproporcingos vykdomam Pirkimui dėl keleivių vežimo paslaugos įgijimo, riboja tiekėjų konkurenciją, todėl neatitinka viešųjų pirkimų skaidrumo, lygiateisiškumo bei racionalaus lėšų panaudojimo principų. Teismas ginčijamas Pirkimo sąlygas pripažino neteisėtomis.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė Panevėžio rajono savivaldybės administracija prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės UAB „Transrevis“ ieškinį atmesti; priteisti iš ieškovės atsakovei Panevėžio rajono savivaldybės administracijai jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

Ginčijamas reikalavimas dėl autobusų gamybos metų yra standartiškas tokio pobūdžio procedūrose, kaip Pirkimas. Pati ieškovė tai yra patvirtinusi ieškinyje, apžvelgdama kitų perkančiųjų organizacijų organizuotus panašius pirkimus. Ieškovė ieškinyje yra patvirtinusi, kad galėtų įsigyti 2026 metais pagamintus autobusus. Nagrinėjamo ginčo esmė yra susijusi ne su ginčijamo reikalavimo aukštumu ar specifiškumu, o su tuo, kad ieškovė jau yra įsigijusi autobusus, kurie reikalavimo neatitinka. Ieškovė ginčijamo reikalavimo neatitinkančius autobusus įsigijo savo rizika, prieš sužinodama Pirkimo sąlygas. Atsakovės vertinimu, vien tai, kad ginčijamas reikalavimas neatitinka to, ką atskiri tiekėjai laiko sandėlyje, nepaverčia šio reikalavimo „aukštu“ ar „specifiniu“. Atsakovės vertinimu, reikalavimas gali būti kvalifikuojamas kaip aukštas ar specifinis tik jei jį yra sudėtinga išpildyti, jei jis yra detaliai apibrėžtas, jei jis yra neįprastas atitinkamo pobūdžio pirkimuose. Nei viena iš šių aplinkybių negalioja nagrinėjamo ginčo atveju.

VPĮ nėra įtvirtinta normų arba principų bent pagal tai, kaip iki šiol normos ir viešųjų pirkimų principai buvo interpretuojami praktikoje, suponuojančių tiekėjų teisę reikalauti, kad perkančiosios organizacijos savo organizuojamų pirkimų sąlygas pritaikytų prie jų sandėlių turinio. Jei tiekėjas įsigyja prekes prieš sužinodamas organizuojamo pirkimo laimėtoją, ar, tuo labiau, prieš sužinodamas netgi atitinkamo pirkimo sąlygas ir keliamus reikalavimus, tai, reikia pripažinti, kad tai tiekėjas daro veikdamas savo rizika. VPĮ nėra įtvirtinta ir galimybė kontroliuoti pirkimo sąlygų tikslingumą. Iki šiol egzistuojančioje teismų praktikoje visais atvejais be išimties teismų sprendimai, kuriais buvo naikinamos pirkimo sąlygos, buvo siejami su atitinkamų pirkimo sąlygų aukštumu, specifiškumu, pritaikymu vienam tiekėjui ir pan.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendime pateikiamas vertinimas, kad ginčijamas reikalavimas yra pripažintinas neteisėtu kaip perteklinis ir neproporcingas Pirkimo tikslams, suponuoja materialinės teisės taikymo klaidą. Nei VPĮ, nei teismų praktikoje neįtvirtinama galimybė atlikti abstrakčią pirkimo sąlygų pagrįstumo kontrolę. Įstatymuose nėra įtvirtinta ir iš teismų praktikos nekyla savarankiška pareiga perkančiosioms organizacijoms užtikrinti, kad jų pirkimų sąlygos būtų proporcingos, nebent šios Pirkimo sąlygos būtų aukštos, specifinės ar kitaip sunkiai išpildomos. Šiuo atveju pastarųjų aplinkybių nėra.

Atsakovė neteigė, kad tiekėjas pirmiausia gali pateikti pasiūlymą, o tik po to pradėti galvoti, kaip apskritai įvykdyti pirkimą. Atsakovė nurodė, kad ieškovė ir pati yra pajėgi šį reikalavimą įvykdyti, o visi tiekėjai turi vienodas galimybes padaryti tą patį. Sprendime ši pozicija nepaneigiama, o pakeičiama kita, kurios atsakovė apskritai neteigė: esą Pirkimas būtų vykdomas nežinant, ar tiekėjas kada nors gaus autobusus.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo teiginys, kad Pirkimo sąlygose nėra numatyta, jog tiekėjas gali pirmiausia pateikti pasiūlymą, o tik po to kreiptis į gamintoją, yra klaidinantis. Viešojo pirkimo dokumentuose ir nereikia to numatyti. Tiekėjas, teikdamas pasiūlymą, įsipareigoja įvykdyti sutartį nustatytomis sąlygomis, o konkrečius organizacinius, komercinius ir tiekimo sprendimus priima savo rizika. Pirkimo dokumentai nereguliuoja kiekvieno tiekėjo vidinių organizacinių klausimų ir neprivalo atskirai nustatyti, kuriuo momentu tiekėjas kreipiasi į gamintoją.

Pirkimo dokumentuose buvo aiškiai numatytas paslaugų teikimo pradžios terminas iki 550 kalendorinių dienų nuo sutarties įsigaliojimo, skiriant tiekėjams papildomus balus už greitesnę paslaugų teikimo pradžią. Taigi pati atsakovė, rengdama Pirkimą, aiškiai numatė, kad paslaugų teikimo pradžia gali būti atidėta net iki maždaug 18 mėnesių.

Pirmosios instancijos teismas atsakovės argumentą, kad tiekėjai gali užsisakyti 2026 metų gamybos autobusus, atmetė motyvuodamas tuo, jog nėra duomenų apie jų pagaminimo terminus. Anot pirmosios instancijos teismo, gali susiklostyti ir tokia situacija, kad nauji autobusai būtų pagaminti jau 2027 metais. Tačiau nėra aišku, kaip tai paneigia atsakovės argumentus. Vadovaujantis Pirkimo sąlygų techninės specifikacijos 3-1 – 4-2 lentelių 1.3 papunkčiais, autobusų gamybos metai privalo būti ne ankstesni nei 2026 metai. Taigi, ir 2027 ar vėlesnių gamybos metų autobusai būtų priimtini pagal Pirkimo sąlygas. Net ir hipotetinė galimybė, kad autobusai būtų pagaminti 2027 metais, nepaneigtų, jog ginčijamas reikalavimas neeliminuoja tiekėjų iš Pirkimo. Viešųjų pirkimų teisės požiūriu reikšminga ne tai, ar tiekėjas neturi jokios komercinės rizikos dėl pristatymo terminų, o tai, ar reikalavimas užkerta kelią dalyvauti Pirkime.

Reikalavimų neatitinkančių autobusų turėjimas sandėlyje niekaip neapriboja tiekėjo galimybių įsigyti autobusus, kurie reikalavimus atitinka. Taigi, ieškovės padėtis, palyginus su kitais potencialiais tiekėjais, yra vienoda. Atitinkamai, nėra pagrindo teigti, kad ieškovė arba kiti tiekėjai, iš anksto nusipirkę autobusus, galėtų būti diskriminuojami. Ieškovė nebuvo įpareigota iš anksto įsigyti ginčijamo reikalavimo neatitinkančius autobusus, todėl bet kokie skirtumai tarp ieškovės padėties ir padėties, kurioje yra kiti potencialūs tiekėjai, susiklostė dėl pačios ieškovės veiksmų. Atitinkamai, net jei būtų pripažinta, kad ieškovė ir kiti potencialūs ūkio subjektai užima skirtingą padėtį (su kuo atsakovė nesutinka), tai vis tiek nesuponuoja diskriminacijos, kadangi į tariamai skirtingą padėtį ieškovė pakliuvo dėl savo pačios valingų veiksmų.

Ieškovės užsakymu parengtos dr. V. V. 2026 m. kovo 15 d. specialisto išvados įrodomoji vertė ribota, nes užduotis specialistui buvo suformuluota siaurai ir kryptingai: atsakyti, ar 2025 metų ir 2026 metų identiškos komplektacijos autobusai techniškai skiriasi ir ar gamybos metų kriterijus turi tiesioginį techninį ryšį su kokybe, sauga ar patikimumu. Kitaip tariant, išvada nagrinėja techninio lygiavertiškumo klausimą, bet neatsako į bylai esminį teisinį klausimą: ar perkančioji organizacija galėjo pasirinkti formaliai paprastesnį, dokumentais patikrinamą kriterijų vietoj sudėtingų ir ekspertinio vertinimo reikalaujančių alternatyvų. Be to, pats specialistas siūlo techninėje specifikacijoje įtvirtinti konkrečius techninius parametrus ir reguliacinius reikalavimus, tačiau toks siūlymas tik patvirtina atsakovės poziciją, kad alternatyva ginčijamam reikalavimui būtų gerokai detalesnė, sudėtingesnė, ginčytina.

Ginčijamu reikalavimu atsakovė siekė nustatyti praktiškai įgyvendinamą ir vienodai visiems tiekėjams taikomą sąlygą. Perkančioji organizacija neprivalo formuluoti tokių pirkimo sąlygų, kurios idealiai atspindėtų kiekvieno autobuso faktinę techninę būklę. Pakanka, kad pasirinktas kriterijus būtų objektyvus, iš anksto aiškus, patikrinamas ir tinkamas siekiamam tikslui. Autobusų gamybos metai kaip kriterijus buvo pasirinktas, todėl kad tai yra paprastas, dokumentais patikrinamas ir ginčų riziką mažinantis kriterijus, leidžiantis atriboti realiai naujas transporto priemones nuo ilgesnį laiką sandėliuotų, nors formaliai dar nenaudotų transporto priemonių. Priešingas požiūris reikštų, kad perkančioji organizacija privalėtų atsisakyti aiškaus ir paprastai administruojamo kriterijaus vien tam, kad teoriškai būtų galima sukurti techniniu, administraciniu, kontroliniu požiūriu sudėtingą kriterijų kompleksą, kuris gal būtų preciziškesnis, tačiau praktiškai neįmanomas įgyvendinti. VPĮ nėra įtvirtintas reikalavimas perkančiosioms organizacijoms rinktis labiausiai komplikuotą ir preciziškiausią sprendimą.

Nagrinėjamos bylos atveju, tiekėjų laisvė nėra reikšmingai varžoma. Ginčijamas reikalavimas gali būti išpildytas paprasčiausiai užsakant naujus autobusus iš gamintojo, kas kiekvienam keleivių vežimo paslaugų teikėjui turėtų būti įprasta komercinė praktika. Ginčijamu reikalavimu nėra reikalaujama tiekėjams sukurti ar įgyti komplikuotų sprendimų, nėra ribojamas autobusų tiekėjų ratas, ar panašiai.

Vadovaujantis VPĮ 29 straipsnio 3 dalimi, perkančioji organizacija privalo nutraukti pradėtas pirkimo procedūras, jeigu buvo pažeisti VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyti principai ir atitinkamos padėties negalima ištaisyti. Skundžiamame sprendime nėra pagrindžiama, kodėl šiuo konkrečiu atveju buvo tenkinama VPĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga, kad atitinkamos padėties negalima ištaisyti. Sprendime ši sąlyga faktiškai nebuvo savarankiškai tirta ir vertinta, o nutraukimas iš esmės buvo automatiškai susietas vien su išvada, kad ginčijamas reikalavimas yra neteisėtas. Tačiau taikant VPĮ 29 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą nuostatą būtina nustatyti ir tai, kad susiklosčiusios padėties neįmanoma atkurti kitaip nei nutraukiant procedūras.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad pirkimų sąlygose gali būti daromi pakeitimai nenutraukiant pirkimo, su sąlyga, kad paisoma nediskriminavimo ir vienodo požiūrio principų, taip pat skaidrumo pareigos. Šis reikalavimas yra detalizuojamas per vadinamuosius Borta kriterijus: pirma, kad atitinkami pakeitimai, nors ir svarbūs, neturi būti tokie esminiai, jog pritrauktų potencialių dalyvių, kurie, jei šių pakeitimų nebūtų buvę padaryta, nebūtų galėję pateikti pasiūlymo; be kita ko, taip galėtų būti, kai dėl pakeitimų pirkimo pobūdis iš esmės pasikeičia, palyginti su tuo, kas buvo nustatyta iš pradžių; antra, apie šiuos pakeitimus turi būti tinkamai paskelbta, kad visi potencialūs pakankamai informuoti ir įprastai rūpestingi dalyviai galėtų su jais susipažinti tokiomis pačiomis sąlygomis ir tuo pačiu momentu; trečia, šis reikalavimas taip pat reiškia, viena vertus, kad tie pakeitimai turi būti daromi prieš dalyviams pateikiant pasiūlymus, ir, kita vertus, šių pasiūlymų pateikimo terminą reikia pratęsti, jeigu jie yra svarbūs, taip pat kad šio pratęsimo trukmė turi atitikti pakeitimų svarbą ir būti pakankama tam, jog suinteresuotieji ūkio subjektai galėtų atitinkamai pritaikyti savo pasiūlymus.

Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė UAB „Transrevis“ prašo atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą; priteisti iš atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės administracijos ieškovei UAB „Transrevis“ jos patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia argumentais:

Šio ginčo esmė yra paprasta: perkančioji organizacija, pirkdama ne autobusus, o keleivių vežimo paslaugas 7–10 metų laikotarpiui, nustatė reikalavimą, kad paslaugoms teikti naudojami autobusai būtų pagaminti ne anksčiau kaip 2026 m., t. y. būtent tais pačiais metais, kuriais skelbiamas Pirkimas. Toks reikalavimas nėra įprastas Lietuvos viešųjų pirkimų praktikoje: dešimtys Lietuvos savivaldybių metų metus perka keleivių vežimo paslaugas ir nė vienai iš jų neprireikė reikalauti, kad autobusai būtų pagaminti būtent tais pačiais metais, kuriais skelbiamas pirkimas. Visos šios savivaldybės sėkmingai perka ir gauna kokybiškas keleivių vežimo paslaugas, nustatydamos adekvačius ir proporcingus reikalavimus. Tačiau atsakovė, užuot pripažinusi, kad jos nustatytas reikalavimas yra akivaizdžiai perteklinis ir nepagrįstas, ginčo esmę tiek bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde bando nukreipti visiškai kita linkme – esą visa problema yra tame, kad ieškovė savo rizika įsigijo ankstesnių gamybos metų autobusus ir dabar nori, kad Pirkimo sąlygos būtų pritaikytos prie jo sandėlio turinio.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas, panaikindamas ginčijamą reikalavimą, neva viršijo teisminės kontrolės ribas ir pažeidė perkančiosios organizacijos diskreciją. Ieškovė su tokia pozicija kategoriškai nesutinka. Sprendimas šiuo aspektu yra tinkamai motyvuotas ir pagrįstas – teismas pagrįstai įvertino ginčijamo reikalavimo teisėtumą, vadovaudamasis VPĮ 37 straipsnio 3 dalies ir viešųjų pirkimų principais, įtvirtintais VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje. Priešingai nei teigia atsakovė, teismas atliko teisėtumo, o ne tikslingumo kontrolę – tai yra būtent tai, ką numato VPĮ ir teismų praktika. Tuo tarpu atsakovės siūlomas aiškinimas, pagal kurį teismas galėtų tikrinti tik „aukštus“ ar „specifinius“ reikalavimus, o proporcingumo principas taikytinas tik tokiais atvejais, apskritai, yra klaidingas ir prieštarauja tiek VPĮ 37 straipsnio 1 daliai, tiek kasacinio teismo praktikai. Atsakovės argumentai nepaneigia sprendimo išvadų ir nesudaro pagrindo konstatuoti materialinės teisės normų pažeidimą.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas sprendime pasisakė dėl visų esminių ginčo klausimų: konstatavo, kad Pirkimo objektas yra keleivių vežimo paslaugos, o ne autobusai kaip prekės; įvertino, kad ginčijamas reikalavimas yra perteklinis, nes keleivių vežimo paslaugos kokybę užtikrina techninės priežiūros sistema ir kiti techninėje specifikacijoje numatyti reikalavimai; atmetė atsakovės argumentus dėl baterijų degradacijos kaip nepagrįstus; konstatavo, kad ginčijamas reikalavimas pažeidžia proporcingumo principą ir riboja tiekėjų konkurenciją; pagrindė Pirkimo procedūrų nutraukimo būtinybę. Tai, kad teismas nepakartojo kiekvieno atsakovės argumento ir nepasisakė dėl kiekvieno jo teiginio, nereiškia, jog teismas šių argumentų neįvertino – teismas, vadovaudamasis CPK 185 straipsnio 1 dalimi ir 270 straipsniu, įvertino byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą ir pateikė glaustos formos motyvuojamąją dalį, kurioje pasisakė dėl esminių ginčo klausimų.

Teismo sprendimo išvados yra nuoseklios ir suderinamos su Viešųjų pirkimų tarnybos išvadoje pateiktais vertinimais. Viešųjų pirkimų tarnyba savo išvadoje nurodė, kad sprendžiant dėl ginčijamo reikalavimo proporcingumo būtina įvertinti, kokį papildomą savarankišką tikslą užtikrina būtent gamybos metų kriterijus ir kodėl Pirkimo tikslų negalėtų tenkinti 2025 m. pagamintos, tačiau taip pat naujos, transporto priemonės. Teismas, įvertinęs šias aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad atsakovė tokio pagrindimo nepateikė ir ginčijamas reikalavimas yra neproporcingas. Taigi, teismo sprendimas yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas byloje surinktų įrodymų visuma ir atitinka teisės normų reikalavimus.

Bylą nagrinėjant pirmos instancijos teisme, reikalavimas, kad autobusai būtų pagaminti ne anksčiau kaip 2026 m. (t. y. tais pačiais metais, kuriais skelbiamas Pirkimas), yra išskirtinai griežtas: 1) kitų savivaldybių vykdomuose analogiškuose pirkimuose numatyti reikalavimai autobusų amžiui yra ženkliai lankstesni; 2) reikalavimas absoliučiai eliminuoja galimybes teikti Pirkimui pasiūlymus tiekėjams, kurie, vykdydami valstybės remiamą programą, įsigijo naujus, tačiau 2025 m. pagamintus autobusus (pasiūlymus su šiais autobusais). Tai, kad teismas sprendime tiesiogiai nevartojo žodžių „aukštas“ ar „specifinis“, nereiškia, jog teismas šios aplinkybės neįvertino – teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas reikalavimas yra perteklinis, riboja tiekėjų konkurenciją ir neatitinka proporcingumo principo, o tai yra lygiavertis konstatavimas, jog reikalavimas viršija tai, kas yra objektyviai būtina ir pagrįsta. Atsakovės argumentai šiuo aspektu nepaneigia teismo sprendimo motyvų.

Perkančiosios organizacijos diskrecija nėra absoliuti – ji ribojama VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų principų, tarp kurių – proporcingumo principas. Proporcingumo principo pažeidimas yra savarankiškas pagrindas pripažinti pirkimo sąlygas neteisėtomis, nepriklausomai nuo to, ar reikalavimas yra „aukštas“ ar „specifinis“ siaurąja prasme. Atsakovės siūlomas aiškinimas, pagal kurį teismas galėtų tikrinti tik „aukštus“ ar „specifinius“ reikalavimus, reikštų, kad perkančioji organizacija galėtų nustatyti bet kokius perteklinius, su pirkimo objektu nesusijusius reikalavimus, jei tik jie formaliai yra „įvykdomi“. Toks aiškinimas prieštarauja VPĮ 37 straipsnio 1 daliai, pagal kurią techninės specifikacijos ypatybės turi būti susijusios su pirkimo objektu ir proporcingos perkamų paslaugų vertei ir tikslams. Be to, atsakovė pati pripažįsta, kad proporcingumo principas taikytinas, tačiau teigia, jog ginčijamas reikalavimas yra proporcingas. Taigi ginčas yra ne dėl to, ar proporcingumo principas apskritai taikytinas, o dėl to, ar ginčijamas reikalavimas jį atitinka.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas reikalavimas yra perteklinis ir pažeidžia proporcingumo principą, nes keleivių vežimo paslaugos kokybę užtikrina techninės priežiūros sistema ir kiti techninėje specifikacijoje numatyti reikalavimai, o ne transporto priemonės pagaminimo metų apribojimas. Viešųjų pirkimų tarnyba savo išvadoje nurodė, jog sprendžiant dėl ginčijamo reikalavimo proporcingumo būtina įvertinti, kokį papildomą savarankišką tikslą užtikrina būtent gamybos metų kriterijus ir kodėl Pirkimo tikslų negalėtų tenkinti 2025 m. pagamintos, tačiau taip pat naujos, transporto priemonės. Atsakovė byloje tokio pagrindimo nepateikė, nes ir negalėjo pateikti, todėl teismo sprendimo išvados šiuo aspektu yra pagrįstos.

Pirkimo objektas yra keleivių vežimo paslaugos, o ne autobusai kaip prekės. Pagal Specialiųjų pirkimo sąlygų 1.2 papunktį „Pirkimo tikslas – viešojo pirkimo būdu parinkti paslaugos teikėją (vežėją), kuris teiktų keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais Panevėžio rajono savivaldybėje paslaugą elektra ir dyzeliniu kuru varomais autobusais ir paslaugos teikimui būtinų priemonių – elektrinių autobusų įkrovimo stotelių įrengimą“. Kasacinis teismas, nagrinėdamas analogišką situaciją, kai perkančioji organizacija, pirkdama asmens sveikatos priežiūros laboratorinės diagnostikos prietaisų nuomą ir paslaugas, kėlė detalius reikalavimus pačioms prekėms, konstatavo, kad: „pagrindinis atsakovės suinteresuotumas iš esmės ne dėl atskirų medicinos diagnostikos įrangos ir priemonių techninių charakteristikų ar pajėgumų, bet dėl jomis atliktinų tyrimų kokybės, t. y. atsakovės interesą tinkamai vykdyti savo funkcijas užtikrina ne pačios prekės, o jas naudojant teikiamos paslaugos – tyrimai; perkamos prekės yra tik priemonė, reikalinga tyrimams atlikti“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-378/2017).

Perkančioji organizacija techninėje specifikacijoje ir Pirkimo sutartyje jau numatė visą eilę reikalavimų, užtikrinančių paslaugų kokybę: reikalavimus kuro rūšiai, vietų skaičiui, salono įrengimui, rezervinių autobusų skaičiui, techninei priežiūrai, gedimų šalinimui ir kt. Esant tokiam reikalavimų kompleksui, papildomas reikalavimas dėl gamybos metų yra perteklinis ir neproporcingas. Be to, svarbu pažymėti, kad patys reikalavimai paslaugų teikimui naujais ar 2026 m. pagamintais autobusais nėra niekaip apibrėžti laike viso net iki 10 metų laikotarpio atžvilgiu – minėtas faktas egzistuotų tik paslaugų teikimo pradžioje, tuo tarpu vėliau autobusai jau nebebūtų siejami su šiais reikalavimais, tad ir patys gamybos metai neturi jokios logiškos sąsajos su paslaugų teikimo kokybe laikotarpiu vėlesniais metais.

Ginčijamas reikalavimas yra pernelyg aukštas, specifinis ir diskriminacinis. Jis yra išskirtinai griežtas lyginant su analogiškais kitų perkančiųjų organizacijų vykdomais pirkimais, faktiškai eliminuoja iš Pirkimo tiekėjus, turinčius naujus, tačiau kiek anksčiau nei 2026 m. pagamintus autobusus, ir de facto (liet. faktiškai, iš tikrųjų) diskriminuoja ieškovę, kuri, įgyvendindama valstybės remiamą programą, investavo į tokių autobusų įsigijimą. Atsakovė nepateikė jokio patikimo ir įtikinamo pagrindimo, kodėl reikalavimas buvo sugriežtintas, o teismas, atitinkamai, pagrįstai konstatavo, kad ginčijamas reikalavimas riboja tiekėjų konkurenciją ir neatitinka viešųjų pirkimų principų. Atsakovės argumentai šių teismo sprendimo išvadų nepaneigia.

Atsakovė teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė atsakovės argumentą, jog tiekėjai gali kreiptis į gamintoją ir užsakyti 2026 m. gamybos autobusus. Tačiau teismo sprendimo išvados šiuo aspektu yra tinkamai motyvuotos. Atsakovė teigia, kad Pirkimo dokumentuose nereikia numatyti, kuriuo momentu tiekėjas kreipiasi į gamintoją, nes tiekėjas pats priima organizacinius sprendimus savo rizika. Tačiau tai nereiškia, kad ginčijamas reikalavimas neriboja konkurencijos – priešingai, reikalavimas, kuris verčia, dargi ir visiškai nepagrįstai, tiekėjus papildomai investuoti (įsigyti naujus autobusus vietoj turimų), savaime riboja konkurenciją ir mažina potencialių dalyvių ratą, teismas tai pagrįstai konstatavo. Atsakovė teigia, kad Pirkimo dokumentuose buvo numatytas paslaugų teikimo pradžios terminas iki 550 kalendorinių dienų nuo sutarties įsigaliojimo, todėl tiekėjai turi pakankamai laiko autobusams įsigyti. Tačiau šis argumentas yra dviprasmiškas ir nepaneigia teismo sprendimo išvadų: jeigu paslaugos gali būti pradėtos teikti net po 1,5 metų nuo sutarties sudarymo, tai ne tik 2025 m. pagaminti autobusai, bet ir 2026 m. pagaminti, pradedant teikti paslaugas 2027 m., jau būtų virš metų „senumo“. Taigi atsakovės argumentas dėl autobusų „naujumo“ paslaugų teikimo pradžioje yra prieštaringas.

Atsakovė teigia, kad teismas klaidingai atmetė jos argumentą, nurodydamas, jog nauji autobusai galėtų būti pagaminti tik 2027 m. Tačiau teismas šiuo argumentu tik papildomai pagrindė, kad ginčijamas reikalavimas sukuria neapibrėžtumą ir riziką tiekėjams ir tai papildomas pagrindas laikyti jį neproporcingu. Net jeigu tiekėjai teoriškai galėtų kreiptis į gamintoją ir užsisakyti 2026 m. gamybos autobusus, tai nepaneigia sprendimo išvadų dėl ginčijamo reikalavimo pertekliškumo ir neproporcingumo Pirkimo objektui. Teorinis reikalavimo įvykdomumas pats savaime nepagrindžia jo proporcingumo, ir teismas tai pagrįstai konstatavo.

Teismo sprendimo išvadas dėl ginčijamo reikalavimo pertekliškumo ir neproporcingumo papildomai patvirtina ir į bylą pateikta transporto priemonių konstruktoriaus, mokslininko, homologacijos specialisto, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos fakulteto Automobilių transporto katedros docento dr. V. V. 2026 m. kovo 15 d. specialisto išvada. Specialistas konstatavo, kad: „identiškos komplektacijos, to paties modelio, tos pačios emisijos klasės ir vienodų techninių parametrų autobusai, pagaminti 2025 m. ir 2026 m., objektyviai nesiskiria techninėmis, saugos ar komforto savybėmis, jeigu tarp šių gamybos metų neįsigaliojo nauji privalomieji reikalavimai; nei tarptautinėje mokslinėje literatūroje, nei autobusų gamintojų techninėje dokumentacijoje nėra duomenų, patvirtinančių, kad vienerių kalendorinių metų skirtumas gamybos datoje savaime lemia statistiškai reikšmingą gedimų tikimybės sumažėjimą; kalendoriniai gamybos metai nėra tinkamas kriterijus vertinti baterijų, variklio, elektronikos ar kitų komponentų ilgaamžiškumą – komponentų būklę iš esmės lemia eksploatavimo sąlygos, įkrovimo–iškrovimo ciklų skaičius, temperatūrinė aplinka ir techninės priežiūros kokybė; negalima objektyviai teigti, kad 2026 m. gamybos autobusas savaime užtikrina aukštesnę keleivių vežimo paslaugų kokybę nei 2025 m. gamybos autobusas; reikalavimas, kad autobusai būtų pagaminti „ne anksčiau kaip 2026 m.“, neturi tiesioginio ir įrodomo ryšio su keleivių vežimo paslaugų kokybės, saugos ar patikimumo užtikrinimu. Autobusas, pagamintas 2025 m. gruodžio 31 d., ir autobusas, pagamintas 2026 m. sausio 1 d., gali būti absoliučiai identiški gaminiai – tačiau formalus gamybos metų reikalavimas vieną iš jų pripažintų tinkamu, o kitą – ne. Toks rezultatas neturi jokio techninio pagrindimo“.

Žemesnės instancijos teismas

Pagal viešai prieinamą informaciją, paprastai elektra varomų autobusų baterijos turi būti keičiamos po maždaug 3 ar 4 metų, kas, esant ilgalaikei Pirkimo sutarčiai (iki 10 metų), reiškia, jog bet kokiu atveju tiekėjas turės tai atlikti Pirkimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Taigi net jei 2026 m. pagaminto autobuso baterija būtų visiškai nauja, ji vis tiek turės būti keičiama per Pirkimo sutarties galiojimo laikotarpį, o tai yra tiekėjo rizika ir atsakomybė, valdoma per sutartines prievoles. Be to, autobusų ir baterijų gamintojai įprastai suteikia gamintojo garantiją (pavyzdžiui, CATL – 5–7 metai arba 400 000–500 000 km), kuri garantuoja tinkamą tarnavimą nepriklausomai nuo to, ar autobusas pagamintas 2025 m. ar 2026 m.

Ginčijamas reikalavimas faktiškai eliminuoja iš Pirkimo visus tiekėjus, kurie turi naujus, tačiau kiek anksčiau nei 2026 m. (ieškovės atveju – 2025 metais) pagamintus autobusus, ir verčia juos papildomai investuoti į naujų autobusų įsigijimą – tai yra realus ir reikšmingas apribojimas, o ne vien „nepatogumas“. Be to, ginčijamas reikalavimas pažeidžia ir racionalaus lėšų panaudojimo principą (VPĮ 17 straipsnio 2 dalies 1 punktas), kurį teismas pagrįstai nurodė sprendime – vėlesniais metais pagaminta transporto priemonė visuomet bus brangesnė, o reikalavimas teikti paslaugas su 2026 m. pagamintais autobusais, kai tam nėra jokio pakankamo pagrindimo, reiškia, kad perkančioji organizacija moka daugiau, negaudama jokios papildomos realios naudos paslaugų kokybei.

Apeliaciniame skunde atsakovė remiasi Borta kriterijais, teigdama, kad ginčijamo reikalavimo panaikinimas de jure (liet. teisiškai) nelemtų didesnio dalyvių skaičiaus. Tačiau šis argumentas yra nepagrįstas dėl kelių priežasčių. Kasacinis teismas, aiškindamas pirmąjį Borta kriterijų, yra nurodęs, kad kai viešojo pirkimo sąlygos pakeitimu atitinkamų reikalavimų atsisakoma apskritai ar atitiktis jiems palengvinama, de jure laikytina, kad toks viešojo pirkimo sąlygos pakeitimas gali pritraukti naujų dalyvių, kurių dalyvavimas dėl pradinės konkurso nuostatos redakcijos buvo apribotas. Šiuo atveju ginčijamo reikalavimo panaikinimas akivaizdžiai palengvintų atitiktį jam – tiekėjai, turintys 2025 m. pagamintus naujus autobusus, galėtų dalyvauti Pirkime, ko dabar padaryti negali. Taigi, pirmasis Borta kriterijus yra išpildytas. Atsakovės teiginys, jog ginčijamas reikalavimas nenustato ypatingos, retos ar siauram tiekėjų ratui prieinamos savybės, yra klaidinantis – reikšminga ne tai, ar savybė yra „reta“, o tai, ar reikalavimas siaurinamai apibrėžia galimų dalyvių ratą, o šiuo atveju jis tai akivaizdžiai daro. Dėl trečiojo Borta kriterijaus (naujų dalyvių pritraukimas panaikinus reikalavimą) kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad kai viešojo pirkimo sąlygos pakeitimu ribojančių reikalavimų atsisakoma apskritai arba atitiktis jiems palengvinama, de jure galima laikyti, kad toks pakeitimas gali pritraukti naujų dalyvių. Šiuo atveju ginčijamo reikalavimo panaikinimas leistų ieškovei ir kitiems tiekėjams, turintiems 2025 m. pagamintus naujus autobusus, dalyvauti Pirkime.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas praneša dalyvaujantiems byloje asmenims. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindo peržengti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį ribas.

Dėl esminių bylos faktinių aplinkybių

Centrinėje viešųjų pirkimų informacinėje sistemoje 2025 m. gruodžio 22 d. atsakovė Panevėžio rajono savivaldybės administracija paskelbė tarptautinės vertės atvirąjį konkursą „Keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobuso maršrutais paslaugas“ (pirkimo ID 5953523).

Pirkimo specialiųjų sąlygų 2 priede „Techninė specifikacija“, be kita ko:

1 punkte numatyta, kad Panevėžio rajono savivaldybės administracija (Perkančioji organizacija) šiuo viešuoju pirkimu ketina įsigyti keleivių vežimo reguliaraus vietinio susisiekimo priemiesčio maršrutais Panevėžio rajono savivaldybės ir gretimų savivaldybių teritorijose paslaugą.

2 punkte numatyta, kad Pirkimas neskaidomas į atskiras pirkimo objekto dalis. Pasiūlymai turi būti teikiami visai Paslaugų apimčiai. Pagrindimas dėl Pirkimo objekto neskaidymo į dalis pateiktas Specialiųjų sąlygų 2 punkto papunkčiuose.

3 punkte numatyta, kad visai Pirkimo apimčiai keliami vienodi techniniai ir kokybiniai reikalavimai. Visais Perkančiosios organizacijos nustatytais maršrutais turi būti teikiamos tuos pačius kokybinius reikalavimus atitinkančios keleivių vežimo paslaugos.

4 punkte numatyta, kad paslaugų teikimo laikotarpis – 84 mėnesiai (7 metai) nuo Paslaugų teikimo pradžios. Jeigu Paslaugų teikimo kokybė yra tinkama ir sutartis vykdoma sklandžiai, Paslaugų teikimo laikotarpis gali būti pratęstas šalims pasirašant atskirą susitarimą dar 36 mėnesiams (3 metams). Bendras paslaugų teikimo laikotarpis negali viršyti 120 mėnesių, t. y. 10 metų.

25 punkte numatyta, kad tiekėjas turi užtikrinti, kad paslaugos būtų teikiamos autobusais, kurių techniniai duomenys nurodyti techninės specifikacijos 3 ir 4 lentelėse.

3-1 lentelėje 1.3 papunktyje reikalavimai elektra varomiems autobusams nuo 22 vietų numatyta, kad visos transporto priemonės: naujos (nenaudotos); gamybos metai – ne anksčiau 2026 m.

4-1 lentelėje 1.3 papunktyje reikalavimai elektra varomiems autobusams nuo 45 vietų numatyta, kad visos transporto priemonės: naujos (nenaudotos); gamybos metai – ne anksčiau 2026 m.

Ieškovė 2025 m. gruodžio 23 d. pateikė atsakovei pretenziją, kuria prašė pripažinti neteisėta ir panaikinti 2 priedo techninės specifikacijos 3-1 lentelės ir 4-1 lentelės 1.3 papunkčio reikalavimą/jo dalį – „gamybos metai ne anksčiau 2026 m.“ Atsakovė 2026 m. sausio 6 d. pateikė ieškovei atsakymą į pretenziją, kuriuo ieškovės pateikta pretenzija buvo atmesta kaip nepagrįsta.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovės vykdomo viešojo pirkimo „Keleivių vežimo vietinio reguliaraus susisiekimo autobusų maršrutais paslaugos“ (CVP IS ID 5953523), t. y., Pirkimo techninės specifikacijos reikalavimo, pagal kurį paslaugoms teikti naudojami autobusai būtų: „nauji (nenaudoti) ir jų gamybos metai – ne ankstesni kaip 2026 m.“ Ieškovė šį techninės specifikacijos reikalavimo teisėtumą ginčijo dviem pagrindais – tiek dėl to, kad jis diskriminuoja tiekėjus, be kita ko, ir ieškovę, tiek dėl to, kad šis reikalavimas yra perteklinis ir neproporcingas, todėl neužtikrina sąžiningos konkurencijos.

Dėl Pirkime autobusams nustatytos sąlygos „nauji (nenaudoti) ir jų gamybos metai – ne ankstesni kaip 2026 m.“ (ne)teisėtumo

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad Pirkimo techninėje specifikacijoje numatytas reikalavimas dėl autobusų gamybos metų nėra nei aukštas, nei diskriminuojantis; pati ieškovė tiesiogiai pripažino, kad galėtų ginčijamą reikalavimą išpildyti, t. y. įsigyti 2026 metais pagamintus autobusus, lygiai kaip tai galėtų padaryti ir bet kuris kitas rinkoje veikiantis keleivių vežimo paslaugų teikėjas. Atsakovės vertinimu, pirmosios instancijos teismas viršijo teisminės kontrolės ribas ir netinkamai taikė materialinės teisės normas, kurių pagrindu atsakovei, kaip perkančiajai organizacijai, suteikiama plati diskrecija nustatyti savo organizuojamo Pirkimo sąlygas. Teisėjų kolegija su šiais argumentais nesutinka.

Viešųjų pirkimų tikslas – vadovaujantis VPĮ reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų, racionaliai naudojant tam skirtas lėšas. Siekiant racionalaus lėšų panaudojimo, perkančiajai organizacijai viešuosius pirkimus reglamentuojančiu teisiniu reguliavimu turi būti sudaroma galimybė įsigyti prekes ar paslaugas kuo naudingesnėmis jai sąlygomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-158/2012).

VPĮ 37 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybės apibūdinamos pirkimo dokumentuose pateikiamoje techninėje specifikacijoje. Techninėje specifikacijoje gali būti pateikiamos perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybės, susijusios ir su konkretaus prekių gamybos, paslaugų teikimo ar darbų atlikimo procesu ar metodu arba konkretaus kito gyvavimo ciklo etapo procesu, net jeigu šie veiksniai nėra susiję su fizinėmis perkamų prekių, paslaugų ar darbų ypatybėmis. Šios ypatybės turi būti susijusios su pirkimo objektu ir proporcingos perkamų prekių, paslaugų ar darbų vertei ir tikslams.

Pagal VPĮ 37 straipsnio 3 dalį, techninė specifikacija turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų. Pagal to paties straipsnio 4 dalį, nepažeidžiant privalomų nacionalinių techninių reikalavimų tiek, kiek jie neprieštarauja Europos Sąjungos teisei, techninė specifikacija gali būti parengta, be kitų, ir šiais būdais arba jų deriniu: apibūdinant norimą rezultatą arba nurodant pirkimo objekto funkcinius reikalavimus, įskaitant aplinkos apsaugos reikalavimus; nurodant standartą, techninį liudijimą ar bendrąsias technines specifikacijas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs nuoseklią teisės aiškinimo taisyklę, pagal kurią techninės specifikacijos reikalavimų (ne)teisėtumas turi būti vertinamas trimis lygmenimis: pirma, vertinant atskirų reikalavimų teisėtumą; antra, įvertinant kelių reikalavimų visumą ir jų kumuliatyvų poveikį konkurencijai (netiesioginės diskriminacijos aspektu); ir trečia, analizuojant, ar reikalavimų detalumas nėra neproporcingas siekiamam tikslui ir nesudaro nepagrįstų kliūčių tiekėjų konkurencijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-378/2019, 45 punktas). Taigi, ginčo sąlygos turi būti vertinamos sistemiškai – tiek individualiai, tiek jų visumos ir proporcingumo aspektu, siekiant nustatyti, ar jos nesukuria paslėptos diskriminacijos.

Minėta, kad Pirkimu siekiama įsigyti keleivių vežimo paslaugas 7–10 metų laikotarpiui. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovė tinkamam paslaugos teikimui techninėje specifikacijoje nustatė tokius reikalavimus: keleivių vežimo paslauga turės būti teikiama naujomis (nenaudotomis) transporto priemonės, reikalavimus kuro rūšiai, keleivių vietų skaičiui, salono įrengimui ir t.t.; tinkamam paslaugos teikimui tiekėjas privalės turėti nustatytą rezervinių autobusų skaičių, kuris užtikrins nenutrūkstamą paslaugos teikimą; tiekėjas turės sudaryti galimybę perkančiosios organizacijos atsakingam asmeniui arba sudarytai komisijai ir/arba ekspertų grupei apžiūrėti ir įvertinti transporto priemones (techninę, estetinę būklę bei jų atitikimą techninėje specifikacijoje keliamiems reikalavimams), kurios bus naudojamos iki bus pradėtos paslaugos teikti.

Žemesnės instancijos teismas

Techninės specifikacijos 3-1 lentelėje ir 4-1 lentelėje numatyti itin detalūs reikalavimai elektra varomiems autobusams, t. y. nurodyti reikalavimai transporto priemonėms, su kuriomis bus teikiamos paslaugos, keliami reikalavimai: transporto tipas, kiekis, amžius, vietų skaičius (1.1–1.4 papunkčiai); kuro rūšis, jėgos agregatas (2 punktas); kėbului keliami reikalavimai (3 punktas); nurodyti autobuso prisitaikymo reikalavimai neįgaliesiems (4 punktas); vairuotojo darbo vietai keliami reikalavimai (5 punktas); keleivių salono šildymui-kondicionavimui keliami reikalavimai (6 punktas); elektros įrangai ir keleivių informavimo įrangai keliami reikalavimai (7 punktas); saugos įrangos reikalavimai (8 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovė nepagrindė techninės specifikacijos 3-1 lentelės ir 4-1 lentelės 1.3 papunkčio dėl gamybos metų (ne anksčiau 2026 m.) reikalavimo tikslingumo, neįrodė, kodėl autobusų gamybos metai turi būti ne ankstesni nei 2026 metai, o kitų metų gamybos autobusai su tais pačiais techniniais reikalavimais neatitiktų siekiamos įsigyti paslaugos kokybės ar tinkamai teikti keleivių vežimo paslaugų.

Atsakovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad toks reikalavimas iš esmės nustatytas dėl to, kad nustačius ankstesnius gamybos ar registracijos metus gali susiklostyti situacija, kad elektra varomi autobusai buvo saugomi neaišku kokiomis sąlygomis ir tai galėjo turėti įtakos baterijos galiojimui laikui bei jos pakitimui. Tačiau tokie argumentai, vertinant tai, kad Pirkimas yra keleivių pervežimo paslaugai įsigyti, nėra įtikinami, nes jie grindžiami atsakovės spėjimais ir samprotavimais apie autobusų saugojimo netinkamumą. Atsakovė nesiekė įsigyti elektra varomų autobusų. Autobusų baterijos yra tik sudedamosios transporto priemonių dalys, kurių kaip ir kitų transporto dalių tinkamą veikimą turės užtikrinti tiekėjas. Ieškovė bylos nagrinėjimo metu paaiškino, kad paprastai elektra varomų autobusų baterijos turi būti keičiamos po maždaug 3 ar 4 metų, kas, esant ilgalaikei Pirkimo sutarčiai (iki 10 metų), reiškia, jog bet kokiu atveju tiekėjas turės tai atlikti Pirkimo sutarties galiojimo laikotarpiu. Taip pat nurodė, kad autobusų ir baterijų gamintojai įprastai suteikia gamintojo garantiją (pavyzdžiui, CATL – 5–7 metai arba 400 000–500 000 km), kuri garantuoja tinkamą tarnavimą nepriklausomai nuo to, ar autobusas pagamintas 2025 m. ar 2026 m.

Pagal techninės specifikacijos 12 punktą tiekėjas yra išimtinai atsakingas už autobusais pervežamų keleivių saugą, privalo užtikrinti visų teisės aktuose nustatytų sveikatos ir saugumo reikalavimų, susijusių su saugiu keleivių vežimu, laikymąsi. Pagal techninės specifikacijos 13 punktą paslaugos turės būti teikiamos laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų, Kelių eismo taisyklių, Keleivių ir bagažo vežimo taisyklių bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių keleivių, bagažo vežimą bei eismo organizavimą, reikalavimų, įskaitant, bet neapsiribojant, Panevėžio rajono savivaldybės tarybos sprendimų, Panevėžio rajono savivaldybės mero potvarkių, administracijos direktoriaus įsakymų, reglamentuojančių keleivių vežimo veiklą. Pagal techninės specifikacijos 14 punktą tiekėjas turi užtikrinti, kad autobusai į maršrute nustatytą vietą atvyktų tvarkaraštyje nustatytu laiku. Pagal techninės specifikacijos 23 punktą autobusų gedimo, avarijos atveju ar esant kitokiai būtinybei, tiekėjas per 30 min. nuo momento, kai paaiškėjo poreikis, privalo pakeisti negalintį važiuoti autobusą rezerviniu autobusu, atitinkančiu atitinkamai 3 arba 4 lentelėse nustatytus reikalavimus.

Taigi, techninės specifikacijose numatyti reikalavimai įpareigoja tiekėją laikantis visų Lietuvos Respublikos teisės aktų tinkamai suteikti paslaugą, užtikrinti, kad keleivių pervežimo paslaugos metu tiekėjas keleivių pervežimo tvarkaraštyje nustatytu laiku suteiktų paslaugą. Kadangi pagal techninės specifikacijos sąlygas tiekėjas keleivių pervežimo paslaugą vykdys pats su savo transporto priemonėmis, tokios paslaugos teikimui neturi reikšmės, kiek laiko nauja transporto priemonė buvo sandėliuojama iki jos pradėjimo teikti paslaugą ir ar transporto priemonės saugojimo metu pakito elektrinės transporto priemonės baterijos galia. Tiekėjo pareiga užtikrinti, kad transporto priemonės būtų techniškai tvarkingos ir su jomis būtų tinkamai suteikta keleivių pervežimo paslauga. Vadinasi, autobusuose integruotos baterijos taip pat turės veikti tinkamai. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad perkančioji organizacija nustatė eilę reikalavimų transporto priemonėms tinkamam paslaugos teikimui, kartu numatė galimybę perkančiosios organizacijos atstovams apžiūrėti transporto priemones iki paslaugos teikimo pradžios, o keleivių vežimo paslaugos atitikimą nustatytoms Pirkimo sąlygoms ir jos kokybę užtikrina techninės priežiūros sistema, konkretūs techniniai parametrai, o ne transporto priemonės pagaminimo metų apribojimas. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptariama Pirkimo sąlyga nėra proporcinga Pirkimo tikslui pasiekti.

Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė į bylą pateikė specialisto Vilniaus Gedimino technikos universiteto Transporto inžinerijos fakulteto Automobilių transporto katedros docento dr. V. V. 2025 m. kovo 15 d. išvadą, iš kurios matyti, kad specialistui buvo pateikti 5 klausimai: 1) Techninis tapatumas: ar identiškos komplektacijos, to paties modelio, tos pačios emisijos klasės ir vienodų techninių parametrų autobusai, pagaminti 2025 m. ir 2026 m., objektyviai skiriasi techninėmis, saugos ar komforto savybėmis? Ar vien kalendoriniai gamybos metai, nesant konstrukcinių ar technologinių pakeitimų, gali lemti techninius ar funkcinius skirtumus? 2) Patikimumas ir gedimų rizika: ar egzistuoja statistiniai, inžineriniai ar eksploataciniai duomenys, rodantys, kad vienerių metų skirtumas gamybos metuose savaime lemia mažesnę gedimų tikimybę ar ilgesnį eksploatacijos laiką? Ar galima pagrįstai teigti, kad 2026 m. pagamintas autobusas turės mažesnę ankstyvų gedimų riziką nei 2025 m. pagamintas, jei jų techninė specifikacija yra identiška? 3) Komponentų ilgaamžiškumas (ypač elektrinių autobusų baterijos): ar kalendoriniai gamybos metai yra tinkamas kriterijus vertinti baterijų, variklio, elektronikos ar kitų komponentų ilgaamžiškumą, kai jų būklę iš esmės lemia eksploatavimo sąlygos, ciklų skaičius, temperatūrinė aplinka, įkrovimo režimai ir techninė priežiūra? 4) Paslaugų kokybės ryšys su gamybos metais: ar galima objektyviai teigti, kad 2026 m. gamybos autobusas, lyginant su 2025 m. gamybos autobusu, savaime užtikrina aukštesnę keleivių vežimo paslaugų kokybę 7–10 metų laikotarpiu? Ar paslaugos kokybę labiau lemia kiti veiksniai (techninė priežiūra, eksploatavimo intensyvumas, komplektacija, valdymo kontrolės mechanizmai), o ne formalus gamybos metų kriterijus? 5) Proporcingumo vertinimas: ar reikalavimas transporto priemonei būti „ne anksčiau kaip 2026 m.“ gamybos gali būti laikomas techniškai pagrįstu ir objektyviai būtinu kokybės užtikrinimo kriterijumi, jei visi kiti techniniai ir funkciniai parametrai yra identiški? Ar toks reikalavimas turi tiesioginį ir įrodomą ryšį su keleivių vežimo paslaugų kokybės, saugos ar patikimumo užtikrinimu?

Specialistas, atsakydamas į klausimus, nurodė, kad vertinimas atliekamas atsižvelgiant į tai, kad Pirkimo objektas yra keleivių vežimo paslauga, o ne transporto priemonių įsigijimas ir už autobusų techninę priežiūrą paslaugos teikimo metu yra atsakingas paslaugos tiekėjas. Specialistas, detaliai atsakęs į kiekvieną iš jam pateiktų klausimų, pateikė išvadą, kad reikalavimas, jog autobusų gamybos metai būtų ne ankstesni nei 2026 m., nėra techniškai pagrįstas kokybės, saugos ar patikimumo užtikrinimo kriterijus. Identiškos techninės specifikacijos autobusai, pagaminti 2025 m. ir 2026 m., objektyviai nesiskiria techninėmis, saugos ar komforto savybėmis. Pagaminimo data negarantuoja nei sudėtinių dalių naujumo, nei baterijų ilgaamžiškumo, nei paslaugos kokybės ilguoju laikotarpiu. Keleivių vežimo paslaugos kokybę lemia techninės priežiūros sistema, sutartiniai įsipareigojimai ir konkretūs techniniai parametrai, o ne formalus transporto priemonės pagaminimo metų apribojimas. Gamybos metai, įvertinant transporto priemonėms taikomus teisės aktuose numatytus reikalavimus, gamintojų garantinius terminus ir garantinės techninės priežiūros reikalavimus, lyginant 2026 m. ir 2025 m. gamybos autobusus, bei nesant jokių techninių reikalavimų autobusams viešojo pirkimo techninėje specifikacijoje, neturi įtakos paslaugų kokybei bei keleivių komfortui. Tikslinga viešojo pirkimo techninėje specifikacijoje nustatyti konkrečius techninius ir funkcinius reikalavimus, tiesiogiai susijusius su perkamos paslaugos kokybe, užuot taikius formalų gamybos metų kriterijų, kuris neturi tiesioginio ir įrodomo ryšio su paslaugos rezultatu.

Apeliaciniame skunde atsakovė, kritikuodama aptariamą specialisto išvadą, nurodo, kad būtent perkančiajai organizacijai, o ne ieškovės specialistui, priklauso spręsti, ar toks saugiklis jai yra reikšmingas, ir ar to paties tikslo realiai neįmanoma pasiekti kitomis, labiau komplikuotomis priemonėmis. Taip pat nurodo, kad ieškovės užsakymu parengtos specialisto išvados įrodomoji vertė ribota ir dėl to, kad pati užduotis specialistui buvo suformuluota siaurai ir kryptingai: atsakyti, ar 2025 metų ir 2026 metų identiškos komplektacijos autobusai techniškai skiriasi ir ar gamybos metų kriterijus turi tiesioginį techninį ryšį su kokybe, sauga ar patikimumu. Kitaip tariant, atsakovės vertinimu, išvada nagrinėja techninio lygiavertiškumo klausimą, bet neatsako į bylai esminį teisinį klausimą: ar perkančioji organizacija galėjo pasirinkti formaliai paprastesnį, dokumentais patikrinamą kriterijų vietoj sudėtingų ir ekspertinio vertinimo reikalaujančių alternatyvų.

Teisėjų kolegija, nesutikdama su apeliacinio skundo argumentais dėl specialisto išvados, pažymi, kad ieškovės iniciatyva parengta specialisto išvada laikytina paprastu rašytiniu įrodymu, kuris tinkamai neįvertinus ginčijamų pirkimo sąlygų, negali turėti iš anksto nustatytos išskirtinės galios. Pirmosios instancijos teismas dėl šios išvados sprendime nepasisakė. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovės pateiktoje specialisto išvadoje pateikti argumentai dėl Pirkimo objekto yra išsamūs, o kiekvienas atsakymas tinkamai ir motyvuotai pagrindžiamas. Be to, šiuo atveju svarbu tai, kad specialistas įvertino ir pasisakė dėl techninių autobusų, kurie pagaminti 2025 m. ir 2026 m. panašumų/skirtumų. Specialistas, palyginęs techninius autobusų duomenis, nenustatė, kad 2026 m. gamybos autobusas yra pranašesnis už 2025 m. gamybos autobusą. Teisėjų kolegijos vertinimu, specialisto išvada papildomai patvirtina, kad reikalavimas dėl konkrečių gamybos metų yra perteklinis ir neproporcingas.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl atsakovės akcentuojamo apeliacinio skundo argumento dėl jos, kaip perkančiosios organizacijos, diskrecijos teisės nustatyti sąlygas ir koks saugiklis jai reikšmingas nustatant techninėje specifikacijoje sąlygas, pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad perkančiosioms organizacijoms pripažįstama teisė nustatyti ir apibrėžti pirkimo objektą apibūdinančius reikalavimus, kurie, perkančiosios organizacijos nuomone, yra būtini siekiant užtikrinti sėkmingą pirkimo sutarties įvykdymą, tačiau kartu pažymėta, kad ši jos diskrecija yra ribojama VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų viešųjų pirkimų principų, kurie negali būti pažeisti, taip pat VPĮ 25 straipsnyje nustatyto draudimo dirbtinai riboti konkurenciją bei šiame straipsnyje nurodytų pirkimo objekto apibūdinimo taisyklių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2011).

Kuo daugiau reikalavimų tiekėjams perkančioji organizacija iškels, tuo mažiau tiekėjų galės dalyvauti pirkime, nors pirkimo objektas dėl savo pobūdžio nesuponuotų poreikio nustatyti papildomą perkančiosios organizacijos apsaugą, o tai neišvengiamai lems didesnę pasiūlymų kainą. Perkančiosios organizacijos turi įvertinti, ar formuojamos pirkimo sąlygos reikalingos ir tikslingos, pernelyg neapsunkins tiekėjų ar jų nesuklaidins, nelems ginčų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2014).

Pastebėtina, kad 2025 m. spalio 14 d. Rinkos konsultacijos dokumentų 2 priede „Viešojo keleivių vežimo paslaugų techninė specifikacija“ buvo nurodyti reikalavimai autobusams, kuriuos naudojant bus teikiamos keleivių vežimo paslaugos, be kita ko, nurodyta, kad autobusų pirmosios registracijos data – 2025 metai. Ši aplinkybė įrodo, kad atsakovė svarstė Pirkimo sąlygų techninėje specifikacijoje autobusų gamybos metų datą nurodyti 2025 m., o ne 2026 m, todėl aktualus šiai bylai specialisto atliktas vertinimas dėl autobusų techninių savybių esant skirtingiems jų gamybos metams (2025 m. ir 2026 m.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2025 metais organizuoto Pirkimo techninėje specifikacijoje 2026 m. kaip gamybos metų autobusams reikalavimo nurodymas riboja konkurenciją, nes susiaurina potencialių tiekėjų dalyvavimą Pirkime, t. y. tiekėjų galinčių pasiūlyti naujus ir visus techninius parametrus atitinkančius autobusus, kurie reikalingi keleiviams vežti, tačiau jų negali pasiūlyti dėl autobusams keliamo reikalavimo – „ne ankstesni nei 2026 metai“. Tuo atveju, jei Pirkimo techninėje specifikacijoje būtų nustatytas toks reikalavimas, koks buvo numatytas 2025 m. spalio 14 d. Rinkos konsultacijos dokumentų 2 priede „Viešojo keleivių vežimo paslaugų techninė specifikacija“, t. y. autobuso gamybos metai būtų nurodomi „ne ankstesnių nei 2025 m.“ ar kitokie reikalavimai nesiejant jų su 2026 m. gamybos metais, susidarytų didesnis potencialių tiekėjų ratas, kas reiškia, kad atsakovė iš potencialių tiekėjų turėtų didesnį pasirinkimą keleivių paslaugai įsigyti.

Be to, visuotinai žinoma aplinkybė, kad kuo naujesni transporto priemonės gamybos metai, tuo ši transporto priemonė brangesnė. Šiuo atveju, kaip minėta, Pirkimas buvo skelbiamas 2025 m. pabaigoje, o jau nustatytas reikalavimas, kad keleivių pervežimo paslauga būtų teikiama su ne vėlesniais nei 2026 metais pagamintais autobusais. Nesant atsakovės racionalaus paaiškinimo, kodėl reikalinga, kad tiekėjas keleivių pervežimo paslaugą teiktų su ateinančių metų gamybos autobusais, tokia sąlyga prieštarauja ir racionalaus lėšų panaudojimo principui.

Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad tiekėjai, įskaitant ir ieškovę, turi galimybę įsigyti 2026 m. gamybos autobusus, todėl atsakovės nustatytas reikalavimas nėra diskriminacinis ir ribojantis konkurenciją. Taip pat pažymėjo, kad Pirkimo sutartyje numatyta Pirkimo dokumentuose buvo aiškiai numatytas paslaugų teikimo pradžios terminas iki 550 kalendorinių dienų nuo sutarties įsigaliojimo, skiriant tiekėjams papildomus balus už greitesnę paslaugų teikimo pradžią. Atsakovė, rengdama Pirkimą, aiškiai numatė, kad paslaugų teikimo pradžia gali būti atidėta net iki maždaug 18 mėnesių. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo argumentai nepaneigia išvados, kad ieškovės ginčijama Pirkimo sąlygą riboja konkurenciją tų tiekėjų, kurie jau turi įsigiję naujus autobusus ir yra pasirengę teikti Pirkime nurodytas paslaugas. Tačiau dėl atsakovės nurodyto reikalavimo, kad autobusai turi būti 2026 gamybos metų, apriboja jų galimybes dalyvauti Pirkime, nors techninės turimų transporto priemonių savybės visiškai atitinka Pirkimo sąlygas ir su šiomis transporto priemonėmis gali teikti keleivių pervežimo paslaugas. Taigi, tokios Pirkimo sąlygos nurodymas neužtikrina sąžiningos konkurencijos tarp tiekėjų. Atsakovė pažeidė VPĮ 17 straipsnyje įtvirtintus principus – skaidrumo, nediskriminavimo bei proporcingumo – ir neužtikrino, kad tiekėjai galėtų pateikti konkurencingus pasiūlymus, atitinkančius techninės specifikacijos reikalavimus.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad 3-1 ir 4-1 lentelėse 1.3 papunkčiuose nurodytos Pirkimo sąlygos – elektra varomiems autobusams gamybos metai yra ne anksčiau 2026 m. – neproporcingos vykdomam Pirkimui dėl keleivių vežimo paslaugos įgijimo, riboja tiekėjų konkurenciją, todėl neatitinka viešųjų pirkimų skaidrumo, lygiateisiškumo bei racionalaus lėšų panaudojimo principų. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino šias sąlygas neteisėtomis.

Dėl įpareigojimo nutraukti Pirkimą (ne)teisėtumo

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad skundžiamu sprendimu ji nepagrįstai įpareigota nutraukti visą Pirkimo procedūrą. Nurodo, kad sprendime nėra pagrindžiama, kodėl šiuo konkrečiu atveju buvo tenkinama VPĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatyta sąlyga, kad atitinkamos padėties negalima ištaisyti. Sprendime ši sąlyga faktiškai nebuvo savarankiškai tirta ir vertinta, o nutraukimas iš esmės buvo automatiškai susietas vien su išvada, kad ginčijamas reikalavimas yra neteisėtas. Atsakovė taip pat remiasi Borta kriterijais, teigdama, jog ginčijamo reikalavimo panaikinimas de jure (teisiškai) nelemtų didesnio dalyvių skaičiaus.

Pažymėtina, kad VPĮ 29 straipsnio 3 dalyje nustatytos pareigos nutraukti viešojo pirkimo procedūros sąlyga yra siejama su tuo, kad dėl padaryto pažeidimo atitinkamos padėties negalima ištaisyti. VPĮ nenustatyta, ką reiškia terminas „atitinkamos padėties negalima ištaisyti“. Tačiau kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad ši padėtis siejama su dviem pagrindiniais testais, kurie taikomi viešųjų pirkimų praktikoje. Pirma, ar, jeigu tokia padėtis nebūtų buvusi, yra realių prielaidų teigti, kad viešajame pirkime galėjo būti didesnė ir intensyvesnė konkurencija, jame būtų dalyvavę daugiau tiekėjų. Antra, ar, jeigu tokia padėtis nebūtų buvusi, yra realių prielaidų teigti, kad viešajame pirkime dalyvavę tiekėjai (pirkimo dalyviai) būtų pateikę kitokius pasiūlymus, t. y. ar padarytas perkančiosios organizacijos pažeidimas galėjo arba realiai turėjo įtakos pirkimo dalyvių ekonominiam elgesiui. Paprastai, jeigu atsakymai į nurodytus klausimus yra teigiami, tai yra padėtis, kurios negalima ištaisyti kitaip, kaip tik nutraukiant pirkimą ir inicijuojant naują, pašalinus neigiamas priežastis ir jų padarinius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. liepos 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-290-823/2023, 44 punktas).

Pirkimo techninėse sąlygose atsakovei nurodžius, kad keleivių pervežimo paslaugos turi būti teikiamos su ne anksčiau nei 2026 m. pagamintais autobusais yra ribojama konkurencija, pažeidžiami VPĮ 17 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti lygiateisiškumo, nediskriminavimo ir proporcingumo principai. Jeigu į Pirkimo objektą nebūtų įtraukta tokia nuostata Pirkime būtų labiau užtikrinta tiekėjų konkurencija, kadangi, negali būti atmesta tikimybė, jog būtų gauta daugiau konkurencingų pasiūlymų dėl minėtos paslaugos teikimo. Pirkime būtų sudarytos sąlygos dalyvauti ir toms įmonėms, kurios jau turi naujus tinkamas keleivių pervežimui transporto priemones, tačiau jos pagamintos anksčiau nei 2026 metais. Tokie tiekėjai potencialiai galėjo pasiūlyti keleivių vežimo paslaugas atsakovei. Ištaisyti šios padėties nėra įmanoma. Tai iš esmės atitinka atsakovės nurodomus Borta kriterijus.

Remiantis kasacinio teismo praktika teismo sprendimui taikyti griežčiausią perkančiųjų organizacijų neteisėtų veiksmų nustatant pirkimo sąlygas padarinį, t. y. nutraukti pirkimo procedūras, turi įtakos neteisėta pripažintos viešojo pirkimo sąlygos turinys ir tai, kokią reikšmę tiekėjų konkurencijai turi šios sąlygos įtvirtinimas ir panaikinimas; taigi, ne kiekvienu atveju, kai teismas pripažįsta viešojo pirkimo sąlygą neteisėta, pirkimo procedūros turėtų būti nutrauktos; viešojo pirkimo sąlygų keitimo teisėtumas priklauso nuo vadinamųjų Borta kriterijų, kurių aiškinimo praktika išplėtota kasacinio teismo jurisprudencijoje, taikymo (žr. Lietuvos Aukščiausio Teismo 2022 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-202-969/2022 29, 31 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

Kasacinio teismo praktikoje, remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2017 m. balandžio 5 d. sprendimu byloje C-298/15, Borta kriterijais vadinami šie reikalavimai, pirma, atitinkami pakeitimai, nors ir svarbūs, neturi būti tokie esminiai, kad pritrauktų potencialių dalyvių, kurie, jei šių pakeitimų nebūtų buvę padaryta, nebūtų galėję pateikti pasiūlymo; be kita ko, taip galėtų būti, kai dėl pakeitimų pirkimo pobūdis iš esmės pasikeičia, palyginti su tuo, kas buvo nustatyta iš pradžių; antra, apie šiuos pakeitimus turi būti tinkamai paskelbta, kad visi potencialūs pakankamai informuoti ir įprastai rūpestingi dalyviai galėtų su jais susipažinti tokiomis pačiomis sąlygomis ir tuo pačiu momentu; trečia, pakeitimai turi būti daromi prieš dalyviams pateikiant pasiūlymus, ir, kita vertus, šių pasiūlymų pateikimo terminą reikia pratęsti, jeigu jie yra svarbūs, šio pratęsimo trukmė turi atitikti pakeitimų svarbą ir būti pakankama tam, kad suinteresuotieji ūkio subjektai galėtų atitinkamai pritaikyti savo pasiūlymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-279-690/2017 68 punktą).

Šioje byloje nustatyta, kad paskelbtos Pirkimo sąlygos riboja konkurenciją tų tiekėjų, kurie jau turi įsigiję naujus autobusus ir yra pasirengę teikti Pirkime nurodytas paslaugas. Ieškovė yra viena iš tų tiekėjų, kuri negali dalyvauti Pirkime ir pasiūlyti keleivių pervežimo paslaugų. Panaikinus ginčijamą Pirkimo sąlygą būtų sumažinti reikalavimai ir išplėstas potencialių tiekėjų ratas bei padidintos jų galimybės pateikti pasiūlymus tiekėjams, kurie turi naujus autobusus ir gali tinkamai suteikti keleivių vežimo paslaugą. Taigi, įvertinus Pirkimo procedūrų nutraukimą Borta kriterijų kontekste, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovę įpareigojo nutraukti Pirkimo procedūras.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų teisėjų kolegija plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją (peticijos Nr. 18390/91); Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).

Apeliacinį skundą atmetus, atsakovės bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis). Ieškovė dėl teismų informacinės sistemos LITEKO II sutrikimų 2026 m. birželio 1 d. elektroniniu paštu teismui pateikė advokato elektroniniu parašu pasirašytus dokumentus (prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, mokėjimo nurodymą, suteiktų paslaugų ataskaitą ir 2026 m. gegužės 25 d. PVM sąskaitą faktūrą) patvirtinančius, kad jos išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 4 319,70 Eur.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) apskaičiuoto priteistino užmokesčio už advokato teisines paslaugas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą maksimalus dydis – 3 284,84 Eur (apskaičiuojant maksimalų dydį taikomas 2025 m. IV ketv. vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – 2 526,8 Eur ir jis dauginamas iš Rekomendacijų 8.11 papunktyje numatyto koeficiento 1,3). Nagrinėjamu atveju ginčas nebuvo išskirtinai sudėtingas tiek faktinių aplinkybių, tiek teisės taikymo požiūriu, todėl nėra pagrindo nukrypti nuo Rekomendacijose numatytų maksimalių dydžių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, sumažindama ieškovės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų dydį iki Rekomendacijose nustatyto dydžio, priteisia ieškovei UAB „Transrevis“ iš atsakovės 3 284,84 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2026 m. kovo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą. Priteisti iš atsakovės Panevėžio rajono savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188774594, ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Transrevis“, juridinio asmens kodas 124107111, 3 284,84 Eur (tris tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt keturis eurų 84 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Asta PikelienėŽilvinas TerebeizaTomas Venckus